Valdui Adamkui ir Vytautui Landsbergiui įteiktos Laisvės premijos
Mi­nint Lais­vės gy­nė­jų die­ną pir­ma­jam ša­lies va­do­vui at­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę Vy­tau­tui Lands­ber­giui ir ka­den­ci­ją bai­gu­siam pre­zi­den­tui Val­dui Adam­kui penk­ta­die­nį Sei­me įteik­tos Lais­vės pre­mi­jos.

Šie­met pir­mą kar­tą įteik­tos dvi, o ne vie­na Lais­vės pre­mi­ja, kaip bū­da­vo anks­čiau.

„Vy­tau­tas Lands­ber­gis ir Val­das Adam­kus – vals­ty­bės ar­chi­tek­tai ir sta­ty­to­jai, vals­ty­bin­gu­mo sim­bo­liai ir ga­ran­tai, es­min­gai pri­si­dė­ję ne tik prie Lie­tu­vos lais­vės, bet ir prie jos sau­gu­mo už­ti­kri­ni­mo, at­ve­dę mus į NA­TO ir Eu­ro­pos Są­jun­gą. (...) Šie­du žmo­nės ne­abe­jo­ti­nai yra įkvė­pi­mas jau­na­jai kar­tai, ypač tai kar­tai, ku­ri ne­pa­ty­rė Ko­vo 11-osios ir Sau­sio 13-osios vie­ny­bės ir iš­ban­dy­mų“, – penk­ta­die­nį Sei­mo is­to­ri­nė­je Ko­vo 11-osios sa­lė­je sa­kė Lais­vės pre­mi­jos ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kė Rad­vi­lė Mor­kū­nai­tė-Mi­ku­lė­nie­nė.

Anot jos, jie sa­vo gy­ve­ni­mu įtvir­ti­na lais­vę.

„Vy­tau­tas Lands­ber­gis – ryž­tin­gas, kū­ry­bin­gas žmo­gus, ku­rio drą­sa, iš­min­tis, su­ma­nu­mas ir ly­de­rys­tė su­ar­dė So­vie­tų są­jun­gos prie­var­tos ir me­lo im­pe­ri­ją. Jis ati­da­rė lan­gus, per ku­riuos gai­vus oras pa­sie­kė ne tik Lie­tu­vą, bet ir ki­tas lais­vės troš­ku­sias vals­ty­bes“, – kal­bė­jo ko­mi­si­jos va­do­vė.

„Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus – va­ka­rie­tiš­kų lais­vės stan­dar­tų žmo­gus, lais­vo­jo pa­sau­lio pi­lie­tis tel­kian­tis įvai­rių pa­žiū­rų žmo­nes. Gy­ven­da­mas ir dirb­da­mas iš­ei­vi­jo­je at­li­ko di­džiu­lį dar­bą at­sto­vau­da­mas lais­vės sie­kian­čios Lie­tu­vos in­te­re­sams. Tuo­met mū­sų tau­tai bu­vo ypač svar­bu, kad mū­sų bal­sas ir lū­kes­tis bū­tų per­duo­tas į lais­vą­jį pa­sau­lį – mi­tin­gais, pe­ti­ci­jo­mis, as­me­ni­niais po­kal­biais“, – tei­gė ji.

2011 me­tais Sei­mo įsteig­ta Lais­vės pre­mi­ja ski­ria­ma žmo­nėms, nu­si­pel­niu­siems lais­vei, de­mo­kra­ti­jai ir žmo­gaus tei­sėms. Taip pat ja įver­ti­na­mas as­me­nų ir or­ga­ni­za­ci­jų in­dė­lis ska­ti­nant tarp­vals­ty­bi­nį bend­ra­dar­bia­vi­mą ko­vo­jant už Ry­tų ir Vi­du­rio Eu­ro­pos tau­tų lais­vą ap­sisp­ren­di­mą ir su­ve­re­ni­te­tą.

