Vakarų ir Baltijos šalių „saugumo akiniai“ – skirtingi
Ar Ru­si­jos ag­re­si­ja prieš Bal­ti­jos ša­lis ti­kė­ti­na? Ko­dėl Va­ka­rų ir Ry­tų Eu­ro­po­je ši ša­lis ver­ti­na­ma ki­taip? Ką da­ry­ti, kad ge­riau su­si­kal­bė­tu­me dėl sau­gu­mo rei­ka­lų?

Šie ir ki­ti klau­si­mai bu­vo svars­to­mi per dis­ku­si­ją „Sau­gu­mas trans­for­ma­ci­jų lai­kais“, su­reng­tą Na­cio­na­li­nė­je Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­ko­je.

Au­re­li­ja Kat­ku­vie­nė, žval­gy­bos par­ei­gū­nė ir Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­to (VSD) stra­te­gi­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos va­do­vė, sa­kė, kad krei­pia­mas dė­me­sys į nau­jas grės­mes – to­kias kaip an­tai te­ro­riz­mas ir pa­bė­gė­lių kri­zė, nors šiuo me­tu tai dar ne­la­bai ak­tua­lu mū­sų ša­liai, bet tam rei­kia ruo­štis. „Vis dėl­to pa­grin­di­nės grės­mės, ku­rias šian­dien iš­ski­ria Lie­tu­vos žval­gy­ba – iš Ru­si­jos, – tei­gė ji. – Tai ga­li bū­ti ne tik tie­sio­gi­nės kon­ven­ci­nės grės­mės, bet ir ra­di­mas silp­niau­sių mū­sų vi­suo­me­nės vie­tų bei ban­dy­mas per tai veik­ti.“ To­dėl, pa­sak A. Kat­ku­vie­nės, svar­bu švies­ti vi­suo­me­nę, kad ži­no­tų, kaip vei­kia prieš­iš­kų žval­gy­bų tar­ny­bos.

Bu­vo­me tar­si užmigę

Kaip vie­nas švie­ti­mo pa­vyz­džių per dis­ku­si­ją bu­vo mi­nė­ti VSD vaiz­do kli­pai, su­kur­ti pa­gal ti­krais fak­tais par­em­tas pi­lie­čių ver­ba­vi­mo is­to­ri­jas. „E­sa­me to­je zo­no­je, ku­rio­je – daug grės­mių, ir to­kiais bū­dais ga­li­me pra­dė­ti ko­vo­ti, – tei­gė A. Kat­ku­vie­nė. – O ko­va – tai vi­suo­me­nės švie­ti­mas, at­spa­ru­mo stip­ri­ni­mas, pi­lie­čių pa­si­tel­ki­mas stip­rin­ti vals­ty­bės sau­gu­mą tie­sio­giai jiems pri­si­de­dant.“

Aurelija Katkuvienė, žvalgybos pareigūnė ir Valstybės saugumo departamento (VSD) strateginės komunikacijos vadovė. Interneto transliacijos nuotraukos

Par­ei­gū­nė pa­žy­mė­jo, kad pa­vyz­džių, kaip pi­lie­čiai ga­li pri­si­dė­ti prie vals­ty­bės stip­ri­ni­mo, yra ne vie­nas. „Tai ir Sau­sio 13-osios įvy­kiai, kai pi­lie­ti­nis ryž­tas ir drą­sa pa­da­rė di­de­lę įta­ką vals­ty­bės sau­gu­mui“, – sa­kė ji.

A. Kat­ku­vie­nė at­krei­pė dė­me­sį, kad ir da­bar pi­lie­čiai įsi­trau­kia į veik­lą stip­ri­nant ša­lies gy­ny­bą ei­da­mi tar­nau­ti sa­va­no­riais, tap­da­mi šau­liais. „U­krai­nos įvy­kiai bu­vo lyg ka­ta­li­za­to­rius ir su­kė­lė tą ban­gą“, – pri­mi­nė ji. Bū­tent 2014 me­tų įvy­kiai, kai Ru­si­ja anek­sa­vo Kry­mą, ini­ci­ja­vo ka­rą Don­ba­se, Lie­tu­vos žmo­nes pa­vei­kė, ir jie ta­po ak­ty­ves­ni. Par­ei­gū­nė tei­gė, kad iki Ukrai­nos įvy­kių bu­vo­me tar­si už­mi­gę.

