V. Uspaskichas: jei R. Karbauskis „šakosis“ prieš S. Skvernelį, sužlugdys frakciją
Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos (LVŽS) ly­de­ris Ra­mū­nas Kar­baus­kis ta­po prem­je­ro Sau­liaus Skver­ne­lio įkai­tu ir, jei R. Kar­baus­kis prieš jį „ša­ko­sis“, su­žlug­dys LVŽS frak­ci­ją Sei­me. Taip in­ter­viu LRT.lt tei­gia eu­ro­par­la­men­ta­ras Vik­to­ras Us­pas­ki­chas.

„Vals­tie­čiai“, pa­sak po­li­ti­ko, tu­ri dau­gu­mą ir jiems rei­kia įgy­ven­ti­ni dau­ge­lį svar­bių da­ly­kų, o ne už­sii­mi­nė­ti po­pu­liz­mu – tau­ti­niais kos­tiu­mais ar kul­tū­ra.

Tuo me­tu Dar­bo par­ti­ja (DP), ku­riai jis il­gą lai­ką va­do­va­vo, anot V. Us­pas­ki­cho, pri­va­lo užim­ti aiš­kią po­zi­ci­ją ir ap­sisp­ręs­ti, ką ji no­ri da­ry­ti to­liau. Jis ne­gai­lė­jo kri­ti­kos ir nau­ja­jai šios par­ti­jos pir­mi­nin­kei Ži­vi­lei Pins­ku­vie­nei, nors ji esą tu­ri po­ten­cia­lo.

„A­pie esa­mus, bu­vu­sius ar bū­si­mus par­ti­jos na­rius rei­kia kal­bė­ti ar­ba ge­rai, ar­ba nie­ko. Jei kaž­ką mi­ni, tu­ri kon­kre­čiai įvar­dy­ti pa­var­des. Jei pa­mi­ni bu­vu­sius „dar­bie­čius“, bet ne­pa­sa­kai, apie ku­riuos kal­bi, kiek­vie­nas pra­de­da gal­vo­ti apie sa­ve“, – LRT.lt sa­kė V. Us­pas­ki­chas.

Taip jis rea­ga­vo į Ž. Pins­ku­vie­nės par­eiš­ki­mus, kad DP lei­do „ki­toms po­li­ti­nėms jė­goms su­stip­rė­ti mū­sų sąs­kai­ta, nes kai bu­vo­me la­bai stip­rūs, daug kas bu­vo mū­sų ran­ko­se, ke­li žmo­nės pa­si­ju­to svar­būs ir vi­su tuo me­na­mu gė­riu ban­dė pa­si­nau­do­ti, bet su­si­mo­vė.“

– Po­ne Us­pas­ki­chai, kaip įver­tin­tu­mė­te val­dan­čio­sios koa­li­ci­jos dar­bo pra­džią? LVŽS prieš rin­ki­mus kal­bė­jo apie di­džiu­les per­mai­nas, dau­ge­lis rin­kė­jų jais pa­ti­kė­jo ir LVŽS ga­vo daug man­da­tų par­la­men­te.

– Per­mai­nos ga­li įvyk­ti, jei jie ban­dys ką nors įgy­ven­din­ti. Bet, kiek pa­me­nu, LVŽS prog­ra­mo­je ne­la­bai kas bu­vo par­ašy­ta apie eko­no­mi­ką. So­cia­li­nę, kul­tū­ri­nę, švie­ti­mo sri­tis ir me­di­ci­ną ga­li tvar­ky­ti kiek no­ri, bet pi­ni­gai iš dan­gaus ne­nu­kris. Rei­kia kur­ti pa­trauk­lią in­ves­ti­ci­nę ap­lin­ką mū­sų vals­ty­bė­je. Ta ap­lin­ka tu­ri bū­ti pa­trauk­les­nė nei ap­lin­ki­nė­se vals­ty­bė­se, ki­taip nie­ko ne­bus.

