Vasarą vaikai prieglobstį randa dienos centruose
Vai­kams iš so­cia­li­nės ri­zi­kų šei­mų vie­nin­te­lis iš­si­gel­bė­ji­mas va­sa­rą – vai­kų die­nos cen­trai (VDC), ku­riuo­se jie ga­li pa­val­gy­ti, pa­žais­ti ar tie­siog sau­giai pra­leis­ti lai­ką. 

Die­nos cen­trų va­do­vų tei­gi­mu, at­ėjus va­sa­rai cen­truo­se vai­kų ne­pa­dau­gė­ja – juos ir to­liau lan­ko tie, ku­rie kas­dien cen­tre lei­džia lai­ką po pa­mo­kų per moks­lo me­tus. Nors cen­trai va­sa­rą vai­kams at­vi­ri tik ke­lias va­lan­das, jų dar­buo­to­jai sten­gia­si reng­ti įvai­rias iš­vy­kas, su­gal­vo­ti kuo dau­giau veik­lų, plės­ti vai­kų aki­ra­tį ir pa­dė­ti jiems tu­ri­nin­gai bei sau­giai pra­leis­ti va­sa­ros at­os­to­gas.

Pa­sak VŠĮ „Gel­bė­kit vai­kus“ Ra­gu­vė­lės vai­kų die­nos cen­tro va­do­vės Re­gi­nos Zor­ge­vi­čie­nės, tiek per moks­lo me­tus, tiek va­sa­rą die­nos cen­trui nė­ra ka­da at­si­pūs­ti ir jis dir­ba be at­os­to­gų. Va­sa­rą vai­kų čia šiek tiek pa­dau­gė­ja, ta­čiau pa­pras­tai va­sa­ros die­nas cen­tre lei­džia dvi­de­šimt nuo­la­ti­nių glo­bo­ti­nių, ku­rie iš ap­lin­ki­nių kai­me­lių su­va­žiuo­ja dvi­ra­čiais.

„Daž­niau­siai va­sa­rą pas mus lan­ko­si tie vai­kai, ku­rie čia už­su­ka ir per moks­lo me­tus, kaip mes sa­ko­me, nuo­la­ti­niai mū­sų lan­ky­to­jai. Da­lis šių vai­kų va­sa­rai iš­vyks­ta pas gi­mi­nai­čius. Pa­vyz­džiui, vie­na mū­sų mer­gai­tė iš­skri­do pas se­se­rį į Ang­li­ją. Mū­sų die­nos cen­tras yra įsi­kū­ręs tarp ki­tų ap­lin­ki­nių kai­me­lių, tad vai­kai, ku­rie at­va­žiuo­ja at­os­to­gau­ti pas se­ne­lius ir ne­tu­ri kuo už­siim­ti, at­ei­na pas mus ir pra­šo leis­ti čia pa­bū­ti“, – „Lie­tu­vos ži­nioms“ pa­sa­ko­jo R. Zor­ge­vi­čie­nė.

Šia­me cen­tre glau­džia­si ne tik vai­kai iš so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų, bet taip pat ir iš dau­gia­vai­kių šei­mų, tu­rin­tys tik vie­ną iš tė­vų, ar tu­rin­tys tam ti­krų psi­cho­lo­gi­nių prob­le­mų vai­kai, ku­riems rei­kia ak­ty­vios nuo­la­ti­nės veik­los. „An­tai vie­na ma­ma au­gi­na tris vai­kus, jos šei­ma tvar­kin­ga, bet vie­nai ma­mai su­nku ir vai­kus pri­žiū­rė­ti, ir dirb­ti. Tad jos vai­kai per va­sa­ros at­os­to­gas at­ei­na leis­ti lai­ką pas mus. Yra vai­kų, ku­rie lin­kę į nu­si­kals­ta­mu­mą, to­dėl jiems rei­ka­lin­gas nuo­la­ti­nis užim­tu­mas, kad jie ne­slan­kio­tų kaž­kur gat­vė­se“, – kal­bė­jo R. Zor­ge­vi­čie­nė.

