Vokietijos ambasadorė: provokacijos Berlyno ir Vilniaus santykių nesutrikdo
Šie­met, į Lie­tu­vą at­vy­kus NA­TO ba­ta­lio­nui va­do­vau­sian­tiems vo­kie­čių ka­riams, dvi­ša­liai san­ty­kiai pa­sie­kė nau­ją ko­ky­bės pa­ko­pą. Iš­skir­ti­nia­me LŽ in­ter­viu Vo­kie­ti­jos am­ba­sa­do­rė Lie­tu­vo­je Jut­ta Schmitz tei­gia, kad san­ty­kių ne­tem­do ir tai, kad vos at­vy­kęs kon­tin­gen­tas pa­ty­rė in­for­ma­ci­nių iš­puo­lių – bend­ro­mis jė­go­mis su šiuo iš­šū­kiu sėk­min­gai su­si­do­ro­ta, o at­ei­ty­je nuo pa­na­šių in­ci­den­tų bus bud­riai sau­go­ma­si. Svar­bu tai, kad sa­vi­tar­pio su­pra­ti­mas tarp Ber­ly­no ir Vil­niaus vy­rau­ja veik vi­sais klau­si­mais.

Pa­sak Vo­kie­ti­jos am­ba­sa­do­rės, pa­sta­ruo­ju me­tu ste­bi­ma vals­ty­bi­nių vi­zi­tų gau­sa aiš­kiai ro­do, ko­kie in­ten­sy­vūs yra dvi­ša­liai Lie­tu­vos ir Vo­kie­ti­jos san­ty­kiai. Nors pa­sta­ruo­ju me­tu juo­se itin svar­bią vie­tą uži­ma sau­gu­mo klau­si­mai, ne ma­žiau in­ten­sy­vus bend­ra­dar­bia­vi­mas vyks­ta vi­so­se sri­ty­se.

In­for­ma­ci­nė at­aką prieš vo­kie­čių ka­rius par­odė, kad in­for­ma­ci­nio ka­ro fron­te dar rei­kia daug nu­veik­ti, ypač stip­ri­nant lie­tu­vių at­spa­ru­mą me­la­gin­gos in­for­ma­ci­jos srau­tams. Tai, kaip grei­tai pa­vy­ko at­skleis­ti pir­mo­jo iš­puo­lio me­la­gin­gu­mą, taip pat par­odė, kad Lie­tu­va ir Vo­kie­ti­ja jau da­bar yra ne­blo­gai pa­si­ruo­šu­sios pri­im­ti to­kius iš­šū­kius.

Jutta Schmitz./Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Ki­ta ver­tus, tam ti­kras in­for­ma­ci­jos trū­ku­mas jun­ta­mas ir Vo­kie­ti­jos vi­suo­me­nė­je, ku­ri bai­mi­na­si, ar vo­kie­čių ka­riai ti­krai pa­gei­dau­ja­mi sve­čiai Lie­tu­vo­je? Šį trū­ku­mą pa­de­da iš­tai­sy­ti ne tik Vo­kie­ti­jos vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų veik­la, bet ir tei­gia­mi pa­čių ka­rių at­si­lie­pi­mai apie Lie­tu­vą.

– Pa­sta­ruo­ju me­tu bu­vo kaip re­ta gau­su aukš­to ly­gio vals­ty­bi­nių vi­zi­tų. Ar tai reiš­kia ko­ky­biš­kai nau­ją, in­ten­sy­ves­nį tarp­vals­ty­bi­nio bend­ra­vi­mo eta­pą? Ko­kie yra san­ty­kių pri­ori­te­tai ar­ti­miau­sio­je at­ei­ty­je?

