Vertėjai Afganistane padėdavo išnešti sveiką kailį
Ver­tė­jas la­bai daž­nai bū­da­vo žmo­gus, ku­ris pa­dė­da­vo iš­neš­ti svei­ką kai­lį iš įvai­rių ne­ma­lo­nių si­tua­ci­jų, LRT RA­DI­JUI sa­ko Lie­tu­vos spe­cia­lio­sios mi­si­jos Af­ga­nis­ta­ne bu­vęs va­do­vas Alek­sand­ras Ma­to­nis. „Ge­ras ver­tė­jas at­vy­kęs į vie­tą, ku­rio­je tu­ri vyk­dy­ti už­duo­tį, vi­sa­da ste­bė­da­vo vie­tos gy­ven­to­jų nuo­tai­kas. Ne­rei­kia ma­ny­ti, kad vi­si bū­da­vo vien po­zi­ty­viai nu­si­tei­kę. Bū­da­vo vi­so­kių si­tua­ci­jų“, – tvir­ti­na jis.

– Kiek ver­tė­jų su Ju­mis dirb­da­vo?

– Pro­vin­ci­jos at­kū­ri­mo gru­pė­je ver­tė­jų bu­vo ne vie­nas, ne ke­li, o kar­tais ke­lio­li­ka. Po­rei­kis bu­vo mil­ži­niš­kas. Lie­tu­vos ka­rių ke­lios gru­pės nuo­lat iš­vyks­ta, to­dėl kiek­vie­na pri­va­lo tu­rė­ti ver­tė­ją. Taip pat vyk­dė­me ci­vi­li­nę mi­si­ją, su ku­ria vyk­da­vo­me į skir­tin­gas vie­tas. Ta­da tu­rė­da­vo­me du ver­tė­jus. Tie­sa, su Ba­si­ru nie­ka­da ne­dirb­da­vo­me, nes mums bu­vo rei­ka­lin­gi ver­tė­jai, ku­rie ne­prie­kaiš­tin­gai mo­ka ang­lų kal­bą, kad bū­tų ver­čia­ma iš da­ri kal­bos į ang­lų ir at­virkš­čiai, gau­tu­me ti­krai pa­ti­ki­mą in­for­ma­ci­ją.

Aleksandras Matonis./Alinos Ožič nuotrauka

Ka­riuo­me­nės žval­gai tu­rė­jo sa­vo ver­tė­jus, lo­gis­tai, ku­rie rū­pi­no­si sto­vyk­los iš­lai­ky­mu, – ir­gi. Kas­dien sto­vyk­los te­ri­to­ri­jo­je bū­da­vo ne­ma­žai vie­ti­nių gy­ven­to­jų, ku­riuos sam­dė Go­ro pro­vin­ci­jos at­kū­ri­mo gru­pė at­lik­ti įvai­rius dar­bus (sta­ty­bos, tvar­ky­mo). Ver­tė­jams rei­kė­jo vi­sa tai iš­vers­ti ir pa­aiš­kin­ti.

Ba­si­ras daž­niau­siai dir­bo su ka­riš­kiais. Gal­būt lie­tu­vių kal­bą jis iš­mo­ko dėl to, kad ne vi­si ka­riai ge­rai mo­ka ang­lų kal­bą. Kai ku­riems bu­vo ma­lo­nu pa­kal­bė­ti lie­tu­viš­kai. Be­je, vie­nas ver­tė­jas ne­tgi bu­vo iš­mo­kin­tas lie­tu­vių liau­dies dai­nos „Ats­krend sa­ka­lė­lis“. At­vy­kus aukš­tiems ge­ne­ro­lams kar­tais ją ir pa­dai­nuo­da­vo. Na, bet, ži­no­ma, tai juo­kai.

– Ar lie­tu­viš­kai kal­ban­čių ver­tė­jų bu­vo daug?

