Viktoras Uspaskichas: greičiausiai man teks kandidatuoti
Eu­ro­par­la­men­ta­ras Vik­to­ras Us­pas­ki­chas grį­žo į sa­vo su­kur­tą Dar­bo par­ti­ją ir vėl ke­ti­na tap­ti jos pir­mi­nin­ku, nors pri­pa­žįs­ta, kad si­tua­ci­ja par­ti­jo­je – la­bai blo­ga. „Są­ži­nin­gai pa­sa­kius, di­de­lio no­ro [grįž­ti] nė­ra. Bet tu­riu daug pa­tir­ties pa­de­dant par­ti­jai“, – in­ter­viu LRT.lt sa­ko V. Us­pas­ki­chas.

Po­li­ti­kas iš šios par­ti­jos iš­sto­jo 2015-ųjų pa­bai­go­je, o pra­šy­mą su­grįž­ti į šią po­li­ti­nę or­ga­ni­za­ci­ją par­ašė lie­pą. Kaip skel­bė nau­jie­nų agen­tū­ra BNS, pra­šy­mą sto­ti at­gal į par­ti­ją V. Us­pas­ki­chas pa­tei­kė po da­lies „dar­bie­čių“ ini­ci­juo­to ta­ry­bos po­sė­džio, ku­ria­me da­ly­va­vo ir jis pats, ta­čiau po­sė­dis tą­kart ne­įvy­ko ne­su­si­rin­kus kvo­ru­mui.

Vie­nas to po­sė­džio ini­cia­to­rių, eks­par­la­men­ta­ras Vik­to­ras Fio­do­ro­vas BNS tei­gė, da­bar Dar­bo par­ti­jo­je trūks­ta dia­lo­go, ne­ma­ty­ti tei­gia­mų pos­lin­kių, o V.Us­pas­ki­chas į po­sė­dį pa­kvies­tas, nes su juo bend­rau­ti no­ri par­ti­jos sky­riai.

Si­tua­ci­ja la­bai blo­ga, tai ro­do ir rei­tin­gai, žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mas, vie­šas par­ti­jos da­ly­va­vi­mas.

Ba­lan­dį Kau­ne su Dar­bo par­ti­jos na­riais su­si­ti­kęs V.Us­pas­ki­chas ra­gi­no bend­ra­žy­gius ryž­tis po­ky­čiams par­ti­jo­je ir keis­ti jos va­do­vy­bę.

Pa­sku­ti­niu me­tu par­ti­jai va­do­va­vo „dar­bie­tė“ Ži­vi­lė Pins­ku­vie­nė, ta­čiau šią sa­vai­tę ji pra­ne­šė at­sis­ta­ty­di­nan­ti iš par­ei­gų. Duo­da­mas in­ter­viu LRT.lt V. Us­pas­ki­chas tei­gė, kad Ž. Pins­ku­vie­nės at­sis­ta­ty­di­ni­mą ver­ti­na tei­gia­mai.

– Po­ne Us­pas­ki­chai, kaip ir ko­dėl nu­spren­dė­te grįž­ti į par­ti­ją?

– Są­ži­nin­gai pa­sa­kius, par­agin­tas par­tie­čių. Pats ne ak­las, ma­tau, kas vyks­ta su par­ti­ja; kad ji vi­siš­kai ne­da­ly­vau­ja po­li­ti­nia­me vals­ty­bės gy­ve­ni­me, ne­reiš­kia nei sa­vo stra­te­gi­jos, nei nie­ko. Ma­to­si, kad gru­pė žmo­nių ją nau­do­ja sa­vo tiks­lams, ir tiek. Man gai­la, kad ji ga­li iš­nyk­ti. Rei­kia reikš­ti po­zi­ci­ją vals­ty­bės mas­tu ma­žiau­siai, jei tai ne­reiš­kia­ma, žmo­nės už­mirš­ta. Ši­toj vie­toj man gai­la, kad to­kia su­kur­ta po­li­ti­nė or­ga­ni­za­ci­ja, struk­tū­ra, ne­skai­tant by­los, ne­ma­žai ro­dė ini­cia­ty­vą bū­da­ma Sei­me ir t.t.

Pa­žiū­rė­ki­te, kaip dir­ba da­bar­ti­nė „vals­tie­čių“ dau­gu­ma. Pra­ėjo be­veik me­tai – nei vie­no įsta­ty­mo ne­prii­ma. Nie­kas ne­ži­no apie ši­tos val­dan­čio­sios dau­gu­mos stra­te­gi­jas vals­ty­bės at­žvil­giu. Nie­kas ne­ži­no.