– Per­nai džiau­gė­mės ir di­džia­vo­mės la­bai svar­biu ju­bi­lie­ju­mi – Vo­kie­ti­jos ir Lie­tu­vos dip­lo­ma­ti­nių san­ty­kių at­kū­ri­mo 25-me­čiu. Ta pro­ga apž­vel­gė­me mū­sų san­ty­kių rai­dą ir ga­li­me juos įver­tin­ti, kaip la­bai tei­gia­mus vi­so­se sri­ty­se – po­li­ti­kos, eko­no­mi­kos, kul­tū­ros, švie­ti­mo ir kt. Di­džiuo­ja­mės, kad prie šių san­ty­kių plė­tros pri­si­de­da ir įvai­rios Vo­kie­ti­jos ins­ti­tu­ci­jos, vei­kian­čios Lie­tu­vo­je – Goet­he ins­ti­tu­tas, Aka­de­mi­nių mai­nų tar­ny­ba, Cen­tri­nė už­sie­nio švie­ti­mo sis­te­mos val­dy­ba, Vo­kie­ti­jos ir Bal­ti­jos ša­lių pre­ky­bos rū­mai, Lie­tu­vo­je vei­kian­tys po­li­ti­niai fon­dai ir dau­gy­bė čia dir­ban­čių Vo­kie­ti­jos įmo­nių. No­rė­čiau pa­brėž­ti ir tai, kad iki šiol yra su­da­ry­ta apie 60 mies­tų gi­mi­nys­tės su­tar­čių.

2017 me­tai tik pra­si­dė­jo, bet ir šie­met jau su­reng­ta daug aukš­to ran­go vi­zi­tų.

Apie tai, ko­kie yra in­ten­sy­vūs ir ko­ky­biš­ki mū­sų dvi­ša­liai san­ty­kiai by­lo­ja ir tarp­vals­ty­bi­nių vi­zi­tų gau­sa. Per­nai pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė net tris kar­tus lan­kė­si Vo­kie­ti­jo­je; mi­nis­tras Li­nas Lin­ke­vi­čius Vo­kie­ti­jo­je lan­kė­si du kar­tus. Taip pat Vo­kie­ti­jo­je lan­kė­si ūkio ir švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jų va­do­vai. Lie­tu­vo­je du kar­tus lan­kė­si tuo­me­ti­nis Vo­kie­ti­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras Fran­kas-Wal­te­ris Stein­meie­ris, gy­ny­bos ir kul­tū­ros mi­nis­trės bei že­mės ūkio mi­nis­tras. Taip pat Lie­tu­vo­je lan­kė­si daug Bun­des­ta­go ir land­ta­gų de­le­ga­ci­jų.

Dalia Grybauskaitė ir Angela Merkel/Reuters/Scanpix nuotrauka

– Kas nu­ma­to­ma 2017 me­tais?

– 2017 me­tai tik pra­si­dė­jo, bet ir šie­met jau su­reng­ta daug aukš­to ran­go vi­zi­tų: Vo­kie­ti­jo­je jau lan­kė­si Lie­tu­vos pre­zi­den­tė, prem­je­ras, gy­ny­bos ir už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­trai. Ba­lan­džio mė­ne­sį Lie­tu­va, kaip ypa­tin­ga vieš­nia, da­ly­vaus Leip­ci­go kny­gų mu­gė­je, o ūkio mi­nis­tras yra lau­kia­mas Ha­no­ve­rio mu­gė­je. Sa­vo ruo­žtu Lie­tu­vo­je jau ap­si­lan­kė nau­ja­sis Vo­kie­ti­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras Sig­ma­ras Gab­rie­lis ir gy­ny­bos mi­nis­trė Ur­su­la von der Leyen bei Bun­des­ta­go Gy­ny­bos ko­mi­te­to de­le­ga­ci­ja.

Ne vel­tui taip de­ta­liai var­di­nu vi­sus šiuos vi­zi­tus – jų pe­rio­diš­ku­mas pui­kiau­siai ro­do, ko­kie in­ten­sy­vūs yra san­ty­kiai tarp mū­sų vals­ty­bių.

Ži­no­ma, itin svar­bus šiais me­tais įvy­kis – Vo­kie­ti­jos va­do­va­vi­mas NA­TO prieš­aki­nių pa­jė­gų ba­ta­lio­nui. Lie­tu­va ir Vo­kie­ti­ja ak­ty­viai kei­čia­si in­for­ma­ci­ja sau­gu­mo po­li­ti­kos sri­ty­je.

– Sau­gu­mo klau­si­mai no­rom ne­no­rom yra ta­pę vie­nais svar­biau­sių. Ko­kias dar pri­ori­te­ti­nes sri­tis bū­tų ga­li­ma įvar­dy­ti?

