V. Ušackas: Lietuva turi plėsti draugų Rusijoje ratą
Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) am­ba­sa­do­riaus Ru­si­jo­je Vy­gau­do Ušac­ko tei­gi­mu, Lie­tu­vos ir Ru­si­jos dvi­ša­liai san­ty­kiai įžen­gė į nau­ją sta­di­ją, pa­si­žy­min­čią po­žiū­rių skir­tu­mais, ne­nus­pė­ja­mu­mu, po­li­ti­ne ir psi­cho­lo­gi­ne įtam­pa. 

Vis dėl­to, dip­lo­ma­to nuo­mo­ne, net ir di­džiau­sios kri­zės bei konf­lik­to są­ly­go­mis Lie­tu­va tu­ri kal­bė­tis, bend­rau­ti su Ru­si­ja ir „neį­šal­dy­ti“ sank­ci­jų ne­pa­veik­tų ry­šių.

Anot V. Ušac­ko, šiuo me­tu ES vals­ty­bės na­rės per­mąs­to, kaip at­ei­ty­je for­muo­ti san­ty­kius su Ru­si­ja pri­pa­žįs­tant pa­sau­lė­žiū­rų skir­tu­mus, bet iš­lie­kant tar­pu­sa­vy­je pri­klau­so­miems pre­ky­bos, in­ves­ti­ci­jų, ener­ge­ti­kos bei tarp­tau­ti­nės po­li­ti­kos sri­ty­se. „Ma­tyt, mū­sų san­ty­kiai bus ma­žiau am­bi­cin­gi, bet la­biau pri­nci­pin­gi ir pra­gma­tiš­ki“, – in­ter­viu „Lie­tu­vos ži­nioms“ sa­kė ES am­ba­sa­do­rius Ru­si­jo­je Vy­gau­das Ušac­kas.

Stra­te­gi­nė par­tne­ry­tė vir­to stra­te­gi­ne problema

Va­ka­rų ša­lių san­ty­kiai su Ru­si­ja iš­lie­ka įtemp­ti. Ko­kias jų pers­pek­ty­vas ma­to­te?

– Ne­le­ga­li Kry­mo anek­si­ja ir Ry­tų Ukrai­nos des­ta­bi­li­za­vi­mas bu­vo tie es­mi­niai veiks­niai, ku­rie ES ir Ru­si­jos stra­te­gi­nę par­ne­rys­tę pa­ver­tė stra­te­gi­ne prob­le­ma. Iš es­mės su­si­du­ria­me su pa­sau­lė­žiū­rų konf­lik­tu, ku­ris ilius­truo­ja­mas ne tik prieš­in­gais ver­ti­ni­mais dėl si­tua­ci­jos Ukrai­no­je, bet ir skir­tin­gais po­žiū­riais bei veiks­mais dėl žmo­gaus tei­sių ir lais­vių, vi­daus po­li­ti­nės kon­ku­ren­ci­jos, tarp­tau­ti­nių pre­ky­bi­nių įsi­pa­rei­go­ji­mų įgy­ven­di­ni­mo. Kas­dien su ne­ri­mu ste­bi­me, kaip Ru­si­jo­je ma­žė­ja ga­li­my­bės reikš­tis ne­vy­riau­sy­bi­nėms or­ga­ni­za­ci­joms ir opo­zi­ci­nėms po­li­ti­nėms jė­goms. Ži­niask­lai­da su­telk­ta vals­ty­bės ar po­li­ti­nės va­do­vy­bės ar­ti­mų as­me­nų ran­ko­se, o ša­lis vis daž­niau ne­si­lai­ko pri­nci­pi­nių Pa­sau­lio pre­ky­bos or­ga­ni­za­ci­jos (PPO) nuo­sta­tų.

