Vaiko teisių apsaugos kontrolierė: maniau, kad galėsiu kalnus nuversti
Per pir­mą­ją pen­ke­rių me­tų ka­den­ci­ją iš­gy­ve­nu­si va­di­na­mą­jį vio­le­ti­nį Gar­lia­vos skan­da­lą, pa­ty­ru­si po­li­ti­kų spau­di­mą ir net gra­si­ni­mus, su­si­lau­ku­si dvy­nių du­krų Edi­ta Žio­bie­nė ry­žo­si dar vie­nai ka­den­ci­jai vai­ko tei­sių ap­sau­gos kon­tro­lie­rės pos­te.  Kas lė­mė, kad ji ne­pa­si­rin­ko leng­ves­nio dar­bo ir pa­ti pa­si­siū­lė Sei­mo pir­mi­nin­kei Lo­re­tai Grau­ži­nie­nei tęs­ti tar­ny­bą?

„Pa­tir­ties bū­ta įvai­rios, bet tie pen­ke­ri me­tai pra­ėjo gan grei­tai. Ma­nau, kad yra dar dar­bų, ku­riuos ga­lė­čiau at­lik­ti, o su­lau­ku­si Sei­mo na­rių pa­lai­ky­mo su­pra­tau, jog jie pri­ta­ria tam, ką da­rau“, –LRT.lt sa­kė an­trą­ją sa­vo ka­den­ci­ją pra­dė­ju­si E. Žio­bie­nė.

– Kas per pir­mą­ją ka­den­ci­ją bu­vo su­nkiau­sia?

– Pra­džia kon­tro­lie­rės par­ei­go­se bu­vo iš ti­krų­jų pa­ti ne­ti­kė­čiau­sia. To­kios ir su­sap­nuo­ti ne­bū­čiau ga­lė­ju­si. Bu­vau kal­ti­na­ma tuo, ko ne­pa­da­riau ir net ne­bū­čiau ga­lė­ju­si pa­da­ry­ti. Tu­riu gal­vo­je tą vio­le­ti­nę Gar­lia­vos ban­gą. Iš ti­krų­jų ne kar­tą bu­vau ir po ta ban­ga, o iš­ni­ri­mas bu­vo gan su­dė­tin­gas.

Sa­vy­je rei­kė­jo ras­ti daug jė­gų, ko­mu­ni­kuo­jant ir su ži­niask­lai­da, ir su po­li­ti­kais, ir su tam ti­krų ins­ti­tu­ci­jų par­ei­gū­nais, kaip ne­iš­duo­ti pri­va­čios in­for­ma­ci­jos, ne­pa­žeis­ti mer­gai­tės tei­sių, bet kar­tu ne­pa­sa­ky­ti to, ko ne­ga­liu sa­ky­ti ir ne­atsk­leis­ti in­for­ma­ci­jos, ku­rios pa­vie­šin­ti ne­tu­riu tei­sės. Ki­taip ta­riant, iš­mok­ti bend­rau­ti, ne­pa­sa­kant tam ti­krų da­ly­kų, bu­vo la­bai su­nku. Kar­tais net jaus­da­vau­si be­jė­gė.

Ki­ta ver­tus, kai ėjau dirb­ti į šias par­ei­gas, ma­niau, kad ga­lė­siu kal­nus nu­vers­ti, bet po ku­rio lai­ko su­pra­tau, kad tie kal­nai taip leng­vai ne­griū­na. O tuos kal­nus per dau­ge­lį me­tų su­for­ma­vo vei­kian­ti sis­te­ma.

Vi­siems bu­vo aiš­ku, kad vai­kų iš­nau­do­ji­mo sek­sua­liai prob­le­ma – la­bai opi vi­suo­me­nė­je, nors kai ku­rie fak­tai ir ne­pa­sit­vir­tin­da­vo. Mū­sų tiks­las bu­vo, kad sek­sua­li­nę prie­var­tą pa­ty­ru­sius vai­kus apk­laus­tų psi­cho­lo­gai.