– Kal­ban­čių lie­tu­viš­kai bu­vo vie­ne­tai. Aps­kri­tai tu­riu pa­sa­ky­ti, kad af­ga­nis­ta­nie­čiai im­lūs kal­boms, ti­krai ge­ri po­lig­lo­tai. Gy­ven­da­mi Af­ga­nis­ta­ne, bū­da­mi ta­dži­kais, mo­ka ne tik da­ri kal­bą, bet ir puš­tū­nų, ur­dų. Šios kal­bos var­to­ja­mos da­ly­je Pa­kis­ta­no, In­di­jo­je. Va­di­na­si, jie mo­ka ma­žiau­siai tris kal­bas, ne­kal­bant apie įvai­rius dia­lek­tus.

O taip pat, kai at­ėjo tarp­tau­ti­nės pa­jė­gos už­vi­rė Ba­bi­lo­no tau­tų ka­ti­las. Pa­vyz­džiui, mū­sų Go­ro pro­vin­ci­jos at­kū­ri­mo gru­pės kai ku­rie ver­tė­jai mo­kė­jo ang­liš­kai. Kai ku­rie bu­vo pri­si­mi­nę moks­lus so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos lai­kais, to­dėl mo­kė­jo kaž­ką pa­aiš­kin­ti ir ru­siš­kai. Mū­sų spe­cia­lio­sios mi­si­jos ver­tė­jas Ka­bu­le (be jau iš­var­din­tų da­ri, puš­tu, ur­du) mo­kė­jo ita­lų, ang­lų, ru­sų ir šiek tiek lie­tu­vių.

– To­kio ver­tė­jo ver­tė Af­ga­nis­ta­ne yra mil­ži­niš­ka?

– Pa­sa­ky­siu at­vi­rai – ver­tė­jas la­bai daž­nai bū­da­vo žmo­gus, ku­ris pa­dė­da­vo iš­neš­ti svei­ką kai­lį iš įvai­rių ne­ma­lo­nių si­tua­ci­jų. Ge­ras ver­tė­jas at­vy­kęs į vie­tą, ku­rio­je tu­ri vyk­dy­ti už­duo­tį, vi­sa­da ste­bė­da­vo vie­tos gy­ven­to­jų nuo­tai­kas. Ne­rei­kia ma­ny­ti, kad vi­si bū­da­vo vien po­zi­ty­viai nu­si­tei­kę. Bū­da­vo vi­so­kių si­tua­ci­jų.

Pa­vyz­džiui, vie­ti­nis gy­ven­to­jas, dir­ban­tis ver­tė­ju, su­pras­da­mas kal­bą, grei­tai vis­ką perp­ras­da­vo. Kar­tais pa­sa­ky­da­vo „rei­kė­tų iš čia va­žiuo­ti, nes čia kau­pia­si ne­pa­si­ten­ki­ni­mas“ ar­ba „tas žmo­gus kaž­ką rez­ga“. To­kių si­tua­ci­jų bu­vo ne vie­na, ne dvi ir net ne de­šimt.

– Grįž­ki­me prie Ba­si­ro. Po­kal­bis su juo vy­ko kaž­ko­kio­je vie­ti­nė­je par­duo­tu­vė­lė­je?

– Pro­vin­ci­jos at­kū­ri­mo gru­pės te­ri­to­ri­jo­je, pa­čio­je sto­vyk­lo­je, bu­vo pa­sta­ty­ta pa­la­pi­nė, ku­rio­je vei­kė vie­tos gy­ven­to­jų par­duo­tu­vė­lė. Ten bu­vo ga­li­ma nu­si­pirk­ti įvai­rių vie­tos dir­bi­nių, džio­vin­tų skor­pio­nų, vie­tos ga­my­bos ki­li­mų (nors ir ne­la­bai ge­ros ko­ky­bės) – įvai­rių su­ve­ny­rų. De­ja, ka­riai ne­tu­rė­da­vo ga­li­my­bės lais­vai ke­liau­ti ir ieš­ko­ti au­ten­tiš­kų su­ve­ny­rų. Kar­tais to­je par­duo­tu­vė­lė­je bu­vo ga­li­ma ras­ti ir Ki­ni­jo­je pa­ga­min­tų af­ga­nis­ta­nie­tiš­kų su­ve­ny­rų.

