Vasario 16-osios aktą radęs Liudas Mažylis apie premiją: nenorėčiau būti su tuo siejamas
„Ne­sun­ku su­pras­ti, ko­kie jaus­mai ma­ne apė­mė. Vi­sų pir­ma, yra ne­pap­ras­tai pui­ku. Ki­ta ver­tus, tai tik do­ku­men­ti­nė vals­ty­bės idė­jos iš­raiš­ka. O min­tis, kad Lie­tu­va yra sa­va­ran­kiš­ka, ne­prik­lau­so­ma vals­ty­bė, mus yra už­val­džiu­si jau prieš 100 me­tų“, – sa­ko VDU pro­fe­so­rius Liu­das Ma­žy­lis, Vo­kie­ti­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos ar­chy­ve su­ra­dęs Va­sa­rio 16-osios ak­to ori­gi­na­lą lie­tu­vių ir vo­kie­čių kal­ba su 20 sig­na­ta­rų par­ašų.

Is­to­ri­kas Al­gi­man­tas Kas­pa­ra­vi­čius tei­gia, kad sa­kra­li­nę reiš­mę lie­tu­viams tu­rin­čio do­ku­men­to su­ra­di­mas yra di­džiau­siais pa­mink­las Lie­tu­vos vals­ty­bės šimt­me­čiui. Pa­sak jo, šio ak­to su­grą­ži­ni­mas į Lie­tu­vą ne­tu­rė­tų su­kel­ti di­de­lių prob­le­mų. Apie vi­sa tai – po­kal­bis su is­to­ri­ku A. Kas­pa­ra­vi­čiu­mi, „MG Bal­tic“ kon­cer­no pre­zi­den­tu Da­riu­mi Moc­ku­mi, pa­ža­dė­ju­siu mi­li­jo­no eu­rų pre­mi­ją už ak­to su­ra­di­mą ir grą­ži­ni­mą į Lie­tu­vą, Lie­tu­vos am­ba­sa­do­riu­mi Vo­kie­ti­jo­je Dei­vi­du Ma­tu­lio­niu ir is­to­ri­nį do­ku­men­tą ra­du­siu VDU pro­fe­so­riu­mi L. Ma­žy­liu.

– Pir­ma­sis ras­ta­me do­ku­men­te – Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus par­ašas. Do­ku­men­tas par­ašy­tas la­bai ka­lig­ra­fiš­ka ra­šy­se­na. Pa­gal par­ašą, J. Ba­sa­na­vi­čiaus brai­žas pa­na­šus. Po­ne Kas­pa­ra­vi­čiau, ar ga­li bū­ti, kad J. Ba­sa­na­vi­čius ra­šė taip gra­žiai?

A. Kasparavičius: Vi­siš­kai ti­kė­ti­na. Jo­nas Ba­sa­na­vi­čius bu­vo bai­gęs ca­ri­nę gim­na­zi­ją ir uni­ver­si­te­tą, kur ka­lig­ra­fi­nei ra­šy­se­nai bu­vo ski­ria­ma la­bai daug dė­me­sio. Jis bu­vo la­bai pa­vyz­din­gas mo­ki­nys ir stu­den­tas. Ir aps­kri­tai jis bu­vo pa­kan­ka­mai tvar­kin­gas. La­bai ti­kė­ti­na, kad tai Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus ran­ka par­ašy­tas do­ku­men­tas.

– Do­ku­men­tas ras­tas, bet jis dar Vo­kie­tii­jos dip­lo­ma­ti­nia­me ar­chy­ve. Po­ne Moc­kau, su­pran­tu, kad pa­da­ry­ta pu­sė dar­bo?

D. Mockus: Taip.

– Pa­da­ry­ta dar­bo už pu­sę mi­li­jo­no eu­rų? Ar kaip?

D. Moc­kus: Ori­gi­na­lo su­ra­di­mas yra bū­ti­na, bet ne­pa­kan­ka­ma są­ly­ga. Vi­sa są­ly­ga – su­ras­ti ir grą­žin­ti Lie­tu­vai jos gi­mi­mo liu­di­ji­mą.

– Pa­na­šu, kad tai įma­no­ma?