– Na, jei tiks­liau, pri­tar­ta Al­ko­ho­lio kon­tro­lės įsta­ty­mo pa­tai­soms, pri­im­ta urė­di­jų re­for­ma...

– Tai yra ne stra­te­gi­ja. Eko­no­mi­ka iš to ne­pa­si­kels, nie­ko čia ne­bus. Į ką tu­ri rem­tis vals­ty­bė, į ko­kią sri­tį? Nė­ra jo­kios stra­te­gi­jos, tik blaš­ky­ma­sis.

– Ką pats ke­ti­na­te da­ry­ti su Dar­bo par­ti­ja?

– Da­bar dar anks­ti gal­vo­ti, pir­mi­nin­kė Ž. Pins­ku­vie­nė va­kar at­sis­ta­ty­di­no.

– Kaip jūs tai ver­ti­na­te?

– Tei­gia­mai. Aiš­ku, in­tri­gos nuo to, ma­tyt ne­su­ma­žės, ga­li dar pa­di­dė­ti, bet žmo­nės tu­rės ga­li­my­bę tie­sio­giai rink­ti, kad ne­bū­tų fal­si­fi­kuo­ja­mi duo­me­nys kaip, pa­vyz­džiui, va­kar ta­ry­bos po­sė­dis bu­vo vi­siš­kai su­re­ži­suo­tas. Tai – ne­rim­ta, so­li­di or­ga­ni­za­ci­ja taip ne­da­ro. Ne­skel­bia­mos dar­bot­var­kės, ko­kie klau­si­mai; žmo­nės me­ta­mi iš par­ti­jos tik dėl to, kad su­kri­ti­ka­vo pir­mi­nin­kę. Vi­du­je, ne vie­šai. Tai yra ne­tei­sin­ga.

– Gal­būt kvie­si­te į sa­vo gre­tas su­grįž­ti ir Ar­tū­rą Pa­ulaus­ką, Va­len­ti­ną Ma­zu­ro­nį, ki­tus bu­vu­sius par­ti­jos ly­de­rius?

– Ne, ne. Su jais aš iš­vis ne­kal­bė­jau, se­niai ne­ma­čiau nei vie­no, nei ki­to.

– Bet, kaip su­pran­tu, par­ti­ją ke­ti­na­te ruo­šti ar­ti­miau­siems rin­ki­mams.

– Jei par­ti­ja no­ri iš­lik­ti po­li­ti­nė­je are­no­je, ji tu­ri da­ly­vau­ti vi­suo­se rin­ki­muo­se.

– Pats esa­te tei­gęs, kad ne­ži­no­te, kas tu­ri at­si­tik­ti, kad su­grįž­tu­mėt į Sei­mą ir da­ly­vau­tu­mė­te rin­ki­muo­se. Kaip su­pran­tu, kei­čia­si pla­nai?

– Į Sei­mą ti­krai kol kas ne­si­ruo­šiu, ne­ži­nau, kas ga­li at­si­tik­ti. O apie da­ly­va­vi­mą ki­tuo­se rin­ki­muo­se... ne­priim­tas nei vie­nas spren­di­mas, iš tie­sų.

– Tai­gi tu­ri­te pla­nų at­gai­vin­ti par­ti­ją ir grą­žin­ti ją į po­li­ti­nę are­ną?

– No­riu pa­dė­ti par­ti­jai.

– Kaip ke­ti­na­te tai da­ry­ti, gal at­si­sa­ky­si­te Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rio man­da­to ir grį­ši­te į dirb­ti į Lie­tu­vą?

– O kam at­si­sa­ky­ti? Daug lai­ko yra.

– Va­do­vau­si­te iš Briu­se­lio?

– Ko­dėl iš Briu­se­lio? Ten juk tris die­nas per sa­vai­tę vyks­ta dar­bai, daug lai­ko yra Lie­tu­vo­je.

– O ko­kia si­tua­ci­ja par­ti­jo­je? Ko ge­ro, gi­li­no­tės ir ži­no­te, kas bus per­duo­ta po Ž. Pins­ku­vie­nės va­do­va­vi­mo?

– Ne man bus per­duo­ta, tu­ri įvyk­ti rin­ki­mai, iš­rink­tas pir­mi­nin­kas.