– Ver­tė­jai dirb­da­vo ran­ka ran­kon su pa­jė­go­mis. Kas jiems bu­vo pa­ža­dė­ta mai­nais?

– Skir­tin­go­se ša­ly­se į tai pa­žiū­rė­ta skir­tin­gai. Pa­vyz­džiui, JAV dar 2009 m., kai pa­jė­gos Af­ga­nis­ta­ne bu­vo dar tik di­di­na­mos, jau pra­dė­jo spe­cia­lių im­ig­ran­tų vi­zų prog­ra­mą. Nuo 2009 m. šia prog­ra­ma pa­si­nau­do­jo maž­daug 10 tūkst. bu­vu­sių ver­tė­jų ar­ba jų šei­mų na­rių.

Trau­kian­tis pa­jė­goms, žmo­nės, ku­rie ak­ty­viai bend­ra­dar­bia­vo, pa­dė­jo ka­riuo­me­nei, ne­ga­li ten pa­si­lik­ti. Jie tam­pa prieš­iš­kų pa­jė­gų tai­ki­niais. Pa­vyz­džiui, vie­nas mū­sų ver­tė­jas (ne­mi­nė­siu jo var­do), ne­pap­ras­tai iš­si­la­vi­nęs žmo­gus, mo­ky­to­jas, ge­rai mo­kė­jęs įvai­rias kal­bas, gy­ve­nęs Ček­če­ra­ne ir dir­bęs su mu­mis bei ci­vi­liais, pra­dė­jo gau­ti gra­si­nan­čius laiš­kus. Tie laiš­kai pa­siek­da­vo jį, jo šei­mą. Bu­vo­me pri­vers­ti su­kur­ti tam žmo­gui nau­ją gy­ve­ni­mą Ka­bu­le. Jis iš­si­kė­lė su vi­sa šei­ma. Jį įdar­bi­no­me Lie­tu­vos spe­cia­lio­jo­je mi­si­jo­je pa­gal­bi­nin­ku, raš­ti­nės ve­dė­ju, pri­ima­mo­jo dar­buo­to­ju. Ka­bu­le, to­li nuo sa­vo gim­tų vie­tų, jis su­si­kū­rė nau­ją gy­ve­ni­mą.

Be po­zi­ty­vaus Ame­ri­kos ar­ba Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tes pa­vyz­džio, tu­ri­me ir ki­to­kių, kaip el­gė­si mū­sų kai­my­nai. 2013 m. pa­gar­sė­jo is­to­ri­ja Es­ti­jo­je. Bu­vęs ver­tė­jas, ku­ris bu­vo įvar­dy­tas kaip Oma­ras, krei­pė­si pra­šy­da­mas prie­globs­čio Es­ti­jo­je. Tuo­met es­tai trau­kė­si iš Hel­man­do pro­vin­ci­jos, ku­ri vi­sa­da bu­vo ne­pap­ras­tai „karš­ta“ vie­ta.

Ki­lo grės­mė Oma­ro gy­vy­bei. At­vy­kęs su bri­tų pa­jė­go­mis į Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją jis krei­pė­si į Es­ti­ją, sa­ky­da­mas – aš dir­bau su es­tais. De­ja, Es­ti­jos vy­riau­sy­bė at­si­sa­kė jam su­teik­ti pa­bė­gė­lio sta­tu­są, mo­ty­vuo­da­ma tuo, kad po­li­tiš­kai tai at­ro­dy­tų ne­nau­din­ga, nes ne­va kaip tai at­ro­dys, kad, pa­si­trau­kus tarp­tau­ti­nėms pa­jė­goms, Af­ga­nis­ta­ne ne­sau­gu. Bu­vo ras­tas toks po­li­ti­nis pre­teks­tas.