Iš ma­no lū­pų tai skam­ba jau de­šimt me­tų – nuo And­riaus Ku­bi­liaus vy­riau­sy­bės. 2008-ai­siais į rin­ki­mus ėjo­me su to­kia prog­ra­ma. Vals­ty­bė ei­na vis že­myn ir že­myn, žmo­nės iš­va­žiuo­ja. Dar­bo vie­tas vis tiek kurs vers­las. Vals­ty­bė dar­bo vie­tų ne­kurs. Ir jei ne­bus su­kur­tos pa­lan­kios są­ly­gos, ne­rei­kia ti­kė­tis, kad bus vers­li­nin­kų antp­lū­dis Lie­tu­vo­je.

– Tai bū­tu­mė­te pe­si­mis­tiš­kai nu­si­tei­kęs dėl val­dan­čio­sios koa­li­ci­jos?

– Su­pran­ta­te, jie tu­ri ga­lių, bet ne­tu­ri su­ma­ny­mų. Prem­je­ras S. Skver­ne­lis – ga­na ne­blo­gas, drą­sus. Jis ga­li per daug ne­klau­sy­ti ki­tų ir įgy­ven­din­ti ge­ras idė­jas. Bet ne­gir­džiu, kas bus įgy­ven­din­ta ir kad bus su­kur­tos pa­trauk­lios są­ly­gos vers­lui. Pa­me­nu, kai bu­vau ūkio mi­nis­tru ir lan­kiau­si Si­li­cio slė­ny­je, kal­bė­jau su dau­ge­liu kam­pa­ni­jų. Klau­siau – ką rei­kia pa­da­ry­ti, kad at­va­žiuo­tu­mė­te į Lie­tu­vą? Jie iš­var­di­jo 10 punk­tų, bet pa­grin­di­nis da­ly­kas – in­ves­ti­ci­ją rei­kia nu­pirk­ti, rei­kia su­kur­ti ypa­tin­gas są­ly­gas, kad jie at­va­žiuo­tų. Bet pas mus apie tai vi­siš­kai ne­kal­ba­ma.

– Kaip to­liau ga­li klos­ty­tis prem­je­ro S. Skver­ne­lio ir LVŽS ly­de­rio R. Kar­baus­kio san­ty­kiai? Vie­no rei­tin­gai ky­la, ki­to – krin­ta. Tarp jų ky­la ki­birkš­čių. Ar jie dirbs kar­tu vi­są ka­den­ci­ją?

– Jei R. Kar­baus­kis pra­dės „ša­ko­tis“ prieš prem­je­rą, su­žlug­dys frak­ci­ją ir ji ti­krai skils. Ta­da aps­kri­tai abe­jo­ju, ar jie ką nors įgy­ven­dins. R. Kar­baus­kis ta­po sa­vo­tiš­ku S. Skver­ne­lio įkai­tu. Prem­je­ras tu­ri pa­im­ti vis­ką į sa­vo ran­kas ir jie tu­ri nu­sto­ti už­sii­mi­nė­ti po­pu­liz­mu – tau­ti­niais kos­tiu­mais ar kul­tū­ra, pen­si­jo­mis iš dan­gaus.

– R. Kar­baus­kis ta­po S. Skver­ne­lio įkai­tu? Juk bū­tent R. Kar­baus­kis pri­vi­lio­jo šį po­li­ti­ką, įra­šė jį pir­mu nu­me­riu LVŽS są­ra­še. Gal tuo­met, liau­diš­kai ta­riant, R. Kar­baus­kis „su­si­mo­vė“? Pri­ėmė į sa­vo gre­tas vie­ną po­pu­lia­riau­sių po­li­ti­kų, o da­bar S. Skver­ne­lis ta­po ne­tgi įta­kin­ges­nis?