Eg­lė Mu­raus­kai­tė, JAV Me­ri­lan­do uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kė, tarp­tau­ti­nio sau­gu­mo ir ne­kon­ven­ci­nių grės­mių eks­per­tė, tei­gė, kad VSD vaiz­do kli­pai, ku­riuo­se skel­bia­mas te­le­fo­no nu­me­ris, ne­reiš­kia, jog mus jau užk­lu­po di­džiu­lė grės­mė. „Tai nė­ra grės­mės ženk­las, – sa­kė ji. – Ins­ti­tu­ci­jos ne­ga­li biu­ro­kra­tiš­kai vis­ko ap­rėp­ti. Rei­kia, kad dis­ku­si­ja sau­gu­mo klau­si­mais bū­tų įpras­tes­nė kas­die­nia­me žmo­nių gy­ve­ni­me.“ E. Mu­raus­kai­tė kaip pa­vyz­dį mi­nė­jo JAV: šio­je ša­ly­je vie­šai svars­to­ma, kur kreip­ti gy­ny­bos biu­dže­tą.

Vi­si tu­ri sa­vo bėdų

Dar vie­nas iš svars­ty­tų klau­si­mų – kaip už­sie­nio eks­per­tai ver­ti­na sau­gu­mo pa­dė­tį Bal­ti­jos ša­ly­se. Su at­si­bu­di­mu si­tua­ci­ją ly­gi­no ir dr. Mar­ga­ri­ta Še­šel­gy­tė, Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja stu­di­joms, sau­gu­mo eks­per­tė. „Po­li­ti­nis eli­tas dau­ge­ly­je ša­lių yra pra­re­gė­jęs, ma­to ir su­pran­ta, kad mes ne­sa­me par­ano­ji­kai, jog, ko ge­ro, tu­ri­me pa­grin­do bi­jo­ti, – tei­gė ji. – Vi­suo­me­nės po­žiū­ris pri­klau­so nuo vals­ty­bės. Vis dėl­to dau­gu­mo­je ša­lių į mus žiū­ri kaip į šiek tiek par­ano­jiš­kus, ste­bi­si: ar­gi jus puls, kam jūs rei­ka­lin­gi, koks Ru­si­jos in­te­re­sas jus pul­ti?“ To­kios dis­ku­si­jos, sau­gu­mo eks­per­tės žo­džiais, dau­ge­ly­je vals­ty­bių yra po­pu­lia­rios.

Dr. Margarita Šešelgytė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus pavaduotoja studijoms, saugumo ekspertė.