Ži­no­jo­me, jog tam, kad psi­cho­lo­gai dirb­tų ko­kio­je nors tei­sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­jo­je, per me­tus rei­kė­tų apie 200 tūkst. li­tų. Kal­bė­jau su po­li­ci­jos ir pro­ku­ra­tū­ros va­do­vais, su vi­sų ins­tan­ci­jų teis­mų at­sto­vais, kol ga­liau­siai bu­vo ras­tas spren­di­mas, kad vai­kų psi­cho­lo­gai tu­rė­tų dirb­ti teis­muo­se. Ta­čiau tais me­tais pra­si­dė­jo kri­zė, ir psi­cho­lo­gų eta­tams įsteig­ti ne­be­li­ko pi­ni­gų.

Vis dėl­to ga­liu pa­si­džiaug­ti, kad nuo pra­ėju­sių me­tų kiek­vie­na­me apy­gar­dos teis­me at­si­ra­do po vie­ną vai­kų psi­cho­lo­go eta­tą. At­ro­dy­tų, re­zul­ta­tas la­bai mi­ni­ma­lus, bet jis par­ei­ka­la­vo ne vie­ne­rių me­tų dar­bo.

– Jūs pa­sie­kė­te sa­vo tiks­lo, o ar tų psi­cho­lo­gų pa­slau­go­mis kas nors nau­do­ja­si?

– Psi­cho­lo­gų kon­sul­ta­ci­jo­mis apy­gar­dų teis­mai iš ti­krų­jų nau­do­ja­si, ir mes sie­kia­me, kad jie pa­dė­tų ir apy­lin­kių teis­mams. Psi­cho­lo­gai mo­ko­si iš tei­sė­jų, o šie – iš psi­cho­lo­gų.

Toks bend­ra­dar­bia­vi­mas lė­mė, kad psi­cho­lo­gai teis­muo­se su­si­lau­kia pa­gar­bos, ir jų dar­bu bei jo svar­ba vis ma­žiau abe­jo­ja­ma.

– Va­di­na­mo­ji Gar­lia­vos vio­le­ti­nė ban­ga į ša­lį bu­vo at­ne­šu­si bai­sią su­iru­tę, ku­rios tvai­kas iki šiol jau­čia­mas. Kaip jums at­ro­do, kas su­kū­rė šios bai­sios is­to­ri­jos sce­na­ri­jų?

– Aš ir pa­ti daž­nai apie tai pa­gal­vo­da­vau. Jei tą sce­na­ri­jų iš ti­krų­jų kaž­kas kū­rė, tai ar žmo­gaus pro­tas ga­li bū­ti toks bai­sus? Ki­ta ver­tus, ku­riant to­kius sce­na­ri­jus, rei­kė­tų pui­kiai iš­ma­ny­ti vals­ty­bės gy­ve­ni­mą ir nu­ma­ny­ti, kur kas ga­lė­tų užs­trig­ti. Ta­čiau šian­dien jau aki­vaiz­du, kad bu­vo ieš­ko­ta vals­ty­bės klai­dų. Pa­ti esu ma­čiu­si raš­tus, skir­tus įvai­riems par­ei­gū­nams. Ir jei­gu jų at­sa­ky­mai tar­pu­sa­vy­je bū­tų ne­su­de­rin­ti, tai at­sa­ky­muo­se bū­tų tam ti­krų prieš­ta­ra­vi­mų, ku­riais ir ga­li­ma bū­tų pa­si­nau­do­ti, tar­pu­sa­vy­je prieš­inant ins­ti­tu­ci­jas.

– Gar­lia­vo­je lan­ky­da­vo­si aukš­čiau­sio ran­go po­li­ti­kai, į šį skan­da­lą bu­vo įsi­jun­gu­si ir pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė, ir tuo­me­ti­nė Sei­mo va­do­vė Ire­na De­gu­tie­nė. Ar bū­tent to ir bu­vo siek­ta?

