V. Zatleras: reali grėsmė buvo prieš dvejus metus
Bu­vęs Lat­vi­jos va­do­vas Val­dis Zat­le­ras sa­ko, jog Va­ka­rai ne­ga­li to­le­ruo­ti Ru­si­jos ag­re­si­jos Ukrai­no­je, ta­čiau tei­gia ma­nąs, kad Mask­vos grės­mė Bal­ti­jos ša­lims nė­ra to­kia pat di­de­lė, kaip prieš ke­le­rius me­tus.

In­ter­viu BNS V.Zat­le­ras taip pat sa­kė ne­ti­kįs, kad Bal­ta­ru­si­ja pa­sta­tys As­tra­vo at­omi­nę elek­tri­nę, nes nė­ra už­si­ti­kri­nu­si elek­tros pir­kė­jų.

Vil­niaus kny­gų mu­gė­je kny­gą „Kas aš esu“ pri­sta­tęs V.Zat­le­ras, duo­da­mas in­ter­viu BNS, taip pat šil­tai at­si­lie­pė apie bend­ra­vi­mą su pre­zi­den­tu Val­du Adam­ku­mi, pa­va­di­nęs jį sa­vo mo­ky­to­ju.

– Eu­ro­pos Są­jun­gos ko­ri­do­riuo­se svars­to­ma ga­li­mą sank­ci­jų Ru­si­jai at­šau­ki­mą. Ko­kia jū­sų nuo­mo­nė – rei­kia ieš­ko­ti komp­ro­mi­so ar lai­ky­tis griež­tes­nės po­li­ti­kos Ru­si­jos at­žvil­giu?

– Mins­ko su­si­ta­ri­mai (dėl pa­liau­bų Ry­tų Ukrai­no­je) jau yra komp­ro­mi­sas ir mes tu­ri­me jo lai­ky­tis. Jo­kių ki­tų komp­ro­mi­sų, nes tai ne­bū­tų ge­ras me­to­das kal­ban­tis su Ru­si­ja. Tu­ri­me lai­ky­tis tai­syk­lių, par­eiš­ki­mai tu­rė­tų bū­ti kaip įma­no­ma aiš­kes­ni. Trys ma­no pa­ties par­eiš­ki­mai: pir­ma, mes ne­sa­me prieš­ai, ne­sa­me ru­so­fo­bai, no­ri­me drau­giš­kų san­ty­kių su Ru­si­ja; an­tra, mes nie­ka­da ne­su­tik­si­me su ag­re­si­ja prieš kai­my­nus, nes nie­kas ne­gra­si­no Ru­si­jai nuo An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro lai­kų, nie­kas ne­tu­rė­jo jo­kio in­te­re­so anek­suo­ti nė vie­no kvad­ra­ti­nio me­tro Ru­si­jos, tai­gi mes nie­ka­da ne­sa­ky­si­me, kad Kry­mas nė­ra Ukrai­nos te­ri­to­ri­ja, kad Do­nec­kas yra „kaž­kas ypa­tin­go“ – tai Ukrai­na, tai yra es­mi­nis da­ly­kas sta­bi­lu­mui at­ei­ty­je; tre­čia: jei Ru­si­ja ruo­šia­si mus pul­ti, mes at­sa­ky­si­me ne­del­siant, per ke­lias se­kun­des.

– Ar Ru­si­jos ag­re­si­jos sce­na­ri­jus Bal­ti­jos ša­ly­se yra įma­no­mas?

– Rea­li grės­mė bu­vo prieš dve­jus me­tus, da­bar jos ne­bė­ra. Prob­le­ma yra Ru­si­jos sa­vii­zo­lia­ci­jos po­li­ti­ka. Keis­ta, nes tik la­bai ne­daug vals­ty­bių, kaip Ku­ba, Šiau­rės Ko­rė­ja, ku­rios ku­ria sa­vo už­sie­nio po­li­ti­ką ir vys­ty­mo­si pla­nus rem­da­mo­si sa­vęs izo­lia­vi­mu. Tai nie­ka­da ne­ve­da į kles­tė­ji­mą. Tai yra jų pa­čių rei­ka­las, ku­rio mes ne­ga­li­me pa­veik­ti. Mes tu­ri­me iš­lik­ti pro­tin­gi ir su­pras­ti, kad ne­ga­li­me pa­veik­ti to, kas vyks­ta Ru­si­jo­je, bet mes ga­li­me pa­veik­ti įvy­kius, vyks­tan­čius už Ru­si­jos sie­nos su ki­tu pa­sau­liu.

