Virginijus Sinkevičius: tikslas – klestinti Lietuva
Sei­mo Eko­no­mi­kos ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Vir­gi­ni­jus Sin­ke­vi­čius pa­žy­mi, kad da­bar­ti­nė val­džia pa­si­ren­gu­si bend­ra­dar­biau­ti su vers­lu ir ras­ti ša­liai nau­din­giau­sius spren­di­mus. Kar­tu po­li­ti­kas ak­cen­tuo­ja, kad pir­miau­sia par­la­men­tas at­sto­vau­ja vie­ša­jam in­te­re­sui.

Ry­toj val­džios ir vers­lo at­sto­vai da­ly­vaus „Lie­tu­vos ži­nių“ ren­gia­mo­je kon­fe­ren­ci­jo­je „Vers­lo ir val­džios dia­lo­gas. Ku­ria kal­ba bend­rau­ti?“ Jo­je pra­ne­ši­mą skai­ty­sian­tis V. Sin­ke­vi­čius įsi­ti­ki­nęs, kad vers­lo ir val­džios bend­ra­dar­bia­vi­mas – ne­iš­ven­gia­mas ir bū­ti­nas.

„Bū­tų ne­nor­ma­lu, jei val­džia ne­bend­rau­tų nei su vers­lu, nei su vie­nu ar ki­tu klau­si­mu su­in­te­re­suo­to­mis ša­li­mis. Mes kri­mi­na­li­zuo­ja­me vers­lą, bet ne­kri­mi­na­li­zuo­ja­me at­ve­jų, kai, pa­vyz­džiui, at­ei­na so­di­nin­kų bend­ri­jų at­sto­vai. Jie ly­giai taip pat at­ei­na tu­rė­da­mi ko­kį nors in­te­re­są. Ir čia vis­kas ge­rai. Jei po­li­ti­kai, mi­nis­te­ri­jų at­sto­vai ne­bend­raus su su­in­te­re­suo­to­mis gru­pė­mis, bus vi­siš­kas at­otrū­kis“, – in­ter­viu „Lie­tu­vos ži­nioms“ sa­kė Sei­mo Eko­no­mi­kos ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Vir­gi­ni­jus Sinkevičius.

Kliu­do su­ve­šė­ju­si biurokratija

– Tre­čia­die­nį Vil­niu­je vyks tarp­tau­ti­nė kon­fe­ren­ci­ja „Vers­lo ir val­džios dia­lo­gas. Ku­ria kal­ba bend­rau­ti?“ Kaip šian­dien bend­rau­ja mū­sų ša­lies vers­li­nin­kai ir val­džios at­sto­vai?

– Į tai žiū­rė­siu iš sa­vo, kaip Sei­mo Eko­no­mi­kos ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko, pers­pek­ty­vos. Ma­nau, kad dia­lo­gas yra. Val­džios dar­bas – leis­ti vers­lui dirb­ti, už­si­dirb­ti, iš­si­lai­ky­ti, su­da­ry­ti pa­lan­kias są­ly­gas veik­ti. Tai tu­rė­tų bū­ti pa­grin­di­nis dia­lo­go pri­nci­pas.

– Kaip ver­ti­na­te da­bar­ti­nius vers­lo ir val­džios san­ty­kius? Ko­kias prob­le­mas ma­to­te?

– Vers­las tu­ri sa­vo aso­cia­ci­jas, tai – ar­čiau­siai po­li­ti­kų esan­tys žmo­nės, siun­čian­tys įvai­rius raš­tus, ke­lian­tys klau­si­mus, kai svars­to­mi įsta­ty­mai.

Vie­na pa­grin­di­nių prob­le­mų – biu­ro­kra­ti­nis me­cha­niz­mas, ap­sun­kin­ta ad­mi­nis­tra­ci­nė naš­ta vers­lui. Mū­sų tiks­las – tap­ti kon­ku­ren­cin­giau­sia vals­ty­be Vi­du­rio ir Ry­tų Eu­ro­po­je pa­gal vers­lui su­da­ro­mas są­ly­gas.

