Valstybės įstaigos turėtų rūpintis savo konkurencingumu
„No­rė­tų­si, kad Lie­tu­vo­je vie­ša­sis sek­to­rius la­biau bend­rau­tų su gy­ven­to­jais ir įsik­lau­sy­tų į jų nuo­mo­nę“, - taip "Trans­pa­ren­cy In­ter­na­tio­nal" Lie­tu­vos sky­riaus ir "Ži­nių ra­di­jo" lai­do­je "Skaid­ru­mo li­ni­ja" sa­kė Jau­nų­jų pro­fe­sio­na­lų prog­ra­mos "Kurk Lie­tu­vai" da­ly­vė Unė Kau­nai­tė.

Ji tarp vals­ty­bės tar­nau­to­jų pa­si­gen­da ly­de­rių, ku­rie ne tik iš­ma­no sa­vo sri­tį, bet ir ge­ba mo­ty­vuo­ti ko­le­gas.

– Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos at­lik­ta­me ty­ri­me, prie ku­rio dir­bo­te, ban­dy­ta iš­siaiš­kin­ti, ko­dėl gy­ven­to­jai ne­pa­si­ti­ki Lie­tu­vos vie­šuo­ju sek­to­riu­mi. Ko­kias pa­grin­di­nes prie­žas­tis su­ra­do­te?

– Pa­grin­di­nis ty­ri­mo tiks­las bu­vo iš­siaiš­kin­ti, kaip bū­tų ga­li­ma pa­di­din­ti vals­ty­bės tar­ny­bos kon­ku­ren­cin­gu­mą. Ki­taip ta­riant, kaip į vals­ty­bės tar­ny­bą pri­trauk­ti la­biau­siai kva­li­fi­ku­tus žmo­nes ir dau­giau pa­čių ge­riau­sių. Be abe­jo, at­siž­vel­gė­me į pa­si­ti­kė­ji­mą Lie­tu­vos vie­šuo­ju sek­to­riu­mi, nes tai vie­na prie­žas­čių, ko­dėl žmo­nės ne­no­ri dirb­ti vie­ša­ja­me sek­to­riu­je. Kaip ro­do duo­me­nys, maž­daug 53 proc. žmo­nių iš­reiš­kia pa­si­ti­kė­ji­mą vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jo­mis, tai­gi, apie pu­sė gvyen­to­jų. Tai ti­krai ne pa­tys ge­riau­si re­zul­ta­tai.

Ty­ri­mo me­tu iš­sky­rė­me, kad vis dėl­to ži­niask­lai­da yra vie­na to prie­žas­čių, nes ji, de­ja, mie­liau pa­si­gau­na skan­da­lin­gus ir ne­igia­mus pa­vyz­džius. Ins­ti­tu­ci­jos skun­dė­si, kad kar­tais ži­niask­lai­da ne­no­ri trans­liuo­ti tei­gia­mos ži­nu­tės, ne­bent tai bū­tų per­ka­ma nau­jie­na. Ki­ta prie­žas­tis, ma­nau, yra pri­ėmi­mo į tar­ny­bą sis­te­ma. Žmo­nės pa­sa­ko­da­vo at­ve­jus, kai as­me­nys į vals­ty­bės dar­bą pri­ima­mi pa­gal pa­žin­tis, ypač re­gio­nuo­se. Tai, be abe­jo, su­for­muo­ja ne­igia­mą nuo­mo­nę. Žmo­nės gal­vo­ja, kad pa­kliū­ti į vals­ty­bės tar­ny­bą ne­įma­no­ma, jei ne­tu­ri pa­žin­čių, ir dėl to ne­pa­si­ti­ki vi­su apa­ra­tu.

– Ką jūs lai­ko­te pres­ti­žu?

– Jį ga­li­ma skir­tin­gai pa­ma­tuo­ti – tai su­dė­tin­ga. Bet mums bu­vo ak­tua­lu, kiek žmo­nių ren­ka­si vals­ty­bės tar­ny­bą. Skai­čiai to­kie, kad į vie­ną kon­kur­są, į vie­ną dar­bo vie­tą, at­ei­na maž­daug 5 žmo­nės, tai ti­krai per ma­žai. 2008-ųjų me­tų ty­ri­mas ro­do, kad tik 6 proc. tė­vų no­rė­tų, kad jų vai­kai rink­tų­si vals­ty­bės tar­ny­bą. Jei ne­klys­tu, 3 proc. tė­vų no­rė­tų, kad jų vai­kas bū­tų san­tech­ni­kas. Be abe­jo, vi­si dar­bai yra ge­ri ir nau­din­gi, bet vals­ty­bės tar­ny­ba yra ta vie­ta, ku­rio­je ga­li­ma for­muo­ti ša­lies at­ei­tį ir ku­ri le­mia ša­lies ge­ro­vę. No­rė­tų­si, kad di­džio­ji da­lis tė­vų no­rė­tų, kad jų vai­kas dirb­tų vals­ty­bės tar­ny­bo­je. Pa­ga to­kius duo­me­nis ga­li­ma spręs­ti, kiek pres­ti­ži­nė vals­ty­bės tar­ny­ba yra šiuo me­tu.

