Vytautas Landsbergis: atidavinėju skolas
Pra­ėju­sią sa­vai­tę Lie­tu­vos am­ba­sa­do­je Va­šing­to­ne vy­kęs su­si­ti­ki­mas su be­ne žy­miau­siu nau­jo­sios Lie­tu­vos po­li­ti­ku bu­vo ne apie po­li­ti­ką.

84-erių Vy­tau­tas Lands­ber­gis po var­gi­nan­čios ke­lio­nės su ati­dė­tais skry­džiais ir il­go­mis va­lan­do­mis ant at­sar­gi­nio ta­ko Frank­fur­to oro uos­te sto­vin­čia­me lėk­tu­ve bu­vo ste­bė­ti­nai kan­trus, bud­rus ir dos­nus tik jam bū­din­ga gy­ve­ni­mo iš­min­ti­mi. Per vos po­rą die­nų Va­šing­to­ne jis da­vė ke­lis in­ter­viu, su­si­ti­ko su ke­lių įta­kin­gų ana­li­ti­nių cen­trų va­do­vais, da­ly­va­vo Ko­mu­niz­mo au­kų me­mo­ria­lo me­ti­nių mi­nė­ji­me.

Vy­tau­tas Lands­ber­gis: „Ar Ukrai­na pa­ti yra pa­si­ren­gu­si? Klai­din­ga ma­ny­ti, jog už­ten­ka pa­skelb­ti ne­prik­lau­so­my­­bę ir lauk­ti. Vals­ty­bę rei­kia kur­ti ži­nant, ko­kia ji tu­rė­tų būti“

Lie­tu­vos am­ba­sa­do­je pro­fe­so­rių pri­sta­ty­da­mas ke­lioms de­šim­tims Va­šing­to­no ir apy­lin­kių lie­tu­vių, am­ba­sa­do­rius Ro­lan­das Kriš­čiū­nas pri­si­mi­nė, kaip jo pir­mą kar­tą klau­sė­si dar bū­da­mas moks­lei­vis gim­to­jo Pa­ne­vė­žio sta­dio­ne. Ir kaip pir­mą kar­tą po ne­ma­žai me­tų su­si­ti­kęs su V. Lands­ber­giu pa­sa­ko­jo apie sa­vo įspū­džius, ir kaip pui­kiai ži­no­mas Lie­tu­vos po­li­ti­kas ir mu­zi­kas pri­si­mi­nė tą ren­gi­nį Pa­ne­vė­žy­je.

V. Lands­ber­gio at­min­tis yra pa­vy­dė­ti­na, jo taik­lūs pa­ste­bė­ji­mai apie po­li­ti­ką, kin­tan­čias gy­ve­ni­mo ver­ty­bes – taik­lūs ir tiks­lūs. Ne­svar­bu, ar jis kal­ba su Lie­tu­vos, ar Va­ka­rų žur­na­lis­tais, ar tie­siog ra­miai fi­lo­so­fuo­ja apie šiuo­lai­ki­nio pa­sau­lio kin­tan­čias ver­ty­bes lie­tu­vių ra­te.

Pro­fe­so­rius pri­si­pa­ži­no, jog pa­sie­kė to­kią sa­vo gy­ve­ni­mo ri­bą, kai ma­žai no­ri kal­bė­ti apie po­li­ti­ką, kai no­ri tie­siog „žiū­rė­ti į gal­vą“, kaip jo mėgs­ta­mos vai­kys­tės kny­gos he­ro­jus. Ne­tgi ge­ne­ro­lo Jo­no Kron­kai­čio mė­gi­ni­mai grą­žin­ti prie po­li­ti­kos ne­la­bai pa­vy­ko. Ge­ne­ro­lo pa­klaus­tas, kaip Lie­tu­vai pa­vyks iš­gy­ven­ti šį su­dė­tin­gą lai­ko­tar­pį, V. Lands­ber­gis su­dve­jo­jo, ar ti­krai šis lai­ko­tar­pis toks jau ypa­tin­gas ir su­dė­tin­gas. „Ar­gi ne­bu­vo dar su­nkes­nių lai­kų, tik anks­čiau bu­vo­me jau­nes­ni, į šo­kius vaikš­čio­jo­me, mer­gai­tės mums šyp­so­jo­si, to­dėl vis­kas leng­viau at­ro­dė. Ką gi čia bep­ri­bur­si apie at­ei­tį. Kai ma­nęs klau­si­nė­ja, sa­kau – pa­lauk­sim ir pa­ma­ty­sim, pro­tin­giau­sias žmo­gus taip ir tu­rė­tų at­sa­ky­ti“, – dės­tė pir­ma­sis Ne­prik­lau­so­my­bę at­kū­ru­sios Lie­tu­vos va­do­vas.