Kau­no mal­tie­čių VDC va­sa­ros me­tu taip pat lan­ko nuo­la­ti­niai jo glo­bo­ti­niai, ku­rių iš vi­so yra dvi­de­šimt. Anot šia­me cen­tre dir­ban­čios so­cia­li­nės pe­da­go­gės Rū­tos Gu­da­vi­čiū­tės, cen­tras ga­li pri­im­ti ri­bo­tą skai­čių vai­kų, ku­rių am­žius – iki aš­tuo­nio­li­kos me­tų, ta­čiau pa­si­tai­ko ir iš­im­čių.

„Ne­se­niai vie­nai mū­sų cen­tro lan­ky­to­jai jau su­ka­ko aš­tuo­nio­li­ka me­tų. Nors mū­sų pro­jek­tai fi­nan­suo­ja veik­lą, ku­ri skir­ta vai­kams iki aš­tuo­nio­li­kos me­tų, bet ne­ga­li­me vai­ko tie­siog iš­vy­ti. Tai mer­gi­nai mū­sų cen­tro du­rys vi­sa­da at­vi­ros, ji ir to­liau kas­dien at­ei­na pas mus, nes jai to rei­kia. Ir mes džiau­gia­mės, kad jai pas mus ge­ra“, – sa­kė R. Gu­da­vi­čiū­tė.

Gri­giš­kė­se esan­čia­me vai­kų die­nos cen­tre „Gri­jos vai­kai“ kar­tais su­si­ren­ka ir iki ke­tu­rias­de­šim­ties vai­kų. Pa­sak šio cen­tro di­rek­to­rės Je­le­nos Iluk, į cen­trą vai­kai at­ei­na, ka­da no­ri, tad kar­tais tam jų no­rui din­gus, jie tie­siog ne­bea­tei­na, o pa­skui vėl at­si­ran­da.

„Va­sa­rą cen­tre vai­kai kei­čia­si – kai ku­rie iš­vyks­ta pas gi­mi­nes, ki­ti va­sa­rą at­ei­na ne vie­ni, o kar­tu at­si­ve­da sa­vo drau­gus. Kai ku­rie vai­kai at­si­ve­da ir jau­nes­nius bro­liu­kus ar se­ses. Vyks­ta sa­vo­tiš­ka mig­ra­ci­ja. Ypač vai­kų bū­na daug to­mis die­no­mis, kai mes or­ga­ni­zuo­ja­me žy­gius ar iš­vy­kas, vai­kams la­bai įdo­mu ir vi­si la­bai no­ri da­ly­vau­ti. Vi­du­ti­niš­kai va­sa­rą cen­tre kas­dien bū­na apie 25 vai­kus, bet kar­tais su­si­ren­ka ir 40. Yra to­kių vai­kų, ku­riems bū­ti­na at­ei­ti, ir mes jiems re­ko­men­duo­ja­me kiek­vie­ną die­ną lan­ky­ti mū­sų cen­trą. Kai ku­rio­se šei­mo­se yra to­kia si­tua­ci­ja, kad mums ten­ka dirb­ti ne tik su tuo vai­ku, bet ir su vi­sa jo šei­ma“, – „Lie­tu­vos ži­nioms“ pa­sa­ko­jo J. Iluk.

Iš­si­lai­ko rė­mė­jų ir ge­rų žmo­nių dėka

Vi­si vai­kų die­nos cen­trai iš­si­lai­ko iš vyk­do­mų pro­jek­tų, fi­nan­suo­ja­mų sa­vi­val­dy­bių ir Vy­riau­sy­bės ins­ti­tu­ci­jų, iš ap­lin­ki­nių žmo­nių par­amos, pri­va­čių rė­mė­jų ir be­ga­li­nio cen­trų dar­buo­to­jų at­si­da­vi­mo dė­ka. Pa­sak vi­sų kal­bin­tų die­nos cen­trų dar­buo­to­jų, nė vie­na­me „ne­trykš­ta pi­ni­gų fon­ta­nai“, vi­suo­met rei­kia su­kti gal­vą kaip iš­si­lai­ky­ti ir pri­im­ti vai­kus, ku­rių daž­niau­siai cen­trai ga­li pri­glaus­ti tik ri­bo­tą skai­čių. Kiek­vie­nas VDC sten­gia­si pri­trauk­ti kuo dau­giau sa­va­no­rių, taip stip­rin­ti sa­vo dar­buo­to­jų pa­jė­gas ir su­tau­py­ti pi­ni­gų.