– Ko­dėl jums, jau­nai, gy­ve­nan­čiai Lie­tu­vo­je, svar­bu, kad ša­lies vie­ša­sis sek­to­rius kel­tų sa­vo pres­ti­žą?

– Bent jau teo­riš­kai tai tu­rė­tų bū­ti vie­no­dai svar­bu tiek man, tiek bet ku­riam ki­tam Lie­tu­vos gy­ven­to­jui, nes nuo to, ko­kie žmo­nės čia dirbs, pri­klau­so, ko­kia bus Lie­tu­vos ge­ro­vė. Daž­nai sa­ko­ma, kad vals­ty­bė ne­da­ro to ar ano. Pa­pras­čiau­sias at­sa­ky­mas: „Ko­dėl tu ne­ini ir ne­pa­ban­dai to pa­keis­ti?“. Jei­gu vi­si kal­bės, kad nie­kas ne­vyks­ta, bet pa­tys ne­ban­dys keis­ti tos si­tua­ci­jos, nie­kas ir ne­si­keis. Aš ma­nau, svar­bu, kad į vals­ty­bės apa­ra­tą at­ei­tų kuo dau­giau ti­krai kom­pe­ten­tin­gų žmo­nių ir mes ma­ty­tu­me, jog vals­ty­bės apa­ra­tas įsik­lau­so į žmo­nių po­rei­kius ir vals­ty­bė vei­kia ge­riau, o gy­ve­ni­mo ko­ky­bė ge­rė­ja.

– Ana­li­za­vo­te ir ki­tų vals­ty­bių, ku­rių vie­šo­jo sek­to­riaus įvaiz­dis yra ge­res­nis ne­gu Lie­tu­vos, pa­tir­tį. Kuo ji ski­ria­si?

– La­bai su­dė­tin­ga pa­ly­gin­ti, nes ver­ti­nant kiek­vie­nu as­pek­tu ga­li­ma ras­ti skir­tu­mų. Jei­gu kal­bė­tu­me apie pres­ti­žą, tai, pir­miau­sia, pri­si­me­nu di­džio­sios Bri­ta­ni­jos pa­vyz­dį, kur stu­di­ja­vau. Jie tu­ri prog­ra­mą Ci­vil Ser­vi­ce Fast Stream, skir­tą jau­ni­mui, pa­sku­ti­nio ba­ka­lau­ro kur­so stu­den­tams. Ta prog­ra­ma la­bai po­pu­lia­ri, t.y. maž­daug 30 žmo­nių į vie­ną vie­tą. Per me­tus jo­je par­aiš­kas tei­kia dau­giau ne­gu 21 tūkst. jau­nų žmo­nių. Tarp ma­no pa­žįs­ta­mų bri­tų stu­den­tų taip pat bu­vo ban­džiu­sių teik­ti par­aiš­kas. Šis pro­ce­sas už­trun­ka vie­ne­rius me­tus. Ti­krai ga­li­ma ma­ty­ti, koks di­de­lis skir­tu­mas nuo Lie­tu­vos jau­ni­mo, ku­ris re­tai ži­no apie vals­ty­bės tar­ny­bą ir re­tai su­pran­ta, kas ten da­ro­ma. Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, ku­rios vie­ša­sis sek­to­rius nė­ra mi­ni­mas tarp pa­čių ge­riau­sių pa­vyz­džių, ku­riais rei­kė­tų sek­ti, jo pres­ti­žas tarp jau­ni­mo yra ti­krai daug di­des­nis.

Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės vie­ša­sis sek­to­rius jau­nam žmo­gui iš kar­to siū­lo la­bai di­de­lį at­ly­gi­ni­mą ir sau­gią dar­bo vie­tą. Tai ir Lie­tu­vo­je vi­lio­ja į dar­bą, ta­čiau no­rė­tų­si tai keis­ti. Tur­būt ir pats apa­ra­tas yra veiks­min­ges­nis ne­gu Lie­tu­vo­je. Ly­gi­nant Lie­tu­vą su ki­to­mis ša­li­mis, no­rė­tų­si ly­giuo­tis į Skan­di­na­vi­jos ša­lis, ku­rių vie­šo­jo sek­to­riaus efek­ty­vu­mo ro­dik­liai yra kur kas aukš­tes­ni. Taip pat, pa­vyz­džiui, Sin­ga­pū­ras yra iš­ski­ria­mas kaip tu­rin­tis ma­žą, pi­gią, bet la­bai ge­rai vei­kian­čią val­džią, nes jų apa­ra­tas yra kur kas ma­žes­nis ir dėl to, ti­kriau­siai, yra kur kas leng­viau koor­di­nuo­ti veiks­mus. Olan­di­ja ir Da­ni­ja taip pat ne­di­de­lės vals­ty­bės, ku­rių vie­ša­sis sek­to­rius la­bai ge­rai vei­kia, pa­brė­žia tar­pins­ti­tu­ci­nį bend­ra­dar­bia­vi­mą. Olan­dai ne­tgi tu­ri už skir­tin­gų ins­ti­tu­ci­jų veik­lų su­vie­no­di­ni­mą ir koor­di­na­vi­mą at­sa­kin­gą de­par­ta­men­tą, ku­ris lei­džia iš­veng­ti tam ti­krų veik­lų dub­lia­vi­mo­si, tar­pins­ti­tu­ci­nio veik­lų ska­ti­ni­mo.

– Ko­kios pa­grin­di­nės Jū­sų ty­ri­mo iš­va­dos? Lie­tu­vos vie­ša­sis sek­to­rius nuo ki­tų vals­ty­bių vie­šų­jų sek­to­rių ski­ria­si dy­džiu, at­ly­gi­ni­mu, taip pat tar­pins­ti­tu­ci­niu bend­ra­vi­mu ir bend­ra­dar­bia­vi­miu. Kuo dar jis ski­ria­si ir kur jam rei­kė­tų pa­si­temp­ti?

– Vie­nas iš tų ge­rų­jų pa­vyz­džių yra Es­ti­ja, mums la­bai ar­ti­ma kul­tū­riš­kai ir is­to­riš­kai ša­lis, ku­rios ro­dik­liai yra kur kas ge­res­ni už Lie­tu­vos ro­dik­lius tuo­se pa­čiuo­se ko­rup­ci­jos ir ki­tuo­se in­dek­suo­se. Es­ti­ja la­bai kon­cen­truo­ja­si į va­do­vų lyg­me­nį. De­ja, Lie­tu­vos at­ran­kos sis­te­ma, kuo­met ieš­ko­ma va­do­vų, vis dar daž­nai pa­brė­žia spe­ci­fi­nius rei­ka­la­vi­mus, ku­rie yra rei­ka­lin­gi vy­res­nie­siems spe­cia­lis­tams, ir tai ak­cen­tuo­ja­ma la­biau ne­gu va­do­va­vi­mo kom­pe­ten­ci­jos. Ki­tos ša­lys la­bai pa­brė­žia, kad va­do­vai pir­miau­sia tu­ri bū­ti ly­de­riai, ku­rie su­ge­ba bur­ti ko­man­das, mo­ty­vuo­ti sa­vo dar­buo­to­jus. Ne taip svar­bu, kad jie pa­tys bū­tų la­bai stip­rūs spe­cia­lis­tai. Be abe­jo, jie tu­ri iš­ma­ny­ti tą sri­tį, bet svar­biau­sia, kad jie ge­bė­tų mo­ty­vuo­ti ki­tus ir ju­dė­ti už­sib­rėž­to tiks­lo link. Vie­nas iš mū­sų pa­siū­ly­mų bu­vo bū­tent va­do­vų at­ran­kos pro­ce­so kei­ti­mas. Ki­tas su at­ran­ka su­si­jęs mū­sų pa­siū­ly­mas bu­vo at­si­sa­ky­ti spe­cia­lių­jų rei­ka­la­vi­mų ir juos keis­ti siū­ly­mais. Vie­nas iš ko­miš­kų pa­vyz­džių bu­vo šią va­sa­rą skelb­tas kon­kur­sas „A­vių, kai­li­nių žvė­re­lių, bi­čių ir ki­tų gy­vū­nų rū­šių sky­riaus“ ve­dė­jo par­ei­goms užim­ti: rei­kė­jo tu­rė­ti bio­me­di­ci­nos moks­lų stu­di­jų sri­ties gy­vu­li­nin­kys­tės tech­no­lo­gi­jos kryp­ties iš­si­la­vi­ni­mą bei tre­jų me­tų zoo­tech­ni­ko dar­bo sta­žą. Ki­taip ta­riant, ap­ri­bo­ja­me žmo­nes, ku­rie ga­li at­ei­ti į tą po­zi­ci­ją gal­būt iki tri­jų žmo­nių vi­so­je Lie­tu­vo­je, vie­to­je to, kad at­ver­tu­me ga­li­my­bę at­ei­ti bet ku­rio iš­si­la­vi­ni­mo žmo­gui ir įver­tin­tu­me jo kom­pe­ten­ci­ją – taip da­ro vi­sos di­džio­sios pri­va­čios įmo­nės, kuo­met la­biau ver­ti­na­mas žmo­gaus su­ge­bė­ji­mas pri­si­tai­ky­ti. Pa­mi­nė­čiau ir švie­ti­mą: per pi­lie­ti­nio ug­dy­mo pa­mo­kas la­bai svar­bu kal­bė­ti apie vals­ty­bės tar­ny­bą ir ap­tar­ti, ko­kia yra vals­ty­bės tar­nau­to­jo pa­skir­tis vals­ty­bei.

