Vaikai patenka į socializacijos centrus, nes negauna tinkamos pagalbos
Ne­vy­riau­sy­bi­nė or­ga­ni­za­ci­ja Ži­bu­rio Fon­das, tei­kian­ti komp­lek­si­nes pa­slau­gas ir in­di­vi­dua­lią par­amą la­biau­siai pa­žei­džia­miems vai­kams, per­nai at­li­ko ty­ri­mą „Vai­ko, ku­riam skir­ta vi­du­ti­nė prie­žiū­ra, in­teg­ra­ci­ja: kon­teks­tas, po­rei­kiai ir ga­li­my­bės“, ku­rio me­tu vai­kams leis­ta pa­tiems pa­pa­sa­ko­ti ko­dėl jie at­si­dū­rė  so­cia­li­za­ci­jos cen­tre. Pa­iš­kė­jo, kad daž­nai į so­cia­li­za­ci­jos cen­trus jie pa­tek­da­vo to­dėl, kad ne­su­lauk­da­vo tin­ka­mos pa­gal­bos gy­ven­da­mi sa­vo šei­mo­se ar glo­bos na­muo­se.

Ži­bu­rio Fondo di­rek­to­rės Kris­ti­nos Ste­pa­no­vos tei­gi­mu, vals­ty­bė tu­ri už­ti­krin­ti, kad vai­kas gau­tų rei­kia­mą pa­gal­bą, kai dar gy­ve­na šei­mo­je. Ji da­li­ja­si skau­džia mer­gai­tės is­to­ri­ja įro­dan­čia, kad daž­nai vai­kai so­cia­li­za­ci­jos cen­tre at­si­du­ria ne dėl sa­vo kal­tės, o to­dėl, kad ne­ga­vo rei­kia­mos pa­gal­bos, kai jie ken­tė­jo dar bū­da­mi šei­mo­je ar­ba bu­vo ap­gy­ven­di­na­mi glo­bos na­muo­se.

„10 me­tų mer­gai­tė bu­vo iš­prie­var­tau­ta, bet ty­ri­mas nu­trauk­tas, nes ne­bu­vo su­rink­ta pa­kan­ka­mai įkal­čių, au­ka ne­bu­vo pa­ti­kė­ta. Vė­liau, kai mer­gai­tė su­lau­kė pa­aug­lys­tės, ma­ma ją par­da­vi­nė­jo vy­rams, sek­sua­li­nėms pa­slau­goms. Tai iš­siaiš­ki­nus, pa­aug­lė bu­vo ati­mta iš ma­mos ir per­kel­ta į glo­bos na­mus, o jos bro­liu­kas, ku­riam bu­vo 9 me­tai, ne­be­ga­lė­jo iš­gy­ven­ti to­kio­je ap­lin­ko­je, to­dėl nu­si­žu­dė. Mer­gi­na pa­bė­go iš vai­kų glo­bos na­mų, pra­dė­jo var­to­ti al­ko­ho­lį, san­ty­kia­vo su dau­ge­liu vy­rų. Ne­bu­vo žmo­gaus, ku­ris pa­dė­tų. Da­bar mer­gi­nai – 18 me­tų, ir ji lau­kia­si nuo vie­no vy­ro, o gy­ve­na pas ki­tą, nes ne­tu­ri kur pri­sig­laus­ti, ka­dan­gi pas ma­mą grįž­ti ne­no­ri“, – „Lie­tu­vos ži­nių“ in­ter­ne­ti­niam por­ta­lui lzi­nios.lt pa­sa­ko­jo K. Ste­pa­no­va.

Pa­sak jos, jei mer­gi­na ne tik vai­kų glo­bos na­muo­se, bet jau vai­kys­tė­je, kai bu­vo nu­skriaus­ta, bū­tų iš­kart iš­trauk­ta iš ža­lin­gos ap­lin­kos ir ga­vu­si rei­kia­mą pa­gal­bą, tiek so­cia­li­nę, tiek psi­cho­lo­gi­nę, su mer­gi­na bū­tų bu­vę kal­ba­ma­si, vis­kas bū­tų pa­si­bai­gę ti­krai ki­taip. K. Ste­pa­no­vos tei­gi­mu, mer­gi­na pa­ty­rė trau­mą vai­kys­tė­je, bu­vo su­ža­lo­ta, ne­ži­no­jo kaip elg­tis ir ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą, dėl to ken­tė­jo, o už tai vė­liau bu­vo dar ir nu­baus­ta – ban­dy­da­ma gel­bė­tis kaip pa­ti iš­ga­li, bu­vo už­da­ry­ta į so­cia­li­za­ci­jos cen­trą.