V. Lands­ber­gis ne­bi­jo­jo po­li­tiš­kai „ne­tei­sin­gų“ pa­ste­bė­ji­mų, ku­rie su­trik­dė ne vie­ną vie­tos lie­tu­vį. „Slaps­ty­ma­sis už tur­tin­go dė­dės, ti­kin­tis, kad jis mus ap­gins, bu­vo gė­din­gas rei­ka­las. Vie­nas bu­vęs mi­nis­tras sa­ky­da­vo, kad mums ne­rei­kia rū­pin­tis sa­vo gy­ny­ba. To­kia gal­vo­se­na eg­zis­ta­vo vi­so­se Eu­ro­pos sos­ti­nė­se, kad taip ga­li­ma su­tau­py­ti“, – prieš po­rą sa­vai­čių Lie­tu­vos spau­dai sa­kė V. Lands­ber­gis po gar­sio­jo Vo­kie­ti­jos kanc­le­rės An­ge­los Mer­kel par­eiš­ki­mo, jog Eu­ro­pai teks vie­nai rū­pin­tis sa­vo sau­gu­mu. Tei­sin­gai, – pa­tvir­ti­no pro­fe­so­rius ir Lie­tu­vos am­ba­sa­do­je su­si­rin­ku­siems lie­tu­viams, už­teks „dur­nių vo­lio­ti, švil­pau­ti“ ir ti­kė­tis, jog dė­dė su daug do­le­rių mus iš­gel­bės.

Ukrai­nie­čių kil­mės „Voi­ce of Ame­ri­ca“ žur­na­lis­tės pri­myg­ti­nai klau­sia­mas, ar Va­ka­rų ša­lys pa­si­ren­gu­sios pri­im­ti Ukrai­ną į NA­TO, V. Lands­ber­gis at­kir­to: „Ar Ukrai­na pa­ti yra pa­si­ren­gu­si? Klai­din­ga ma­ny­ti, jog už­ten­ka pa­skelb­ti ne­prik­lau­so­my­­bę ir lauk­ti. Vals­ty­bę rei­kia kur­ti ži­nant, ko­kia ji tu­rė­tų bū­ti“, – žur­na­lis­tei aiš­ki­no V. Lands­ber­gis. „Kaip ga­li ša­lis, ku­rio­je dar nė­ra at­kur­ta pri­va­ti že­mės nuo­sa­vy­bė, ne­su­kur­ta lais­va rin­ka, rei­ka­lau­ti, kad bū­tų pri­im­ta į NA­TO ar Eu­ro­pos Są­jun­gą?“ – klau­sė jis.

Ki­taip nei dau­gu­ma Lie­tu­vos po­li­ti­kų, V. Lands­ber­gis siū­lė ne­dra­ma­ti­zuo­ti emig­ra­ci­jos iš Lie­tu­vos prob­le­mos. Siū­lė pri­si­min­ti se­ną lie­tu­vių pa­tar­lę, jog ge­rai, kur mū­sų nė­ra, bet ar to­dėl bė­ga lie­tu­viai iš Lie­tu­vos? Žmo­nės tu­ri avan­tiū­riz­mo ir, pa­sak jo, dau­ge­lis lie­tu­vių bū­tent dėl to ir iš­vyks­ta. Taip, kai­mai tuš­tė­ja, lie­ka mies­te­liai už­kal­tais lan­gais, bet jei­gu pa­skai­ty­tu­me pui­kaus pub­li­cis­to Vin­­co Ku­dir­kos straips­nius, at­ras­tu­me, kad jis ir­gi ra­gi­no tau­tie­čius liau­tis bėg­ti Ame­ri­kon ar Bra­zi­li­jon, tai­gi bu­vo tų bė­gi­mo ban­gų ne vie­na. Aiš­ku, bu­vo ki­tos prie­žas­tys, dėl ko tuš­tė­jo kai­mai ir mies­te­liai.

