Vaiko teisių apsaugos sistema: visi resursai sutelkti į girtaujančius tėvus
Pa­gal­ba gir­tau­jan­tiems tė­vams, o ne vai­kams. Ne­se­niai at­lik­tas ty­ri­mas at­sklei­dė, kad nei so­cia­li­nis dar­buo­to­jas pri­žiū­rin­tis šei­mą, nei spe­cia­lis­tas mo­kyk­lo­je ne­su­da­ro są­ly­gų vai­kams, au­gan­tiems su al­ko­ho­liu pikt­nau­džiau­jan­čiais tė­vais, at­sisk­leis­ti, pa­si­pa­sa­ko­ti sa­vo su­nku­mų – vi­si pa­gal­bos re­sur­sai su­telk­ti į gir­tau­jan­čius tė­vus.

Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to (VDU) Po­li­ti­kos moks­lų ir dip­lo­ma­ti­jos fa­kul­te­to Vie­šo­jo ad­mi­nis­tra­vi­mo ka­ted­ros moks­li­nin­kė, prof. dr. Ilo­na Ta­mu­tie­nė, ty­ri­nė­jan­ti svei­ka­tos ir al­ko­ho­lio kon­tro­lės po­li­ti­ką, so­cia­li­nės at­skir­ties ir įtrauk­ties te­ma­ti­kas, ne­se­niai at­li­ko ty­ri­mą, ku­rio me­tu bu­vo at­lik­ti ko­ky­bi­niai in­ter­viu su vai­kais, au­gan­čiais so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mo­se su al­ko­ho­liu pikt­nau­džiau­jan­čiais tė­vais.

Ty­ri­mas vy­ko nuo va­sa­rio iki ba­lan­džio mė­ne­sio. Jo me­tu apk­laus­ti 23 vai­kai nuo 8 iki 18 me­tų am­žiaus. Ko­ky­bi­niu in­ter­viu me­tu vai­kų bu­vo klau­sia­ma apie jų pa­ti­ria­mus su­nku­mus, su kuo jie apie tai pa­si­kal­ba, ar spe­cia­lis­tai jų pa­si­tei­rau­ja apie su­nku­mus ir kaip pa­de­da jiems juos įveik­ti.

„Gir­ta mo­ti­na gra­si­na iš­šok­ti pro de­vy­naukš­čio lan­gą, ma­ža­me­tis sū­nus lai­ko ją už plau­kų ir mal­dau­ja ne­šok­ti. Mer­gai­tė, ku­rios tė­tis kiek­vie­ną va­ka­rą gė­rė alų, o gir­tas gąs­din­da­vo, kad nu­si­žu­dys – vie­ną die­ną jį ran­da pa­si­ko­ru­sį. Gir­ta mo­ti­na su gir­tu drau­gu mir­ti­nai mer­gai­tės aki­vaiz­do­je užs­par­do su­gė­ro­vą“, – to­kius vai­kų iš­gy­ve­ni­mus iš­gir­do VDU pro­fe­so­rė kal­bė­da­ma su vai­kais.

Vai­kai daž­niau­siai pra­si­ta­ria tik tuo­met, kai jau pa­ti­ria stip­rią prie­var­tą ir ne­be­ga­li ken­tė­ti, bet tai iš­im­ti­niai at­ve­jai.

„Ga­li at­ro­dy­ti, kad aš spe­cia­liai su­rin­kau ir iš­sky­riau to­kias vai­kų pa­tir­tis, bet man pa­si­tai­kė vai­kai su to­kio­mis pa­tir­ti­mis, nes kal­bi­nau tik tuos vai­kus, ku­rių tė­vai da­vė su­ti­ki­mą, bet daug tė­vų ne­da­vė su­ti­ki­mo, reiš­kia tė­vai tu­ri ką slėp­ti“, – in­ter­viu LŽ pa­sa­ko­jo I. Ta­mu­tie­nė.

Vai­kų si­tua­ci­jos ro­do, kad vai­kų prob­le­mos ne­išsp­ren­džia­mos jau anks­ty­vo­je vai­kys­tė­je, o tuo lai­ku ne­ga­vus rei­kia­mos pa­gal­bos prob­le­mos tik gi­lė­ja. Vė­liau vai­kų su­nku­mai ne­re­tai yra „nu­ra­šo­mi“ pa­aug­lys­tei „da­bar tau pa­aug­lys­tės lai­kas, pra­eis“.