D. Mockus: Do­ku­men­to su­ra­di­mas Vo­kie­ti­jo­je yra ge­res­nė nau­jie­na, nei ta, jei jis bū­tų ras­tas, tar­ki­me, Ru­si­jo­je. Fak­tas, kad Va­sa­rio 16-osios ak­to ori­gi­na­las yra Vo­kie­ti­jo­je, su­po­nuo­ja di­de­lę ga­li­my­bę su­sig­rą­žin­ti jį į Lie­tu­vą.

– Šis Lie­tu­vai svar­bus do­ku­men­tas ne­bu­vo kaž­ko­kia­me spe­cia­lia­me sta­tu­se, jis ras­tas ar­chy­vi­nė­se by­lo­se. Po­ne Kas­pa­ra­vi­čiau, ką apie tai ma­no­te?

A. Kasparavičius: Jis ras­tas kaip ei­li­nis do­ku­men­tas ei­li­nio Vo­kie­ti­jos dip­lo­ma­ti­nio ar­chy­vo by­lo­je. Jis ne­bu­vo kaž­kur at­ski­rai pa­dė­tas. Be abe­jo­nės, tai su­pap­ras­tins jo grą­ži­ni­mą į Lie­tu­vą. Be to, la­bai svar­bu, kad do­ku­men­tas ras­tas Vo­kie­ti­jo­je, nes ši ša­lis nuo 1918 me­tų yra mū­sų ne­prik­lau­so­my­bės rė­mė­ja ir krikš­ta­mo­tė. Esu įsi­ti­ki­nęs, kad Vo­kie­ti­jos dip­lo­ma­ti­nės tar­ny­bos, po­li­ti­kai ir ar­chy­vų dar­buo­to­jai ne­su­da­rys ypa­tin­gų prob­le­mų, kad Va­sa­rio 16– osios ak­tas grįž­tų į Lie­tu­vą šimt­me­čio ju­bi­lie­jaus pro­ga.

– Po­ne Ma­tu­lio­ni, pa­pa­sa­ko­ki­te apie Vo­kie­ti­jos dip­lo­ma­ti­nį ar­chy­vą. Kas tai yra, ko­kio po­bū­džio do­ku­me­tai ja­me sau­go­mi? Ką jūs ži­no­jo­te apie šį ar­chy­vą, kai į jus krei­pė­si pro­fe­so­rius Liu­das Ma­žy­lis?

D. Ma­tu­lio­nis: Tai yra Vo­kie­ti­jos Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos ar­chy­vas, vei­kian­tis nuo XVIII am­žiaus. Ja­me do­ku­men­tai sau­go­mi la­bai tvar­kin­gai su­rū­šiuo­ti. Tai yra lai­mės da­ly­kas, kad ak­tas ras­tas. Ke­ti­na­me su pro­fe­so­riu­mi Ma­žy­liu ten nu­ei­ti, su­si­tik­ti su ar­chy­vo dar­buo­to­jais ir pa­kal­bė­ti apie ak­to grą­ži­ni­mo į Lie­tu­vą ga­li­my­bes.

– Jū­sų nuo­mo­ne, ko­kios yra ga­li­my­bės?

D. Ma­tu­lio­nis: Ti­kiuo­si, kad tai rea­li ga­li­my­bė, ta­čiau da­bar tu­rė­si­me įjung­ti vi­sus sa­vo su­ge­bė­ji­mus ban­dant do­ku­men­tą su­sig­rą­žin­ti į Lie­tu­vą.

– Nuo­tai­ka šven­tiš­ka, bet gal tru­pu­tė­lį ap­mau­du, kad vis­kas taip grei­tai įvy­ko? Dar li­ko me­tai iki šimt­me­čiio mi­nė­ji­mo, o pa­grin­di­nis akor­das jau nu­ska­bė­jo? Ką apie tai ma­no­te?

D. Ma­tu­lio­nis: Man tai di­džiu­lė staig­me­na, ran­kos dre­ba. Mes ži­no­jo­me apie tą ar­chy­vą, mū­sų is­to­ri­kai ir ma­no pa­dė­jė­jas jau yra ieš­ko­ję ten tam ti­krų do­ku­men­tų, su­si­ju­sių su 1939–1940 me­tų Lie­tu­vos lai­ko­tar­piu. Bet ne­prik­lau­so­my­bės pa­skel­bi­mo lai­ko­tar­pis mū­sų is­to­ri­kų ne­bu­vo la­bai įdė­miai nag­ri­nė­tas ta­me ar­chy­ve. Ar­chy­vo dar­buo­to­jai mi­nė­jo, kad prie Va­sa­rio 16-osios ak­to by­los ne­bu­vo pri­si­lies­ta dau­ge­lį me­tų.