Anot Ra­gu­vė­lės VDC va­do­vės R. Zor­ge­vi­čie­nės, su fi­nan­si­niais su­nku­mais šis cen­tras ne­su­si­du­ria, ta­čiau įvai­rių or­ga­ni­za­ci­jų par­ama la­bai svar­bi. Į cen­trą daž­nai at­vyks­ta sve­čiai, ku­rie pa­pras­tai at­ke­liau­ja su do­va­no­mis, kar­tais tai ga­li bū­ti tie­siog kan­ce­lia­ri­jos reik­me­nys, ku­rios, pa­sak R. Zor­ge­vi­čie­nės, cen­trui ti­krai la­bai rei­ka­lin­gos ir jų rei­kia nuo­la­tos. An­tai Vil­niaus įmo­nė „Ernst&Young“ yra nuo­la­ti­nė šio cen­tro rė­mė­ja – kas du mė­ne­sius or­ga­ni­zuo­jan­ti edu­ka­ci­nius už­siė­mi­mus, ku­rių me­tu vai­kus su­pa­žin­di­na su įvai­rio­mis pro­fe­si­jo­mis, vai­kus ir pa­mai­ti­na, o cen­trą ap­rū­pi­na įvai­rio­mis prie­mo­nė­mis.

Ta­čiau dar­buo­to­jų, ir ypač pa­sto­vių, šiam cen­trui trūks­ta. „La­bai trūks­ta dar­buo­to­jų. Tu­ri­me dvi auk­lė­to­jas, ku­rios dir­ba po pu­se eta­to. No­rė­tų­si tu­rė­ti dar­buo­to­ją, ku­ris dirb­tų vi­są lai­ką. Įdar­bi­na­me pa­gal So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos pro­jek­tą. Aiš­ku, dir­ba­me ve­da­mi ge­riau­sių no­rų ir sten­gia­mės kaip ga­li­me pa­dė­ti vai­kams. Va­sa­rą pa­vyks­ta pri­trauk­ti dirb­ti ir sa­va­no­rių, tad bū­na šiek tiek leng­viau“, – R. Zor­ge­vi­čie­nė.

„Mus la­bai re­mia mal­tie­čiai iš Vo­kie­ti­jos, jie mums pa­do­va­no­jo ir sta­lo fut­bo­lą, ir bi­liar­do žai­di­mo sta­lą, ir iš­ma­nų­jį te­le­vi­zo­rių. Bū­tent tai lei­džia įdo­miau pra­ves­ti vai­kams įvai­rius mo­ky­mus, nes vi­zua­li­nės prie­mo­nės la­biau pa­trau­kia jų dė­me­sį. Tad sma­gu, kad tu­ri­me ne­ri­bo­tas ga­li­my­bes pa­įvai­rin­ti mo­ky­mus, pa­siū­ly­ti vai­kams ki­to­kius žai­di­mus. Daug ap­lin­ki­nių gy­ven­to­jų rū­pi­na­si, ar vai­kai cen­tre pa­val­gę, at­ne­ša mums mais­to pro­duk­tų“, – pa­sa­ko­jo Kau­no mal­tie­čių vai­kų die­nos cen­tro so­cia­li­nė dar­buo­to­ja.

Ba­lan­džio pra­džio­je du­ris at­vė­ręs mal­tie­čių VDC Tau­ra­gė­je ir­gi bu­vo įkur­tas ge­rų žmo­nių pa­gal­bos dė­ka. Šio cen­tro va­do­vė Re­na­ta Ože­lie­nė pa­sa­ko­jo, kad ne­tu­rė­jo net bal­dų, tik tuš­čią pa­tal­pą, ku­rią dar rei­kė­jo ir su­re­mon­tuo­ti. Tad cen­tras įkur­tas kar­tu su mal­tie­čiais ir bend­ruo­me­nės pa­gal­ba, sa­vais iš­tek­liais ir pa­čių dar­buo­to­jų ran­ko­mis.