– Į Lie­tu­vą at­vy­kau 2014 me­tais. Pir­mo­jo su­si­ti­ki­mo su pre­zi­den­te D. Gry­baus­kai­te me­tu, už­ti­kri­nau ją, kad san­ty­kiai tarp mū­sų ša­lių yra la­bai po­zi­ty­vūs ir kons­truk­ty­vūs. Tuo me­tu iš­gir­dau, kad vie­nas svar­biau­sių Lie­tu­vos pa­gei­da­vi­mų – gau­ses­nių vo­kiš­kų in­ves­ti­ci­jų pri­trau­ki­mas į Lie­tu­vą. Su džiaugs­mu ga­liu pa­sa­ky­ti, kad 2016 me­tais šių in­ves­ti­ci­jų apim­tys bu­vo ženk­liai pa­di­dė­ju­sios.

Sau­gu­mo klau­si­mai, be abe­jo­nės, taip pat yra svar­būs abiem ša­lims. Tai vie­nas svar­biau­sių pri­ori­te­tų, ku­ri at­siž­vel­giant į 2014 me­tų įvy­kius ver­ti­na­me la­bai rim­tai. In­ten­sy­vus bend­ra­dar­bia­vi­mas vyks­ta ne tik po­li­ti­nia­me, bet ir tie­sio­giai – ka­ri­nia­me lyg­me­ny­je. Į pra­ty­bas Lie­tu­vo­je bu­vo at­vy­kę (ir šie­met vėl at­vyks) vo­kie­čių ka­riai, Vo­kie­ti­jos pi­lo­tai taip pat da­ly­vau­ja Bal­ti­jos ša­lių oro erd­vės gy­ny­bos mi­si­jo­je, trys vo­kie­čių ka­ri­nin­kai at­siųs­ti į NA­TO pa­jė­gų in­teg­ra­ci­jos vie­ne­tą ir ga­liau­siai – nuo va­sa­rio Ruk­lo­je jau dis­lo­kuo­ja­mi vo­kie­čių ka­riai, pe­rė­mę va­do­va­vi­mą NA­TO prieš­aki­nių pa­jė­gų ba­ta­lio­nui.

Ta­čiau yra ir ki­ti bend­ra­dar­bia­vi­mo pri­ori­te­tai. Pa­vyz­džiui, ga­li­ma pa­mi­nė­ti, kad Vo­kie­ti­jos am­ba­sa­do­riai vi­sa­me pa­sau­ly­je rū­pi­na­si ir vo­kie­čių kal­bos po­pu­lia­ri­ni­mu. Lie­tu­vo­je vo­kie­čių kal­ba tu­ri gi­lias tra­di­ci­jas, ta­čiau šian­dien iš­gy­ve­na su­nkią kon­ku­ren­ci­ją su ang­lų. Vis­gi per­nai, bend­ra­dar­biau­jant su ki­to­mis Vo­kie­ti­jos ins­ti­tu­ci­jo­mis, mums pa­vy­ko Lie­tu­vo­je pir­mą kar­tą su­reng­ti vo­kie­čių kal­bos die­nas. Lie­tu­vos moks­lei­viai ir stu­den­tai ga­lė­jo ar­ti­miau su­si­pa­žin­ti su vo­kie­čių kal­ba ir jos mo­kė­ji­mo tei­kia­ma nau­da. Vie­nas iš ren­gi­nio šū­kių bu­vo: „Ang­lų kal­ba – pri­va­lo­ma, vo­kie­čių – di­de­lis pa­pil­do­mas pliu­sas!“.