– Rem­da­ma­si sa­vo pa­tir­ti­mi, ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, jog daž­nai žmo­nės sie­kia, kad jų prob­le­mas spręs­tų pa­tys aukš­čiau­si par­ei­gū­nai, o kar­tais ir ša­lies va­do­vai, nes že­mes­nio ran­go val­di­nin­kai to at­lik­ti esą ne­no­ri ar­ba ne­ga­li. To­dėl Lie­tu­vo­je ir bu­vo pa­sė­tas ne­pa­si­ti­kė­ji­mo grū­das dau­ge­ly­je sri­čių.

– Ar bu­vo pa­si­mo­ky­ta iš Gar­lia­vos skan­da­lo?

– Pa­mo­kų bu­vo. Dau­ge­lis par­ei­gū­nų ti­krai pa­si­mo­kė, kaip tam ti­kro­se si­tua­ci­jo­se rei­kė­tų dirb­ti. La­bai no­rė­čiau, kad ir po­li­ti­kai bū­tų pa­si­mo­kę – ne­įsi­gi­li­nus į vie­ną ar ki­tą si­tua­ci­ją, ne­iš­siaiš­ki­nus jos prie­žas­čių, ne­rei­kė­tų pūs­ti bur­bu­lų.

O Gar­lia­vos skan­da­lo at­ve­ju rei­kė­tų pri­pa­žin­ti, kad juo pa­si­nau­do­jo po­li­ti­kai, bet ir jais bu­vo pa­si­nau­do­ta. Tik gal ne vi­siems pa­kan­ka va­lios sau pri­pa­žin­ti, kad jais bu­vo taip bjau­riai pa­si­nau­do­ta.

– Ar ju­mis Gar­lia­vos skan­da­lo me­tu bu­vo ban­do­ma ma­ni­pu­liuo­ti?

– Į Sei­mą įvai­riais klau­si­mas ir įvai­rių ko­man­dų bu­vau kvie­čia­ma kiek­vie­ną sa­vai­tę. Ne kar­tą esu iš­gir­tu­si, kad man rei­kė­tų tik su­abe­jo­ti teis­mų spren­di­mais. Tie­sa, to­kius žo­džius iš­girs­da­vau iš pa­vie­nių Sei­mo na­rių.

– Kaip jums pa­vy­ko at­lai­ky­ti tą vio­le­ti­nį psi­cho­lo­gi­nį spau­di­mą, ku­ris tuo me­tu bu­vo apė­męs vi­są Lie­tu­vą?

– Ne tik man, bet vi­sam ma­no ko­lek­ty­vui. Bu­vo to­kių mo­men­tų, kai jau­tė­mės vi­sai vie­ni. Bet vi­sa­da gy­ve­ni­me sten­giuo­si va­do­vau­tis pri­nci­pu, kad me­las vi­sa­da iš­lįs, o tie­sa nu­ga­lės. Džiu­gu, kad to ne­rei­kė­jo lauk­ti ne­ži­nia kiek me­tų.

Da­bar mū­sų tar­ny­ba vi­siš­kai ne­be­pa­lai­ko ry­šių su L. Stan­kū­nai­te ir jos du­kra, tik kar­tais pa­si­do­miu, kaip joms se­ka­si.

– Po­li­ti­niuo­se ku­lua­ruo­se jau ku­ris lai­kas dis­ku­tuo­ja­ma, kad pa­na­šiai, kaip Gar­lia­vos vio­le­ti­nė is­to­ri­ja, ga­li iš­si­ru­tu­lio­ti ir Nor­ve­gi­jo­je iš ma­mos ati­mto Gab­rie­lio is­to­ri­ja. Ką jūs apie tai ma­no­te?

– Taip, tai – la­bai skau­dus klau­si­mas. Taip, vals­ty­bė pri­va­lo rū­pin­tis sa­vo pi­lie­čiais. Ta­čiau la­bai lau­kiu, kad Nor­ve­gi­ja kuo grei­čiau ra­ti­fi­kuo­tų Ha­gos Vai­kų tei­sių ap­sau­gos kon­ven­ci­ją. Tuo­met mes apie sa­vo ma­žuo­sius pi­lie­čius tu­rė­tu­me vi­są rei­kia­mą in­for­ma­ci­ją.