– Jung­ti­nių Vals­ti­jų ana­li­ti­kai par­en­gė stu­di­ją, kad Bal­ti­jos ša­lių oku­pa­ci­ja, pa­gal da­bar­ti­nius gy­ny­bos pa­jė­gu­mus, įvyk­tų per dvi ar tris die­nas.

– Jie rea­ga­vo į tai, ką pa­sa­kė po­nas Pu­ti­nas, nie­kas to ne­priė­mė rim­tai. Tai vy­ko per Ru­si­jos – Ukrai­nos ka­rą, aš tuo­met tai pri­ėmiau rim­tai. Jis pa­sa­kė, kad mes di­di­na­me sa­vo ka­ri­nius pa­jė­gu­mus, aš sa­kiau: taip, nes jūs tvir­ti­no­te, kad užim­si­te mus per dvi die­nas. To­kia bu­vo reak­ci­ja. Tu­ri­me iš­mok­ti rea­guo­ti. Tai nė­ra tik Vo­kie­ti­jos ar Pra­ncū­zi­jos san­ty­kiai su Ru­si­ja, tai ES-Ru­si­jos san­ty­kiai.

– Bu­vo­te vie­nas iš ava­ri­jos Čer­no­by­lio at­omi­nė­je elek­tri­nė­je lik­vi­da­to­rių. Bal­ta­ru­si­jo­je, vos už 50 km nuo Vil­niaus, As­tra­ve Ru­si­jos kom­pa­ni­ja „Ro­sa­tom“ sta­to nau­ją elek­tri­nę. Lie­tu­va ne kar­tą pa­brė­žė, kad ji – ne­sau­gi, kad ją pla­nuo­jant ne­si­lai­ko­ma tarp­tau­ti­nių stan­dar­tų. Kaip tai ver­ti­na­te?

– Pir­miau­sia, ne­pai­sant to, kad nu­ken­tė­jau dėl bu­vi­mo Čer­no­by­ly­je – ten bu­vau pir­muo­sius du mė­ne­sius po ava­ri­jos – nie­ka­da ne­bu­vau prieš at­omi­nę ener­ge­ti­ką, nes tai yra ne tech­no­lo­gi­jų, o žmo­nių nu­sta­ty­tų tai­syk­lių klau­si­mas. O reg­la­men­ta­vi­mas Čer­no­by­ly­je bu­vo la­bai pra­stas, da­bar tech­no­lo­gi­jos yra kur kas sau­ges­nės. Ko­dėl to ne­ver­tin­čiau rim­tai – nes tai ta pa­ti is­to­ri­ja, kaip ir su Ka­ra­liau­čiu­mi. Tech­no­lo­gi­ja at­omi­nė­se elek­tri­nė­se lei­džia ga­min­ti pa­sto­vų elek­tros ener­gi­jos kie­kį tik nuo­lat, ne­ga­li­me įjung­ti ar iš­jung­ti įren­gi­mų. Tai­gi rei­ka­lin­gi var­to­to­jai, ku­rie var­to­ja nuo­lat tam ti­krą kie­kį elek­tros. Jūs tai ži­no­te ge­riau dėl pa­tir­ties Ig­na­li­no­je. Ne­pai­sant skam­bių, gra­žių šū­kių pla­nai sta­ty­ti elek­tri­nę Ka­ra­liau­čiu­je žlu­go. Ma­nau, tai nu­tiks ir su As­tra­vu. Nes rei­kia klien­tų ne tik Bal­ta­ru­si­jo­je, bet ir Len­ki­jo­je, Lie­tu­vo­je. Po jung­čių su Len­ki­ja, Šve­di­ja ir Suo­mi­ja, Šiau­rės Eu­ro­pos ir Bal­ti­jos ša­lių elek­tros rin­ka tam­pa gy­vy­bin­ges­nė. Tad jie tu­rė­tų elek­trą par­duo­ti la­bai pi­giai. Bet kas tuo pa­ti­kės? Jei pa­žvelg­si­me į rin­ką, tols­ta­me nuo il­ga­lai­kių 20–30 me­tų kon­trak­tų, rea­guo­ja­ma šiuo me­tu, į šios mi­nu­tės kai­ną. Ga­li­me pa­sa­ky­ti dar aš­triau: jei jums ne­pa­si­se­kė pa­sta­ty­ti Vi­sa­gi­no elek­tri­nės, Bal­ta­ru­si­jai ne­pa­si­seks pa­sta­ty­ti As­tra­vo, be­je, dėl tų pa­čių prie­žas­čių. Nes šios tech­no­lo­gi­jos ne­ga­li bū­ti vei­kia­mos po­li­ti­nių spren­di­mų.