– Kaip į Jū­sų pa­siū­ly­mus rea­ga­vo Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja? Kaip juos ver­ti­no?

– Iš tie­sų ver­ti­no ti­krai tei­gia­mai ir ža­dė­jo, jog da­rys vis­ką, kad ga­lė­tų bent di­džią­ją da­lį pa­siū­ly­mų įgy­ven­din­ti.

– Kaip siū­ly­tu­mė­te ver­tin­ti vie­šo­jo sek­to­riaus Lie­tu­vo­je pa­slau­gų ko­ky­bę? Nuo jų taip pat pri­klau­so tiek pa­si­ti­kė­ji­mas, tiek pres­ti­žas, tiek tai, ką žmo­nės ma­no apie vie­šą­jį sek­to­rių – no­ri ar ne­no­ri ja­me dirb­ti.

– Taip, tai iš tie­sų ge­ra pa­sta­ba. Pa­vyz­džiui, Sin­ga­pū­ras yra vie­na iš tų ša­lių, ku­ri la­bai kon­cen­truo­ja­si į vie­šų­jų pa­slau­gų ko­ky­bę, pa­brėž­da­ma tai, kad vis dėl­to pa­grin­di­nis ša­lies vaid­muo yra teik­ti ko­ky­biš­kas vie­šą­sias pa­slau­gas. Lie­tu­vo­je tik ma­žiau ne­gu pu­sė įstai­gų šiuo me­tu at­lie­ka var­to­to­jų apk­lau­sas. Ma­nau, kad pir­ma­sis da­ly­kas, ku­rį rei­kė­tų da­ry­ti, tai jog vi­sos įstai­gos, ku­rios tie­sio­giai bend­ra­dar­biau­ja ir ap­tar­nau­ja klien­tus, tu­rė­tų vyk­dy­ti klien­tų apk­lau­sas, to­kiu bū­du par­ody­da­mos, kad at­siž­vel­gia­ma į var­to­to­ją.

Ki­tas da­ly­kas - di­des­nė in­for­ma­ci­jos sklai­da. Šiuo me­tu la­bai re­tas gy­ven­to­jas ži­no, ką vei­kia ša­lia jo esan­čios ins­ti­tu­ci­jos. Kai dir­bau mi­nis­te­ri­jo­je, kar­tais ne­tgi bū­da­vo gai­la vals­ty­bės tar­nau­to­jų, su ku­riais bend­rau­ju, nes bend­ra­sis po­žiū­ris į juos ša­ly­je yra ga­na ne­igia­mas. Ta­čiau ti­krai daž­nai su­tin­ki la­bai kom­pe­ten­tin­gus žmo­nes, ku­rie at­lie­ka ti­krai svar­bų dar­bą, bet, de­ja, nė­ra pa­kan­ka­mai ver­ti­na­mi vi­suo­me­nė­je, nes yra ki­tų pa­vyz­džių, ku­rie at­sve­ria jų dar­bą. Tad, ži­no­ma, ti­krai yra kur to­bu­lė­ti.