Bet ne­rei­kė­tų at­mes­ti ga­li­my­bės, kad, net tu­rint vi­są in­for­ma­ci­ją, dėl pa­na­šių is­to­ri­jų ga­li bū­ti iš­pūs­tas po­li­ti­nis skan­da­las.

La­bai ne­no­rė­čiau, kad į vie­šu­mą, kaip ir Gar­lia­vos skan­da­lo at­ve­ju, pa­tek­tų tik vie­nai pu­sei nau­din­ga in­for­ma­ci­ja – esą ber­niu­kas Gab­rie­lius iš ma­mos bu­vo ati­mtas tik dėl to, kad ji jam į mo­kyk­lą ne­įdė­jo pus­ry­čių dė­žu­tės. Ga­li at­si­tik­ti taip, kad iš Nor­ve­gi­jos gau­si­me in­for­ma­ci­ją, kad gal­būt to­je šei­mo­je bū­ta ir pikt­nau­džia­vi­mo al­ko­ho­liu, ir smur­to.

Lin­kė­čiau, kad po­li­ti­kai, ver­tin­da­mi Gab­rie­liaus is­to­ri­ją, ne tik po­li­ti­kuo­tų, bet ir mąs­ty­tų.

O žur­na­lis­tams, ku­rie do­mi­si Gab­rie­liaus is­to­ri­ja, vi­sa­da pa­ta­riu pa­pra­šy­ti jo ma­mos, kad ji leis­tų su­si­pa­žin­ti su Nor­ve­gi­jos vai­kų tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bos do­ku­men­tais. Ko ge­ro, juo­se ras­tu­me in­for­ma­ci­jos ne tik apie pus­ry­čių dė­žu­tę.

Tą pa­tį ga­li­ma bū­tų pa­sa­ky­ti ir apie Gab­rie­liaus ma­mai tal­ki­nan­čią ad­vo­ka­tę. Su­pran­tu, kad ji iš pa­na­šių is­to­ri­jų gy­ve­na, bet me­luo­ti ne­ga­li­ma.

– Ta­čiau yra ir ki­ta šios is­to­ri­jos pu­sė – ma­ža­sis Gab­rie­lius, pa­te­kęs į nor­ve­gų šei­mą jau ne­be­bus Gab­rie­lius, ne­kal­bės lie­tu­viš­kai, o il­gai­niui ga­li aps­kri­tai pa­mirš­ti, kas jis ir iš kur.

– Tai – iš ti­krų­jų bė­da, ir už tai Nor­ve­gi­ja bu­vo kri­ti­kuo­ja­ma tarp­tau­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų. Gal­būt Lie­tu­vo­je to­kie veiks­mai, kai vai­kai iš tė­vų ati­ma­mi ir per­duo­da­mai ki­toms šei­moms, yra su­nkiai su­pran­ta­mi dar ir dėl to, nes mū­sų ša­ly­je tė­vys­tės tei­sės nė­ra ati­ma­mos. Jos tik ri­bo­ja­mos lai­ki­nai ar­ba nuo­lat.

Aš esu už tai, kad vai­kas ži­no­tų, kas yra jo tė­vai. Įvai­ki­ni­mo pa­slap­tis yra są­ly­gi­nė.

Pa­sik­lau­sy­ki­me, kaip apie ma­mas kal­ba vai­kų na­muo­se au­gan­tys vai­kai – jų ma­mos ir ka­ra­lie­nės, ir žvaigž­dės, nes jie no­ri tuo ti­kė­ti, ir ne­ga­li­ma to iš jų ati­mti.

– Jūs vis tiek tu­ri­te dau­giau in­for­ma­ci­jos nei ei­li­niai šios is­to­ri­jos ste­bė­to­jai. Kaip jums at­ro­do, kuo Nor­ve­gi­jo­je baig­sis ma­žo­jo Gab­rie­liaus is­to­ri­ja?

– Ji – su­dė­tin­ga. Ber­niu­ko pa­gro­bi­mo is­to­ri­ja ir ban­dy­mas par­ga­ben­ti į Lie­tu­vą tu­rė­jo ne­igia­mos įta­kos, nes, kaip su­pran­tu, Nor­ve­gi­jos ins­ti­tu­ci­jos ren­gė­si jį grą­žin­ti ma­mai, su ja bu­vo sie­kia­ma bend­ra­dar­biau­ti.