Moks­li­nin­kės tei­gi­mu, var­gu ar mes su­au­gę, ne­su­lau­kę pa­gal­bos iš ap­lin­kos, pa­tys ga­lė­tu­me svei­kai iš­gy­ven­ti mi­nė­to­se si­tua­ci­jo­se be kaž­ko­kio po­vei­kio mū­sų ne­rvi­nei sis­te­mai, tad ką jau kal­bė­ti apie vai­kus ir pa­aug­lius. To­dėl pa­aug­lys­tė­je jau­nuo­liai tos pa­gal­bos ieš­ko al­ko­ho­ly­je ar­ba elg­da­mie­si iš­šau­kian­čiai, ne­re­tai, ne­ga­vę pa­gal­bos, nu­spren­džia ir nu­trauk­ti sa­vo gy­ve­ni­mą.

Kai šei­ma yra įra­šo­ma į so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų re­gis­trą, jai pa­ski­ria­mas so­cia­li­nis dar­buo­to­jas, nu­sta­to­mi šei­mos po­rei­kiai, su šei­ma kar­tu ap­ta­ria­ma, ką šei­ma tu­ri da­ry­ti, kad ji ne­be­bū­tų ri­zi­kos gru­pė­je. I. Ta­mu­tie­nės tei­gi­mu, vai­kų pa­sa­ko­ji­mai įro­do, jog tuo­met, kai pir­miau­sias dė­me­sys ir pa­gal­ba tu­ri bū­ti ski­ria­ma vai­kui – dėl bū­tent jo sau­gu­mui ky­lan­čios grės­mės – šei­ma ir yra įra­šo­ma į so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų są­ra­šą, pa­gal­bos pro­ce­sas iš­kart nu­ei­na nuo vai­ko vi­sai į ki­tą pu­sę – vi­sas dė­me­sys ski­ria­mas tik tė­vams.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te dau­giau apie ty­ri­mą.

– Man bu­vo svar­bu iš­siaiš­kin­ti, ko­kią pa­gal­bą gau­na tas vai­kas, ku­ris įra­šo­mas į so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų re­gis­trą, ką tas įra­šy­mas duo­da vai­kui. Mes vi­si ži­nom ir ti­ki­mės, kad vyks­ta dar­bas su vai­ku ir jo tė­vais, bet įra­šy­mas ne­duo­da ab­so­liu­čiai nie­ko, vai­kas tik tam­pa ne­ma­to­mu.

Ti­pi­nis at­ve­jis: šei­mą lan­kan­tis so­cia­li­nis dar­buo­to­jas pa­klau­sia su­au­gu­sio­jo, daž­niau­siai vai­ko ma­mos, ar su­si­ra­do dar­bą, ar re­mon­tą na­muo­se at­li­ko, ar ne­ge­ria, ko­kius žings­nius da­ro. Vi­sas po­kal­bis su­ka­si tik apie tė­vus ir jų bė­das. Vai­kai daž­niau­siai pra­si­ta­ria tik tuo­met, kai jau pa­ti­ria stip­rią prie­var­tą ir ne­be­ga­li ken­tė­ti, bet tai iš­im­ti­niai at­ve­jai. Ti­pi­niu at­ve­ju vai­kai ken­čia ir sau­go sa­vo šei­mos pa­slap­tis.

Su­ži­no­ji­mas, su ko­kiais su­nku­mais su­si­du­ria vai­kas yra pir­ma pa­gal­bos pro­ce­so gran­dis, kai ži­nai su ko­kio­mis prob­le­mos su­si­du­ria vai­kas, tai ga­li ir pa­dė­ti tas prob­le­mas spręs­ti.

Ta­čiau nei vie­no­je apk­laus­to vai­ko pa­tir­ty­je ne­bu­vo taip, kad so­cia­li­nis dar­buo­to­jas ini­ci­juo­tų po­kal­bį. Tai reiš­kia, kad jis ne­priei­na prie vai­ko ir jo ne­pak­lau­sia „kaip tu gy­ve­ni ar tu­ri ko­kių bė­dų?“. Re­ti at­ve­jai, kai so­cia­li­nis dar­buo­to­jas vie­šai, ša­lia esant tė­vams, pa­klau­sia vai­ko apie jo sa­vi­jau­tą, bet daž­niau­siai gir­dint tė­vams vai­kai ne­at­vi­rau­ja.