– Pro­fe­so­riau Ma­žy­li, svei­ki­na­me jus ir vi­sus VDU moks­li­nin­kus. Tai la­bai di­džiu­lė do­va­na Lie­tu­vos vals­ty­bės šimt­me­čio pro­ga. Bet nuo­tai­ka lyg ir dve­jo­pa. Iki šimt­me­čio mi­nė­ji­mo dar be­veik me­tai, o pa­grin­di­nis ak­cen­tas jau yra?

L. Mažylis: Kon­kre­tus do­ku­men­tas yra vie­na, o an­tra – tai yra vi­sas lo­by­nas is­to­ri­nių do­ku­men­tų. Per ke­lias die­nas man pa­vy­ko pri­si­leis­ti prie bū­tent ši­to lai­ko­tar­pio – t. y. 1917 me­tų, Lie­tu­vos Ta­ry­bos for­ma­vi­mo. Ana­li­zuo­ki­me tą lo­by­ną ir pub­li­ka­ci­jų, kny­gų pa­vi­da­lu ti­krai pri­si­dė­si­me prie šven­ti­nio džiaugs­mo, ku­ris mū­sų lau­kia ki­tų me­tų va­sa­rio mė­ne­sį. Ma­no nuo­mo­ne, dar bus mo­ty­vų pa­švęs­ti ir pa­si­džiaug­ti.

– Pro­fe­so­riau, ar vie­šai ir gar­siai nu­skam­bė­ju­si pre­mi­ja už ak­to su­ra­di­mą bu­vo jums pa­ska­ti­ni­mas?

L. Ma­žy­lis: Ne. Vis­kas pra­si­dė­jo nuo to, kad 2016 me­tų va­sa­ra bu­vo lie­tin­ga. Drus­ki­nin­kuo­se nu­ėjau į bib­lio­te­ką ir ma­ne la­bai su­do­mi­no ši ne­išsp­ręs­ta Lie­tu­vos is­to­ri­jos mįs­lė. Nuo va­sa­ros aš pra­dė­jau ja do­mė­tis, įky­rė­ti vi­siems ap­lin­kui. Nu­si­bo­dau sa­vo klau­si­mais, pa­sa­ko­ji­mais, va­ži­nė­jau į Lie­tu­vos ar­chy­vus, mu­zie­jus, kon­sul­ta­vau­si su is­to­ri­kais. Pa­ma­žu iš­si­kris­ta­li­za­vo min­tis, kad vo­kiš­ko­ji tra­jek­to­ri­ja Lie­tu­vos ty­ri­nė­to­jų yra tru­pu­tį ap­leis­ta. Prieš po­rą mė­ne­sių krei­piau­si į Vo­kie­ti­jos vals­ty­bės ar­chy­vą ir pa­klau­siau, ką jie man ga­li pa­tar­ti. Jie nu­ro­dė, kad yra Vo­kie­ti­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos ar­chy­vas, į ku­rį rei­kia kreip­tis at­ski­rai ir ban­dyt ieš­ko­ti ten. Tą aš ir pa­da­riau. O tai, kad prieš ku­rį lai­ką at­si­ra­do aiš­ki­ni­mai vi­sai ne­aka­de­mi­nio po­bū­džio, aš su tuo ne­la­bai no­rė­čiau bū­ti sie­ja­mas ir ne­no­riu to ko­men­tuo­ti.

– Jei ra­dė­jui bū­tų skir­ta pre­mi­ja, jūs tur­būt ne­at­si­sa­ky­tu­mė­te?

L. Ma­žy­lis: Leis­ki­te man to ne­ko­men­tuo­ti.

Jū­sų nuo­mo­ne, ko­kiu ke­liu ak­to ori­gi­na­las pa­te­ko į Vo­kie­ti­jos ar­chy­vus? Is­to­ri­kas Rai­mun­das Kli­ma­vi­čius, par­ašęs kny­gą apie Va­sa­rio 16-osios ak­to de­tek­ty­vą, šio­je stu­di­jo­je taip pat yra sa­kęs, kad ori­gi­na­lo rei­kė­tų ieš­ko­ti Vo­kie­ti­jos ar­chy­vuo­se.