– Ei­da­mas pre­zi­den­to par­ei­gas, jūs bend­ra­vo­te su dviem Lie­tu­vos pre­zi­den­tais – Val­du Adam­ku­mi ir Da­lia Gry­baus­kai­te. Su ku­riuo iš jų jums bu­vo bend­rau­ti leng­viau ir ku­rio pre­zi­den­to ka­den­ci­ja bu­vo sėk­min­ges­nė, kal­bant apie Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos san­ty­kius?

– Kal­bant rim­tai, man pa­čiam su abiem bend­rau­ti bu­vo ge­rai. Bet, aiš­ku, kai Val­dis su­si­tin­ka su Val­du, tai kur kas leng­viau (juo­kia­si). Ne­bu­vau ti­kras, kai po­nia Gry­baus­kai­tė bu­vo iš­rink­ta, ji no­rė­jo pir­miau­sia ap­lan­ky­ti Briu­se­lį ar Stok­hol­mą, bet ne Ry­gą. Tuo­met aš su ja daug kal­bė­jau, sa­ky­da­mas, kad lat­viai to ne­sup­ras, kad tai la­bai sim­bo­li­nis da­ly­kas. Ji ma­ne su­pra­to ir pir­mo­jo vi­zi­to ji at­vy­ko į Ry­gą – aš jai už tai la­bai dė­kin­gas (D.Gry­baus­kai­tė 2009 me­tų lie­pą pir­mo­ji vi­zi­to me­tu pir­miau­sia ap­lan­kė Šve­di­ją, o iš jos tie­siai nu­vy­ko į Lat­vi­ją – BNS). Po to mes pui­kai bend­ra­vo­me, ji da­ly­va­vo Ry­gos sau­gu­mo kon­fe­ren­ci­jo­je. Kar­tu nu­vei­kė­me daug ge­rų da­ly­kų su D.Gry­baus­kai­te. O Val­das Adam­kus man yra la­bai ypa­tin­gas žmo­gus, nes jis bu­vo ma­no mo­ky­to­jas – bu­vau jau­nas, ne­pa­ty­res pre­zi­den­tas, jis – la­bai pa­ty­ręs, bu­vo ge­ras man. Ga­lė­čiau jį va­din­ti sa­vo mo­ky­to­ju.

– O kal­bant apie dvi­ša­lius san­ty­kius – ar mes tu­ri­me bend­rą po­žiū­rį į grės­mes, į ki­tas prob­le­mas, ar ša­lys, jū­sų nuo­mo­ne, jas spren­džia kar­tu? Ko pa­si­gen­da­te?

– San­ty­kiai, kaip ir gy­ve­ni­mas, ga­li bū­ti vi­sa­da ge­res­ni. Bet iš es­mės, san­ty­kiai yra la­bai ar­ti­mi, nors to ir ne­si­jau­čia kas­die­ni­nia­me gy­ve­ni­me: mes 25 me­tus kar­tu ko­vo­jo­me už lais­vę, už de­mo­kra­ti­ją, tuo­met – dėl sto­ji­mo į ES, NA­TO. Tu­rė­jo­me bend­rus tiks­lus. Šian­dien vi­si es­mi­niai tiks­lai pa­siek­ti, tad vis­kas par­em­ta kas­die­niais san­ty­kiais. Jie ge­rė­ja kas­dien, kas­met . Ką ga­lė­tu­mė­me pa­da­ry­ti dau­giau? Pa­da­rė­me daug in­teg­ruo­da­mi eko­no­mi­nius ry­šius, esa­me di­džiau­si par­tne­riai, vyk­do­me in­teg­ra­ci­ja į Bal­ti­jos – Šiau­rės ša­lių re­gio­ną. Esa­me ge­ras pa­vyz­dys Eu­ro­pai. Jei kai ku­rie sa­ko, kad tai nau­ja Eu­ro­pa – taip, tai yra, tai – at­ei­ties Eu­ro­pa.