Taip pat te­ko skai­ty­ti apie pa­na­šų at­ve­jį Len­ki­jo­je. Gaz­nio pro­vin­ci­jo­je vei­kė len­kų at­kū­ri­mo gru­pė. Apie 50 ver­tė­jų tu­rė­jo prob­le­mų, kai no­rė­jo pa­kliū­ti į Len­ki­ją. Ne­ži­nau, koks jų li­ki­mas, bet ne­tgi tarp­tau­ti­nė pa­sau­li­nė ver­tė­jų aso­cia­ci­ja [Tarp­tau­ti­nė pro­fe­sio­na­lių ver­tė­jų ir in­terp­re­ta­to­rių aso­cia­ci­ja – LRT.lt] krei­pė­si į tuo­me­ti­nį Len­ki­jos pre­zi­den­tą Bro­nis­la­vą Ko­mo­rovs­kį, pra­šy­da­ma už­tar­ti tuos af­ga­nis­ta­nie­čius, ku­rie, ri­zi­ka­vo sa­vo gy­vy­be ir tai te­be­da­ro, li­kę Af­ga­nis­ta­ne, kad jie ga­lė­tų gau­ti prie­globs­tį to­je ša­ly­je, ku­riai jie nuo­šir­džiai dir­bo.

– O ką ža­dė­jo Lie­tu­va?

– Bu­vo pa­siū­ly­ta ga­li­my­bė per­si­kel­ti į ki­tą pa­gei­dau­ja­mą Af­ga­nis­ta­no vie­tą. Tai bu­vo pa­siū­ly­ta ke­liems žmo­nėms. Ne­ga­liu de­ta­li­zuo­ti, bet to­kie pa­siū­ly­mai pa­sie­kė tuos žmo­nes, ku­rie ti­krai nuo­šir­džiai bend­ra­dar­bia­vo su pro­vin­ci­jos at­kū­ri­mo gru­pe Ček­če­ra­ne. Kiek žmo­nių pa­si­nau­do­jo ta ga­li­my­be per­si­kel­ti į ki­tą mies­tą, in­for­ma­ci­jos, de­ja, ne­tu­riu.

Taip pat bu­vo siū­lo­ma pi­ni­gi­nė kom­pen­sa­ci­ja, tam ti­kra pi­ni­gų su­ma, ku­ri leis­tų tiems žmo­nėms per­si­kel­ti į ki­tą gy­ve­na­mą­ją vie­ta ar kaip nors ki­taip spręs­ti prob­le­mas. Ko­kios tai bu­vo pi­ni­gi­nės su­mos, ne­skel­bia­ma bent jau vie­šai, ta­čiau ži­no­ma, kad ge­ras ver­tė­jas per mė­ne­sį gau­da­vo net iki 1 000 JAV do­le­rių. Ži­no­ma, tu­ri­mas ome­ny­je ti­krai ge­ras ver­tė­jas.

Ver­tė­jų bū­da­vo įvai­rių. At­si­me­nu, kad va­sa­rą į Ček­če­ra­ną iš Ka­bu­lo ar ki­tų mies­tų užp­lūs­da­vo dar­bo ieš­kan­tys stu­den­tai. Tuo­met ver­tė­jų pa­siū­la bū­da­vo di­des­nė. Žie­mą, kai vis­ką užs­nig­da­vo, ver­tė­jų su­ma­žė­da­vo. Kiek­vie­ną ver­tė­ją juk tek­da­vo ne­pap­ras­tai kruopš­čiai pa­ti­krin­ti. Tai yra ka­ro zo­na, ku­rio­je pil­na pa­vo­jų.

Yra ne kar­tą bu­vę, kai, pa­vyz­džiui, JAV at­sa­ko­my­bės zo­no­je, pa­ti­ki­mai at­ro­dan­tys, pa­ti­krin­ti ver­tė­jai įsi­neš­da­vo sprog­me­nį. Taip žu­vo ke­lio­li­ka Cen­tri­nės žval­gy­bos val­dy­bos agen­tų Pie­tų Af­ga­nis­ta­ne. La­bai daž­nai žmo­nės ne­tu­rė­da­vo ki­to pa­si­rin­ki­mo, nes jų šei­mos na­riai bū­da­vo pa­ima­mi įkai­tais. Tai ti­krai pa­vo­jin­ga, at­sa­kin­ga pro­fe­si­ja. Su Ba­si­ru Lie­tu­va ti­kriau­siai pa­sielgs de­ra­mai.