L. Mažylis: Ma­no nuo­mo­ne, įvy­kių re­kons­truk­ci­ja to­kia: kai 1918 me­tais šis do­ku­men­tas bu­vo pa­si­ra­šy­tas, vie­nas iš sig­na­ta­rų Jur­gis Šau­lys nu­ga­be­no jį Vil­niu­je bu­vu­siam Vo­kie­ti­jos at­sto­vui. Do­ku­men­tiš­kai yra pa­tvir­tin­ta, kad vo­kiš­ką­ją ak­to ver­si­ją su sig­na­ta­rų par­ašais Jur­gis Šau­lys ti­krai yra ati­da­vęs. Ma­nau, jis ati­da­vė ir lie­tu­viš­ką­jį va­rian­tą su 20 sig­na­ta­rų par­ašų. Vo­kiš­kas ak­to teks­tas į Ber­ly­ną bu­vo trans­liuo­tas pir­miau­siai te­leg­ra­ma, ją aš taip pat ma­čiau. Du šie do­ku­men­tai yra ke­tur­lin­kai su­lenk­ti ir, ma­no ma­ny­mu, pa­štu per­siųs­ti į Ber­ly­ną.

– Jūs ma­tė­te ir vo­kiš­ką do­ku­men­tą?

L. Ma­žy­lis: Taip. Tie­są sa­kant, ma­niau, kad rea­lu bu­vo ras­ti bū­tent vo­kiš­ką ak­to va­rian­tą. Ta­čiau to­je pa­čio­je by­lo­je gu­lė­jo ir vo­kiš­kas, ir lie­tu­viš­kas do­ku­men­tas.

– Jūs ra­do­te du ori­gi­na­lus – lie­tu­viš­ką su ori­gi­na­liais par­ašais ir vo­kiš­ką, taip pat par­ašy­tą ran­ka, su tais pa­čiais par­ašais?

L. Ma­žy­lis: Taip. Vo­kiš­kas do­ku­men­tas ra­šy­tas ta pa­čia ran­ka kaip ir lie­tu­viš­kas.

– Pro­fe­so­riau, ar ga­li­te pa­sa­ky­ti, koks jaus­mas su­ra­dus? Jūs ver­čia­te do­ku­men­tus ir stai­ga su­vo­kia­te, kad ra­do­te tai, ko at­va­žia­vo­te. Ką tuo me­tu jau­tė­te?

L. Mažylis: Taip, aš pa­ma­čiau vo­kiš­ką­jį va­rian­tą. Pir­miau­sia jį pa­ma­čiau mi­kro­fil­me. Šį pa­stum­džius pir­myn ir at­gal pa­aiš­kė­jo, kad prieš tai bu­vęs do­ku­men­tas yra aps­kri­tai ne­ti­kė­tas – tai lie­tu­viš­ko­ji ver­si­ja. Rei­kė­jo il­gai pra­šy­ti, kad at­neš­tų au­ten­tiš­kus do­ku­men­tus ap­lan­ke. Kol kas juos ma­čiau tik aš ir ar­chy­vo dar­buo­to­ja. Ne­sun­ku su­pras­ti, ko­kie jaus­mai apė­mė. Vi­sų pir­ma, yra ne­pap­ras­tai pui­ku. Ki­ta ver­tus, tai tik do­ku­men­ti­nė vals­ty­bės idė­jos iš­raiš­ka. O min­tis, kad Lie­tu­va yra sa­va­ran­kiš­ka, ne­prik­lau­so­ma vals­ty­bė, mus yra už­val­džiu­si jau prieš 100 me­tų.

– Tar­pu­ka­riu bu­vo daug vie­šai dis­ku­tuo­ja­ma, kur yra ori­gi­na­las. Ta­da Lie­tu­va tu­rė­jo dip­lo­ma­tus Vo­kie­ti­jo­je, ži­no­jo, kaip ga­lė­jo do­ku­men­tas nu­ke­liau­ti į Vo­kie­ti­ją. Kuo jūs aiš­ki­na­te, kad 100 me­tų šis do­ku­men­tas ne­bu­vo ras­tas ir Lie­tu­va gy­ve­no su ne­prik­lau­so­my­bę liu­di­jan­čio ak­to nuo­ra­šu?

