Vygaudas Ušackas: „Viską dariau teisingai“
Am­ba­sa­do­rius Vy­gau­das Ušac­kas Briu­se­lio, Mask­vos, ki­tų pa­sau­lio sos­ti­nių dip­lo­ma­ti­nius ko­ri­do­rius iš­kei­tė į aka­de­mi­nę ap­lin­ką Vil­niu­je. Vie­nas la­biau­siai pa­ty­ru­sių Lie­tu­vos ir Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) dip­lo­ma­tų gud­riai šyp­so­si iš­si­su­ki­nė­da­mas nuo klau­si­mų apie sa­vo, kaip po­li­ti­ko, pers­pek­ty­vas: „Šian­dien kal­bė­ti apie pre­zi­den­to rin­ki­mus ti­krai nė­ra pra­smės. At­eis ki­ti me­tai, tuo­met ir pa­kal­bė­si­me.“

Naujasis Kauno technologijos universiteto (KTU) Europos instituto direktorius šiuo metu daugiausia rūpinasi įsikūrimu ir paskaitomis KTU bei ISM Vadybos ir ekonomikos universitete. Jis tikina nenutolstantis ir nuo didžiosios politikos.

„Sukauptą politinį kapitalą panaudosiu galėdamas laisviau reikšti asmeninę, o ne valdišką nuomonę. Galėsiu daryti įtaką procesams, kurie yra svarbūs kiekvienam Lietuvos žmogui, – tai saugumas ir mūsų gyvenimo gerovė“, – interviu „Lietuvos žinioms“ pabrėžė 52 metų Vygaudas Ušackas.

Pavojingas pusiau tiesos fenomenas

– Kaip darysite įtaką procesams, politikų priimamiems sprendimams?

– Europoje sprendimus priima ministrai ar šalių vadovai. Bet prieš tai vyksta sprendimų formulavimo procesas. Priklausau ES Užsienio reikalų tarybai, kurios nariai yra daugelio valstybių buvę premjerai ir ministrai. Priklausau Ukrainos draugų grupei, kuriai vadovauja buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas. Veikdamas ten ir palaikydamas asmeninius ryšius jau dabar prisidedu priimant sprendimus. Taip pat reikšdamas savo nuomonę žiniasklaidoje, skleisdamas informaciją socialiniuose tinkluose. Taigi sukauptą diplomatinį kapitalą panaudosiu. Skirtumas tas, kad dabar labiau jaučiuosi kaip laisvas menininkas.

– Paminėjote socialinius tinklus. Esate aktyvus jų vartotojas. Ar socialiniai tinklai – svarbiausia naujoji politikų komunikacijos priemonė? Ar ji nėra pavojinga ir labai patogi politikams manipuliuoti visuomenės nuomone? Matome, kokią didžiulę įtaką tokia komunikacija padarė per JAV prezidento rinkimus...

– Stengiuosi neatsilikti nuo pažangos, naujų technologijų. Kiekvienas reiškinys turi dvi medalio puses. Socialiniai tinklai atveria daug galimybių, milžinišką įvairios informacijos erdvę. Tai yra ir papildomas didžiulis krūvis, tenkantis kiekvienam vartotojui, – atsirinkti tame sraute, ką skaityti ir kuo tikėti.

Kiekvienas autorius skelbia informaciją, pateikdamas ją per savo požiūrį, iš savo kampo. Šiame hibridiniame pasaulyje – kalbu ne apie karą – socialiniai tinklai sukūrė naują fenomeną, kuris Oksfordo universiteto žodyne pernai buvo pavadintas „half-truth“ (pusiau tiesa).

Vienas įrašas tviteryje, kuriuo dažnai naudojasi JAV prezidentas Donaldas Trumpas, negali viršyti 140 ženklų. Kai svarbi žinia milijonams žmonių skelbiama rašant 140 ženklų, tenka svarbius dalykus pateikti labai koncentruotai. Bet pasistengti, kad tiek 4–5 sakiniai atkreiptų milijonų žmonių dėmesį. Nors ekonomikos, politikos ar saugumo procesai – kur kas sudėtingesni.

Todėl naujasis fenomenas – pusiau tiesa – reiškia, kad žmogaus sąmonė reaguoja ne į turinį ir esmę, o į emociją – kaip informacija pateikiama.

Tiek politikai, tiek kai kurie apžvalgininkai, taip pat ir Lietuvoje, šį fenomeną dažnai naudoja savanaudiškais tikslais, kad perteiktų ne tiesą, o savaip interpretuotą tiesą. Tiek man, tiek kiekvienam kitam žmogui tampa iššūkiu, kaip atskirti informacijos faktus nuo pusiau tiesos. Taip pat tai yra didžiulė atsakomybė, tenkanti žurnalistams ir visiems tiems, kurie valdo informacijos srautus, administruoja tinklalapius ir rašo straipsnius.