Ty­ri­mas at­sklei­dė, kad vai­kų die­nos cen­trai yra iš­im­tis vi­so­je sis­te­mo­je, nes vai­kai ten gau­na tęs­ti­nę pa­gal­bą, dar­buo­to­jai ge­ba pa­ste­bė­ti vai­kų su­nku­mus ir prob­le­mas.

– O ko­dėl tik vai­kų die­nos cen­truo­se, o ne na­muo­se, kur vai­kams daž­nai ir gre­sia di­žiau­sias pa­vo­jus? Juk cen­truo­se dir­ba tos pa­čios pro­fe­si­jos žmo­nės – so­cia­li­niai dar­buo­to­jai, to­kie, ko­kie vai­kus lan­ko šei­mo­se.

– Vai­kų die­nos cen­trai nuo tos vi­sos bend­ros sis­te­mos ski­ria­si jau vien tuo, kad jų pa­slau­gos yra skir­tos vai­kams. Cen­tro so­cia­li­nio dar­buo­to­jo par­ei­gos yra bend­rau­ti su vai­ku, pa­dė­ti jam, ma­žai cen­trų tei­kia pa­gal­ba ir tė­vams. Yra ir to­kių, ku­rie tei­kia komp­lek­si­nes pa­slau­gas.

Tė­vai bi­jo, kad jų vai­kus ga­li pa­im­ti, pa­šal­pas ati­mti ar ki­to­kias sank­ci­jas tai­ky­ti, to­dėl vai­kams lie­pia me­luo­ti ir slėp­ti prob­le­mas.

Vai­kai cen­truo­se tar­pu­sa­vy­je pa­si­kal­ba apie vie­no­dą pa­tir­tį, dar­buo­to­jos tai iš­girs­ta. Vai­kai ten bū­na be tė­vų, ki­taip at­sisk­lei­džia. Cen­truo­se so­cia­li­niai dar­buo­to­jai ži­no, kad jų dar­bas yra vai­kai. Čia kol kas yra vie­nin­te­lis taš­kas vi­so­je sis­te­mo­je, kur pir­miau­sia žiū­ri­ma į vai­kus.

– O ko­dėl na­muo­se vis­kas vyks­ta ki­taip? Vai­kai ne­išd­rįs­ta pa­si­sa­ky­ti pir­mi?

– Vai­kai bi­jo, bi­jo tė­vų, nes gal­vo­ja, kad kai pra­si­tars, bus dar blo­giau.

Taip pat vai­kai bi­jo, kad su­au­gu­sie­ji jais ne­pa­ti­kės. Vai­kai kar­tais apie prob­le­mas pa­sa­ko ne vi­sai su­pran­ta­mu bū­du, kar­tais net iš­šau­kian­tis el­ge­sys ga­li bū­ti ban­dy­mas pa­sa­ky­ti. Na­muo­se pa­ti­ria­mos prob­le­mos daž­nai per­si­ke­lia į mo­kyk­lą – vai­kas ten tuo­met tu­ri bend­ra­vi­mo prob­le­mų. Bet vis­kas nu­ra­šo­ma pa­aug­lys­tei. To­dėl vai­kai ir ma­no, kad jais nie­kas ne­pa­ti­kės.

Ki­ta ten­den­ci­ja – tė­vai bi­jo, kad jų vai­kus ga­li pa­im­ti, pa­šal­pas ati­mti ar ki­to­kias sank­ci­jas tai­ky­ti, to­dėl vai­kams lie­pia me­luo­ti ir slėp­ti prob­le­mas. Įstri­go vie­nas in­ter­viu, kai pa­tė­vis smur­ta­vo prieš mer­gai­tę ir vie­ną kar­tą „į­tai­sė“ mė­ly­nę ant vei­do. Klau­siau mer­gai­tės, ar kas nors tei­ra­vo­si jos apie mė­ly­nę. Mo­ky­to­ja pa­klau­sė, bet ma­ma bu­vo pri­gra­siu­si me­luo­ti, kad bro­lis me­tė žais­lą. Mer­gai­tė ir pa­pa­sa­ko­jo tą is­to­ri­ją, mo­ky­to­ja mo­kyk­lo­je pa­ti­kė­jo, vis­kas tuo ir pa­si­bai­gė.