L. Ma­žy­lis: Va­sa­rio 16-osios ak­tas vie­šo­jo­je erd­vė­je at­si­ra­do tik 1928 me­tais, pra­ėjus net 10 me­tų po įvy­kio. Ta­da jis bu­vo pa­vie­šin­tas bu­vu­sių sig­na­ta­rų su­ta­ri­mu. Tur­būt jie su­ta­rė, kad to ir pa­kan­ka, kad vi­suo­me­nė bu­tų su­kon­cen­truo­ta į idė­jas, ku­rios glū­dė­jo Va­sa­rio 16-osios ak­to šer­dy­je. Ga­li­ma spė­lio­ti, kad do­ku­men­ti­nė iš­raiš­ka to me­to vals­ty­bės vy­rams ne­bu­vo la­bai svar­bus da­ly­kas. Da­bar, po il­gų me­tų ieš­ko­ji­mų, mes šį ak­to ori­gi­na­lą trak­tuo­ja­me ki­taip. O tar­pu­ka­riu, ma­tyt, už­te­ko ir spaus­din­ti­nio teks­to su sig­na­ta­rų par­ašais.

– Po­ne Ma­žy­li, jūs iš ar­ti ma­tė­te do­ku­men­tą, jo ra­šy­se­ną. Ar tai ga­li bū­ti Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus raš­tas?

L. Ma­žy­lis: Tie­są sa­kant, ne­si­ti­kė­jau ras­ti ran­ka ra­šy­to do­ku­men­to ir da­bar ne­ga­liu tiks­liai at­sa­ky­ti. Bet ne­abe­jo­ju, kad šis klau­si­mas yra la­bai leng­vai iš­spren­džia­mas. Pa­ty­ri­nė­ję mes ti­krai su­ži­no­si­me, kie­no ran­ka jis ra­šy­tas.

– Po­ne Kas­pa­ra­vi­čiau, jūs su­tik­tu­mė­te su tuo, kad tar­pu­ka­riu po­li­ti­kai iš tie­sų ne­su­reikš­mi­no šio do­ku­men­to. Jis bu­vo su­reikš­min­tas tik vė­liau, ne­te­kus lais­vės?

A. Kasparavičius: Apie tai esu ra­šęs ir kal­bė­jęs. Tar­pu­ka­riu Va­sa­rio 16-osios ak­tas ti­krai ne­bu­vo su­reikš­min­tas, nes į pir­mą vie­tą bu­vo sta­to­mas 1920 me­tų ge­gu­žės 15 die­nos Stei­gia­mo­jo Sei­mo pa­skelb­tas do­ku­men­tas, ku­ria­me bu­vo mi­ni­mas Va­sa­rio 16-osios ak­tas. Bū­tent nuo ta­da bu­vo pra­dė­tas skai­čiuo­ti re­pub­li­ko­niš­kas vals­ty­bin­gu­mas. Vals­ty­bės gim­ta­die­nis ge­gu­žės 15 die­ną bu­vo šven­čia­mas iki 1927–1928 me­tų. Tik vė­liau, po au­to­ri­ta­ri­nio re­ži­mo, kai ne­be­li­ko Sei­mo, ka­da ne­be­bu­vo kaip švęs­ti ge­gu­žės 15 die­nos, An­ta­no Sme­to­nos re­ži­mas vėl grį­žo prie Va­sa­rio 16– osios ak­to. Jį dar la­biau kon­cep­tua­li­za­vo 1940 me­tų so­vie­tų oku­pa­ci­ja. Kai ne­te­ko­me vals­ty­bės, mes la­bai jau­triai ir aki­vaiz­džiai su­pra­to­me, ko ne­te­ko­me. Bū­tent ta­da ak­tas įgi­jo sa­kra­li­nę ver­tę kiek­vie­nam lie­tu­viui, ku­ris sie­kė at­kur­ti vals­ty­bin­gu­mą. Su šiuo sa­kra­liš­ku­mo jaus­mu mes gy­ve­no­me iki XXI am­žiaus pra­džios. Iki to mo­men­to, kol VDU pro­fe­sū­ra ėmė­si ini­cia­ty­vos ir su­ra­do is­to­ri­nį do­ku­men­tą. Šian­dien Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės šimt­me­čiui yra pa­sta­ty­tas pats di­džiau­siais pa­mink­las.

– Po­ne Moc­kau, jums pa­čiam ir­gi šven­tė?

