Vitalijus Karakorskis: aš – žydas, bet blusų niekam nepardavinėju
„Prieš mė­ne­sį skai­čiau an­ti­se­mi­ti­nius aukš­to Ru­si­jos po­li­ti­ko pa­si­sa­ky­mus. Gal­vo­jau, Lie­tu­vo­je nie­ko pa­na­šaus ti­krai ne­ga­li nu­tik­ti! Pa­si­ro­do ga­li“, –  LŽ sa­kė te­le­vi­zi­jos lai­dos „Me­no­ra“ au­to­rius, Sta­sio Lo­zo­rai­čio pre­mi­jos lau­rea­tas Vi­ta­li­jus Ka­ra­kors­kis. 

Ryš­kiu an­ti­se­mi­ti­niu at­spal­viu prieš ke­lias die­nas pa­gar­sė­jęs kvie­ti­mas švęs­ti Už­ga­vė­nes Nai­siuo­se su­kė­lė ne­ma­žą re­zo­nan­są. Ta­čiau pa­sak te­le­vi­zi­jos lai­dų kū­rė­jo V. Ka­ra­kors­kio, reak­ci­ja bu­vo per men­ka – pa­si­gen­da­ma aiš­kios vi­suo­me­nės ir po­li­ti­kos au­to­ri­te­tų, o pir­miau­sia – įta­kin­giau­sio Sei­mo na­rio Ra­mū­no Kar­baus­kio po­zi­ci­jos apie šį akib­rokš­tą.

Lie­tu­vos ir Iz­rae­lio san­ty­kiai šian­dien yra tur­būt ge­riau­si per vi­są vals­ty­bių bend­ra­vi­mo is­to­ri­ją, o štai – pra­si­ver­žia to­kie tie­siog ar­chaiš­ko an­ti­se­mi­tiz­mo pro­trū­kiai.

Te­le­vi­zi­jos lai­dos „Me­no­ra“ au­to­rius, Sta­sio Lo­zo­rai­čio pre­mi­jos lau­rea­tas V. Ka­ra­kors­kis LŽ sa­kė bu­vęs nu­ste­bin­tas šio akib­rokš­to. Pa­sak V. Ka­ra­kors­kio, kas­die­nia­me gy­ve­ni­me jis net ne­įsi­vaiz­duo­ja to­kių si­tua­ci­jų. To­dėl šis in­ci­den­tas ga­li bū­ti dirb­ti­nai su­kur­tas reiš­ki­nys, at­lie­pian­tis Ru­si­jo­je vis la­biau ir vis aukš­tes­niu ly­giu at­gims­tan­čiam an­ti­se­mi­tiz­mui. Tai, ką tar­pu­ka­riu į mū­sų kraš­tus ne­šė hit­le­ri­nės Vo­kie­ti­jos pro­pa­gan­da, šian­dien, anot V. Ka­ra­kors­kio, gau­na­me iš ry­tų.

„Facebook“ nuotrauka

– Ži­nau, kad pa­ste­bė­jo­te gar­sų­jį kvie­ti­mą į Už­ga­vė­nes Nai­siuo­se. Ko­kia bu­vo jū­sų reak­ci­ja?

– Pri­si­mi­niau, kaip prieš mė­ne­sį skai­čiau skan­da­lin­gus Ru­si­jos Dū­mos vi­ce­pir­mi­nin­ko Pio­tro Tols­to­jaus an­ti­se­mi­ti­nius par­eiš­ki­mus. Gal­vo­jau: na, Lie­tu­vo­je – ačiū Die­vui – taip ne­ga­li nu­tik­ti. Pa­si­ro­do ga­li.

Nu­ste­bi­no ne pats kvie­ti­mas, ar ren­gi­nio pla­ka­tas, o tai, kad ša­lia – ta­me pa­čia­me tink­la­la­py­je – pui­kuo­ja­si Sei­mo Kul­tū­ros ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko nuo­trau­ka. Ten pat ga­li­ma su­ras­ti in­for­ma­ci­jos apie tai, kad R. Kar­baus­kis per­nai bu­vo šio ren­gi­nio me­ce­na­tu. Gal ir šie­met jis glo­bo­ja ren­gi­nį?

Dar keis­čiau tai, kaip šis in­ci­den­tas at­ro­do bend­ra­me kon­teks­te. Lie­tu­vos ir Iz­rae­lio san­ty­kiai šian­dien yra tur­būt ge­riau­si per vi­są vals­ty­bių bend­ra­vi­mo is­to­ri­ją, vi­suo­me­nė­je at­vi­rai kal­ba­ma ir dis­ku­tuo­ja­ma Ho­lo­kaus­to te­mo­mis, o štai – pra­si­ver­žia to­kie tie­siog ar­chaiš­ko an­ti­se­mi­tiz­mo pro­trū­kiai.

– Ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riai tei­gė ne­no­rė­ję nie­ko įžeis­ti, o kai kas sa­ko, kad tai – tik tra­di­ci­ja ir nie­ko dau­giau?

– Įžeis­ti ne­no­rė­jo, bet „į­ki­šo“ žy­dus į vie­ną kom­pa­ni­ją su vel­niais ir ra­ga­no­mis. Bet ku­rios tau­ty­bės žmo­gus įsi­žeis­tų. Daž­niau­siai į to­kius da­ly­kus gan lo­giš­kai ne­krei­pia­me dė­me­sio, o pa­si­ro­do de­rė­tų. Juk ir to pa­ties ren­gi­nio Nai­siuo­se per­nykš­čia­me pla­ka­te žy­dų dar pa­ieš­ko­ti rei­kė­jo, o šie­met – pra­šom: „Par­duo­du blu­sas ir utė­les, ar­ba kei­čiu į ne­kil­no­ja­mą tur­tą“. Aš – žy­das, bet blu­sų nie­kam ne­par­da­vi­nė­ju.

Tiems, kas sa­ko, kad taip yra „nuo se­no“: ka­dai­se ir „ra­ga­nas“ de­gi­no, gal ir šią tra­di­ci­ją koks nors me­ce­na­tas su­mąs­tys at­kur­ti?

Se­no­se lat­vių dai­no­se lie­tu­viai mi­ni­mi, kaip gro­bi­kiš­kų žy­gių per­so­na­žai. Nai­siuo­se vyks­tan­čio­je Bal­tų vie­ny­bės die­no­je juk to­kių dai­nų lat­viai ne­dai­nuo­ja.

Be­je, lat­vių folk­lo­re lie­tu­viai taip pat nuo se­no ne­re­tai vaiz­duo­ja­mi ne­ga­ty­viai. Se­no­se lat­vių dai­no­se lie­tu­viai mi­ni­mi, kaip gro­bi­kiš­kų žy­gių per­so­na­žai. Nai­siuo­se vyks­tan­čio­je Bal­tų vie­ny­bės die­no­je juk to­kių dai­nų lat­viai ne­dai­nuo­ja.

Taip pat gir­dė­jau, kad ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riai ne­va sė­mė­si in­for­ma­ci­jos iš tau­to­sa­ki­nės stu­di­jos apie Už­ga­vė­nių tra­di­ci­jas. Ką gi, su­si­ra­dau šią stu­di­ją – ji lais­vai prie­ina­ma in­ter­ne­te. Dar la­biau nu­ste­bau. Ta­me vei­ka­le ap­ra­šo­ma Jur­gio Do­vy­dai­čio su­rink­ta tau­to­sa­ka, ku­rios ne­ma­ža da­lis yra apie žy­dus. Ma­ža to, ji net pri­tai­ky­ta švie­ti­mui ir vai­kų ug­dy­mui. O nuo­sta­biau­sia tai, kad ji par­eng­ta už ES lė­šas, pa­gal pro­jek­tą „Ku­ria­me Lie­tu­vos at­ei­tį“.

– To­kį reiš­ki­nį dar ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je, ta­čiau šian­dien?

– Ne­abe­jo­ju, kad tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je toks skan­da­las taip pat bū­tų su­lau­kęs da­lies vi­suo­me­nės reak­ci­jos. Kur­da­mas „Me­no­rą“, ty­riau Jur­gio Ma­tu­lai­čio ir Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus veik­lą. Esu ti­kras, kad abu šie iš­ki­lūs vy­rai bū­tų pa­smer­kę to­kį akib­rokš­tą.

Ki­ta ver­tus, imu svars­ty­ti, ar to­kie skan­da­lai yra tik su­ta­pi­mas su tuo, kaip an­ti­se­mi­tiz­mas at­si­gau­na Ru­si­jo­je? Net ne­abe­jo­ju, kad Ru­si­jos ži­niask­lai­da iš­nau­dos šį skan­da­lą ir teigs, ne­va, „kuo čia mes dė­ti? Pa­si­žiū­rė­ki­te, kas da­ro­si ši­to­je NA­TO ir ES vals­ty­bė­je!“.

Pa­na­šu, kad šian­dien to­kios idė­jos pas mus plin­ta iš Ru­si­jos.

An­ti­se­mi­tiz­mas gy­va­vo vi­sais lai­kais. Ne­pai­sant to, kad gy­ve­na­me ci­vi­li­zuo­to­je vi­suo­me­nė­je, jis – ga­jus. Juk Adol­fas Hit­le­ris taip pat at­ėjo į val­džią la­bai ci­vi­li­zuo­to­je vi­suo­me­nė­je. Iš Vo­kie­ti­jos šis už­kra­tas pli­to į ki­tas ci­vi­li­zuo­tas vi­suo­me­nes – ir į Len­ki­ją, ir į Lie­tu­vą.