– Bet tur­būt, mo­ky­to­jai, ki­tiems mo­kyk­loms spe­cia­lis­tams, juk bu­vo ži­no­ma, kad ta mer­gai­tė yra iš so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mos? Ko­dėl mo­kyk­la ne­pa­dė­jo? Koks aps­kri­tai yra mo­kyk­los vaid­muo tei­kiant pa­gal­ba so­cia­li­nė­je ri­zi­ko­je gy­ve­nan­tiems vai­kams?

– Aš ma­nau, kad bu­vo ži­no­ma. Kai šei­ma įra­šo­ma į ri­zi­kos są­ra­šą, vyks­ta bend­ras dar­bas su ta šei­ma, vai­kams par­ūpi­na­mas ne­mo­ka­mas mai­ti­ni­mas mo­kyk­lo­je, vi­si dir­ban­tys su ta šei­ma ži­no, ko­kia grės­mė ky­la tam vai­kui.

Mo­kyk­la tu­ri ir so­cia­li­nį dar­buo­to­ją, psi­cho­lo­gą, o kla­sės auk­lė­to­ja ga­li pa­ste­bė­ti po­ky­čius vai­ko el­ge­sy­je, bet mo­kyk­los bend­ruo­me­nė ne­re­tai sa­vo re­sur­sus tel­kia tik į vi­di­nių mo­kyk­los prob­le­mų spren­di­mą. Ki­taip sa­kant, jei vai­kas iš so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mos mo­kyk­lo­je kaž­kaip ne­tin­ka­mai pa­siel­gia, tik ta­da jau at­krei­pia­mas dė­me­sys į tą vai­ką, bet prob­le­mos, ku­rias vai­kas iš­gy­ve­na na­muo­se, vis tiek lie­ka nuo­ša­ly­je.

So­cia­li­niai dar­buo­to­jai tu­ri rem­tis pro­fe­sio­na­lio­mis ži­nio­mis ir nau­jau­siais moks­li­niais ty­ri­mais, o ne vien tik sa­vo in­tui­ci­ja.

Gal tų ge­rų at­ve­jų, kai mo­kyk­los bend­ruo­me­nė pa­de­da ir yra, bet ma­no ty­ri­me pa­si­tai­kė tik vie­nas. Mer­gi­na ban­dė žu­dy­tis, bu­vo nu­vež­ta gy­dy­tis, mo­kyk­lai bu­vo per­duo­ta in­for­ma­ci­ja, kad vi­sų mer­gi­nos prob­le­mų ži­di­nys yra šei­mo­je. Mo­kyk­los psi­cho­lo­gė pra­dė­jo kvies­tis pas sa­ve mer­gi­ną, da­vė sa­vo te­le­fo­no nu­me­rį. Mer­gi­na sa­ko, kad jei­gu ne mo­kyk­los psi­cho­lo­gė, var­gu ar ji šian­dien dar bū­tų gy­va.

– Ar bū­na taip, jog so­cia­li­nis dar­buo­to­jas ir no­ri pa­si­kal­bė­ti su vai­ku at­ski­rai, bet tė­vai ne­lei­džia, pra­de­da aiš­kin­ti, kad jie tu­ri tei­ses į vai­ką ir pa­na­šiai?

– Tai yra daž­niau­sias pra­kti­nis iš­šū­kis, su ku­riuo su­si­du­ria so­cia­li­niai dar­buo­to­jai, bet tai ir pro­fe­sio­na­lu­mo klau­si­mas. Be to, prieš pra­de­dant so­cia­li­niam dar­buo­to­jui dirb­ti su šei­ma, tė­vai pa­si­ra­šo, kad šei­ma su­tin­ka gau­ti so­cia­li­nes pa­slau­gas, jos nė­ra tei­kia­mos pri­vers­ti­nai. Kai tik gau­na­mas šei­mos su­ti­ki­mas, so­cia­li­niam dar­buo­to­jui už­si­de­ga ža­lia švie­sa pa­dė­ti vai­kui. So­cia­li­nis dar­buo­to­jas ren­ka­si, ar pra­leis­ti pro pirš­tus, ar su­nkiai dirb­ti ir steng­tis to­kias tei­si­nes ir psi­cho­lo­gi­nes si­tua­ci­jas su­val­dy­ti, su­ge­bė­ti at­ras­ti ga­li­my­bių pa­si­kal­bė­ti as­me­niš­kai su vai­ku – tai lie­ka jau so­cia­li­nio dar­buo­to­jo at­sa­ko­my­bės rei­ka­lu.