Taip, kai­mai tuš­tė­ja, lie­ka mies­te­liai už­kal­tais lan­gais, bet jei­gu pa­skai­ty­tu­me pui­kaus pub­li­cis­to Vin­­co Ku­dir­kos straips­nius, at­ras­tu­me, kad jis ir­gi ra­gi­no tau­tie­čius liau­tis bėg­ti Ame­ri­kon ar Brazilijon

Bet V. Lands­ber­gį ne­ra­mi­na tai, kad žmo­nės ne­bran­gi­na gy­ve­ni­mo ir ne­no­ri tu­rė­ti vai­kų. „Se­nais lai­kais Die­vu­lis gims­ta­mu­ną re­gu­lia­vo, ir ne­bu­vo svars­ty­mų, ar rei­kia mums dar vie­no vai­ke­lio, ar ga­lė­si­me jį iš­lai­ky­ti“, – dės­tė pro­fe­so­rius. Štai Čiur­lio­nių šei­mo­je, ku­riai jis sky­rė daug me­tų, apie ku­rią par­ašė ne vie­ną kny­­gą, gi­mė vie­nuo­li­ka vai­kų, nors ne vi­si iš­gy­ve­no. Da­bar žmo­nės iš­gud­rė­jo, eko­no­mi­niai as­pek­tai ta­po svar­bes­ni. V. Lands­ber­gis ste­bė­jo­si, ko­dėl vals­ty­bė tu­rė­tų už vai­ką pri­mo­kė­ti. „Ko­dėl kaž­kas tu­rė­tų mo­kė­ti už di­džiau­sią Die­vo do­va­no­tą bran­ge­ny­bę – vai­ką?“ – klau­sė V. Lands­ber­gis, ir bu­vo aki­vaiz­du, jog to­kie jo pa­svars­ty­mai pri­ver­tė kai ku­riuos am­ba­sa­dos sve­čius jaus­tis ne­jau­kiai.

Bu­vo tie­siog nuo­sta­bu klau­sy­tis, kaip V. Lands­ber­gis kal­ba apie sa­vo anū­kus ir proa­nū­kius, ku­rie ne­pa­liau­ja jo ste­bin­ti.

„Žiū­rau­si į gal­vą. Ga­li gy­ven­ti žiū­rė­da­mas sau į gal­vą, ten vis­ko pil­na, ir kar­tais la­bai įdo­mu. Tar­tum ra­šy­tum at­si­mi­ni­mus pats sau. Pa­si­da­riau tin­gi­nys, pa­bun­du iš ry­to ir ne­no­riu kel­tis, gu­liu ir sau į gal­vą žiū­rau­si“, – nu­ste­bu­siems lie­tu­viams po­ri­no V. Lands­ber­gis.

Aiš­ku, kad jis ne­tin­gi­niau­ja, jis džiau­gė­si pa­ga­liau ati­da­vęs kny­gą apie sa­vo mo­ti­ną Oną Jab­lons­ky­tę-Lands­ber­gie­nę, ku­rią va­di­no ypa­tin­ga as­me­ny­be. Va­sa­rą Pa­lan­go­je at­nau­jin­ta­me Kur­hau­ze skam­bins for­te­pi­jo­nu, nes Pa­lan­gos me­ras jį už­ti­kri­no, jog ins­tru­men­tas yra nuo­sta­bus.

Ir po­ros die­nų vieš­na­gė Va­šing­to­ne bu­vo to­kia įtemp­ta, kad nu­var­gęs at­ro­dė net V. Lands­ber­gį ly­dė­jęs sar­gy­bi­nis, o pats pro­fe­so­rius kruopš­čiai pla­na­vo, ka­da jam rei­kės bū­ti pa­si­ruo­šu­siam iš­vyk­ti, ka­da su kuo su­si­tik­ti. Ir bu­vo aki­vaiz­du, kad grį­žęs Lie­tu­von ne­bus abe­jin­gas jį su­pan­čiam pa­sau­liui.

V. Lands­ber­gis pri­si­pa­ži­no se­niai su­vo­kęs, jog nuo jo par­ašy­mų, jo dės­ty­mų pa­sau­lis ne­si­kei­čia. Ta­čiau jį su­gun­dė ga­li­my­bė trum­pus par­ašy­mus, pos­me­lius tal­pin­ti „Fa­ce­boo­ke“, ir at­ra­do, jog daž­nai ke­li ir net ke­lio­li­ka tūks­tan­čių žmo­nių tuos jo par­ašy­mus pa­skai­to, o tai ge­ro­kai dau­giau nei ku­rio Lie­tu­vos lai­kraš­čio ti­ra­žas. „Pa­ra­šai į tą kvai­lą ‘fa­ce­boo­ką’, tai nau­din­gu­mo koe­fi­cien­tas ge­ro­kai di­des­nis nei ra­šy­ti lai­kraš­čiui. Jau dau­gy­bę me­tų jo­kio­se spau­dos apž­val­go­se straips­niai ne­mi­ni­mi, tar­si ma­nęs gy­vo ne­be­bū­tų, bet­gi ‘fa­ce­boo­ke’ laiks nuo lai­ko kas nors nu­sis­te­bi, kad V. Lands­ber­gis dar gy­vas. Ta­vęs nė­ra, nes tu ne toks“, – aiš­ki­no pro­fe­so­rius.