– Gal tu­ri­te in­for­ma­ci­jos, kad Nor­ve­gi­ja ke­ti­na ra­ti­fi­kuo­ti Ha­gos kon­ven­ci­ją?

– Pa­tys nor­ve­gai tei­gia, kad tai ga­li įvyk­ti ne­tgi šių me­tų ga­le. Ma­tyt, ne tik Lie­tu­vos, bet ir ki­tų ša­lių po­li­ti­kų pa­stan­gos tam tu­rės įta­kos. Be to, Nor­ve­gi­ją to­kiam žings­niui ne kar­tą ra­gi­no ir Jung­ti­nių Tau­tų Vai­kų tei­sių ko­mi­te­tas.

– Su­grįž­ki­me į Lie­tu­vą. Kaip jūs ver­ti­na­te liūd­nai pa­gar­sė­ju­sią Švėkš­nos spe­cia­lio­jo ug­dy­mo cen­tro is­to­ri­ją?

– Ji aki­vaiz­džiai par­odė, kad Lie­tu­vo­je be­veik nė­ra pa­slau­gų sek­to­riaus, ku­ris bū­ti­nas beg­lo­biams, rim­tų psi­cho­lo­gi­nių ar rai­dos prob­le­mų tu­rin­tiems vai­kams. Tuo­met ir at­si­ran­da to­kių cen­trų, kaip Švėkš­nos, po­rei­kis. Bet ar jie – pa­na­cė­ja? Ne­ga­na to, į šią mo­kyk­lą, ku­rio­je nė­ra nė vie­no vai­kų psi­cho­lo­go, su­va­žiuo­ja be­veik 80 proc. vai­kų su psi­cho­lo­gi­nė­mis ir psi­chia­tri­nė­mis prob­le­mo­mis iš glo­bos na­mų.

– Kaip jums at­ro­do, ko­dėl lie­tu­viai taip ne­no­riai į sa­vo šei­mas pri­ima glo­bai li­ki­mo nu­skriaus­tus vai­kus?

– Mes su ko­le­go­mis ne­re­tai liūd­nai pa­juo­kau­ja­me, jog lie­tu­viai, nu­spren­dę įsi­vai­kin­ti ar­ba pa­im­ti glo­bai vai­ką, daž­niau­siai no­ri, kad tas sva­jo­nių vai­kas bū­tų ma­žy­tė mė­ly­na­kė, švie­siap­lau­kė ir ab­so­liu­čiai svei­ka mer­gai­tė. Bet juk net ir sa­vi vai­kai kar­tais gims­ta, tu­rė­da­mi tam ti­krų prob­le­mų, to­dėl ir ky­la klau­si­mas, ar po­ten­cia­lūs glo­bė­jai pa­si­ry­žę pri­im­ti į sa­vo šei­mas vai­kus to­kius, ko­kie jie yra – su vi­sais trū­ku­mais ar su­tri­ki­mais, ga­bu­mais ar no­ru gy­ven­ti šiek tiek ki­taip?

Bet tu­rė­tų su­si­mąs­ty­ti ir vals­ty­bė – ar ga­li­mi glo­bė­jai tu­ri iš ko iš­lai­ky­ti pri­glaus­tus vai­kus? Ar jiems tų val­džios ski­ria­mų 150 eu­rų per mė­ne­sį ti­krai pa­kan­ka? Juk au­gan­čio vai­ko po­rei­kiai – kur kas di­des­ni. Ypač – la­vi­ni­mui.

– Ku­rios ins­ti­tu­ci­jos tu­rė­tų su­vie­ny­ti jė­gas, kad Lie­tu­vo­je bū­tų kuo ma­žiau beg­lo­bių vai­kų ir kad jie tu­rė­tų są­ly­gas vals­ty­bės iš­lai­ko­mo­se ins­ti­tu­ci­jo­se ar glo­bė­jų na­muo­se aug­ti oriai?