Keis­ti so­cia­li­za­ci­jos cen­trų metodiką

„Kai mes kal­ba­me apie ins­ti­tu­ci­nę pert­var­ką, kad vi­sos ins­ti­tu­ci­jos tu­ri bū­ti už­da­ry­tos ir vai­kai tu­ri gy­ven­ti ne jo­se, tai yra ne vi­sai tie­sa. Kai ku­rios ins­ti­tu­ci­jos ti­krai liks ir jų rei­kia, nes yra vai­kų, tu­rin­čių di­de­lių el­ge­sio su­tri­ki­mų ir jiems rei­kia spe­cia­lis­tų prie­žiū­ros 24 va­lan­das per par­ą, la­bai aiš­kios struk­tū­ros bei tai­syk­lių. So­cia­li­za­ci­jos cen­trai yra rei­ka­lin­gi, tik rei­kė­tų keis­ti jų struk­tū­rą, kel­ti kai ku­rių dar­buo­to­jų kva­li­fi­ka­ci­ją ir at­leis­ti ne­tin­ka­mus, keis­ti dar­bo me­to­di­ką“, – tei­gė K. Ste­pa­no­va.

Jos ma­ny­mu, da­bar so­cia­li­za­ci­jos cen­truo­se la­biau­siai orien­tuo­ja­ma­si į kū­ry­biš­ką vai­kų ug­dy­mą, lais­va­lai­kį, ta­čiau te­ra­pi­jos, psi­cho­lo­gų kon­sul­ta­ci­jos tu­rė­tų bū­ti pri­ori­te­ti­niai gy­dy­mo me­to­dai.

„Vai­kams pir­miau­sia rei­kia te­ra­pi­jų, po­kal­bių su psi­cho­lo­gais, el­ge­sio ko­rek­ci­jos prog­ra­mų. Kū­ry­bi­nis ug­dy­mas, lais­va­lai­kis tu­rė­tų bū­ti an­tri­nė pa­slau­ga, o ne pa­grin­das. Jei vai­kai pieš, kar­pys, to­kiu bū­du jie ne­įveiks sa­vo trau­mi­nių pa­tir­čių“, – tei­gė Ži­bu­rio Fondo di­rek­to­rė.

K. Ste­pa­no­va pri­dū­rė, kad Švėkš­nos „Die­me­džio“ ug­dy­mo cen­tre (anks­čiau bu­vo ži­no­mas kaip Švėkš­nos spe­cia­lio­jo ug­dy­mo cen­tras) įvy­kęs pros­ti­tu­ci­jos skan­da­las įro­do, jog so­cia­li­za­ci­jos cen­truo­se yra vi­di­nių prob­le­mų, nė­ra vis­kas sklan­džiai pri­žiū­ri­ma, to­dėl rei­kia keis­ti ne tik dar­bo me­to­dus, bet ir pa­čius dar­buo­to­jus, kel­ti jų kva­li­fi­ka­ci­ją, in­ves­tuo­ti į pro­fe­sio­na­lius spe­cia­lis­tus.

„Sa­ky­ti, kad vi­si dar­buo­to­jai so­cia­li­za­ci­jos cen­truo­se yra blo­gi ar ne­kom­pe­ten­tin­gi, bū­tų ne­tei­sin­ga. Mat dar­buo­to­jai vi­sus spren­di­mus tu­ri pri­im­ti pa­gal tam ti­krus įsta­ty­mus ir daž­nai taip, kaip lie­pia sa­vi­val­dy­bių ad­mi­nis­tra­ci­ja. Dar­buo­to­jai tu­ri tu­rė­ti ir su­per­vi­zi­jas, nes dirb­ti so­cia­li­za­ci­jos cen­tre ti­krai nė­ra leng­va. Jie kas­dien bū­na ap­lin­ko­je, ku­rio­je yra apie 30 vai­kų, tu­rin­čių trau­mi­nės pa­tir­ties, el­ge­sio su­tri­ki­mų. To­dėl dar­buo­to­jai ir­gi tu­ri bū­ti kon­sul­tuo­ja­mi, su jais rei­kia kal­bė­tis, klaus­ti, ką jie no­rė­tų keis­ti pa­čia­me cen­tre, ką no­rė­tų da­ry­ti ki­taip, ko­kius trū­ku­mus pa­ste­bi. Tu­ri bū­ti in­ves­tuo­ja­ma ir į dar­buo­to­jus, tu­ri at­si­ras­ti nau­jų spe­cia­lis­tų, la­bai rei­ka­lin­gi psi­cho­lo­gai, psi­cho­te­ra­peu­tai“, – pa­sa­ko­jo K. Ste­pa­no­va.