Pir­mo­ji Lais­vės pre­mi­ja bu­vo skir­ta Ru­si­jos ko­vo­to­jui už lais­vę, žmo­gaus tei­ses ir de­mo­kra­ti­ją Ser­ge­jui Ko­va­lio­vui, an­tro­ji – Lie­tu­vos lais­vės ly­gos įkū­rė­jui po­li­ti­niam ka­li­niui An­ta­nui Ter­lec­kui, tre­čio­ji – pog­rin­di­nės spau­dos lei­di­nio „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios Kro­ni­kos“ stei­gė­jui, ar­ki­vys­ku­pui Si­gi­tui Tam­ke­vi­čiui. Ket­vir­to­ji pre­mi­ja įteik­ta Len­ki­jos di­si­den­tui, dien­raš­čio „Ga­ze­ta Wy­borc­za“ vy­riau­sia­jam re­dak­to­riui Ada­mui Mich­ni­kui.

Pre­mi­ja tei­kia­ma kas­met sau­sio 13-ąją per iš­kil­min­gą Lais­vės gy­nė­jų die­nos mi­nė­ji­mą, ji sie­kia 5 tūkst. eu­rų.

Sau­sio 13-oji Lie­tu­vo­je mi­ni­ma kaip Lais­vės gy­nė­jų die­na, pa­ger­biant žu­vu­siuo­sius 1991 me­tų sau­sio 13 die­ną per so­vie­tų ka­riuo­me­nės veiks­mus Vil­niu­je. So­vie­tai tuo­met ka­ri­ne jė­ga mė­gi­no nu­vers­ti tei­sė­tą Lie­tu­vos val­džią, 1990-ųjų ko­vo 11 die­ną pa­skel­bu­sią ša­lies ne­prik­lau­so­my­bę nuo SSRS.

Nors so­vie­tų ka­riams pa­vy­ko užim­ti Te­le­vi­zi­jos bokš­tą bei Lie­tu­vos ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos pa­sta­tą, jie ne­išd­rį­so pul­ti tūks­tan­čių žmo­nių sau­go­mo tuo­me­ti­nės Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo pa­sta­to.

Val­das Adam­kus: „Lais­vė nie­ka­da nė­ra baig­ri­nė būsena“

Lais­vė yra iš­ko­vo­ja­ma ir ap­gi­na­ma, bet ji nie­kad nė­ra baig­ti­nė bū­se­na – tai am­ži­nas bu­dė­ji­mas, at­siim­da­mas Lais­vės pre­mi­ją penk­ta­die­nį sa­kė ka­den­ci­ją bai­gęs pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus.

„Lais­vė iš­ko­vo­ja­ma ir ap­gi­na­ma, įtvir­ti­na­ma ir įpras­mi­na­ma, ta­čiau ji nie­kad nė­ra baig­ti­nė bū­se­na, lei­džian­ti at­si­pa­lai­duo­ti ir už­si­mirš­ti. Lais­vė yra kaip bu­dė­ji­mas, ir šir­dy­je sau­go­jant sa­vo ir sa­vo tau­tos ver­ty­bes, ir tau­to­je sau­gant jos vie­ny­bę, kaip bu­dė­ji­mas prie lais­vės lau­žų 1991 me­tų sau­sį. Ačiū vi­siems, ku­rie bu­dė­jo ta­da ir bu­di šian­dien“, – sa­kė V.Adam­kus.

Dvi ka­den­ci­jas Lie­tu­vai va­do­va­vęs V.Adam­kus sa­kė, kad Sau­sio 13-oji pa­dė­jo ga­lu­ti­nį taš­ką tau­tos ap­sisp­ren­di­mui, bū­tent – siek­ti lais­vės.

„Kar­tu ji ta­po slenks­čiu į nau­ją is­to­ri­jos tarps­nį, bu­vo aiš­ku, kad Lie­tu­va sau­sio ke­tu­rio­lik­to­sios ry­tą pa­si­ti­ko jau iš es­mės ki­to­kia, pa­šven­tin­ta krau­ju, nu­si­tei­ku­si pa­ti kur­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, prieš­in­tis ag­re­so­riui ir gy­ven­ti pa­gal są­ži­nės, žmo­gaus tei­sių, ci­vi­li­za­ci­jos ir de­mo­kra­ti­jos dės­nius“, – pa­brė­žė V.Adam­kus.