VDU profesorė Ilona Tamutienė/Jono Petronio nuotrauka

Su­pran­tu, kad su­nku tam dar­buo­to­jui, nes ne­re­tai šei­ma gy­ve­na vie­no kam­ba­rio bu­te, nė­ra kaip tą vai­ką į ša­lį nu­si­ves­ti, Bet net ir to­kiais at­ve­jais, kur yra so­cia­li­nis bend­ra­bu­tis ir se­niū­ni­ja tam pa­čiam pa­sta­te, so­cia­li­nis dar­buo­to­jas ne­pa­sik­vie­tė vai­ko į tą se­niū­ni­ją, ku­rio­je sė­di, ten juk tik laip­ti­nės ski­ria­si.

– Bet prie to­kias su­nkias pa­tir­tis iš­gy­ve­nan­čio vai­ko ne­priei­si taip pa­pras­tai. Ar ne­tu­rė­tų su to­kiais vai­kais kal­bė­tis ir jiems pa­dė­ti psi­cho­lo­gai?

Vi­suo­me­nė ti­ki­si iš so­cia­li­nio dar­buo­to­jo, kad jis vis­ką pa­da­rys, bet tai yra ne­rea­lu ir jis ne­tu­ri bū­ti at­pir­ki­mo ožiu. Tuo la­biau, kad į pa­gal­bą šei­mai tu­ri įsi­trauk­ti pri­klau­so­my­bių li­gų spe­cia­lis­tai, psi­cho­lo­gai. Bet so­cia­li­nis dar­buo­to­jas pri­žiū­ri šei­mą ir jis yra tas pir­mas žmo­gus vi­so­je pa­gal­bos vai­kui gran­dy­je. To­dėl la­bai svar­bu kel­ti so­cia­li­nių dar­buo­to­jų kva­li­fi­ka­ci­ją, nes bū­tent, prie­iti prie vai­ko ir pa­klaus­ti jo apie su­nku­mus, rei­kia tu­rė­ti spe­cia­lių ži­nių.

Be to, dirb­da­mi su šei­ma, so­cia­li­niai dar­buo­to­jai tu­ri rem­tis pro­fe­sio­na­lio­mis ži­nio­mis ir nau­jau­siais moks­li­niais ty­ri­mais, o ne vien tik sa­vo in­tui­ci­ja. Kar­tais tai la­bai pa­ki­ša ko­ją vi­sa­me pa­gal­bos šei­mai pro­ce­se.

Jei­gu so­cia­li­nis dar­buo­to­jas ne­tu­ri ži­nių su kuo vai­kas yra ar­ti­mas, at­vi­ras, kaip so­cia­li­nis dar­buo­to­jas tuo­met ga­li or­ga­ni­zuo­ti so­cia­li­nį dar­bą su tuo vai­ku?

– So­cia­li­niai dar­buo­to­jai re­mia­si sa­vo in­tui­ci­ja?

Pa­vyz­džiui, gir­tau­jan­čios ma­mos daž­nai mėgs­ta guo­stis, verk­ti, kad jų vai­kas ne­tin­ka­mai el­gia­si, su­nku su to­kiu vai­ku su­sit­var­ky­ti. So­cia­li­nis dar­buo­to­jas su­rea­guo­ja in­tui­ty­viai, jam pa­si­da­ro gai­la tos ma­mos ir tas vai­kas vėl lie­ka ne­pas­te­bė­tas. O, gal­būt, vai­ką pa­ti ma­ma ir skriau­džia, ir tas ne­tin­ka­mas el­ge­sys at­si­ran­da dėl to, kad jis skriau­džia­mas. Gir­tau­jan­tys mo­ka pui­kiai ma­ni­pu­liuo­ti ir me­luo­ti.

Vai­ko po­rei­kiai ir­gi pa­lie­ka­mi so­cia­li­nio dar­buo­to­jo ar vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­to in­terp­re­ta­ci­jai. Ne­tu­ri­me nor­ma­lių vai­ko po­rei­kių ver­ti­ni­mo gai­rių.