Rei­kė­tų pra­dė­ti nuo kai ku­rių, ma­no ma­ny­mu, ab­sur­diš­kų rei­ka­la­vi­mų vers­lui nai­ki­ni­mo. Pa­vyz­džiui, ku­riant įmo­nę Lie­tu­vo­je jos pa­va­di­ni­mas tu­ri ati­tik­ti Vals­ty­bi­nės lie­tu­vių kal­bos ko­mi­si­jos rei­ka­la­vi­mus, dėl to kar­tais prie­ina­me prie kvai­lų si­tua­ci­jų.

Vers­lui vi­sa­da la­bai svar­bu yra mo­kes­čiai. Bū­ti­na, kad mo­kes­čių po­li­ti­ka bū­tų kuo pa­pras­tes­nė, lanks­tes­nė. Bi­jau, kad šiuo me­tu esa­me šio­kia­me to­kia­me už­bur­ta­me ra­te: kri­zės me­tu mo­kes­čiai bu­vo pa­kel­ti, o da­bar ga­lio­jan­tis Fis­ka­li­nės draus­mės įsta­ty­mas, pri­im­tas Lie­tu­vai sto­jant į eu­ro zo­ną, mus la­bai var­žo.

Net jei no­rė­tu­me su­ma­žin­ti pri­dė­ti­nės ver­tės mo­kes­tį (PVM), vals­ty­bės biu­dže­te at­si­ras­tų di­des­nis de­fi­ci­tas, o tai ap­sun­ki­na kū­ry­bos lais­vę ir ga­li­my­bę iš­ties­ti pa­gal­bos ran­ką vers­lui.

Vir­gi­ni­jus Sin­ke­vi­čius: „Rei­kė­tų pra­dė­ti nuo kai ku­rių, ma­no ma­ny­mu, ab­sur­diš­kų rei­ka­la­vi­mų vers­lui nai­ki­ni­mo.“

Ži­no­me, kad be­si­ku­rian­tis vers­las, ypač pir­mai­siais me­tais, no­rė­tų bū­ti at­leis­tas nuo mo­kes­čių. Čia vėl su­si­du­ria­me su „Sod­ros“ de­fi­ci­tu. Ne kar­tą esu kal­bė­jęs su So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos at­sto­vais ir sa­kęs, kad dar­bo ap­mo­kes­ti­ni­mas Lie­tu­vo­je yra ne­pag­rįs­tai di­de­lis.

Ki­tas da­ly­kas – pro­ce­dū­ros. Daug da­ro­me kal­bė­da­mi apie už­sie­nio in­ves­tuo­to­jus, bet pa­si­gen­du dė­me­sio Lie­tu­vo­je dir­ban­tiems vers­li­nin­kams. Vis dėl­to tu­rė­tų at­si­ras­ti kuo dau­giau vie­no lan­ge­lio pri­nci­po, ir jis tu­rė­tų bū­ti kuo pa­pras­tes­nis. Vals­ty­bi­nė­je mo­kes­čių ins­pek­ci­jo­je pri­va­lo bū­ti tie, ku­rie vers­lą ap­tar­nau­ja grei­tai ir sklan­džiai. Ži­no­me, kad, užb­lo­ka­vus sąs­kai­tą vie­nai ar ke­le­tui die­nų, vers­las ga­li pra­ras­ti la­bai daug, to­kių da­ly­kų ne­tu­ri bū­ti. Tas pats ir su vi­so­mis pro­ce­dū­ro­mis. Da­bar Sei­me svars­to­me po­vei­kio ap­lin­kai ver­ti­ni­mo pro­ce­dū­ras, sta­ty­bos lei­di­mus ir pan.

Ma­nau, kad Lie­tu­va, bū­da­ma to­kia ma­ža vals­ty­bė ir ne­tu­rė­da­ma daug žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių, pri­va­lo bū­ti kon­ku­ren­cin­ga bent jau pa­gal biu­ro­kra­ti­nes pro­ce­dū­ras, re­gis­tra­ci­jas ir pa­na­šiai, kad pro­jek­tai ga­lė­tų kuo grei­čiau star­tuo­ti. Šio Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės pa­grin­di­nis tiks­las – kad Lie­tu­va „Doing Bu­si­ness“ rei­tin­guo­se bū­tų kuo aukš­čiau.

Rei­kia ino­va­ty­ves­nės ekonomikos

– Ko­kių spren­di­mų to sie­kiant jau im­ta­si ar ke­ti­na­ma im­tis?