– Šiuo me­tu Sei­me svars­to­mas Vai­ko tei­sių pa­grin­dų įsta­ty­mas. La­bai ti­kiuo­si, kad par­la­men­ta­rai su­si­tars, koks jis tu­rė­tų bū­ti. Apie jį šiuo me­tu dis­ku­tuo­ja Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jo­je dir­ban­ti pen­kių mi­nis­te­ri­jų vi­ce­mi­nis­trų gru­pė.

Mū­sų tar­ny­ba siū­lo, kad at­si­ras­tų vai­kų ku­ra­to­riai. Ta­čiau kiek­vie­na ins­ti­tu­ci­ja va­do­vau­ja­si tam ti­krais įsta­ty­mais, ir tai veik­lai yra nu­ma­ty­ti tam ti­kri biu­dže­tai. O kam tuo­met pri­skir­ti komp­lek­si­nę vai­kų prie­žiū­rą? Ti­kiuo­si, kad mes vie­ną die­ną ra­si­me bend­rą su­ta­ri­mą, kad vi­si vai­kų rei­ka­lai tu­rė­tų bū­ti spren­džia­mi vie­no­je ins­ti­tu­ci­jo­je, o iš jos bū­tų per­duo­da­mi sa­vi­val­dy­bėms.

– Pa­ky­la Lie­tu­vo­je vio­le­ti­nė ar­ba ki­to­kios spal­vos vai­kų prob­le­mų ban­ga, nu­slūgs­ta, ir kas bū­na po to?

– Per dvi­de­šimt pen­ke­rius ne­prik­lau­so­my­bės me­tus įvy­kio ne­ma­žai po­ky­čių rin­ki­mų ar žo­džio lais­vės sri­ty­se, nes joms la­biau rei­kė­jo mū­sų mąs­ty­mo po­ky­čio. Kal­bant apie so­cia­li­nes prob­le­mas, de­rė­tų pa­ste­bė­ti, kad be in­ves­ti­ci­jų ir pa­stan­gų šio­je sri­ty­je ne­bus po­ky­čių.

Be to, so­cia­li­nė­je sri­ty­je yra kur kas dau­giau ri­zi­kų nei ki­tur. Ke­lią in­ži­nie­riai su­pro­jek­tuo­ja, ke­li­nin­kai nu­tie­sia, ir – aki­vaiz­dus re­zul­ta­tas. So­cia­li­nė­je sri­ty­je taip grei­tai no­ri­mų re­zul­ta­tų pa­siek­ti su­nkiau. Ne­re­tai iš­girs­tu pa­svars­ty­mų, esą so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mų pa­dau­gė­jo dėl to, kad so­cia­li­niai dar­buo­to­jai pra­stai dir­ba. So­cia­li­niai dar­buo­to­jai ga­li dirb­ti die­ną nak­tį, bet, jei­gu ko­kio­je nors šei­mo­je din­go mo­ty­va­ci­ja gy­ven­ti drau­ge, tų dar­buo­to­jų dar­bo re­zul­ta­tai nu­brau­kia­mi vie­nu mos­tu.

Ta­čiau, kaip vals­ty­bė, pri­va­lo­me stum­tis į prie­kį, nes Lie­tu­va vai­ko tei­sių ap­sau­gos sri­ty­je, pa­ly­gin­ti su Va­ka­rų ša­li­mis, at­ro­do gan pra­stai.

– Ar ne­si­jau­čia­te be­jė­gė?

– Ti­krai ne­no­rė­čiau at­ro­dy­ti taip, jog kas­dien kal­nus ver­čiu. Bū­na die­nų, kai ten­ka su­siim­ti ir da­ry­ti tai, kas bū­ti­na, ir ne to­dėl, kad ne­ras­čiau sau veik­los kur ki­tur.

Ga­lė­jau su­grįž­ti į uni­ver­si­te­tą dės­ty­to­jau­ti. Juk mo­ky­ti stu­den­tus – ir įdo­mu, ir pra­smin­ga. Ta­čiau di­des­nę pra­smę vis dėl­to ma­tau dirb­da­ma čia.