Dirb­ti su vi­sa šeima

Pa­sak K. Ste­pa­no­vos, di­džiau­sia klai­da, ku­rią da­ro tiek so­cia­li­za­ci­jos cen­trai, tiek vai­kų glo­bos na­mai, yra tai, kad vi­sa­da dir­ba­ma tik su vai­ku, pa­mirš­ta­ma šei­ma, į ku­rią jis tu­rės grįž­ti ir gy­ven­ti. Ne ką ma­žes­nis vaid­muo in­teg­ruo­jant vai­ką į vi­suo­me­nę ten­ka ir mo­kyk­loms, bend­ruo­me­nėms. Vai­kams rei­kia bend­ruo­me­nės, bend­rak­la­sių pa­lai­ky­mo, ti­kė­ji­mo jais.

„Nor­ve­gi­jo­je so­cia­li­za­ci­jos cen­trai la­bai ma­ži, juo­se gy­ve­na 5–8 vai­kai ir net 24 spe­cia­lis­tai, dir­ba­ma ne tik su pa­čiu vai­ku ins­ti­tu­ci­jo­je, bet ir su jo tė­vais, nes jie tu­ri mo­ky­tis, kaip au­gin­ti, su­val­dy­ti vai­ką, tu­rin­tį el­ge­sio su­tri­ki­mų ar trau­mų. Tu­ri bū­ti dir­ba­ma su mo­kyk­la, vai­ko kla­sio­kais, šei­mos kai­my­nais. Kal­bė­da­mi su vai­kais, sa­vi­val­dy­bių at­sto­vais su­ži­no­jo­me, kad daž­nai, kai vai­kas grįž­ta iš so­cia­li­za­ci­jos cen­tro, jo at­si­sa­ko mo­kyk­la, ne­be­no­ri bend­ruo­me­nė, kai­my­nai gar­siai, gir­dint ki­tiems vai­kams sa­ko to­kias rep­li­kas, kaip „chu­li­ga­nas grį­žo, rei­kia sau­go­tis“. O vai­kai jau­čia, kai juos at­stu­mia ir ma­no: „Ko­dėl tu­rė­čiau steng­tis da­ry­ti ki­taip, pa­si­keis­ti, jei nie­kas vis tiek ma­ni­mi ne­ti­ki“. Pa­sak K. Ste­pa­no­vos, vėl pra­si­de­da už­bur­tas ra­tas.

Nevyriausybinės organizacijos Žiburio Fondas direktorė Kristina Stepanova

Ji taip pat tei­gė, kad vai­kai daž­nai sa­ko, jog jiems tie­siog ša­lia rei­kia pa­ti­ki­mo su­au­gu­sio žmo­gaus, su ku­riuo jie ga­lė­tų bū­ti. To­dėl vie­na iš al­ter­na­ty­vų tiek so­cia­li­za­ci­jos cen­trams, tiek vai­kų glo­bos na­mams ga­lė­tų bū­ti pro­fe­sio­na­lūs, dar ki­taip va­di­na­mi so­cia­li­niai glo­bė­jai, pas ku­riuos vai­kas, pa­im­tas iš sa­vo bio­lo­gi­nės šei­mos, gy­ven­tų ir gau­tų rei­kia­mą so­cia­li­nę, psi­cho­lo­gi­nę pa­gal­bą. To­kiu bū­du bū­tų iš­veng­ta nuo­la­ti­nio vai­ko „tam­py­mo“ iš vie­nos ins­ti­tu­ci­jos į ki­tą, jis gy­ven­tų sau­gio­je, tei­gia­mo­je ap­lin­ko­je.