Kal­bant apie me­la­gin­go pra­ne­ši­mo apie iš­prie­var­ta­vi­mą at­ve­jį, ga­li­me kons­ta­tuo­ti, kad pui­kaus Lie­tu­vos ir Vo­kie­ti­jos par­ei­gū­nų bend­ra­dar­bia­vi­mo dė­ka, la­bai grei­tai pa­vy­ko iš­aiš­kin­ti šią gru­bią klastotę

– Vos at­vy­kę į Lie­tu­vą Vo­kie­ti­jos ka­riai pa­ty­rė in­for­ma­ci­nį iš­puo­lį (me­la­gin­gas pra­ne­ši­mas apie iš­prie­var­ta­vi­mą, pa­šie­pian­tys fil­mu­kai ir pan.). Vo­kie­ti­ja Lie­tu­vo­je tie­sio­giai su­si­dū­rė su tuo, kaip mū­sų re­gio­ne vei­kia Ru­si­jos pro­pa­gan­da. Kaip pa­tar­tu­mė­te ko­vo­ti su to­kiais reiš­ki­niais?

– Šiuo at­ve­ju su­si­du­ria­me su nau­ju reiš­ki­niu – postfaktine ko­mu­ni­ka­ci­ja. Sklei­džia­ma la­bai daug me­la­gin­gos in­for­ma­ci­jos ir ne­ga­li­me at­mes­ti, kad at­ei­ty­je to­kios in­for­ma­ci­jos ne­bus dar dau­giau, ypa­tin­gai at­siž­vel­giant į tai, kad Lie­tu­vo­je, Bal­ti­jos ša­ly­se ir Len­ki­jo­je dis­lo­kuo­ta NA­TO ko­vi­nė gru­pė. Tu­ri­me bū­ti bud­rūs.

Kal­bant apie mi­nė­tą me­la­gin­go pra­ne­ši­mo apie iš­prie­var­ta­vi­mą at­ve­jį, ga­li­me kons­ta­tuo­ti, kad pui­kaus Lie­tu­vos ir Vo­kie­ti­jos par­ei­gū­nų bend­ra­dar­bia­vi­mo dė­ka, la­bai grei­tai pa­vy­ko iš­aiš­kin­ti šią gru­bią klas­to­tę. Pa­dė­jo ir tai, kad Lie­tu­va bu­vo iš anks­to pa­si­ruo­šu­si at­rem­ti stra­te­gi­nę de­zin­for­ma­ci­ją. Tu­ri­me dė­ti vi­sas pa­stan­gas stip­rin­ti Lie­tu­vos žmo­nių at­spa­ru­mą to­kiems iš­puo­liams.

No­rė­čiau pa­mi­nė­ti, kad šio­je sri­ty­je Lie­tu­va ir Vo­kie­ti­ja bend­ra­dar­biau­ja nuo 2015 me­tų ba­lan­džio, kai mū­sų ša­lių už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­trai pa­si­ra­šė bend­rą par­eiš­ki­mą ir veiks­mų pla­ną Lie­tu­vos vi­suo­me­nės in­for­ma­ci­niam at­spa­ru­mui di­din­ti. Pa­gal šį pla­ną par­eng­ta ir vyk­do­ma „Deuts­che Wel­le“ bei ki­tų Vo­kie­ti­jos trans­liuo­to­jų bend­ra­dar­bia­vi­mo su na­cio­na­li­niu Lie­tu­vos trans­liuo­to­ju LRT. Šiais me­tais dar­bą tę­si­me, o Vo­kie­ti­jos Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja teiks to­kioms prog­ra­moms fi­nan­si­nę par­amą.

– Te­ko skai­ty­ti pra­ne­ši­mų, kad Vo­kie­ti­jos vi­suo­me­nė ka­rių siun­ti­mą į Ry­tų Eu­ro­pą ver­ti­na ga­na dvip­ras­miš­kai – vie­ni tam pri­ta­ria, ki­ti – ne. Ko­kios nuo­tai­kos vy­rau­ja?

– Klau­si­mas yra ne ta­me, ar vo­kie­čiai pri­ta­ria ka­rių siun­ti­mui aps­kri­tai. Mū­sų vi­suo­me­nę dau­giau ne­ra­mi­na klau­si­mas: ar vo­kie­čių ka­riai yra lau­kia­mi ir pa­gei­dau­ja­mi Lie­tu­vo­je? Kol kas Vo­kie­ti­jos vi­suo­me­nė dar tu­ri pra­ei­ti sa­vo­tiš­ką mo­ky­mo pro­ce­są. Tiek mū­sų am­ba­sa­da, tiek įvai­rios Lie­tu­vo­je ap­si­lan­kan­čios Vo­kie­ti­jos de­le­ga­ci­jos sten­gia­si pa­teik­ti vi­suo­me­nei kuo dau­giau in­for­ma­ci­jos šiuo klau­si­mu. Be abe­jo, tam pa­de­da ir na­mo siun­čia­mi vo­kie­čių ka­rių at­si­lie­pi­mai, ku­riuo­se jie pa­sa­ko­ja, ne tik apie tai, kaip gy­ve­na Ruk­lo­je, bet ir tai, kaip šil­tai juos su­ti­ko žmo­nės Kau­ne, Vil­niu­je ir ki­tur.

