Valstybė raginama tirti T. Matulionio mirties aplinkybes
Pra­ėjus kiek dau­giau kaip sa­vai­tei, kai ar­ki­vys­ku­pas Teo­fi­lius Ma­tu­lio­nis bu­vo pa­skelb­tas pa­lai­min­tuo­ju, im­ta svars­ty­ti, kad rei­kė­tų iš­siaiš­kin­ti, ar iš tie­sų prie jo mir­ties 1962 me­tais pri­si­dė­jo so­vie­ti­nis sau­gu­mas.

Baž­ny­čios at­sto­vai to­kias kal­bas ver­ti­na at­sar­giai. Pa­si­ro­do, pa­lai­min­to­jo T. Ma­tu­lio­nio pa­lai­kuo­se jau mė­gin­ta ras­ti ko­kių nors nuo­dų pėd­sa­kų, ta­čiau pa­ieš­kos bu­vo be­vai­sės. To­dėl tie­sio­gi­nių įro­dy­mų, kad ar­ki­vys­ku­pas bu­vo nu­nuo­dy­tas, nė­ra.

Vals­ty­bės gar­bės reikalas

Idė­ją iš­siaiš­kin­ti, ar T. Ma­tu­lio­nis ne­bu­vo nu­žu­dy­tas KGB, vie­šai iš­sa­kė Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Lands­ber­gis. Anot jo, Baž­ny­čia la­bai kruopš­čiai iš­ty­rė ar­ki­vys­ku­po gy­ve­ni­mą, kan­ki­nys­tę. „Po­pie­žius Pra­nciš­kus, Va­ti­ka­ne skelb­da­mas apie Vil­niu­je vyks­tan­čias T. Ma­tu­lio­nio bea­ti­fi­ka­ci­jos iš­kil­mes, pa­sa­kė, kad jis bu­vo nu­žu­dy­tas. Tai ženk­las mums pa­si­žiū­rė­ti į sa­ve. Baž­ny­čia ty­rė ir iš­ty­rė, o ar vals­ty­bė ty­rė? Ar vals­ty­bei ak­tua­lu nu­sta­ty­ti tie­są?“ – re­to­riš­kai klau­sė V. Lands­ber­gis. Jo įsi­ti­ki­ni­mu, nu­sta­ty­ti pa­lai­min­to­jo mir­ties ap­lin­ky­bes tu­rė­tų bū­ti Lie­tu­vos vals­ty­bės gar­bės rei­ka­las.

Vy­tau­tas Lands­ber­gis: „Baž­ny­čia ty­rė ir iš­ty­rė, o ar vals­ty­bė ty­rė? Ar vals­ty­bei ak­tua­lu nu­sta­ty­ti tie­są?“

V. Lands­ber­gio po­zi­ci­jai lin­kęs pri­tar­ti Sei­mo Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ir gy­ny­bos ko­mi­te­to na­rys is­to­ri­kas Ar­vy­das Anu­šaus­kas. Pa­sak jo, iš tie­sų rei­kė­tų tei­si­nio įver­ti­ni­mo, nors ti­kė­tis, kad toks ty­ri­mas bū­tų baig­tas kon­kre­čiais kal­ti­ni­mais kon­kre­tiems as­me­nims, var­gu ar ver­ta. Mat Lie­tu­vos ar­chy­vuo­se ati­tin­ka­mos me­džia­gos ga­li ne­bū­ti, o Ru­si­jo­je esan­tys KGB ar­chy­vai – ne­priei­na­mi.

