Vilniaus arkivyskupas: Bažnyčiai rūpi visuomenės problemos, tarp jų – ir mokytojų nerimas
Nors Baž­ny­čia Lie­tu­vo­je at­skir­ta nuo po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo, jai rū­pi vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mas ir prob­le­mas, tarp jų – mo­ky­to­jų ir ki­tų pro­fe­si­jų at­sto­vų ne­ri­mas ir dia­lo­go troš­ki­mas. Taip LRT RA­DI­JUI sa­ko Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pas Gin­ta­ras Gru­šas. Pa­sak jo, nors gy­ven­to­jų ša­ly­je ma­žė­ja, nau­jos baž­ny­čios sta­to­mos ne vel­tui – ap­link jas sten­gia­ma­si su­bur­ti par­api­jas, ku­rio­se žmo­nės pa­ži­no­tų vie­ni ki­tus, veik­tų gy­va bend­ruo­me­nė.

– Baigiasi jubiliejiniai mūsų valstybės šimtmečio metai. Kuo jie buvo įsimintini Bažnyčiai ir Lietuvos žmonėms?

– Metai buvo kupini įspūdžių, juos pradėjome švęsdami Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį. Lietuvos vyskupai paaukojo šalies žmones Trakų Dievo motinai, Lietuvos globėjai, – tiek dėkojant už gautas malones, tiek jai patikint savo ateitį.

Vėliau –popiežiaus Pranciškaus vizitas, kuris buvo didelė dovana. Popiežiaus buvimas kartu su mumis ir Bažnyčiai, ir kiekvienam žmogui paliko nekintamą ir didelę dovaną bei malonės ženklą. Turbūt ilgai tai prisiminsime.

Popiežius Pranciškus sakė, kad reikia atsigręžti į praeitį. Taip gražiai sutapo, kad, praėjus kelioms savaitėms nuo jo vizito, įvyko Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvės. Tai buvo dvasinis momentas. Metai buvo nuostabūs, pripildę mūsų širdis ir tikiuosi, tai sustiprins mus ateityje.

– Bažnyčia Lietuvoje atsieta nuo politinio gyvenime, bet, ko gero, jai nėra tas pats, kas vyksta. Koks Bažnyčios požiūris į vienos taikiausių profesijų atstovų – mokytojų – streikus ir keliamus reikalavimus?

– Bažnyčia nuo politinio gyvenimo atskirta, bet visuomenės gyvenimas jai rūpi. Juk katalikiškos mokyklos išgyvena tas pačias problemas. Tiek kalbant apie mokytojo profesiją, kuri labai brangi ir svarbi visuomenės ateičiai, tiek kitose srityse matome nerimo. Naujo laikinojo švietimo ministro Roko Masiulio atėjimas parodė, kad žmonės trokšta būti išgirsti, nori, kad dialogas būtų tikras ir esminis, žmonės galėtų išsisakyti ir būti išgirsti. Tai svarbu ir mokytojams, ir kitų profesijų atstovams.

– Lietuvoje vyksta daug reformų, taip pat ir švietimo. Ar neketinama Lietuvoje veikiančių kunigų seminarijų sujungti į vieną mokymo įstaigą?

– Jau seniai apie tai kalbėta. Dabar yra taip, kad seminarijos savo švietimo pagrindu – visiškai skirtingos. Kauno seminarijos alumnai studijuoja Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete, kitos seminarijos yra afiliuotos su Laterano universitetu Romoje. Todėl, svarstant apie jungimą, reikėtų atlikti labai didelį darbą.

Be to, ką parodė keli praėję metai, stojančiųjų į seminarijas skaičius išaugęs. Manau, kad Lietuvai reikia daugiau kunigų, mes meldžiamės, kad būtų daugiau pašaukimų. Didesnis pašaukimų skaičius pateisins ir skirtingas mokslo programas ir bent dvi skirtingas mokslo įstaigas.

– Žmonės neretai kyla paprastas ir gyvenimiškas klausimas – jei šalyje mažėja gyventojų, o tuo pačiu ir tikinčiųjų, kodėl Lietuvoje statomos naujos bažnyčios?

– Naujų bažnyčių statyba yra demografinių pokyčių pasekmė. Tiesa, kad žmonių mažėja, bet mūsų miestai yra išsiplėtę. Parapijos nėra tik vieta, į kurią atvažiuojama priimti sakramentų. Aplink parapiją turi suktis gyva bendruomenė. Vilniuje beveik visos bažnyčios visuomet buvo senamiestyje, tik nuo 1990 m. kelios naujos pastatytos vadinamuosiuose miegamuosiuose rajonuose, kur gyventojų skaičius tikrai išaugo.

Pavyzdžiui, palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos teritorijoje gyvena apie šimtą tūkstančių žmonių, tiek pat jų – Kalvarijų bažnyčios teritorijoje. Kiek mažiau Pilaitės rajone, bet tai vietovės, kurios auga, vyksta pokyčiai. Mes tarsi vejamės iš paskos, norima suburti parapiją, pasiekti žmones, kad kunigas pažintų savo parapijos žmones. Taip siekiama atitaisyti praeities trūkumus.

– Artėja šimtmečio metų pabaiga. Ko palinkėtumėte 2019 m.?

– Noriu palinkėti, kad neprarastume tos išminties, kurią Lietuvoje parodė popiežius Pranciškus. Linkiu, kad neprarastume tėvynės meilės, kurią visi patyrėme švęsdami šimtmetį. Taip pat linkiu vidinės ramybės ir džiaugsmo, kurį patiriame Kalėdų švenčių metu. Tegul tai tampa ramybe, lydinčia mus visus ateinančius metus. Kad, išgirdę popiežiaus kvietimą, būtume svetingi ateičiai, žengtume į naujus metus pasitikti ten mūsų laukiančio Viešpaties. Lai Kalėdų džiaugsmas ir malonė ateina į kiekvieno namus, kiekvieno žmogaus širdį ir lydi mus visus naujuosius metus.

Parengė Virginija Sližauskaitė.