An­tra ver­tus, Ru­si­ja te­bė­ra la­bai svar­bi vals­ty­bė, tu­rin­ti bran­duo­li­nį gink­lą, Jung­ti­nių Tau­tų (JT) Sau­gu­mo Ta­ry­bos na­rė, pre­ky­bos par­tne­rė, su ku­ria ES kas­me­ti­nė pre­ky­ba sie­kia be­veik 300 mlrd. eu­rų. Ru­si­ja – tai ša­lis, be ku­rios ge­ro­kai su­nkiau spręs­ti to­kias tarp­tau­ti­nes prob­le­mas kaip ko­va prieš „Is­la­mo vas­ty­bę“, ka­ras Si­ri­jo­je, Ar­ti­mų­jų Ry­tų konf­lik­tas, si­tua­ci­ja Af­ga­nis­ta­ne ir ki­tur.

Šiuo me­tu ES vals­ty­bės na­rės per­mąs­to, kaip at­ei­ty­je for­muo­ti san­ty­kius su Ru­si­ja pri­pa­žįs­tant pa­sau­lė­žiū­rų skir­tu­mus, bet iš­lie­kant tar­pu­sa­vy­je pri­klau­so­miems pre­ky­bos, in­ves­ti­ci­jų, ener­ge­ti­kos bei tarp­tau­ti­nės po­li­ti­kos sri­ty­se. Ma­tyt, mū­sų san­ty­kiai bus ma­žiau am­bi­cin­gi, bet la­biau pri­nci­pin­gi ir pra­gma­tiš­ki. Pri­nci­pin­gai pri­va­lo­me rem­ti Ukrai­nos ir ki­tų kai­my­nių vals­ty­bių ne­prik­lau­so­my­bę, su­ve­re­ni­te­tą ir pa­dė­ti di­din­ti šių ša­lių ad­mi­nis­tra­ci­nius ge­bė­ji­mus, stip­rin­ti mū­sų pa­čių – ES ir NA­TO vals­ty­bių – eko­no­mi­ką ir gy­ny­bos pa­jė­gu­mą, vi­so­ke­rio­pai rem­ti Ru­si­jos pi­lie­ti­nę vi­suo­me­nę bei plė­to­ti ry­šius su jau­ni­mu, stu­den­ti­ja, moks­li­nin­kais, rem­ti tarp­re­gio­ni­nį bend­ra­dar­bia­vi­mą.

Pra­gma­tiš­kai tę­si­me pa­stan­gas ieš­kant bend­rų spren­di­mų ko­vo­je prieš „Is­la­mo vals­ty­bę“ ar dees­ka­luo­jant ki­tus tarp­tau­ti­nius konf­lik­tus. Taip pat gin­si­me ES in­ves­tuo­to­jų, ku­rie su­da­ro net 75 proc. vi­sų už­sie­nio in­ves­tuo­to­jų Ru­si­jo­je, in­te­re­sus, siek­si­me, kad ES pa­ga­min­tos pre­kės ne­bū­tų dis­kri­mi­nuo­ja­mos Ru­si­jos rin­ko­je.

Dvi­ša­liai Lie­tu­vos ir Ru­si­jos san­ty­kiai aps­kri­tai yra at­ša­lę. Tu­rint min­ty, kad jie nie­ka­da ne­bu­vo itin ge­ri, ar ma­to­te ga­li­my­bių juos nor­ma­li­zuo­ti?

– Da­bar­ti­nė­mis są­ly­go­mis su­nku įsi­vaiz­duo­ti grei­tą san­ty­kių nor­ma­li­za­vi­mą. Mes grei­čiau įžen­gė­me į nau­ją san­ty­kių sta­di­ją, ku­ri pa­si­žy­mės po­žiū­rių vi­daus ir už­sie­nio po­li­ti­kos klau­si­mų skir­tu­mais, ne­nus­pė­ja­mu­mu, po­li­ti­ne ir psi­cho­lo­gi­ne įtam­pa.