Rašytojas ir filosofas Umberto Eco knygoje „Nr. 0“ rašo apie Vakarų žiniasklaidą, tapusią reklamos verge. Žurnalistai, kurie anksčiau buvo tiesos skleidėjai, dabar pradeda interpretuoti žinias, painiodami žmonėms protą ir atidirbdami už reklamą, kurią apmokėjo vienas ar kitas verslininkas. Todėl informacijos pateikimas yra didžiulė atsakomybė, ir tai sakau ne aš, tai pabrėžia U. Eco.

Afganistano pamokos

– Didelę savo diplomatinės karjeros dalį dirbote kaip Lietuvos atstovas, vėliau – kaip ES atstovas. Ar įmanoma palyginti skirtumus?

– Be abejonės, yra didžiulis skirtumas. Kai dirbau Lietuvos atstovu Vašingtone ar Londone, buvo labai aiškūs tikslai ir interesai. Buvo labai aiškūs sprendimų priėmėjai – Lietuvos prezidentas ir Vyriausybė.

Atstovaudamas ES susiduri su interesų mozaika. Atstovavau Europos Vadovų Tarybos pirmininkui Donaldui Tuskui ir Europos Komisijos prezidentui Jeanui-Claude'ui Junckeriui bei savo tiesioginei vadovei ES užsienio reikalų įgaliotinei Federicai Mogherini. Dar yra 28 šalių vyriausybės ir 28 šalių ambasadoriai. Dirbant Maskvoje jų veiklą reikėjo koordinuoti, rengti bendrą poziciją.

Be to, atstovaujant ES teko dirbti daugiakultūrėje aplinkoje – visuomet supo 28 valstybių piliečiai. Jeigu tokią pačią užduotį skirsi švedui ar ispanui, jie tą užduotį atliks, tačiau skirtingu būdu ir skirtingu laiku. Tai visada reikia turėti omenyje.

O Afganistane tekdavo susitaikyti su tuo, kad jeigu 11 val. iš artimiausios mečetės pasigirsta mulos balsas, visi darbuotojai afganistaniečiai pasitiesia kilimėlius ir meldžiasi. Afganistane taip pat supo daugybė indų, pakistaniečių, arabų šalių atstovų. Kabule vadovavau tuo metu didžiausiai visame pasaulyje ES atstovybei, joje dirbo 854 darbuotojai. Teko skirstyti lėšas – paramą Afganistano plėtrai. Atstovybės metinis biudžetas buvo 300 mln. eurų.

– Tikite, kad Afganistanas gali tapti normalia, taikia valstybe?

– Manau, gali, bet mums teks išmokti Afganistano pamokas.

Prezidento D. Trumpo administracijoje yra daug patarėjų, kurie perėjo Afganistano skaistyklą. Su daugybe dabartinių generolų teko valgyti košę, skristi į pafrontę, buvome apšaudyti. Kartą skrendant sraigtasparniu kulka pataikė į langą. Tik tada ir sužinojau, kad langai neperšaunami.

Amerikiečiai po kiekvienos karinės operacijos, pratybų ar diplomatinių derybų analizuoja pamokas. Aš taip pat esu įdiegęs panašų principą savo diplomatinėje veikloje – po kiekvieno vizito ar renginio susėdame su komanda ir bandome savikritiškai įvertinti, kokios buvo mūsų sėkmės, kokie trūkumai, klaidos.

Karo Afganistane vien karinėmis priemonėmis negalima laimėti. Specialios gerai parengtos, modernia ginkluote aprūpintos pajėgos, tinkamai suderinti karo veiksmai yra labai svarbus elementas. Tačiau bet koks konfliktas turi baigtis kariaujančių šalių susitaikymu.

Iki šiol Afganistane nebuvo pakankamo balanso tarp karinių ir civilinių veiksmų, finansinės paramos – priemonių, kurios nutiestų kelią susitaikyti kariaujančioms grupuotėms.

Kariškiai, planuodami operacijas, visada numato operacijos pabaigą (quick fix). Gerai prisimenu, kai susėsdavome su generolais jų kabinetuose – jie planą pradėdavo braižyti nuo kalendoriaus. Numatydavo, kad pergalė bus pasiekta po 5 mėnesių ar 2 metų.

Kai kariškiai rengė greitus planus, prezidentas Barackas Obama turėjo rinkimų įsipareigojimų, ir buvo nuspręsta išvesti kariuomenę.

Bet ar buvo pasiekti tikslai? Ar buvo nugalėtas Talibanas, sukurtos prielaidos tvariam ūkio augimui? Ar buvo padėti pagrindai, kad į derybas įsitrauktų kariaujančios šalys, o regiono valstybės padėtų Afganistanui tapti stabilia valstybe?

Todėl tie „quick fix“ bei politiniai pažadai brangiai kainuoja. Afganistanas ar Sirija yra ir mūsų problemos, nes iš ten pabėgėliai veržiasi į Europą. O mes juk nenorime pabėgėlių ar dar blogiau – jais prisidengiančių teroristų.

Smūgiuodavo ir svetimi, ir savi

– Ar „quick fix“ nedominuoja ir ES santykiuose su Rusija?