– Si­tua­ci­ja to­kia, ko­kia yra. Po­li­to­lo­gai sa­kė, kad S. Skver­ne­lis pa­da­rė klai­dą, su­kri­ti­kuo­da­mas R. Kar­baus­kį. Bet ma­no in­tui­ci­ja sa­ko, kad R. Kar­baus­kis ne­tu­ri ab­so­liu­taus pa­lai­ky­mo sa­vo frak­ci­jo­je. Di­džio­ji da­lis ar pu­sė LVŽS frak­ci­jos pa­lai­ko S. Skver­ne­lį. Jei R. Kar­baus­kis pa­sa­kys, kad vi­sa frak­ci­ja tu­ri nu­lin­čiuo­ti S. Skver­ne­lį, tai ne­įvyks. Tai­gi šio­je si­tua­ci­jo­je R. Kar­baus­kis ta­po įkai­tu.

Bet koks skir­tu­mas. Jei yra idea­lis­ti­nis no­ras ką nors ge­ro pa­da­ry­ti vals­ty­bei, tai dirb­kit kar­tu. Ne­svar­bu, kad vie­no rei­tin­gai di­des­ni, o ki­to – ma­žes­ni. Koks skir­tu­mas. R. Kar­baus­kis ne­si­ruo­šia užim­ti jo­kių pos­tų, ne­si­ruo­šia da­ly­vau­ti pre­zi­den­to rin­ki­muo­se. Jie tu­ri ab­so­liu­čią dau­gu­mą, to­dėl ga­li daug ge­ro pa­da­ry­ti vals­ty­bei.

– Kaip R. Kar­baus­kiui rei­kė­jo pa­sielg­ti Gre­tos Kil­di­šie­nės is­to­ri­jo­je?

– Šio­je si­tua­ci­jo­je man gai­la R. Kar­baus­kio. Aš iš šios si­tua­ci­jos bū­čiau la­bai grei­tai pa­si­trau­kęs be di­de­lių prob­le­mų ir au­kos. Ne­kal­ta ir G. Kil­di­šie­nė, ir jis.

– Kaip bū­tu­mė­te pa­si­trau­kęs?

– R. Kar­baus­kiui ne­rei­kė­jo leis­tis į de­ba­tus. Rei­kė­jo pa­sielg­ti la­bai pa­pras­tai ir pa­sa­ky­ti: jei kam įdo­mu, do­mė­ki­tės, yra struk­tū­ros. At­si­me­nu, kaip ne­te­ko pos­to ūkio mi­nis­tras Eu­ge­ni­jus Mal­dei­kis. Mes kar­tu bu­vo­me ko­man­di­ruo­tė­je Mask­vo­je, gy­ve­no­me vie­na­me vieš­bu­ty­je. Vos iš­li­pus iš lėk­tu­vo, žur­na­lis­tai puo­lė klaus­ti: kur mie­go­jo­te, kas mo­kė­jo, kiek mo­kė­jo. E. Mal­dei­kis pra­dė­jo aiš­kin­tis ir pri­si­me­la­vo – gal ne­no­rė­da­mas, gal aps­kri­tai ko nors ne­ži­no­jo. Jis pra­dė­jo aiš­kin­tis ir pa­si­tai­kė ne­tiks­lu­mų, o ne­tiks­lu­mas po­li­ti­ko­je yra me­las. Iš pa­skos ėjau aš ir žur­na­lis­tams at­sa­kiau: ne jū­sų rei­ka­las. Ir vis­kas bai­gė­si.

R. Kar­baus­kiui pri­trū­ko pa­tir­ties, jis pra­dė­jo aiš­kin­tis. Aš ne­ti­kiu, kad R. Kar­baus­kis kal­tas šio­je si­tua­ci­jo­je. Gal bu­vo ko­kie nors san­ty­kiai, bet koks skir­tu­mas? Čia jų rei­ka­las. Tik kam aiš­kin­tis? Pa­duo­si kaž­ko­kios in­for­ma­ci­jos, o žur­na­lis­tams tai – mais­tas.