Ta­čiau, ma­no nuo­mo­ne, ir di­džiau­sios kri­zės bei konf­lik­to są­ly­go­mis, mes, Lie­tu­va, tu­ri­me kal­bė­tis, bend­rau­ti ir „neį­šal­dy­ti“ sank­ci­jų ne­pa­veik­tų ry­šių. Pir­miau­sia, teik­ti vi­so­ke­rio­pą par­amą bend­ras lais­vės ir de­mo­kra­ti­jos ver­ty­bes iš­pa­žįs­tan­čių ru­sų pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės at­sto­vams. An­tra, gai­la pri­pa­žin­ti, kad Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tai ne­ro­do to ak­ty­vu­mo, reiš­kia­mo ki­tų ES vals­ty­bių na­rių, da­ly­vau­jant bend­ro­se stu­den­tų mai­nų, moks­lo ir ty­ri­mo prog­ra­mo­se su Ru­si­jos uni­ver­si­te­tais. Ti­kiuo­si, kad tai nė­ra, kaip kai ku­rie rek­to­riai man už­si­mi­nė, „po­li­ti­nio pa­ska­ti­ni­mo iš vir­šaus“ at­si­sa­ky­ti ry­šių ir bet ko­kių san­ty­kių su Ru­si­jos uni­ver­si­te­tais pa­sek­mė. Vien šiais me­tais, ES sky­rus fi­nan­si­nę par­amą, apie 3 tūkst. Ru­si­jos stu­den­tų ir dės­ty­to­jų nuo 3 iki 9 mė­ne­sių mo­ky­sis ar to­bu­lins ži­nias ES uni­ver­si­te­tuo­se. Kad ir ke­lių de­šim­čių Ru­si­jos stu­den­tų mo­ky­ma­sis Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tuo­se duo­tų ne tik pa­pil­do­mų pa­ja­mų aukš­to­sioms mo­kyk­loms, bet ir pri­si­dė­tų prie ge­res­nio Lie­tu­vos de­mo­kra­ti­nio ir lais­vos rin­kos pa­žan­gos pa­ži­ni­mo, o il­gai­niui plės­tų Lie­tu­vos drau­gų ra­tą Ru­si­jo­je.

Prieš­prie­šos bei įtam­pos lai­ko­tar­piu tu­rė­tu­me ir to­liau su­ma­niai plė­to­ti tarp­re­gio­ni­nį bend­ra­dar­bia­vi­mą su tie­sio­gi­niais sa­vo kai­my­nais – Ka­ra­liau­čiaus sri­ti­mi. Tai da­rė­mė iš kar­to po Ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo, iš­ve­dant Ru­si­jos ka­riuo­me­nę iš Lie­tu­vos, tę­sė­me skin­da­mie­si ke­lią į NA­TO ir ES. Tad ir da­bar­ti­nio ka­ro Ukrai­no­je są­ly­go­mis pri­va­lo­me iš­ra­din­gai ir su­ma­niai iš­lai­ky­ti ry­šius su tie­sio­gi­niais kai­my­nais, sklai­dant gan­dus ir ne­tie­są apie mū­sų ša­lį, re­miant lie­tu­vių bend­ruo­me­nę ir iš­lai­kant kul­tū­ri­nį pa­li­ki­mą bei eko­no­mi­nius ry­šius.

Sa­vo ruo­žtu, pa­si­nau­do­da­mi ES tu­ri­mais PPO ir dvi­ša­lių san­ty­kių sver­tais, tu­ri­me gin­ti Lie­tu­vos ūki­nin­kų, vers­li­nin­kų ir in­ves­tuo­to­jų tei­sė­tus in­te­re­sus Ru­si­jos rin­ko­je.

– Ru­si­jos pre­zi­den­tas Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas ne­se­niai pra­kal­bo apie di­džiu­lį emig­ra­ci­jos iš Lie­tu­vos mas­tą ir par­agi­no lie­tu­vius kraus­ty­tis gy­ven­ti į Ru­si­ją. Ką sig­na­li­zuo­ja to­kios V. Pu­ti­no ir ki­tų kai­my­nės ša­lies po­li­ti­kų kal­bos bei dė­me­sys mū­sų ša­liai?

– Tai tie­siog ne­vy­kęs vie­šų­jų ry­šių ak­tas in­for­ma­ci­nio, hib­ri­di­nio ka­ro są­ly­go­mis. Ma­nau, kad ir dau­ge­lis ru­sų į tai pa­žvel­gė su šyp­se­na, nes kas jau kas, bet Ka­li­ning­ra­do sri­ties gy­ven­to­jai pui­kiai ži­no apie pa­dė­tį Lie­tu­vo­je.