Pa­na­šu, kad šian­dien to­kios idė­jos pas mus plin­ta iš Ru­si­jos. Ne­sa­kau tuš­čiai – ti­riu šiuos pro­ce­sus. Pa­ste­bė­jau, kad ir kai ku­rios Lie­tu­vo­je vei­kian­čios pro­ru­siš­kos or­ga­ni­za­ci­jos vi­sai ne­bes­le­pia an­ti­se­mi­ti­nės re­to­ri­kos.

Ru­si­jo­je šian­dien ne vel­tui gar­bi­na­mi to­kie žmo­nės, kaip Jo­si­fas Sta­li­nas, gar­sė­jęs an­ti­se­mi­ti­nė­mis pa­žiū­ro­mis. Pa­sta­ty­tas pa­mink­las Iva­nui Rūs­čia­jam, ku­rio nu­ro­dy­mu iš­skęrs­ta Po­loc­ko žy­dų bend­ruo­me­nė. Ne­tru­kus Ru­si­ja mi­nės 100-ias re­vo­liu­ci­jos me­ti­nes. Grei­čiau­siai ne­bus ap­siei­ta be „pri­si­mi­ni­mų“, kad ją su­kė­lė Ru­si­ją iš­grobs­ty­ti no­rė­ję sio­nis­tai.

– Ar ten­ka su­si­dur­ti su pa­na­šiais reiš­ki­niais kas­die­nia­me gy­ve­ni­me?

– Ti­krai ne. Net ne­įsi­vaiz­duo­ju to­kio da­ly­ko. Ne­su­si­du­riu nei aš, nei ma­no sū­nus, ku­ris nie­ka­da ne­slė­pė, kad tė­vas – žy­das. Ma­nau, kad to­kie in­ci­den­tai yra ne na­tū­ra­lus, o dirb­ti­nis reiš­ki­nys.

– Ar adek­va­ti bu­vo vi­suo­me­nės reak­ci­ja?

– Pa­si­ge­dau po­li­ti­kų ir vi­suo­me­ni­nin­kų reak­ci­jos. Bu­vo, bet ti­krai ma­žai. Ne­sup­ran­tu, ko­dėl ty­li pats R. Kar­baus­kis? Gal jis ma­no, kad vi­sa tai – iš­puo­lis prieš jį as­me­niš­kai, bet ne­pai­sant to, jam de­rė­jo iš­sa­ky­ti sa­vo po­zi­ci­ją dėl šio kon­kre­taus klau­si­mo. Ty­li. Ne­gi pri­ta­ria?

Ne­pas­kel­bė po­zi­ci­jos nei koa­li­ci­jos par­tne­riai so­cial­de­mo­kra­tai, nei opo­zi­ci­ja. Ma­nau, kad apie to­kį akib­rokš­tą vi­suo­me­nės ir po­li­ti­kos au­to­ri­te­tai tu­rė­jo aiš­kiai iš­dės­ty­ti sa­vo nuo­mo­nę.

Ne­mėgs­tu net var­to­ti ter­mi­no „lie­tu­vių – žy­dų san­ty­kiai“, bet ir šiuo­se san­ty­kiuo­se Lie­tu­vo­je ma­to­mos aiš­kiai po­zi­ty­vios ten­den­ci­jos.

Pa­me­nu, 2009 me­tais Ru­si­jos VRM par­eng­to­je me­to­di­nė­je me­džia­go­je apie re­li­gi­nį eks­tre­miz­mą bu­vo pa­mi­nė­ta, kad sa­ta­niz­mo šak­nys glū­di cha­si­diš­ka­me Ju­daiz­me. Se­kan­čiais me­tais šį akib­rokš­tą, ku­rį Ru­si­jos val­džia pa­va­di­no „sti­liaus klai­da“, bu­vo par­ašy­ta JAV Vals­ty­bės de­par­ta­men­to me­ti­nė­je at­as­kai­to­je apie ti­kė­ji­mo lais­vę pa­sau­ly­je. La­bai ne­no­rė­čiau, kad 2018 me­tais šio­je at­as­kai­to­je bū­tų ati­tin­ka­mai pa­mi­nė­ta Lie­tu­va.

Vi­si mes – Lie­tu­vos pi­lie­čiai, dir­ban­tys jos la­bui. Ne­mėgs­tu net var­to­ti ter­mi­no „lie­tu­vių – žy­dų san­ty­kiai“, bet ir šiuo­se san­ty­kiuo­se Lie­tu­vo­je ma­to­mos aiš­kiai po­zi­ty­vios ten­den­ci­jos. Pa­sta­ro­jo akib­rokš­to au­to­rius pri­ly­gin­čiau Le­ni­no „nau­din­giems idio­tams“, bet taip pat no­riu pa­sa­ky­ti ir tai, kad už kiek­vie­no to­kio „i­dio­to“ nu­ga­ros pa­pras­tai sto­vi ge­rai par­eng­tas agen­tas.