–Ne kar­tą už­si­mi­nė­te, kad šei­mos įra­šy­mas į so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų re­gis­trą, vai­kui vi­siš­kai nie­ko ne­duo­da ir jo gy­ve­ni­mo ne­pa­kei­čia, ne­tgi pa­blo­gi­na. Ko­dėl?

– Tiek mū­sų so­cio­lo­gai, tiek už­sie­nio moks­li­nin­kai tei­gia, kad taip tik dar la­biau stig­ma­ti­zuo­ja­me ir di­di­na­me so­cia­li­nę at­skir­tį vi­suo­me­nė­je, vai­kui įra­šy­mas duo­da tik stig­mą.

Už­sie­nio ty­rė­jai sa­ko, kad ša­lia aiš­kiai apib­rėž­tos ri­zi­kos vai­kui tu­ri bū­ti iden­ti­fi­kuo­ti ir vai­ko ap­sau­gos fak­to­riai. Pas mus tik nu­sta­to­ma: tė­vai gir­tau­ja to­dėl yra ri­zi­ka. O ko­kia ta ri­zi­ka? Ar vai­kas bus tik ne­pri­žiū­rė­tas? Bet ko­kia ta­da ta ne­prie­žiū­ra: ne­gaus val­gy­ti kar­tą per sa­vai­tę ar sis­te­miš­kai bus ne­mai­tin­tas? Gal gre­sia pa­vo­jus vai­ko gy­vy­bei? Nu­sta­ty­ti kon­kre­čią ri­zi­ką yra bū­ti­na.

Ap­sau­gos fak­to­riai – tai vai­ko so­cia­li­niai ry­šiai su jo ap­lin­ka. Tu­ri bū­ti nu­sta­to­ma, su ko­kiu sa­vo ap­lin­kos žmo­gu­mi vai­kas pa­lai­ko ar­ti­miau­sius ry­šius, gal daž­nai bė­ga pas mo­čiu­tę ar, kai ge­rian­tys tė­vai iš­ve­ja iš na­mų, vai­kas nuo­lat glau­džia­si pas kai­my­nus, gal daž­nai pa­si­pa­sa­ko­ja kla­sės auk­lė­to­jai. So­cia­li­nis dar­buo­to­jas tu­ri pa­lai­ky­ti ry­šius su vai­kui svar­biais žmo­nė­mis, to­kiu bū­du pa­ma­ty­ti to skriau­džia­mo vai­ko pa­sau­lį iš jo pers­pek­ty­vos.

Taip pat, įver­tin­da­mas vai­ko ap­lin­kos žmo­nes ir jų po­ten­cia­lą pa­dė­ti, ga­li vai­kui par­ody­ti „už ko už­si­ka­bin­ti“, į ku­rį žmo­gų kreip­tis, kai ša­lia ne­bus so­cia­li­nio dar­buo­to­jo. Jei­gu so­cia­li­nis dar­buo­to­jas ne­tu­ri ži­nių su kuo vai­kas yra ar­ti­mas, at­vi­ras, kuo jis pa­si­ti­ki, tai kaip aps­kri­tai so­cia­li­nis dar­buo­to­jas tuo­met ga­li or­ga­ni­zuo­ti so­cia­li­nį dar­bą su tuo vai­ku?

– Sei­me bus svars­to­mos Vai­ko tei­sių ap­sau­gos pa­grin­dų įsta­ty­mo pa­tai­sos iš­ple­čian­čios ga­li­my­bės iš tė­vų pa­im­ti vai­kus, nu­ma­tan­čios vi­są par­ą bu­din­čių mo­bi­lių­jų ko­man­dų ir at­ve­jo va­dy­bi­nin­kų at­si­ra­di­mą, su­da­ry­ti pa­gal­bos pla­ną. Ar tai reiš­kia, kad pra­de­da­me ju­dė­ti link tos, į vai­ką kon­cen­truo­tos vai­ko tei­sių ap­sau­gos sis­te­mos? Ar vis dėl­to pa­gal­ba vai­kui bus to­kia pa­ti, tik pa­si­keis tos pa­gal­bos tei­ki­mo bū­dai?