– Kon­ser­va­to­rių par­ti­ja pir­mi­nin­ku per­rin­ko Gab­rie­lių Lands­ber­gį. Kaip jūs tai ver­ti­na­te ir kur link pa­suks ši par­ti­ja?

– Man at­ro­do, kad G. Lands­ber­gis tu­ri po­ten­cia­lo ir ga­li­my­bių iš­kil­ti. Bet jo veiks­mai ne­tu­ri ei­ti vė­liau nei žo­džiai. Veiks­mai tu­ri ei­ti prie­ky­je. Da­ryk ką nors, o pa­skui sa­kyk. Man at­ro­do, G. Lands­ber­gis tu­ri ne­ma­žai ga­li­my­bių – jis jau­nas, am­bi­cin­gas. Pa­si­trau­kė iš Eu­ro­pos Par­la­men­to ir grį­žo va­do­vau­ti par­ti­jai. Kol kas ne­ma­tau, kas ga­lė­tų jį pa­keis­ti. Jei bū­tų aiš­kes­nė fi­gū­ra, bū­tų ki­tas rei­ka­las.

– Ar Dar­bo par­ti­ja – jau pra­ėjęs eta­pas?

– Kai kū­riau šią struk­tū­rą, ji bu­vo ge­riau­sia struk­tū­ra tarp ki­tų po­li­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų. Iš mū­sų pa­vyz­dį ėmė ir ki­tos par­ti­jos. Aš šią struk­tū­rą kū­riau pa­gal Ame­ri­kos res­pub­li­ko­nus. Lan­kiau­si Va­šing­to­ne, cen­tri­nia­me res­pub­li­ko­nų šta­be. Ma­ne iš­mo­kė dau­ge­lio da­ly­kų. Mū­sų po­li­ti­nė struk­tū­ra bu­vo stip­riau­sia Lie­tu­vo­je. Šian­dien ji dar yra ir ne­iš­nau­do­ti to bū­tų kvai­lys­tė. Jei su­ge­bės va­do­vy­bė tai pa­da­ry­ti – fai­na, jei ne­su­ge­bės – nu­skan­dins iki ga­lo.

Aš iš par­ti­jos pir­mi­nin­ko pos­to pa­si­trau­kiau prieš tre­jus me­tus. 2012-ai­siais, kai lai­mė­jo­me rin­ki­mus, pa­sa­kiau, kad jei po me­tų ne­pa­di­din­sim mi­ni­ma­lios mė­ne­si­nės al­gos (MMA), aš pa­si­trauk­siu. Po me­tų pa­si­trau­kiau, bet nie­kas to ne­už­fik­sa­vo. Iš­te­sė­jau sa­vo pa­ža­dą, tris me­tus ne­bu­vau va­do­vu, nors, ži­no­ma, pa­si­trau­kęs dar do­mė­jau­si par­ti­jos veik­la. Bet kai pa­si­trau­kiau iš par­ti­jos, ti­krai ne­lin­dau į jos veik­lą. Par­ti­jos vi­du­je bu­vo vi­so­kių kal­bu, kad Vik­to­ras kaž­ką nu­ro­di­nė­ja. Ne­bu­vo nei no­ro, nei iš tie­sų da­ly­va­vau jos veik­lo­je. Ne­da­ly­vau­ju ir da­bar.

– Nau­jo­ji DP pir­mi­nin­kė Ž. Pins­ku­vie­nė ne­se­niai tei­gė: „Mes lei­do­me ki­toms po­li­ti­nėms jė­goms su­stip­rė­ti mū­sų sąs­kai­ta, nes kai bu­vo­me la­bai stip­rūs, daug kas bu­vo mū­sų ran­ko­se, ke­li žmo­nės pa­si­ju­to svar­būs ir vi­su tuo me­na­mu gė­riu ban­dė pa­si­nau­do­ti, bet su­si­mo­vė. Ir kai vi­so to ne­li­ko, jie ėmė bėg­ti. Ką gi, jų čia ir ne­tu­ri bū­ti“. Ar Ž. Pins­ku­vie­nė kal­ba apie ki­tus bu­vu­sius DP ly­de­rius – Va­len­ti­ną Ma­zu­ro­nį, Vy­tau­tą Gap­šį?