Ji pa­sa­ko­jo, kad cen­trams įgy­ven­di­nant įvai­rius pro­jek­tus, daž­nai ne­fi­nan­suo­ja­mos iš­lai­dos de­ga­lams, to­dėl vai­kams la­bai re­tai ren­gia­mos iš­vy­kos, o „ti­krai no­ri­si par­ody­ti jiems pa­sau­lį, ku­ris yra už Tau­ra­gės mies­to ri­bų, plės­ti vai­kų aki­ra­tį“. Fi­nan­sa­vi­mas nė­ra di­de­lis, to­dėl, kaip sa­ko cen­tro va­do­vė R. Ože­lie­nė, „e­sa­me įspraus­ti į kon­kre­čius rė­mus ir ver­čia­mės kaip su­ge­bam.“

„Mū­sų vai­kų die­nos cen­tras – ne biu­dže­ti­nė įstai­ga, tad gy­ve­na­me iš ge­rų žmo­nių par­amos. Su­dė­tin­ga iš­si­lai­ky­ti, nes iš­si­lai­ko­me tik iš pro­jek­tų ir rė­mė­jų. O rė­mė­jų kiek­vie­nais me­tais vis ma­žė­ja. Iš­si­lai­ky­ti la­bai pa­de­da vi­sa bend­ruo­me­nė, tie­siog ge­ri žmo­nės, pa­žįs­ta­mi. „Mais­to ban­kas“ ak­ty­viai re­mia. Žmo­nės daž­nai at­ne­ša vai­kams ir mais­to, ir dra­bu­žių, ki­tų daik­tų. Mes juos iš­da­li­na­me vai­kams, kar­tais bū­na, kad žmo­nės at­ne­ša dra­bu­žių ir su­au­gu­siems. Ta­da džiau­gia­mės, kad bent taip ga­li­me pa­dė­ti ir kai ku­riems šių vai­kų tė­ve­liams“, – pa­sa­ko­jo Gri­giš­kių vai­kų die­nos cen­tro va­do­vė J. Iluk.

Ne tik pramogauti

Tau­ra­gės mal­tie­čių vai­kų die­nos cen­tro va­do­vės R. Ože­lie­nės ma­ny­mu, nors va­sa­rą die­nos cen­tras ri­zi­kos gru­pių vai­kams at­vi­ras tik ke­tu­rias va­lan­das, nuo 11 iki 15 va­lan­dos, ta­čiau ir tas ke­lias va­lan­das vai­kai tu­ri ga­li­my­bę ne­bū­ti gat­vė­je, ati­trūk­ti nuo su­nkios rea­ly­bės, ku­ri daž­no jų lau­kia na­muo­se.

Cen­tre lan­ko­si vai­kai ir iš dau­gia­vai­kių šei­mų, bet dau­giau­sia jų – iš so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų. Tad dau­ge­lis cen­tre be­si­lan­kan­čių vai­kų ne­gau­na ne tik so­cia­li­nių įgū­džių, bet ir ele­men­ta­raus auk­lė­ji­mo sa­vo šei­mo­se, to­dėl cen­tre va­sa­rą ne tik pra­mo­gau­ja­ma, bet ir mo­ko­ma­si ele­men­ta­rių, kas­die­nių bui­ti­nių įgū­džių.

„Va­sa­rą daž­niau­siai daug žai­džia­me, bet sten­gia­mės ir mo­ky­tis. Da­ly­va­vo­me vie­na­me so­cia­li­nių įgū­džių pro­jek­te ir lai­mė­jo­me prog­ra­mą, ku­rią įgy­ven­din­si­me šią va­sa­rą. Vai­kams ti­krai to­kių įgū­džių la­bai trūks­ta, ele­men­ta­rus ar­ba­tos gė­ri­mas kar­tu jiems jau sa­vo­tiš­kas so­cia­li­nių įgū­džių mo­ky­ma­sis, auk­lė­ji­mas – dau­ge­lis ne­ži­no, kad iš­gė­rus ar­ba­tą rei­kia su­sit­var­ky­ti sa­vo vie­tą prie sta­lo, iš­sip­lau­ti in­dus ir pan.“, – sa­kė R. Ože­lie­nė.