– Bal­ti­jos ša­lis vie­ni­ja prob­le­ma, kai ru­sa­kal­biai pi­lie­čiai yra vei­kia­mi Krem­liaus ži­niask­lai­dos. Ar yra bū­dų, kaip tai spręs­ti?

– Tu­ri­me at­sa­ky­ti sau į klau­si­mą – ką mes pa­tys da­ro­me, kad mes juos pa­veik­tų­me? Nes jei lei­si­me juos pa­veik­ti Ru­si­jos ži­niask­lai­dai, jie taps Ru­si­jos pi­lie­čiais. Tu­ri­me jiems leis­ti jaus­tis Lie­tu­vos ar Lat­vi­jos pi­lie­čiais, kad jie jaus­tų­si lai­min­gi. Tai – vie­nin­te­lis ke­lias. Jie tu­ri jaus­tis sau­gūs dėl sa­vo šei­mų, vai­kų, sa­vo vers­lo ir, ga­liau­siai, jaus­tis lai­min­gi. Tai –vie­nin­te­lis veiks­min­gas įran­kis, ku­rį mes „par­duo­da­me“ di­džiu­lei ru­sų bend­ruo­me­nei: de­mo­kra­ti­ja, kal­bė­ji­mo lais­vė, lais­vė veik­ti tai, ką no­ri ir ap­sau­ga. Štai, ko­dėl jie ne­pa­lie­ka Lat­vi­jos – tu­riu ome­ny­je, jei jie vyks­ta, tai į Vo­kie­ti­ją, Jung­ti­nę Ka­ra­lys­tę, bet ne į Ru­si­ją. Šian­dien si­tua­ci­ja ge­ro­kai pa­si­kei­tu­si: Ru­si­ja yra eko­no­miš­kai silp­na. Jei prieš ke­le­ris me­tus Ru­si­jos ži­niask­lai­da žars­tė­si kal­ti­ni­mais: Lat­vi­ją iš­ti­ko eko­no­mi­nė kri­zė, nes ji pri­si­jun­gė prie ES, kad to nie­ka­da ne­bū­tų Ru­si­jo­je. Tai – ne­są­mo­ne. Bet šian­dien ma­to­me sank­ci­jas, kon­tra­sank­ci­jas. Pu­ti­nas sa­kė – ES ken­tės. Bet to ne­nu­ti­ko, nes ES kur kas sta­bi­les­nė eko­no­mi­nė sis­te­ma nei Ru­si­jo­je. Ir vi­si tie žmo­nės, tu­rin­tys gi­mi­nai­čių, drau­gų, vers­lo par­tne­rių, jie ma­to skir­tu­mą. Nes 80 proc. eks­por­to rin­kos uži­ma ES ir tik 10 proc. yra Ru­si­jos rin­ka. Tai juo gi­liau Ru­si­ja grims į izo­lia­ci­ją, juo kon­ku­ren­cin­ges­nės taps Bal­ti­jos ša­lys. Ir tik dėl kvai­los idea­lis­ti­nės idė­jos, kad leng­va už­dirb­ti pi­ni­gus Ru­si­jo­je.

– Kaip ver­ti­na­te Ru­si­jos veiks­mus Si­ri­jo­je?