„Kuo daž­niau vai­kus vis kaž­kur per­ke­lia­me, iš na­mų į vie­ną ins­ti­tu­ci­ja, vė­liau į ki­tą, tuo dau­giau stre­so jiems su­ke­lia­me. Vai­kams la­bai rei­kia, kad ša­lia bū­tų su­au­gęs žmo­gus, ku­ris su­ge­bė­tų su juo su­kur­ti po­zi­ty­vų, svei­ką san­ty­kį. Vai­kas per tą san­ty­kį pa­sveik­tų. Pro­fe­sio­na­lūs glo­bė­jai ga­lė­tų tai už­ti­krin­ti“, – tei­gė K. Ste­pa­no­va.

Už­da­ro­mi lyg į rezervatą

Šiuo me­tu Lie­tu­vo­je pert­var­ko­mi so­cia­li­za­ci­jos cen­trai, esan­tys di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se, – jie per­ke­lia­mi į ma­žes­nius mies­tus ar dar at­okes­nes gy­ven­vie­tes. Kaip anks­čiau ra­šė „Lie­tu­vos ži­nios“, Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos vi­ce­mi­nis­trė Na­ta­li­ja In­so­mi­na tei­gė, jog taip da­ro­ma, nes „no­ri­ma, kad vai­kai aug­tų ne su­spaus­ti di­de­liuo­se mies­tuo­se, o at­okio­se vie­to­vė­se, kur yra daug gam­tos, ža­lu­mos“.

K. Ste­pa­no­vos ma­ny­mu, gy­ven­ti ar­čiau gam­tos vai­kams yra ti­krai ge­riau ir Skan­di­na­vi­jos ša­ly­se toks ap­gy­ven­di­ni­mo bū­das pa­sit­vir­ti­na.

„Kar­tais vai­kams, tu­rin­tiems su­nkių el­ge­sio nu­kry­pi­mų, ti­krai rei­kia ra­mes­nės ap­lin­kos, kur ma­žiau triukš­mo. Be to, mies­te yra dau­giau pa­gun­dų, ku­rias leng­viau pa­siek­ti – al­ko­ho­lis, nar­ko­ti­kai ir pan. Mes už­sie­ny­je ma­tė­me pa­vyz­dį, kaip el­ge­sio su­tri­ki­mų tu­rin­tys vai­kai gy­ve­na fer­mo­se už mies­to, rū­pi­na­si gy­vu­liais, dir­ba že­mės dar­bus, taip jie nu­si­ra­mi­na, tu­ri veik­los, iš­moks­ta at­sa­ko­my­bės“, – pa­sa­ko­jo K. Ste­pa­no­va.

Ta­čiau ji iš­kart pri­dū­rė, kad, įkur­da­mi so­cia­li­za­ci­jos cen­trus to­liau nuo mies­to, mes juos įku­ria­me ir to­liau nuo bend­ruo­me­nės, apt­ve­ria­me aukš­to­mis tvo­ro­mis, tai­gi su­nku­mų tu­rin­čius vai­kus dar la­biau at­ski­ria­me nuo vi­suo­me­nės.

„Kai mes iš­ve­ža­me vai­kus kur nors at­okiau, į ma­žą mies­te­lį, mes juos ap­gy­ven­di­na­me ne bend­ruo­me­nė­je. Už­sie­ny­je vai­kai įsi­ku­ria pa­pras­ta­me na­me, ša­lia bū­na kai­my­nai, o mes so­cia­li­za­ci­jos cen­trus apt­ve­ria­me aukš­čiau­sio­mis tvo­ro­mis, at­ski­ria­me nuo bend­ruo­me­nės, su­ku­ria­me re­zer­va­tą, kur tie­siog už­da­ro­me vai­kus, ku­rie mums ne­rei­ka­lin­gi, „ne­pa­to­gūs“. Kai­my­nų bu­vi­mas ša­lia la­bai daug duo­da, vai­kai iš­moks­ta bend­rau­ti, bū­ti bend­ruo­me­nės da­li­mi, su­vo­kia, kas tai yra bend­ruo­me­nė. To­dėl svar­bu, kaip pats cen­tras yra in­teg­ruo­ja­mas ap­lin­ko­je, jei jis bus ati­da­ry­tas ten, kur daug gam­tos, bet at­skir­tas nuo bend­ruo­me­nės, var­gu, ar vai­kams nuo to bus ge­riau“, – sa­vo min­ti­mis da­li­jo­si K. Ste­pa­no­va.