„Kiek­vie­nas ty­ri­mas tu­ri pra­smę, bet po 55 me­tų ras­ti at­sa­kin­gus as­me­nis, liu­di­nin­kus ir juos apk­laus­ti – su­dė­tin­ga. Me­to­do lik­vi­duo­ti po­li­ti­nius prieš­inin­kus KGB 1959 me­tais at­si­sa­kė tik už­sie­ny­je. Ga­li bū­ti, kad So­vie­tų Są­jun­go­je jis tai­ky­tas ir vė­liau“, – „Lie­tu­vos ži­nioms“ tei­gė A. Anu­šaus­kas. Par­la­men­ta­ras pri­dū­rė, jog to­kių prie­mo­nių nau­do­ji­mą tu­rė­jo sank­cio­nuo­ti Mask­va. Iš ten at­ke­liau­da­vo ir vyk­dy­to­jai, nes ne­no­rė­ta, kad vie­to­je lik­tų ko­kių nors liu­di­nin­kų. Be to, ne­pak­lus­nūs dva­si­nin­kai, di­si­den­tai, is­to­ri­ko žo­džiais, bū­da­vo žu­do­mi pa­si­tel­kiant ir kri­mi­na­li­nius nu­si­kal­tė­lius.

Tie­sa, net jei T. Ma­tu­lio­nis ir bu­vo nu­žu­dy­tas KGB ran­ko­mis, tai įro­dan­čių do­ku­men­tų, anot A. Anu­šaus­ko, var­gu ar iš­li­kę, nes teis­mo me­di­ci­nos eks­per­tai juos su­tvar­ky­da­vo taip, kaip liep­da­vo KGB. „Ty­ri­mas bū­tų pra­smin­gas, bet ne­rei­kia ti­kė­tis, kad jis ga­lė­tų virs­ti bau­džia­muo­ju pro­ce­su“, – pa­žy­mė­jo A. Anu­šaus­kas.

Nei pa­tvir­ti­no, nei paneigė

Kai­šia­do­rių vys­ku­pi­jos ge­ne­ral­vi­ka­ras teo­lo­gi­jos dak­ta­ras Al­gir­das Ju­re­vi­čius „Lie­tu­vos ži­nioms“ pa­sa­ko­jo, jog ty­ri­mas dėl pa­lai­min­to­jo T. Ma­tu­lio­nio ga­li­mo nu­nuo­di­ji­mo jau at­lik­tas prieš 17 me­tų – 2000-ai­siais, ren­kant me­džia­gą jo bea­ti­fi­ka­ci­jos by­lai. Tuo­met ar­ki­vys­ku­po pa­lai­kai bu­vo eks­hu­muo­ti ir iš­tir­ti. „Ty­ri­me da­ly­va­vo ne tik vie­ti­niai, bet ir iš Vil­niaus at­vy­kę teis­mo me­di­ci­nos eks­per­tai, va­do­vau­ja­mi pro­fe­so­riaus An­ta­no Al­gir­do Gar­maus. Jie pir­miau­sia iš­ty­rė vi­sus tu­ri­mus do­ku­men­tus, o vė­liau – pa­lai­kus. Ta­čiau nu­si­kal­ti­mo su­dė­ties ne­ra­do ir klau­si­mą pa­li­ko at­vi­rą“, – pri­si­mi­nė A. Ju­re­vi­čius.

Pa­sak jo, at­ski­rai dir­bo ke­li eks­per­tai, to­dėl kliau­ta­si ne ku­rio nors vie­no spe­cia­lis­to at­lik­tos che­mi­nės ana­li­zės re­zul­ta­tais. Vi­sų iš­va­dos bu­vo adek­va­čios – jo­kių nuo­dų pėd­sa­kų ne­ap­tik­ta. To­kios jos pri­sta­ty­tos ir Va­ti­ka­nui, ku­ria­me tuo me­tu bu­vo ren­gia­ma T. Ma­tu­lio­nio bea­ti­fi­ka­ci­jos by­la.

„Jo­kio­je moks­li­nė­je li­te­ra­tū­ro­je nė­ra duo­me­nų, kaip pra­ėjus 50 me­tų po mir­ties ga­lė­jo skil­ti nuo­dai – į ko­kias me­džia­gas jie vir­to. To­dėl eks­per­tai bu­vo be­jė­giai ką nors kon­kre­taus nu­sta­ty­ti. Ne­sant eks­per­tų iš­va­dų apie ga­li­mą nu­nuo­di­ji­mą, ir pro­ku­ro­rai ne­tu­rė­jo pa­grin­do pra­dė­ti by­lą“, – aiš­ki­no Kai­šia­do­rių vys­ku­pi­jos ge­ne­ral­vi­ka­ras.