Cen­tras sten­gia­si ir sa­vo­tiš­kai auk­lė­ti ri­zi­kos gru­pės vai­kų tė­vus, par­ody­ti jiems, ko­kios par­amos ir glo­bos rei­kia jų vai­kams – pa­ma­čiu­si, kad vai­kas tu­ri su­nkių prob­le­mų, cen­tro so­cia­li­nė pe­da­go­gė apie tai pra­ne­ša jo tė­vams, kal­ba­si su jais, siū­lo vai­kus ne­kreip­ti pas ki­tus spe­cia­lis­tus.

Vis­gi dau­ge­lis cen­trų sten­gia­si iš­nau­do­ti kiek­vie­ną ga­li­my­bę pa­bū­ti su vai­kais gam­to­je esant ge­ram orui, to­dėl daž­niau­siai už­siė­mi­mai jiems vyks­ta gam­to­je, ren­gia­mos iš­vy­kos ar vie­nos die­nos sto­vyk­los.

„Va­sa­rą ne­rei­kia ruo­šti pa­mo­kų, to­dėl tu­ri­me dau­giau lai­ko kū­ry­bi­nei veik­lai, iš­vy­koms. Mū­sų cen­tras yra ne­to­li Pa­ne­mu­nės ši­lo, tai kas­dien ren­gia­me žy­gius į Ažuo­ly­ną, prie Ne­mu­no. O bir­že­lio pa­bai­go­je pla­nuo­ja­me ir sto­vyk­lė­lę su vie­nos die­nos nak­vy­ne, su žy­giu, su lau­žu. Ta­da jau vi­są die­ną pra­lei­si­me su vai­kais“, – pa­sa­ko­jo Kau­no mal­tie­čių VDC dar­buo­to­ja R. Gu­da­vi­čiū­tė.

Ji taip pat pri­dū­rė, kad Kau­ne trūks­ta ne vai­kų die­nos cen­trų, bet jau­ni­mui, pa­aug­liams skir­tų cen­trų ar erd­vių, kur šie ga­lė­tų pra­leis­ti lai­ką, tie­siog pa­bū­ti. „Daž­nai mū­sų cen­tre vy­res­nie­ji bū­na tar­si bro­liai ir se­sės tiems ma­žes­niems vai­kams, ku­rių ir yra dau­giau­sia mū­sų cen­tre. Jei veik­la bū­tų su­skirs­ty­ta pa­gal am­žiaus gru­pes, pa­vyk­tų pa­siek­ti ge­res­nių re­zul­ta­tų, dau­giau nu­veik­ti ir su vai­kais, ir su jau­nuo­liais, pro­duk­ty­viau tas ke­lias va­lan­das iš­nau­do­ti“, – kal­bė­jo R. Gu­da­vi­čiū­tė.

„Mū­sų cen­tras iš­kė­lė ini­cia­ty­vą, kad tu­rė­tų at­si­ras­ti dau­giau pa­si­vaikš­čio­ji­mo ta­kų, at­ei­ty­je – gal net dvi­ra­čių ta­kų. Bet pir­miau­sia, kaip sa­ko­ma, rei­kia ir pa­tiems apsiliuobti. Tad su vai­kais kas­met va­sa­rą tvar­ko­me ne tik sa­vo te­ri­to­ri­ją, bet ir vie­tas, ku­rios yra už mū­sų cen­tro ri­bų. Vi­sa­da da­ly­vau­ja­me ak­ci­jo­je „Da­rom“, pa­va­sa­rį so­di­na­me gė­les. O vai­kai su pa­si­mė­ga­vi­mu ir di­de­le at­sa­ko­my­be pri­žiū­ri tuos au­ga­lus, tvar­ko ap­lin­ką“, – pa­sa­ko­jo VDC „Gri­jos vai­kai“ di­rek­to­rė J. Iluk.