– Ma­nau, kad ome­ny­je tu­ri ki­tus, ku­rie ir da­bar yra par­ti­jo­je, juos no­rė­jo skir­ti sa­vo pa­va­duo­to­jais, bet nei vie­nas su­ti­ko. Toks kaip Kęs­tu­tis Dauk­šys, Ar­tū­ras Pa­ulaus­kas, Vy­das Ged­vi­las, gal­būt Vir­gi­ni­ja Bal­trai­tie­nė. Tur­būt juos tu­rė­jo ome­ny­je – kad jie ra­gi­no Ž. Pins­ku­vie­nę ba­lo­ti­ruo­tis, bet nei vie­nas ne­su­ti­ko bū­ti jos pa­va­duo­to­ju.

Ž. Pins­ku­vie­nė dek­la­ra­vo, kad pra­šys V. Gap­šio pa­si­trauk­ti, kol tę­sia­si jo by­la. Aš įta­riu, kad ta by­la są­mo­nin­gai su­kur­ta. Kuo ga­lė­jo pa­si­nau­do­ti V. Ma­zu­ro­nis? Jis ne­la­bai kuo pa­si­nau­do­jo. At­ėjo į par­ti­ją, bū­da­mas 3–4 pa­gal po­pu­lia­ru­mą ša­ly­je. Pa­ti par­ti­ja pra­dė­jo pur­ty­tis vi­du­je, kai jis ta­po pir­mi­nin­ku. Jie ne­su­ge­bė­jo iš­nau­do­ti jo po­pu­lia­ru­mo. Jie tu­rė­jo pa­dė­ti V. Ma­zu­ro­niui va­do­vau­ti par­ti­jai, o at­si­su­ko prieš jį, lyg jis bū­tų sve­ti­mas žmo­gus. Bet R. Kar­baus­kis ge­rai pa­si­nau­do­jo, pri­trauk­da­mas S. Skver­ne­lį.

Apie esa­mus, bu­vu­sius, bū­si­mus na­rius rei­kia kal­bė­ti ar­ba ge­rai, ar­ba nie­ko. Jei tu kaž­ką mi­ni, tu­ri kon­kre­čiai įvar­dy­ti pa­var­des. Jei tu to ne­da­rai, nie­kas nie­ko ne­sup­ran­ta. Kai kaž­ką pa­mi­ni, bet ne­įvar­di­ji, kiek­vie­nas apie sa­ve pra­de­da gal­vo­ti. Kai bu­vau ly­de­riu, kal­bė­jau aiš­kiai ir su­pran­ta­mai. Man ne­eg­zis­ta­vo ri­bos pa­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę apie pre­zi­den­tą ar­ba prem­je­rą – ar tai bu­vo Al­gir­das Bra­zaus­kas, ar Val­das Adam­kus, ar Da­lia Gry­baus­kai­tė. Man ne­bu­vo ri­bų, nes rei­kia sa­ky­ti tai, ką gal­vo­ji. Ta­da vi­suo­me­nė ir rin­kė­jai ma­to, kad tu ne­sib­laš­kai.