D. Moc­kus: Taip. Prieš pu­san­tros va­lan­dos aš dar nie­ko ne­ži­no­jau. Sė­dė­jau prie sa­vo gim­ta­die­nio sta­lo ir man pa­skam­bi­no žur­na­lis­tas. Šiaip aš ne­ke­liu ra­ge­lio, kai skam­bi­na ne­pa­žįs­ta­mas nu­me­ris, bet šį kar­tą pa­kė­liau. Ir tur­būt bu­vo pir­mas kar­tas per 20 me­tų, kai ne­pa­si­gai­lė­jau pa­kė­lęs ra­ge­lį. Iš pra­džių ma­niau, kad ma­ne pa­kir­ti­nė­ja. Iš tie­sų, ši ži­nia yra di­de­lis džiu­ge­sys. Pre­mi­ja bu­vo mū­sų tiks­las pa­ska­tin­ti ini­cia­ty­vą. Lie­tu­vo­je yra la­bai daug pro­tin­gų, su­ma­nių žmo­nių. Ga­li­me nu­vers­ti kal­nus. Jei mes 100 me­tų kaž­ko ne­pa­sie­kia­me, ne­reiš­kia, kad ne­pa­siek­si­me. Įvy­kęs ste­buk­las yra įro­dy­mas, kad ne­pa­sie­kia­mų tiks­lų nė­ra.

– Jei­gu ak­tas grįš į Lie­tu­vą, mi­li­jo­no eu­rų pre­mi­ja bus su­mo­kė­ta?

D. Moc­kus: Taip. Nė­ra net klau­si­mų.

– Po­ne Kas­pa­ra­vi­čiau, pats ak­to su­ra­di­mas yra ne­la­bai ro­man­tiš­kas. No­rė­tų­si kaž­ko­kios de­tek­ty­vi­nės is­to­ri­jos, kad jis kaž­kur bu­vo vež­tas, slėp­tas, už­kas­tas. O pa­aiš­kė­ja, kad jis ci­vi­li­zuo­tai, dip­lo­ma­ti­niu pa­štu bu­vo iš­siųs­tas ir 1918 me­tų ko­vo mė­ne­sį įseg­tas į by­lą pa­gal vo­kiš­ką tvar­ką ir gu­lė­jęs ar­chy­ve iki šiol. Tie­siog lie­tu­viai ne­bu­vo at­va­žia­vę pa­var­ty­ti to ar­chy­vo?

A. Kas­pa­ra­vi­čius: Jūs tei­sus. Ta­čiau ma­nęs tai ne­ste­bi­na, nes vi­sos pa­ieš­kos šu­li­niuo­se, ren­ti­niuo­se ir vi­sur ki­tur bu­vo la­bai ra­man­tiš­kos, la­biau psi­cho­lo­gi­nio po­bū­džio. So­viet­me­čiu žmo­nės ma­nė, kad Va­sa­rio 16-osios ak­tas tu­ri bū­ti la­bai smar­kiai sau­go­mas. O kad jis ra­miai sau gu­li Vo­kie­ti­jos dip­lo­ma­ti­nia­me ar­chy­ve, bū­tų din­gu­si vi­sa ro­man­ti­ka.

D. Moc­kus: Bet ža­ve­sio vis tiek yra. Ne­va­žia­vo lie­tu­viai į tą ar­chy­vą, bet vie­ną die­ną ėmė ir at­va­žia­vo. Ir su­ra­do.

A. Kas­pa­ra­vi­čius: Do­ku­men­tai į Vo­kie­ti­jos ar­chy­vą tvar­kin­gai su­gu­lė ta­da, kai bu­vo pri­im­tas lem­tin­gas spren­di­mas – 1918 ko­vo mė­ne­sį Vo­kie­ti­jos rei­chas pri­pa­ži­no Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę. Tie­sa, ne Va­sa­rio 16-osios, o gruo­džio 11-ąją pri­im­tu ak­tu. Kai do­ku­men­tai ta­po is­to­ri­ja, iš­ke­lia­vo į ar­chy­vą. Ma­to­me ti­piš­ką vo­kiš­ką tvar­ką – do­ku­men­tai tvar­kin­gai su­seg­ti ei­li­nė­je dip­lo­ma­ti­nė­je by­lo­je. Vo­kie­čiams tai ei­li­nis do­ku­men­tas, o mums – vals­ty­bi­nės, epo­chi­nės reikš­mės do­ku­men­tas. Ma­nau, kad ap­link Va­sa­rio 16-osios ak­tą tu­ri bū­ti dau­gy­bė ki­tų do­ku­men­tų, ku­rie ne ma­žiau reikš­min­gi mū­sų is­to­ri­jai.