– Pra­ėju­sią va­sa­rą kal­bė­jau su vie­nu la­bai įta­kin­gu Ru­si­jos dip­lo­ma­tu. Klau­siau – ko­kia jū­sų pa­si­trau­ki­mo iš Don­ba­so stra­te­gi­ja? Jums jos rei­kia, nes jums ne­pa­vy­ko. Jis sa­kė – tu­ri­me, ru­de­nį su­lauk­si­te ge­rų nau­jie­nų. Nie­kaip ne­ga­lė­jau sau at­sa­ky­ti – kas ga­lė­tų bū­ti tos ge­ro­sios nau­jie­nos. Jis par­eiš­kė – mes at­sta­to­me oro pa­jė­gų ba­zę Si­ri­jo­je. At­sa­kiau – a, tai čia tos nau­jie­nos, apie ku­rias kal­bė­jo­te! Ki­tas ka­ras! Jis pri­kaus­to kur kas di­des­nį pa­sau­lio dė­me­sį. Su­pras­ki­te – Ru­si­ja šian­dien yra tai, ką ga­li­ma pa­va­din­ti „ka­ri­nės ener­ge­ti­kos komp­lek­su“: jie už­dir­ba pi­ni­gus eks­por­tuo­da­mi du­jas. Du­jų eks­por­tas smun­ka, tad jiems rei­kia ka­rų, kad jie iš­lik­tų. De­ja.

– Ar ti­ki­te, kad šis „komp­lek­sas“ ga­lė­tų su­griū­ti?

– Jei tuo­se re­gio­nuo­se, ku­riuo­se Ru­si­ja da­ly­vau­ja, pa­vyk­tų pa­siek­ti tai­kos, tai bū­tų di­de­lė prob­le­ma Ru­si­jai.

– Kny­gų mu­gė­je pri­sta­tė­te sa­vo kny­gą „Kas aš esu“ lat­vių ir ru­sų kal­bo­mis. Ko­dėl ra­šė­te kny­gą ir apie ką ji? Kal­bė­jo­te, kad lat­viai ir ru­sa­kal­biai skai­ty­to­jai yra emo­ciš­kai skir­tin­gi. Ar kny­gos ori­gi­na­lo ir ru­siš­ko ver­ti­mo ver­si­jos – taip pat skir­tin­gos?

– Kal­bant aps­kri­tai, tu­ri­me su­pras­ti, kad ži­nu­tė, ku­ri pa­tei­kia­ma per 30 se­kun­džių te­le­vi­zi­jos re­por­ta­žą ar trum­pa 3–4 sa­ki­nių ži­nu­tė in­ter­ne­te ne­pa­ro­do vi­so pa­veiks­lo, kas vyks­ta už to, žmo­nės tai ga­li su­pras­ti pri­mi­ty­viai, ne­sup­ras­ti, kad už šių 30 se­kun­džių vy­ko stip­rios dis­ku­si­jos, emo­ci­nės įta­kos, abe­jo­nės, tru­ku­sios ke­le­tą mė­ne­sių ar net ke­le­tą me­tų. Tad aš nu­spren­džiau par­ašy­ti apie tai, ko­kia yra val­džios žmo­giš­ko­ji pu­sė. Įpras­ta sa­ky­ti, kad val­džia Bal­ti­jos ša­ly­se yra ci­niš­ka. Taip, taip yra, bet yra ir žmo­giš­ko­ji jos pu­sė, ne­ats­ki­ria­ma nuo vi­suo­me­nės. Nu­spren­džiau par­ašy­ti kny­gą la­bai pa­pras­ta kal­ba, nes yra dau­gy­bė at­ve­jų, kai kal­ba yra per­ne­lyg su­dė­tin­ga. Kaip sa­kiau, tai yra „bul­va­ri­nis skai­ta­las apie la­bai rim­tus da­ly­kus“.

Kal­bė­jau apie skir­tin­gas (lat­vių ir ru­sa­kal­bių) emo­ci­jas – kaip pre­zi­den­tas, ne­ga­lė­jau spe­cia­liai par­ašy­ti kny­gos ru­sams. Nes jie su­dė­tų tas kny­gas ir sa­ky­tų – aha, tu į mus žiū­ri ki­taip. To pre­zi­den­tas ne­tu­rė­tų da­ry­ti. Tad krei­piau di­de­lį dė­me­sį į ver­ti­mą, kad jis bū­tų itin tiks­lus, net to­se vie­to­se, ku­rios ga­li ne­la­bai pa­tik­ti ru­sams. Bet aš tu­rė­jau pa­sa­ky­ti tie­są, pri­dė­da­mas sa­ki­nį ki­tą pa­aiš­ki­ni­mų, ko­dėl taip yra.