– Ką rei­kė­tų da­ry­ti Dar­bo par­ti­jai, kad ji vėl bū­tų ma­to­ma – jung­tis prie ko nors, ieš­ko­ti nau­jų ly­de­rių? Ž. Pins­ku­vie­nė tei­gė: „Tu­ri­me užim­ti ab­so­liu­čiai aiš­kią opo­zi­ci­nės par­ti­jos vie­tą. Ne­tu­ri­me tei­sės sma­giai trin­ti už­pa­ka­lius, pa­to­giai ap­sė­dę vi­sus suo­le­lius val­džio­je ar ša­lia jos. Ne­ga­li­ma gra­žiai var­ty­ti akių ir ty­lė­ti.“

– No­rint užim­ti opo­zi­ci­nės par­ti­jos vie­tą, Sei­mo na­riai tu­ri bū­ti opo­zi­ci­jo­je. Ne­rei­kia kal­bė­ti apie opo­zi­ci­ją, jei ta­vo Sei­mo na­riai yra val­dan­čio­jo­je dau­gu­mo­je. Rei­kia aiš­kiai pa­skelb­ti, ar tu esi opo­zi­ci­jo­je, ar val­džio­je. Ži­no­ma, tu­rė­ti pa­trauk­lų ly­de­rį bū­tų ne­blo­gai. Ž. Pins­ku­vie­nė tu­ri po­ten­cia­lą. Kaip jai sek­sis pri­trauk­ti vi­suo­me­nę, su­nku pa­sa­ky­ti.

– Ar jūs dar grį­ši­te į Lie­tu­vos po­li­ti­ką?

– Ti­krai kol kas ne­tu­riu to­kių min­čių. Da­bar džiau­giuo­si gy­ve­ni­mu, ku­rį tu­riu. Lai­kau­si ki­tos fi­lo­so­fi­jos, daug skai­tau ir ra­šau. Ma­ne kvie­čia į pa­skai­tas, rei­kia ruo­štis. Kol kas dir­bu EP, per šią ka­den­ci­ją man bu­vo pa­ti­kė­ta ne­ma­žai pra­ne­ši­mų. Di­de­lio at­otrū­kio nuo po­li­ti­kos nė­ra. Man la­bai no­rė­tų­si, kad Lie­tu­vo­je pa­ge­rė­tų si­tua­ci­ja ir val­džia iš­nau­do­tų vi­sas ga­li­my­bes.

– Ne­si­gai­li­te, kad aps­kri­tai ta­po­te po­li­ti­ku? Bū­tu­mė­te sau ra­miai to­liau plė­to­jęs vers­lą. Kaž­ka­da esa­te už­si­mi­nęs, kad po­li­ti­ka jums nie­ko ne­da­vė, daug ką pra­ra­do­te.

– Ti­krai į po­li­ti­ką ėjau idea­lis­tiš­kai, su di­džiu­liu pa­si­ti­kė­ji­mu žmo­nė­mis ir ko­man­da. Bet rei­kė­jo rea­liai įver­tin­ti, kad ko­man­doj bū­na dau­giau pa­ke­lei­vių, o ne ko­man­dos na­rių. Jei tuo me­tu pa­ke­liui – jie su ta­vi­mi, jei ne pa­ke­liui – nu­si­su­ka iš­kart ir dar ga­li įspir­ti. Rei­kia gal­vo­ti, kad drau­gų čia nė­ra, tik pa­ke­lei­viai. Kiek tiems pa­ke­lei­viams nau­din­ga, tiek jie bus po­li­ti­ko­je ir ko­man­do­je. Ir taip vi­so­se par­ti­jo­se, ne tik pas mus.

Aš tie­siog la­bai stip­riai nu­de­giau, nes in­ves­ta­vau daug sa­vo pi­ni­gų – joks ki­tas ly­de­ris tiek ne­in­ves­ta­vo. Dar už tai man te­ko 10 me­tų vaikš­čio­ti į teis­mus. Bū­tų ki­tas da­ly­kas, jei sau pa­im­čiau. Pro­ku­ro­ras ir tei­sė­jai pri­pa­ži­no, kad V. Us­pas­ki­chas jo­kios nau­dos sau ne­tu­rė­jo, taip par­ašy­ta spren­di­me. Bet yra ki­tas da­ly­kas – nie­ko ge­ro ne­pa­da­riau vals­ty­bei, ko nors ap­čiuo­pia­mo ne­su­kū­riau. Taip, da­ly­va­vau po­li­ti­ko­je, bet vi­si da­ly­vau­ja, ei­na pa­sro­viui.