– Džiau­giuo­si, kad ma­no ini­cia­ty­va po­vei­kio ap­lin­kai ver­ti­ni­mo pro­ce­dū­ros bu­vo su­trum­pin­tos dar 15 die­nų, tai yra la­bai ge­ras lai­mė­ji­mas. Jau re­gis­truo­ti įsta­ty­mų pa­kei­ti­mai dėl lais­vų­jų eko­no­mi­nių zo­nų (LEZ). Da­bar tu­ri­me leis­ti­nų veik­lų LEZ są­ra­šą, tai reiš­kia, kad vi­sos ki­tos veik­los yra drau­džia­mos. Ap­lin­kui re­gio­ne, pa­vyz­džiui, Len­ki­jo­je, yra drau­džia­mų veik­lų są­ra­šas, o tai reiš­kia, kad vi­sa ki­ta, kas į jį ne­pa­ten­ka, yra lei­džia­ma. Tai da­ro mus la­bai ne­kon­ku­ren­cin­gus. Ta­čiau jau esa­me įre­gis­tra­vę pa­kei­ti­mus, kad to­kie, at­ro­dy­tų, frag­men­ti­niai da­ly­kai pa­si­keis­tų.

Džiau­giuo­si prog­re­su dėl im­ig­ra­ci­jos pro­ce­dū­rų. Da­bar vers­las yra ap­tar­nau­ja­mas pa­gal vie­no lan­ge­lio pri­nci­pą ir Mig­ra­ci­jos de­par­ta­men­te.

Ta­čiau žvel­giant į pers­pek­ty­vą rei­kia pa­žy­mė­ti, kad svar­biau­sias da­ly­kas vals­ty­bė­je – švie­ti­mas. Da­bar vers­li­nin­kai tur­būt pa­sa­ky­tų, kad ne­įsi­vaiz­duo­ja, ką vei­kia uni­ver­si­te­tai ir ką jie ren­gia.

Tu­ri­me pa­kan­ka­mai darb­da­vių, pa­si­ruo­šu­sių mo­kė­ti di­de­lius at­ly­gi­ni­mus, bet jie ne­ga­li jų mo­kė­ti tiems, ku­rie ne­tu­ri rei­kia­mos kva­li­fi­ka­ci­jos. Jei­gu par­en­gia­me ke­lis tūks­tan­čius tei­si­nin­kų, kai mums rei­kia in­ži­nie­rių, tai yra prob­le­ma. Ma­nau, kad to­kią si­tua­ci­ją rei­kia keis­ti. Tai vie­nas Sei­mo Eko­no­mi­kos ko­mi­te­to pri­ori­te­tų. Va­sa­rą reng­si­me daug klau­sy­mų, rink­si­me in­for­ma­ci­ją.

Vir­gi­ni­jus Sin­ke­vi­čius: „Ži­no­ma, vers­lo in­te­re­sas vi­sa­da bus pel­nas. Ma­no in­te­re­sas – dar­bo vie­tos ir su­mo­kė­ti mo­kes­čiai. Tu­ri­me ras­ti auk­so vi­du­rį.“

Taip pat no­rė­čiau pa­mi­nė­ti, kad Lie­tu­vo­je ma­tau di­džiu­lį po­ten­cia­lą lėk­tu­vų ap­tar­na­vi­mo sri­ty­je. Šiuo me­tu vie­nas kliu­vi­nių – Ci­vi­li­nės avia­ci­jos ad­mi­nis­tra­ci­ja su ser­ti­fi­ka­vi­mo pro­ce­dū­ra, ku­ri, ma­no gal­va, yra šiek tiek per il­ga. Apie tai kal­bė­jo­me su su­si­sie­ki­mo mi­nis­tru Ro­ku Ma­siu­liu, per va­sa­rą steng­si­mės vi­sus tuos biu­ro­kra­ti­nius kliu­vi­nius pa­ša­lin­ti ir Sei­mo ru­dens se­si­jo­je pri­im­ti rei­kia­mus pa­kei­ti­mus.