A. Ju­re­vi­čius pri­mi­nė, jog prieš pen­ke­rius me­tus 2000-ųjų ty­ri­mų duo­me­nis dar kar­tą iš­ana­li­za­vo gy­dy­to­jas tok­si­ko­lo­gas Jo­nas Šur­kus. Jis taip pat pri­ėjo prie iš­va­dos, kad nė­ra įro­dy­mų, lei­džian­čių tvir­tin­ti, jog T. Ma­tu­lio­nis bu­vo nu­nuo­dy­tas.

Vytautas Landsbergis: "Bažnyčia tyrė ir ištyrė, o ar valstybė tyrė? Ar valstybei aktualu nustatyti tiesą?“ Romo Jurgaičio nuotrauka

Tik ne­tie­sio­gi­niai įrodymai

Vil­niaus uni­ver­si­te­to is­to­ri­kas, Ka­ta­li­kų baž­ny­čios is­to­ri­jos spe­cia­lis­tas, ar­ki­vys­ku­po biog­ra­fi­jos ty­ri­nė­to­jas Arū­nas Strei­kus ga­li­my­bės, kad T. Ma­tu­lio­nis ga­lė­jo tap­ti nu­žu­dy­mo au­ka, ne­at­me­tė, nors tie­sio­gi­nių įkal­čių nė­ra. „Mo­ty­vų pa­spar­tin­ti pa­lai­min­to­jo T. Ma­tu­lio­nio mir­tį so­vie­tai ti­krai tu­rė­jo. Ir sva­rių mo­ty­vų. To­dėl vien tuo re­mian­tis ga­li­ma teig­ti, jog taip ga­lė­jo at­si­tik­ti“, – sa­kė jis.

So­vie­ti­nei val­džiai ar­ki­vys­ku­pas bu­vo itin ne­pa­ran­kus. 1962 me­tais reng­ta­si Va­ti­ka­no II su­si­rin­ki­mui, dėl ku­rio so­vie­tai tu­rė­jo sa­vų pla­nų. Val­džia no­rė­jo, kad Vil­niaus ir Kai­šia­do­rių vys­ku­pais tap­tų jai pa­lan­kūs ku­ni­gai, ta­čiau tam prieš­ta­ra­vo T. Ma­tu­lio­nis. Dva­si­nin­kas apie tai sa­vais ka­na­lais in­for­ma­vo Va­ti­ka­ną ir su­truk­dė so­vie­tams įgy­ven­din­ti jų pla­nus.

Is­to­ri­ko nuo­mo­ne, prie­lai­das, kad T. Ma­tu­lio­nis ga­lė­jo bū­ti nu­žu­dy­tas, lei­džia da­ry­ti ke­li svar­būs fak­tai. Li­kus dviem die­noms iki mir­ties vais­tus jam su­lei­do ki­ta se­se­lė nei pa­pras­tai, ar­ki­vys­ku­pas tos mo­ters ne­pa­ži­no­jo. Taip pat ži­no­ma, jog ki­tą die­ną pas T. Ma­tu­lio­nį at­vy­kę sau­gu­mie­čiai da­rė kra­tą, tar­dė ir, re­gis, mu­šė jį pa­gal KGB me­to­dus – taip, kad ne­lik­tų žy­mių. Apie tai ar­ki­vys­ku­pas pa­pa­sa­ko­jo sa­vo bro­liui, kai šis jį ap­lan­kė prieš pat mir­tį.

„Is­to­ri­jo­je esa­ma ir dau­giau at­ve­jų, lei­džian­čių da­ry­ti prie­lai­das, kad KGB ga­lė­jo pri­si­dė­ti prie žmo­nių mir­čių pa­grei­ti­ni­mo, bet jie ne­iš­tir­ti, nes nė­ra tie­sio­gi­nių įkal­čių“, – tvir­ti­no A. Strei­kus.