– Darbas Rusijoje man buvo sunkiausias. Smūgiuodavo ir iš priekio, ir iš nugaros. Kartais ir savi – už politiką teniso ar krepšinio aikštelėse ir pan. Būdavo sunkiausia, kai smūgiuodavo nesuvokiantieji, kad mano darbas – prieiti prie tų žmonių ir bendraujant su jais suvokti, ką galvoja prezidentas Vladimiras Putinas ir jo artimiausia aplinka.

Galiu didžiuotis, kad nė vienas nė vienos šalies Rusijoje dirbęs ambasadorius neišsikovojo tokios prieigos. O žaisti krepšinį ar nueiti į pirtį – toks diplomato darbas. Tai pripažintas informacijos rinkimo ir nuomonės pateikimo būdas.

Svarbiausia, kad man tai padėjo suprasti jų veiksmus ir motyvaciją anksčiau, o ne tuomet, kai jau prasidėjo Krymo aneksija ar įvykiai Rytų Ukrainoje.

Kai mane vieni ar kiti politikai dėl kokių nors politinių intrigų ar asmeninių priežasčių kokiuose nors tinklalapiuose kaldavo prie kryžiaus, man tai būdavo nemalonu ir skaudu. Tačiau savo darbą atlikau ir padariau tai teisingai.

Visus ketverius darbo Maskvoje metus aiškinau ir, manau, pasiekiau, kad ES vadovai apie santykius su Rusija nebegalvoja taip naiviai. Dar prieš Krymo aneksiją, žinoma, konfidencialiai, įtikinėjau ES vadovus, kad Rusija yra kitokia ir nepasikeis, kol V. Putinas bus valdžioje.

Išgyvename giluminį požiūrių konfliktą, kuris tragiškiausiai pasireiškė per karą Ukrainoje. Tai tik vienas, galbūt ryškiausias skirtumas, tačiau skirtumų yra gerokai daugiau. Jie yra ilgalaikiai, ir mums reikia savo santykius konstruoti taip, kad visų pirma gintume savo vertybes.

Mums labai svarbu pagal Rytų partnerystės programą tęsti paramą Ukrainai ir kitoms šalims. Pasisakau už Ukrainos tapimą ES nare. Tai svarbu tiek Ukrainai, tiek mums, kaip kaimynams, tiek ES santykiams su Rusija. Kol Ukraina netaps ES nare, kol Rusija galės daryti poveikį per Donbasą ir manipuliuoti Ukrainos politika, tol ES ir Rusijos santykių nepavyks normalizuoti.

Prarandame sąjungininkus

– Bet J.-C. Junckeris metiniame pranešime nieko neužsiminė apie Rytų partnerystę, Ukrainą...

– Tai rimtas signalas – Rytų partnerystė dingsta iš ES prioritetų.

Galima sakyti, kad EK prezidentas daugiausia kalbėjo apie ES vidaus reikalus. Bet juk jis kalbėjo ir apie Balkanų šalių stojimą į ES, o apie Rytų partnerystę neužsiminė.

F. Mogherini pranešimas taip pat buvo transliuotas ir aptarinėtas žiniasklaidoje. Jame taip pat neužsiminta apie Rytų partnerystę. Ji kalbėjo apie ES bendros gynybos politiką, kovą su terorizmu, konfliktus Sirijoje ir Afganistane, teisės viršenybę, kitus prioritetus.

Tai, jog Rytų partnerystė vis rečiau minima kalbant apie prioritetinius dalykus, – rimtas signalas, kad mums reikia ieškoti sąjungininkų.

ES realybė yra tokia, kad šalys visada konkuruoja dėl dėmesio. Kad ir kaip būtų gaila, kiekvienas konfliktas turi terminą, ar kalbame apie Afganistaną, ar apie Rytų partnerystės šalis. Žmonės susitaiko, kad tie konfliktai vyksta, dėmesys nukrypsta kažkur kitur. Šiuo metu didžiausias iššūkis Baltijos šalims – kaip išlaikyti ES dėmesį Ukrainos problemoms. Kaip Ukrainoje nepakartoti „quick fix“ klaidų, kurios tragiškai išgyventos per konfliktą Afganistane.

– Dirbote Londone. Kodėl taip susiklostė, kad britai galiausiai ištarė „Brexit“. Kuo baigsis šis procesas?

– Esu Jungtinės Karalystės (JK) gerbėjas, labai myliu šią valstybę, turiu ten labai daug draugų. JK labai daug padėjo Lietuvai ir partizaninio pasipriešinimo metu, ir teikdama paramą mums stojant į NATO bei ES.

Jų balsavimas už „Brexit“, be abejo, yra labai didelė netektis mums. Dabar vykstančios derybos – mums labai subtilus klausimas. Kuo jos baigsis, kol kas niekas nežino ir negali prognozuoti.

Esame tarp 27 ES valstybių, derybose turėsime išlaikyti solidarumą su jomis, drauge nepamiršdami JK gyvenančių savo brolių ir seserų, kad būtų užtikrintos jų teisės ir laisvės. O kaip klostysis prekybos santykiai? Velnias slypi detalėse.

Bet tebeturiu vilties, jog bus rasta kokia nors forma, koks nors trečias kelias dėl JK. Dar visko gali būti.