– Iš­lie­ka ri­zi­ka, kad da­ry­si­me tą pa­tį – vis­kas pri­klau­sys nuo to, kaip tas va­dy­bi­nin­kas ir tos ko­man­dos dirbs: ar su­ge­bės pa­ma­ty­ti vai­ką to­je si­tua­ci­jo­je, nes si­tua­ci­jos bū­na žiau­rios, ypač jei tai smur­tas ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je. To­kio­se si­tua­ci­jo­se ne­ap­siei­na­ma be po­li­ci­jos, grei­to­sios pa­gal­bos. To­dėl daž­nai yra leng­viau ma­ty­ti di­de­les prob­le­mas, tarp ku­rių vai­kas ir jo sau­gu­mas pa­skęs­ta. Tik pro­fe­sio­na­lu­mo klau­si­mas, ar su­ge­bės tie nau­ji spe­cia­lis­tai ne­pa­lik­ti vai­ko nuo­ša­ly­je.

Tu­ri­me to­kią di­džiu­lę pa­gal­bos sis­te­mą, dau­gy­bę pa­gal­bos dar­buo­to­jų, bet nie­kas ne­ga­li mer­gai­tei nu­pirk­ti vais­tų ir iš­nai­kin­ti utė­lių.

Ži­no­ma, jei vals­ty­bė im­asi prie­mo­nių, no­ri keis­ti, reiš­kia, ma­to, jog yra prob­le­mų vai­ko tei­sių ap­sau­gos sri­ty­je, – tai yra ge­rai. Bet ma­no gi­liu įsi­ti­ki­ni­mu yra svar­bu su­teik­ti kuo anks­ty­ves­nę pa­gal­bą, o tos mo­bi­lios ko­man­dos bus tik gais­rų ge­si­ni­mas. Jei vai­kui pa­gal­bą su­teik­tu­me iš­kart, įsi­gi­lin­tu­me į jo prob­le­mas, tų gais­rų ne­bū­tų.

–Gir­dė­jo­te daug skau­džių, siau­bin­gų vai­kų iš­gy­ve­ni­mų. Bet gal­būt ga­lė­tu­mė­te iš­skir­ti kaž­ku­rį vie­ną, ku­ris su­krė­tė jus la­biau­siai?

–Vie­no po­kal­bio me­tu de­vy­nių me­tų mer­gai­tės pa­klau­siau, kiek gy­ve­na žmo­gus? Pa­pra­šiau ati­mti tą am­žių, kuo­met vai­kas lai­ko­mas jau su­au­gu­siu. Ji su­skai­čia­vo, ir tuo­met pa­sa­kiau, kad bū­tent tiek me­tų jos gy­ve­ni­mas pri­klau­sys tik nuo jos. At­ro­do, kad blyks­te­lė­jo kiek­vie­na tos mer­gai­tės ląs­te­lė, mer­gai­tė ga­vo vil­tį, kad tai, ką iš­gy­ve­na na­muo­se am­ži­nai ne­si­tęs. Pa­gal­bos pro­ce­se vai­kams taip rei­kia vil­ties, ją kar­tais ga­li­ma su­teik­ti tik ke­liais žo­džiais.

Ki­tas kon­tras­tas – 9 me­tų mer­gai­tė gy­ve­nan­ti gir­tau­jan­čio­je šei­mo­je pa­ti­ria di­de­lę ne­prie­žiū­rą. Mo­kyk­lo­je pa­ma­tė, kad mer­gai­tė tu­ri utė­lių. Ką mo­kyk­la da­ro? Ne­lei­džia mer­gai­tei grįž­ti į mo­kyk­lą, tol kol ji ne­iš­si­nai­kins utė­lių. Mer­gai­tės žo­džiais ta­riant, ma­ma ne­tu­ri pi­ni­gų vais­tams ir ne­per­ka. Nie­kas utė­lių ne­nai­ki­na, šei­mą lan­ko so­cia­li­nis dar­buo­to­jas. Mer­gai­tė vie­ną sa­vai­tę ne­ina į mo­kyk­lą, ki­tą sa­vai­tę ne­ina į mo­kyk­lą. Tu­ri­me to­kią di­džiu­lę pa­gal­bos sis­te­mą, dau­gy­bę pa­gal­bos dar­buo­to­jų, bet nie­kas ne­ga­li mer­gai­tei nu­pirk­ti vais­tų ir iš­nai­kin­ti utė­lių. To­kia rea­ly­bė ir taip vei­kia vai­ko tei­sių ap­sau­gos sis­te­ma.