Vo­kie­ti­ja vi­sa­da sten­gė­si ras­ti bend­rą vals­ty­bių – na­rių su­ta­ri­mą, vi­sa­da sie­kė įtrauk­ti ma­žes­nią­sias vals­ty­bės į vi­sų klau­si­mų sprendimą

– Pa­pli­tu­si nuo­mo­nė, kad po Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės pa­si­trau­ki­mo iš ES, bend­ri­jos ly­de­rio vaid­muo na­tū­ra­liai ten­ka Vo­kie­ti­jai. Pa­ko­men­tuo­ki­te to­kią nuo­mo­nę.

– Vo­kie­ti­ja, be jo­kios abe­jo­nės, su­pran­ta jai, kaip di­de­lei ES na­rei, ten­kan­čią at­sa­ko­my­bę ir da­ro vis­ką, kad pa­tei­sin­tų lū­kes­čius. Ta­čiau šią at­sa­ko­my­bę su­vo­kia­me ir pri­sii­ma­me kaip ly­gia­tei­sė par­tne­rė tarp ki­tų vals­ty­bių, o ne iš ko­kių nors va­do­vau­jan­čių po­zi­ci­jų. Vo­kie­ti­ja vi­sa­da sten­gė­si ras­ti bend­rą vals­ty­bių – na­rių su­ta­ri­mą, vi­sa­da sie­kė įtrauk­ti ma­žes­nią­sias vals­ty­bės į vi­sų klau­si­mų spren­di­mą. Šios ša­lys jo­kių bū­du ne­ga­li lik­ti ana­pus du­rų, už ku­rių pri­ima­mi spren­di­mai.

No­riu pa­brėž­ti, kad ES yra bend­ras vi­sų na­rių pro­jek­tas, to­dėl iš vi­sų na­rių ti­ki­mą­si vie­no­do at­sa­ko­my­bės jaus­mo ir kons­truk­ty­vaus bend­ra­dar­bia­vi­mo.

– ES vyks­ta dis­ku­si­jos dėl to, ko­kia tu­ri bū­ti at­ei­ties ES – la­biau fe­de­ra­li­zuo­ta, ar at­virkš­čiai – ju­dė­ti link di­des­nių įga­lio­ji­mų na­cio­na­li­nėms vy­riau­sy­bėms stip­ri­ni­mo. Ko­kia šiuo klau­si­mu Vo­kie­ti­jos po­zi­ci­ja? Ar Ber­ly­nas šiuo klau­si­mu ran­da są­ly­čio taš­kus su Vil­niu­mi?

– Šiuo me­tu ti­krai daug dis­ku­tuo­ja­ma, ku­ria link­me to­liau tu­rė­tų ju­dė­ti ES. Tai su­si­ję ir su tuo, kad šie­met pa­žy­mi­me Ro­mos su­tar­ties 60-me­tį. Na­tū­ra­lu, kad no­ri­si perž­velg­ti ir įver­tin­ti, ko­kį ke­lią Eu­ro­pa nu­ėjo per šiuos 60 me­tų, ir sa­vai­me su­pran­ta­ma, spręs­ti ko­kiu ke­liu tu­ri­me ei­ti to­liau. Pa­pil­do­mų klau­si­mų iš­kė­lė ir bri­tų ap­sisp­ren­di­mas pa­si­trauk­ti iš ES.

Vo­kie­ti­ja ir Lie­tu­va ak­ty­viai ap­ta­ri­nė­ja ES klau­si­mus ir ga­liu pa­sa­ky­ti, kad dau­ge­liu klau­si­mu mes pui­kiai su­ta­ria­me.