„Vi­sa­da kar­to­jau ir kar­to­siu, kad Sau­sio 13-ąją įvy­ko ste­buk­las – tau­ta gy­vu žie­du ap­su­pu­si par­la­men­tą, te­le­vi­zi­jos pa­sta­tą, trans­lia­ci­jos bokš­tą, gy­nė ne pa­sta­tą, ne juo­se esan­čius žmo­nes, o tau­ta gy­nė sa­ve ir sa­vo pri­gim­ti­nę tei­sę į orų gy­ve­ni­mą. Žiau­ru, kad už tei­sę į orų gy­ve­ni­ma kai ku­riems te­ko su­mo­kė­ti gy­vy­be, bet šio­je tra­ge­di­jo­je la­bai daug ir dan­giš­ko­sios švie­sos, tai mū­sų tau­tos did­vy­rių pa­nteo­nas, mū­sų is­to­ri­jos ir mū­sų dva­sios vir­šu­kal­nė, mū­sų mo­ra­li­nis orien­ty­ras ir am­ži­nas pa­si­di­džia­vi­mas“, – kal­bė­jo bu­vęs ša­lies va­do­vas.

Pa­sak jo, šian­dien pa­žvel­gę į Ukrai­ną ir Gru­zi­ją ga­li­me pa­ma­ty­ti, koks li­ki­mas bū­tų lau­kęs Lie­tu­vos, jei ne­bū­tų ryž­tin­gai pa­su­ku­si lais­vės ke­liu.

„Šian­dien mes ma­to­me, kaip kei­čia­si pa­sau­lis ir kas ja­me ti­kra­sis ag­re­so­rius, ku­rian­tis re­van­šis­ti­niu pla­nus apie im­pe­ri­jos at­kū­ri­mą, mes ma­to­me šian­dien Gru­zi­ją ir Ukrai­ną ir žiū­rė­da­mi į juos pa­žįs­ta­me sa­ve – kas bū­tų lau­kę, jei ne in­teg­ra­ci­ja į NA­TO, ga­lin­giau­sią pa­sau­ly­je gy­ny­bi­nę sis­te­mą“, – sa­kė V.Adam­kus.

Vy­tau­tas Lands­ber­gis: „Pa­sau­lis pra­ti­na­mas prie vi­du­ram­žiš­kų tarp­tau­ti­nių santykių“

Pir­ma­sis ša­lies va­do­vas at­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę Lais­vės pre­mi­jos lau­rea­tas Vy­tau­tas Lands­ber­gis tei­gia, kad šiuo­lai­ki­nis pa­sau­lis pra­ti­na­mas prie vi­du­ram­žiš­kų tarp­tau­ti­nių san­ty­kių, kur ma­žas bran­duo­li­nis ka­ras yra leis­ti­nas.

„XXI am­žiaus pa­sau­lis ren­gia­mas, pra­ti­na­mas pri­tar­ti ne­va nau­jiems vi­du­ram­žių tarp­tau­ti­niams san­ty­kiams, kur kon­ven­ci­jos ir gar­bin­gi įsi­pa­rei­go­ji­mai ei­na į šiukš­lių krep­šį, o bran­duo­li­nis gink­las ro­do­mas kaip rea­li bep­ro­čių po­li­ti­kos prie­mo­nė. Tau­tų eli­tai pra­ti­na­mi prie min­ties, kad tai leis­ti­na – ma­žas bran­duo­li­nis ka­ras“, – penk­ta­die­nį at­siim­da­mas Lais­vės pre­mi­ją sa­kė V.Lands­ber­gis.

Jo tei­gi­mu, Hit­le­ris sa­vo ka­re ti­kė­jo­si pa­nau­do­ti ku­ria­mą bran­duo­li­nį gink­lą, kad ap­gin­tų esą tei­sė­tus „nus­kriaus­tos ir pa­že­min­tos“ Vo­kie­ti­jos in­te­re­sus.

„Ne ką nau­ja ma­to­me ir šian­dien. Va­dų, ne tau­tų in­te­re­sai, bu­vo iš­kel­ti į ne­ti­kro al­to­riaus gar­bę. Nuo Le­ni­no, Troc­kio, Sta­li­no fi­lo­so­fi­jų pra­si­dė­jo mo­der­naus pa­sau­lio šven­tie­ji ka­rai. (...) Ru­si­jos for­ma­liai be­si­kei­čią va­do­vai per 10–15 me­tų vie­šai skel­bia, kad sa­vo in­te­re­sus gins vi­so­mis tu­ri­mo­mis prie­mo­nė­mis, ne­at­si­sa­ky­da­mi bran­duo­li­nių. Net pir­mo­jo smū­gio“, – tei­gė V.Lands­ber­gis.