Jos ma­ny­mu, taip pat svar­bu ne­išs­kir­ti, kad die­nos cen­trai rei­ka­lin­gi tik so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­moms – pa­gal­bos esą ga­li pri­reik­ti vi­soms šei­mos, ne­pai­sant jų ma­te­ria­li­nės ar so­cia­li­nės pa­dė­ties. „Ir ge­ro­se šei­mo­se ga­li bū­ti kaž­ko­kių ne­su­si­kal­bė­ji­mų, dėl ku­rių vai­kas blo­gai jau­čia­si šei­mo­je ir ta­da ei­na ten, kur jis jau­čia­si ge­riau. Ma­mai, ku­rios vai­kas su­ser­ga su­nkia li­ga, ir­gi gre­sia sa­vo­tiš­ka so­cia­li­nė at­skir­tis. Mes tu­rė­jo­me to­kį at­ve­jį, kai vie­nas ber­niu­kas su­sir­go vė­žiu. Vi­si kar­tu at­šven­tė­me jo aš­tun­tą­jį gim­ta­die­nį, o ki­to jis jau ne­be­su­lau­kė. Kai jo ma­ma su­ži­no­jo apie li­gą, kvie­tė­me ją su sū­nu­mi pas sa­ve į cen­trą, sten­gė­mės, kad jie ne­bū­tų at­skir­ti, vie­ni, nes jiems rei­kė­jo bend­ra­vi­mo, pa­lai­ky­mo. Pri­trau­kė­me į cen­trą re­li­gi­nių or­ga­ni­za­ci­jų, ku­rios ir pa­mal­das or­ga­ni­za­vo“, – at­vi­rai pa­sa­ko­jo J. Iluk.

Anot jos, svar­biau­sia – ne pi­ni­gi­nė par­ama ir pro­jek­tai, nors jie ir yra pa­grin­di­nis cen­tro iš­si­lai­ky­mo šal­ti­nis, o bend­ruo­me­nės pa­lai­ky­mas, vai­kų san­ty­kis su bend­ruo­me­ne. Į daug ak­ci­jų ir pro­jek­tų įsi­trauk­ti vai­kus ir pa­tį cen­trą pa­ska­ti­na ir vai­kų tė­vai, ir ap­lin­ki­niai žmo­nės. Daž­nai pa­gy­ve­nę Gri­giš­kių gy­ven­to­jai im­asi ini­cia­ty­vos ir da­ly­vau­ja su cen­tro vai­kais to­kiuo­se pro­jek­tuo­se kaip „Aš už Lie­tu­vą“ ar „Da­rom“. J. Il­luk ma­ny­mu, to­kiu bū­du vai­kams skie­pi­ja­mas bend­ruo­me­niš­ku­mas, vai­kai iš­moks­ta da­ly­tis, bend­ra­dar­biau­ti, da­ry­ti gra­žius dar­bus, ma­ži­na­ma so­cia­li­nė vi­suo­me­nės at­skir­tis.

„Jei­gu dar­bai da­ro­mi ne tik tam, kad pla­ne pa­dė­tum „var­ne­lę“, ta­da pa­sie­kia­mi la­bai gra­žūs re­zul­ta­tai. Vai­kai pa­tys ta­da at­bė­ga pas mus, no­ri ne tik čia bū­ti, bet ir pa­dė­ti ki­tiems, ap­lin­ki­niams, kaž­ką dirb­ti ir ge­ro nu­veik­ti“, – džiau­gė­si J. Iluk.

SADM duo­me­ni­mis, Lie­tu­vo­je yra 252 vai­kų die­nos cen­trai, dau­giau­siai die­nos cen­trų yra Kau­no, Vil­niaus ir Ma­ri­jam­po­lės aps­kri­ty­se. Tik po vie­ną VCD šian­dien yra net dvy­li­ko­je Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bių: Birš­to­no, Jo­niš­kio ra­jo­no, Kal­va­ri­jos, Ku­piš­kio ra­jo­no, Pa­gė­gių, Pa­lan­gos mies­to, Pa­ne­vė­žio ra­jo­no, Skuo­do ra­jo­no, Ši­la­lės ra­jo­no, Ši­lu­tės ra­jo­no, Ute­nos ra­jo­no ir Za­ra­sų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bių te­ri­to­ri­jo­se. Ne­rin­gos sa­vi­val­dy­bė­je šiuo me­tu nė­ra nė vie­no vai­kų die­nos cen­tro.