– Bet jūs kan­di­da­tuo­si­te į par­ti­jos pir­mi­nin­ko pos­tą.

– Grei­čiau­siai. Jei ne­at­si­ras pa­kan­ka­mai rim­tes­nio kan­di­da­to, teks kan­di­da­tuo­ti man.

– Si­tua­ci­ja par­ti­jo­je nė­ra ge­ra. Ne­ma­žai žmo­nių pa­li­ko jū­sų par­ti­ją.

– Ne­ge­ra – per švel­niai pa­sa­ky­ta. Si­tua­ci­ja la­bai blo­ga, tai ro­do ir rei­tin­gai, žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mas, vie­šas par­ti­jos da­ly­va­vi­mas.

– Ko­dėl jūs grįž­ta­te į Lie­tu­vos po­li­ti­ką? Ne­pa­var­got dar nuo jos?

– Di­de­lio no­ro, są­ži­nin­gai pa­sa­kius, nė­ra. Aš kal­bu apie par­ti­ją, pas ma­ne daug pa­tir­ties pa­dė­ti par­ti­jai.

– Bet jums tai kai­nuos daug ne­rvų.

– Jūs tei­sus.

Su­pran­tat, ga­li­ma kal­bė­ti apie tau­ti­nius kos­tiu­mus, al­ko­ho­lį, urė­di­jas ir t.t.. Bet mes tu­ri­me su­vok­ti, kad nei vie­na, nei ki­ta sri­tis iš ši­tų nė­ra stra­te­gi­ja. Jos yra svar­bios, bet ne­mai­tins vals­ty­bės.

– Bet vis tiek grįž­tat?

– Jau grį­žau. O ką da­ryt?

– Ko­kie jū­sų ar­ti­miau­si pla­nai?

– Da­bar va­žiuo­ju į Pa­lan­gą, prie jū­ros. Pa­il­sė­siu, pa­plau­kio­siu, pa­spor­tuo­siu, pa­bū­siu su šei­ma ir vai­kais. Baig­sis va­sa­ra – lau­kia Eu­ro­pos Par­la­men­to dar­bai. Yra su­kur­ta aso­cia­ci­ja „Už vie­nin­gą ir svei­ką Eu­ro­pą“. Rug­sė­jį pra­si­dės tu­ras po Lie­tu­vą, ga­li­te su­da­ly­vau­ti, pa­ma­ty­ti, kaip vis­kas vyks­ta, ko­kios idė­jos.

– Kaip jūs ver­ti­na­te val­dan­čio­sios koa­li­ci­jos dar­bą?

– Su­pran­tat, ga­li­ma kal­bė­ti apie tau­ti­nius kos­tiu­mus, al­ko­ho­lį, urė­di­jas ir t.t.. Bet mes tu­ri­me su­vok­ti, kad nei vie­na, nei ki­ta sri­tis iš ši­tų nė­ra stra­te­gi­ja. Jos yra svar­bios, bet ne­mai­tins vals­ty­bės. Apie tai kal­bu jau 15 me­tų, bet ma­žai kas gir­di. Ne­rei­kia iš­ra­di­nė­ti dvi­ra­čio. Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja, Vo­kie­ti­ja ir Pra­ncū­zi­ja taip gy­ve­na – ten nu­ma­ty­tos rim­tos stra­te­gi­nės sri­tys, kaip re­mia­si vals­ty­bė. Ten vi­sa ga­my­ba, sri­tis, ku­ri kon­ku­ruo­ja vi­daus rin­ko­je su im­por­tu, at­leis­ta nuo mo­kes­čių. Tu­riz­mas – ne tai, iš ko ga­li gy­ven­ti mū­sų vals­ty­bė. Nie­kas ne­sa­ko, kad rei­kia ap­leis­ti tech­no­lo­gi­jas – te­gul tai vys­to­si, bet pui­kiai su­pran­ta­me, kad tam rei­kia tu­rė­ti bent100 mln. žmo­nių, iš jų 1 proc. bus ypač pro­tin­gi – taip ro­do pa­sau­lio pra­kti­ka. Ti­kė­tis, kad su­kur­si­me ypa­tin­gą pro­duk­tą Lie­tu­vo­je yra fan­ta­zi­ja. Tu­ri bū­ti tai, į ką vals­ty­bė ga­li at­si­rem­ti.