Aš gi­miau ir užau­gau eu­ro­pi­nė­je bend­ri­jo­je ir su ja. Esu įsi­ti­ki­nu­si eu­ro­pie­tė. La­biau­siai tai pa­ju­tau, kai te­ko dirb­ti ne ES ša­ly­se. Dau­ge­lį me­tų gy­ve­nau ir dir­bau JAV, Ki­ni­jo­je, Švei­ca­ri­jo­je ir žvelg­da­ma „iš ša­lies“ kur kas ge­riau su­pra­tau ir įver­ti­nau, kas yra ES. Vi­soms šioms ša­lims ES yra ver­tin­gas ir pa­gei­dau­ti­nas par­tne­ris, o bend­ra­dar­bia­vi­mas su to­kiu par­tne­riu yra la­bai ver­ti­na­mas. Ne tik kaip su vie­nin­ga ins­ti­tu­ci­ja, bet ir pa­vie­nė­mis jos na­rė­mis.

Ma­nau, kad ne­at­si­tik­ti­nai 2012 me­tais ES ap­do­va­no­ta No­be­lio tai­kos pre­mi­ja. Prieš 70 me­tų Vo­kie­ti­ja, Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja, Pra­ncū­zi­ja, Len­ki­ja ar ki­tos vals­ty­bės tur­būt net ne­ga­lė­jo įsi­vaiz­duo­ti, kad joms pa­vyk­tų ra­miai su­gy­ven­ti vie­nai ša­lia ki­tos ir bend­rau­ti, kaip par­tne­rėms. Na­cio­na­li­nių am­bi­ci­jų per­žen­gi­mas yra di­džiau­sia ES sėk­mė, ku­rios pa­vy­di ki­tos vals­ty­bės.

Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

ES – tai mes. Mes vi­si ren­ka­me Eu­ro­pos Par­la­men­tą, su­da­ro­me ES Vy­riau­sy­bę, de­le­guo­ja­me sa­vo kan­di­da­tus, ir spren­džia­me ES at­ei­tį. ES yra nuo­lat be­sip­lė­to­jan­tis pro­jek­tas, rei­ka­lau­jan­tis vi­sų vals­ty­bių ir gy­ven­to­jų bend­ra­dar­bia­vi­mo. Ne­ma­nau, kad tai są­ži­nin­gas el­ge­sys, kai tam ti­kros vals­ty­bės, be­si­nau­do­jan­čios vi­sais ES tei­kia­mais pri­va­lu­mais, tik kri­ti­kuo­ja ES ir kei­kia jos ins­ti­tu­ci­jas.

Vo­kie­ti­ja ir Lie­tu­va ak­ty­viai ap­ta­ri­nė­ja ES klau­si­mus ir ga­liu pa­sa­ky­ti, kad dau­ge­liu klau­si­mu mes pui­kiai su­ta­ria­me. Vo­kie­ti­jos vy­riau­sy­bė lai­ko­si po­zi­ci­jos, kad ES to­liau tu­rė­tų ei­ti jau pa­sit­vir­ti­nu­siu plė­tros ke­liu ir nau­do­ti taip pat jau pa­si­tei­si­nu­sius me­to­dus. Tu­rė­tų tęs­tis sėk­min­gas in­teg­ra­ci­jos pro­ce­sas, prie ku­rio vals­ty­bės na­rės ga­li pri­si­jung­ti lais­va va­lia ir ati­tin­ka­mai jų ga­li­my­bėms. Juk Lie­tu­va taip pat pri­si­jun­gė prie Šen­ge­no erd­vės ir eu­ro­zo­nos ir vi­sa tai pui­kiau­siai vei­kia.

ES ga­li­ma pri­tai­ky­ti to­kius pa­čius pri­nci­pus, ku­rie tai­ko­mi eko­no­mi­kai aps­kri­tai. Siek­da­mi už­ti­krin­ti sau­gią ir sėk­min­gą žmo­nių at­ei­tį ir sėk­min­gai įveik­ti iš­orės iš­šū­kius tu­ri­me veik­ti kar­tu, nes kar­tu esa­me stip­res­ni.