Su­lau­kę pil­na­me­tys­tės iš­ei­na į niekur

Vai­kų glo­bos na­muo­se ir so­cia­li­za­ci­jos cen­truo­se pa­gal­bą gau­ti ga­li vai­kai iki 18 me­tų, su­lau­kę pil­na­me­tys­tės jie tu­ri pa­lik­ti šias ins­ti­tu­ci­jas. Ta­čiau daž­nai iš­ėję jau­nuo­liai ne­tu­ri kur gy­ven­ti, ne­tu­ri dar­bo ir pi­ni­gų, bū­na ne­bai­gę moks­lų, to­dėl ne­ga­li in­teg­ruo­tis į vi­suo­me­nę ir gy­ven­ti nor­ma­lų gy­ve­ni­mą. Kur pil­na­me­tys­tės su­lau­kę jau­nuo­liai, pa­li­kę so­cia­li­za­ci­jos cen­trus, ga­li gau­ti pa­gal­bą?

„Jo­kių pa­slau­gų šio­je sri­ty­je nė­ra, ne­ga­liu jums duo­ti jo­kio at­sa­ky­mo. Tu­ri bū­ti su­kur­ta ir jau­nuo­lio iš­ėji­mo stra­te­gi­ja, jau prieš pu­sę me­tų tu­ri bū­ti su­pla­nuo­ta, su pa­čiu vai­ku ar jau­nuo­liu aps­vars­ty­ta, kas bus da­ro­ma, kai jis iš­eis iš ins­ti­tu­ci­jos – kur gy­vens, mo­ky­sis, koks žmo­gus pa­dės įsit­vir­tin­ti gy­ve­ni­me. Jei­gu lai­ky­si­mės nuo­sta­tos, kad „pa­tai­so­me“ su­ga­din­tą vai­ką, „iš­me­ta­me“ jį į pa­sau­lį ir sa­ko­me „pats tvar­ky­kis“, var­gu, ar jis iš­liks po­zi­ty­vus ir ne­grįš at­gal į ins­ti­tu­ci­ją“, – tei­gė K. Ste­pa­no­va.

Ji pri­dū­rė, kad šiuo me­tu Lie­tu­vo­je tu­ri­me tik dve­jus jau­nuo­lių na­mus, ku­riuo­se jau­nuo­liai ga­li lai­ki­nai pri­sig­laus­ti, gau­ti ma­te­ria­li­nę, so­cia­li­nę pa­gal­bą, kol tvir­tai at­sis­tos ant ko­jų. Ta­čiau, to­kie na­mai – tik du, o jau­nuo­lių, ku­rie iš­ei­na tie­siog į nie­kur – ne­tu­ri tė­vų, drau­gų, so­cia­li­nio ir ma­te­ria­li­nio pa­grin­do, aps­tu.

K. Ste­pa­no­vos tei­gi­mu, šiai prob­le­mai spręs­ti dė­me­sio tu­rė­tų skir­ti ne tik Vy­riau­sy­bė, bet ir kiek­vie­na sa­vi­val­dy­bė. Pa­sak jos, bū­na net to­kių si­tua­ci­jų, kai sa­vi­val­dy­bės ga­lė­tų su­teik­ti pa­gal­bą so­cia­liai pa­žeis­tam pil­na­me­čiui, ta­čiau ne­su­tei­kia, nes da­ro, kaip jai pa­to­giau.

„Vie­no­je sa­vi­val­dy­bė­je 18 me­tų jau­nuo­lis, tu­rin­tis leng­vą pro­ti­nę ne­ga­lią, ne­se­niai iš­ėjęs iš so­cia­li­za­ci­jos cen­tro krei­pė­si į sa­vo bend­ruo­me­nė­je ati­da­ry­tą so­cia­li­nių pa­slau­gų cen­trą, nes la­bai no­rė­jo to­liau tvar­ky­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, sveik­ti, ne­kar­to­ti klai­dų. Bet jam du­rys bu­vo už­da­ry­tos ir pa­sa­ky­ta, kad cen­tras dir­ba su vy­res­nio am­žiaus žmo­nė­mis, be to vai­ki­nas dar la­bai prob­le­ma­tiš­kas, to­dėl ga­dins so­cia­li­nių pa­slau­gų cen­tro įvaiz­dį. Daž­nai lai­ko­ma­si po­žiū­rio „da­ry­siu kaip man ge­riau“, ne­no­ri­ma už­si­krau­ti pa­pil­do­mų rū­pes­čių ir dirb­ti su su­dė­tin­gais žmo­nė­mis“, – tei­gė K. Ste­pa­no­va.