Tai­gi pa­grin­di­niai mū­sų tiks­lai – ša­lin­ti biu­ro­kra­ti­ją, ad­mi­nis­tra­ci­nę naš­tą vers­lui, kad jis ga­lė­tų lais­vai dirb­ti, o kar­tu – da­ry­ti mū­sų eko­no­mi­ką ino­va­ty­ves­nę, kad bū­tų ku­ria­ma kuo di­des­nė pri­dė­ti­nė ver­tė, eks­por­tuo­tu­me di­džiau­sią pri­dė­ti­nę ver­tę tu­rin­čius pro­duk­tus. Ne pa­slap­tis, kad kai eks­por­tuo­ja­me ap­va­lią­ją me­die­ną, gau­na­me ma­žiau­sias pel­no mar­žas, užuot eks­por­ta­vę plokš­tes, dėl ko bū­tų ir dar­bo vie­tų, ir ge­ro­kai di­des­nės pel­no mar­žos.

Bū­ti­na ras­ti auk­so vidurį

– Gal­vos skaus­mu vers­lui tam­pa įvai­rios mo­kes­čių pert­var­kos, re­gu­lia­vi­mo prie­mo­nių pa­kei­ti­mai, nes daž­nai jie nė­ra iš­dis­ku­tuo­ja­mi su vi­so­mis su­si­ju­sio­mis ša­li­mis. Vers­li­nin­kai skun­džia­si, kad apie pla­nuo­ja­mus pa­si­kei­ti­mus ne­re­tai su­ži­no vie­ni pa­sku­ti­nių ir ne­spė­ja jiems tin­ka­mai pa­si­reng­ti. Koks jū­sų po­žiū­ris į tai?

– Fi­nan­sų mi­nis­te­ri­ja iš anks­to pa­tei­kė pla­nuo­ja­mos mo­kes­čių re­for­mos gai­res. Toks bu­vo mū­sų pa­ža­das prieš rin­ki­mus, ir čia prem­je­ras Sau­lius Skver­ne­lis te­si sa­vo žo­dį, kad pa­kei­ti­mai tu­rė­tų bū­ti pri­sta­to­mi prieš pu­sę me­tų iki jų įsi­ga­lio­ji­mo. Tuo­met yra lai­ko ap­ta­ri­mui ir dis­ku­si­jai.

Jei kal­ba­me apie mo­kes­čius, ga­liu pa­sa­ky­ti, kad vers­las no­ri kuo ma­žes­nių mo­kes­čių ir ypač leng­va­tų. Ta­čiau ma­tant ša­lies si­tua­ci­ją PVM leng­va­tos su­nkiai įma­no­mos. Ma­tau di­de­lį ne­pa­si­ten­ki­ni­mą iš vieš­bu­čių aso­cia­ci­jos dėl pla­nuo­ja­mos nai­kin­ti PVM leng­va­tos vieš­bu­čiams, bet ne­ži­nau, kiek tas ne­pa­si­ten­ki­ni­mas yra pa­grįs­tas. Su­tin­ku, kad dis­ku­si­jų tu­rė­tų bū­ti, bet tai tu­rė­tų at­lik­ti Fi­nan­sų mi­nis­te­ri­ja. Per svars­ty­mus Sei­me ga­li­me iš­girs­ti pa­sta­bų, bet gau­na­me jau par­eng­tus do­ku­men­tus, re­tai ky­la ini­cia­ty­vos keis­ti mo­kes­čius iš es­mės Sei­mo na­rių tei­ki­mu. Tai daž­niau­siai bū­na par­uo­šia­ma mi­nis­te­ri­jos. Ma­nau, čia vers­las yra tei­sus sa­ky­da­mas, kad Fi­nan­sų mi­nis­te­ri­ja tu­rė­tų at­siž­velg­ti į jų, kaip pa­grin­di­nių mo­kes­čių mo­kė­to­jų, pa­sta­bas. Mū­sų vi­sų tiks­las yra, kad Lie­tu­va bū­tų mo­kes­čių mo­kė­to­jų ro­jus – kur vi­si no­rė­tų ra­miai mie­go­ti ir su­si­mo­kė­ti mo­kes­čius, o ne steng­tų­si jų ne­mo­kė­ti.

– Lie­tu­vo­je į vers­lo ir val­džios san­ty­kius daž­nai žiū­ri­ma įta­riai. Ar įma­no­mas abe­jo­nių ne­ke­lian­tis bend­ra­dar­bia­vi­mas tarp vers­lo ir val­džios?