Čia­bu­vių sker­dyk­la jis pa­va­di­no Bal­ta­ru­si­jo­je, ne­to­li Lie­tu­vos sie­nos, sta­to­mą As­tra­vo at­omi­nę elek­tri­nę.

„Čia pat prie Vil­niaus mums ren­gia­ma psi­cho­lo­gi­nė ir tech­no­lo­gi­nė bran­duo­li­nė pra­žū­tis, o mes te­be­dėb­so­me kaip avi­nė­liai į ga­li­mą lie­tu­vių, len­kų ir gu­dų – čia­bu­vių sker­dyk­lą, – sa­kė bu­vęs Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos pir­mi­nin­kas ir ra­gi­no. – Sei­me, būk drą­sus.“

Jis ap­gai­les­ta­vo, kad ne­bu­vo iš­girs­tas vie­šas Lie­tu­vos siū­ly­mas bol­še­viz­mui su­reng­ti an­trą Niurn­ber­go pro­ce­są. Anot V.Lands­ber­gio, da­bar dėl to mo­ka­ma di­de­lė kai­na.

„Ar ga­li­ma sme­ge­nis ap­vers­ti aukš­tyn ko­jo­mis? Ga­li­ma. Ir tai ypač sėk­min­gai da­ro­ma, jei tarp sme­ge­nų ir ko­jų nė­ra šir­dies. Pa­sau­ly­je šian­dien sėk­min­gai ei­na­ma į šir­dies iš­nai­ki­ni­mą. Tai ge­rai ma­to­ma va­di­na­ma­me Va­ka­rų pa­sau­ly­je, įskai­tant Lie­tu­vą. Vi­sur, kur dar esa­ma krikš­čio­niš­ko­sios ci­vi­li­za­ci­jos po­žy­mių, bent lie­ka­nų, ki­tur – nė tiek, žmo­nės ver­čia­mi be­šir­džiais pa­da­rais. O ta­da ir be­gal­viais, aukš­tyn­ko­jais. Be­šir­dis nie­kad ne­bus iš­min­tin­gas, nors ir su 15 oks­for­dų a lo­mo­no­so­vų“, – tvir­ti­no po­li­ti­kos ve­te­ra­nas.

„Tie mū­sų bro­liai ir se­se­rys, ku­rie aną sau­sį ėjo mir­ti už tie­są ir lais­vę, ne­bu­vo nei fi­lo­so­fai, nei pro­pa­gan­dis­tai. Bet jie tu­rė­jo šir­dis. Ir jos ve­dė. Jų šir­dys lie­pė ne­iš­duo­ti nei sa­vęs, nei žmo­niš­ku­mo. Sa­vęs – tai lais­vės. Štai kur yra mū­sų fron­tas ir pa­sku­ti­nė gy­ny­bos li­ni­ja“, – pa­brė­žė jis.

V.Lands­ber­gis ra­gi­no ne­pa­si­duo­ti ir mo­kė­ti at­skir­ti tie­są nuo me­lo, in­for­ma­ci­ją nuo pro­pa­gan­dos.

„Ge­rai su­mai­šęs mo­lio du­be­ny ki­log­ra­mą svies­to ir ki­log­ra­mą mėš­lo, gau­ni du ki­log­ra­mus mėš­lo. Prieš­iš­kos te­le­vi­zi­jos mums kaip tik ir siū­lo šį kū­di­kių mais­te­lį. Siū­lo jį vi­sam pa­sau­liui, daug in­ves­tuo­ja. Tai pa­sau­li­nė prob­le­ma, ne­ap­len­kian­ti bei Lie­tu­vos“, – tei­gė jis ir nuo­gąs­ta­vo, kad il­gai prie­var­tau­ja­mas, gun­do­mas, me­to­diš­kai kan­ki­na­mas žmo­gus ga­li pa­si­duo­ti bei tą mais­tą pri­pa­žin­ti ti­kruo­ju pa­žan­gos ke­liu.