– Ką da­ry­si­te po ka­den­ci­jos EP?

– Kol kas ne­tu­riu pla­nų, dar me­tus nie­ko ne­gal­vo­siu. Šie­met bus dip­lo­mo gy­ni­mas, vi­so­kių ki­to­kių da­ly­kų. Po me­tų gal­vo­siu, ką da­ry­ti. Ar­ti­miau­siu me­tu nė­ra ir rin­ki­mų.

– Kaip da­bar ma­to­te Lie­tu­vos po­li­ti­nius įvy­kius, bū­da­mas tik EP na­riu, bet ša­lies po­li­ti­ko­je ne­da­ly­vau­da­mas?

– Kaip vis­kas bu­vo prieš 5 ar 10 me­tų, taip yra ir da­bar. Ma­no fi­lo­so­fi­ja da­bar pa­si­kei­tu­si, ki­toks ir tarp­tau­ti­nių įvy­kių su­pra­ti­mas. Vis dėl­to aš ne­lin­kęs es­ka­luo­ti mi­li­ta­riz­mo. Ne­svar­bu, di­de­lė ar ma­ža vals­ty­bė, bet rei­kia kal­bė­ti, kaip su­ras­ti są­ly­čio taš­kų, kad tu­rė­tu­me ge­rus san­ty­kius su kai­my­nais, o ne kaip di­din­ti pas sa­ve ka­ri­nius pa­jė­gu­mus, ku­rie ti­krai ne­iš­gel­bės, jei kaž­kas at­si­tiks.

Gal­vo­ju, kad tai yra po­pu­liz­mo iš­raiš­ka – po­pu­lia­ru, žmo­nės gal­vo­ja, kad bus ga­li­ma ap­si­gin­ti pa­tiems. Kaž­kiek ga­li­ma, bet vis tiek rei­kia ieš­ko­ti są­ly­čio taš­kų. Esu įsi­ti­ki­nęs, kad nu­eis nuo are­nos Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas, D. Gry­baus­kai­tė ir ki­ti žmo­nės pra­dės ieš­ko­ti są­ly­čio taš­kų. Tai kam lauk­ti?

– Jūs ma­no­te, kad rei­kia ge­rin­ti san­ty­kius su Ru­si­ja?

– Val­džia tu­ri dė­ti mak­si­ma­lias pa­stan­gas ge­rin­da­ma san­ty­kius. Mes esa­me ir bū­si­me kai­my­nai, tai ne­iš­ven­gia­ma. No­ri di­din­ti sa­vo ka­ri­nius pa­jė­gu­mus – di­dink, bet ne­si­girk, ne­si­džiauk tuo. Kiek­vie­nas straips­nis [kal­ba apie] sig­na­lus Ru­si­jai. Nie­kas ne­krei­pia į ši­tą sig­na­lą dė­me­sio. Rei­kia gal­vo­ti, kaip sės­ti prie sta­lo, pa­kvies­ti V. Pu­ti­ną į sve­čius. Žo­dis „su­si­tai­ky­mas“ nė­ra pa­si­da­vi­mas. Su­si­tai­ky­mas su­si­de­da iš dvie­jų žo­džių „su“ ir „tai­ka“. Su tai­ka rei­kia žiū­rė­ti į gy­ve­ni­mą ir at­ei­tį. La­bai no­rė­čiau, kad bet kas, bū­da­mas val­džio­je, ga­lė­tų di­din­ti ka­ri­nius pa­jė­gu­mus, bet kiek­vie­no veiks­muo­se tu­ri bū­ti su­si­tai­ky­mas.