– Vers­lo ir val­džios bend­ra­dar­bia­vi­mas yra ne­iš­ven­gia­mas ir bū­ti­nas. De­ja, tu­ri­me pra­stos pa­tir­ties. Vis dėl­to pa­tys vers­li­nin­kai ir po­li­ti­kai pri­va­lo pa­da­ry­ti tą bend­ra­vi­mą kuo at­vi­res­nį, kuo prie­ina­mes­nį pa­pras­tiems žmo­nėms, žur­na­lis­tams. Ne­ma­tau jo­kios prob­le­mos, jei po­li­ti­kas su kuo nors su­si­tin­ka, ap­ta­ria vie­ną ar ki­tą įsta­ty­mų pa­kei­ti­mą ir tai įre­gis­truo­ja Vy­riau­sio­jo­je tar­ny­bi­nės eti­kos ko­mi­si­jo­je. Tai bū­tų nor­ma­li pra­kti­ka.

Bū­tų ne­nor­ma­lu, jei val­džia ne­bend­rau­tų nei su vers­lu, nei su vie­nu ar ki­tu klau­si­mu su­in­te­re­suo­to­mis ša­li­mis. Mes kri­mi­na­li­zuo­ja­me vers­lą, bet ne­kri­mi­na­li­zuo­ja­me at­ve­jų, kai, pa­vyz­džiui, at­ei­na so­di­nin­kų bend­ri­jų at­sto­vai. Jie taip pat at­ei­na tu­rė­da­mi ko­kį nors in­te­re­są. Ir čia vis­kas yra ge­rai. Jei po­li­ti­kai, mi­nis­te­ri­jų at­sto­vai ne­bend­raus su su­in­te­re­suo­to­mis gru­pė­mis, bus vi­siš­kas at­otrū­kis.

Ži­no­ma, vers­lo in­te­re­sas vi­sa­da bus pel­nas. Ma­no in­te­re­sas – dar­bo vie­tos ir su­mo­kė­ti mo­kes­čiai. Tu­ri­me ras­ti auk­so vi­du­rį.

– Koks bus val­džios ir vers­lo bend­ra­dar­bia­vi­mas ar­ti­miau­siais me­tais? Ko val­džia ti­ki­si iš vers­lo?

– Val­džia nu­sta­to tai­syk­les. Įvar­dy­ti, ko no­ri­me ir ti­ki­mės, yra la­bai su­dė­tin­ga. Šiuo me­tu ma­tau šio­kį to­kį su­tri­ki­mą, iš­si­gan­di­mą, nes Sei­mas pa­si­kei­tė iš es­mės. Ta­čiau no­riu pa­sa­ky­ti, kad vers­lo aso­cia­ci­jos, ki­ti at­sto­vai ne­bi­jo­tų, kreip­tų­si, bend­rau­tų, ma­nau, ti­krai ra­si­me dia­lo­gą. Pa­si­kei­tęs, „švie­žias“ Sei­mas yra daug at­vi­res­nis, skaid­res­nis, tai sa­vo me­ti­nia­me pra­ne­ši­me pa­mi­nė­jo ir pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė. Kvie­čiu megz­ti dia­lo­gą, nes mū­sų tiks­las – kles­tin­ti Lie­tu­va.

Ma­nau, kad at­ei­nan­čius ket­ve­rius me­tus bend­ra­dar­biau­si­me, tik rei­kia iš­siau­gin­ti pa­si­ti­kė­ji­mą vie­nų ki­tais. Mes, Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­ga, kaip di­džiau­sia po­li­ti­nė jė­ga Sei­me, esa­me pa­si­ry­žę iš­klau­sy­ti, kvie­čia­me į at­vi­rą dia­lo­gą. Kar­tu pa­žy­mė­siu, kad mū­sų tiks­las – at­sto­vau­ti vie­ša­jam in­te­re­sui. La­bai daž­nai man at­ne­ša įvai­rių stu­di­jų, at­lik­tų vie­nos ar ki­tos aso­cia­ci­jos. Ži­no­te, ko­kios stu­di­jos ne­su nie­ka­da ga­vęs? Pa­pras­tų žmo­nių stu­di­jos, nes jie ne­tu­ri pi­ni­gų ir aso­cia­ci­jos, ku­ri jiems at­sto­vau­tų. Aso­cia­ci­ja, ku­ri jiems at­sto­vau­ja, yra Sei­mas. To­dėl pir­mo­je vie­to­je mums yra vie­ša­sis in­te­re­sas, pri­va­lo­me gin­ti jį, o ne ko­kios nors siau­ros gru­pės in­te­re­sus.