M. Še­šel­gy­tė sa­kė, kad jai ne­se­niai te­ko bū­ti Pra­ncū­zi­jo­je. Ši ša­lis tu­ri sa­vo bė­dų, ku­rios at­ro­do la­bai svar­bios, o mū­siš­kės – la­bai to­li­mos, apie jas ne­daug kas ži­no. Kaip tei­gė sau­gu­mo eks­per­tė, Pra­ncū­zi­jos vie­šo­ji erd­vė už­gož­ta te­ro­ris­tų ir pa­bė­gė­lių te­mo­mis. O dėl ry­ti­nės ša­lies, ku­ri Bal­ti­jos ša­lims ke­lia ne­ri­mą, pra­ncū­zai juo­kau­ja, kad jiems Ru­si­ja yra ne Vla­di­mi­ro Pu­ti­no, bet Fio­do­ro Dos­to­jevs­kio ša­lis. Jiems esą pa­tin­ka Ru­si­jos kul­tū­ra. To­kį po­žiū­rį pa­lai­ko ne tik pra­ncū­zai. „An­tai Vo­kie­ti­jos vi­suo­me­nė yra su­sis­kal­džiu­si, – sa­kė M. Še­šel­gy­tė. – Su­sis­kal­dęs ir vers­las, ir po­li­ti­nis eli­tas. Vers­las da­ro di­de­lį spau­di­mą, kad sank­ci­jos Ru­si­jai bū­tų at­šauk­tos, san­ty­kiai pa­ge­rin­ti.“ Ji tę­sė, kad kanc­le­rės An­ge­los Mer­kel ir jos ap­lin­kos li­ni­ja šiek tiek ki­to­kia. M. Še­šel­gy­tei ne­se­niai te­ko klau­sy­ti vie­no Vo­kie­ti­jos aukš­to ran­go dip­lo­ma­to pra­ne­ši­mo, ku­ria­me Ru­si­ja bu­vo aiš­kiai įvar­dy­ta kaip grės­mė. Tie­sa, su tam ti­kra iš­ly­ga, kad Ru­si­ja Bal­ti­jos ša­lims yra gy­vy­biš­kai svar­bi grės­mė, o Vo­kie­ti­jai – ne­gy­vy­biš­kai.

Toks skir­tin­gas įvai­rių kraš­tų su­pra­ti­mas yra na­tū­ra­lus, ma­no M. Še­šel­gy­tė. „Kiek­vie­nas tu­ri sa­vo sau­gu­mo aki­nius ir pro juos žiū­ri“, – sa­kė ji. Sau­gu­mo eks­per­tės nuo­mo­ne, Bal­ti­jos ša­lių tiks­las yra bū­ti la­biau iš­girs­toms ir pa­ma­ty­toms.

Eglė Murauskaitė, JAV Merilando universiteto mokslininkė, tarptautinio saugumo ir nekonvencinių grėsmių ekspertė.

Rei­kia kalbėtis

E. Mu­raus­kai­tė tei­gė, kad Ame­ri­ko­je daug dė­me­sio ski­ria­ma Ry­tų Eu­ro­pai. Ji pa­ste­bė­jo, kad daug JAV eks­per­tų su­pran­ta, kaip vei­kia Ru­si­ja, ko­kios ga­li bū­ti šios ša­lies stra­te­gi­jos ir tiks­lai. „Vis dėl­to nė­ra aiš­kiai su­vok­ta, kaip efek­ty­viai at­sa­ky­ti, – sa­kė E. Mu­raus­kai­tė. – Tad Lie­tu­vai ga­lė­čiau tar­ti pa­gi­ria­mą­jį žo­dį, kaip tvar­ko­ma­si su pro­pa­gan­da. Ma­nau, kad mū­sų is­to­ri­nė pa­tir­tis mus la­bai su­stip­ri­no šio­je sri­ty­je. Va­ka­rų par­tne­riai daž­nai į mus žiū­ri pa­lan­kiai, no­ri pa­si­mo­ky­ti.“ Pa­sak jos, Va­ka­rai ne­tu­ri to­kio de­ta­laus su­pra­ti­mo, kaip mes. Jei Bal­ti­jos ša­ly­se kai ku­rie da­ly­kai yra aki­vaiz­dūs – kur yra pro­pa­gan­da, pro­vo­ka­ci­ja, Va­ka­ruo­se to nė­ra.

E. Mu­raus­kai­tė įvar­di­jo, ką mums svar­bu da­ry­ti: at­siž­vel­giant į par­tne­rių no­rą dau­giau ži­no­ti, įsi­gi­lin­ti, rei­kė­tų la­biau bend­ra­dar­biau­ti. „Rei­kia gi­lin­ti bend­rą su­pra­ti­mą, kad pra­dė­tu­me kal­bė­ti tais pa­čiais žo­džiais, tu­rė­da­mi ome­ny­je tas pa­čias sa­vo­kas“, – sa­kė ji.