Mū­sų vals­ty­bė is­to­riš­kai vi­sa­da bu­vo la­bai svar­bi Ru­si­jai ir to­kia liks, kaip ir mums Ru­si­ja. Pra­ėju­siais me­tais su šei­ma ap­lan­kė­me Ru­si­jos val­do­vų Riu­ri­ko­vų di­nas­ti­jos par­odą Ma­nie­žo mu­zie­ju­je, ją iš­kil­min­gai ati­da­rė pre­zi­den­tas V. Pu­ti­nas ir pa­triar­chas Ki­ri­las. XIV-XVI am­žiai pers­melk­ti fak­tų ir in­te­rak­ty­vių ilius­tra­ci­jų apie „Lie­tu­vos ir Ru­si­jos ko­vą už vieš­pa­ta­vi­mą Ry­tų Eu­ro­po­je“. Kai ku­rie apž­val­gi­nin­kai Mask­vo­je tai aso­ci­juo­ja ir su da­bar­ti­niu konf­lik­tu Ukrai­no­je, tik šį­kart vie­toj Lie­tu­vos mi­ni­ma ES.

Jau­čia nos­tal­gi­ją lie­tu­viš­kiems produktams

– Su­ka­ko me­tai nuo ta­da, kai, at­sa­ky­da­ma į pri­tai­ky­tas ES ir JAV sank­ci­jas, Ru­si­ja užd­rau­dė va­ka­rie­tiš­kų mais­to pro­duk­tų im­por­tą. V. Pu­ti­nas jį įsa­kė pra­tęs­ti dar me­tams. Ar yra ko­kia ti­ki­my­bė, kad Ru­si­ja at­šauk­tų šį em­bar­gą anks­čiau?

– Ši­to rei­kė­tų klaus­ti Ru­si­jos va­do­vy­bės. Ru­si­jos „an­ti­sank­ci­jos“ įves­tos ne­tei­sė­tai ir tu­rė­tų bū­ti at­šauk­tos ne­del­siant.

– Va­ka­ruo­se svars­ty­ta, kad pa­pras­ti ru­sai il­gai ne­išt­vers be is­pa­niš­kų vai­sių ir dar­žo­vių, lie­tu­viš­kų pie­no pro­duk­tų, o iš­au­gu­sios mais­to pro­duk­tų kai­nos smar­kiai pa­blo­gins jų gy­ve­ni­mą. Kaip šian­dien gy­ve­na pa­pras­ti Ru­si­jos gy­ven­to­jai?

– Aki­vaiz­du, kad dėl Ru­si­jos spren­di­mo užd­raus­ti že­mės ūkio pro­duk­tų iš ES im­por­tą vi­sų pir­ma nu­ken­tė­jo Ru­si­jos gy­ven­to­jai: ap­ri­bo­tas mais­to pa­si­rin­ki­mas, su­men­ko pro­duk­tų ko­ky­bė, kai ku­rie mais­to pro­duk­tai pa­bran­go net tris kar­tus. Vyk­do­ma ar­ši, ma­ni­pu­lia­ci­jo­mis pa­grįs­ta in­for­ma­ci­nė kam­pa­ni­ja nu­tei­kia žmo­nes taip ab­sur­diš­kai, kad kai kas įti­kė­jo, jog va­ka­rie­tiš­kų mais­to pro­duk­tų din­gi­mas iš len­ty­nų – tai ES spren­di­mas „nu­baus­ti pa­pras­tus ru­sus“! Ki­ta ver­tus, ru­sai su nos­tal­gi­ja pri­si­me­na lie­tu­viš­kus ir ki­tų ES ša­lių mais­to pre­kių ženk­lus bei griž­da­mi iš ES, kaip ir aš, par­si­ve­ža sū­rių ir ki­tų mėgs­ta­mų pro­duk­tų.

– Kaip in­te­lek­tua­lai ver­ti­na tai, kas šiuo me­tu vyks­ta Ru­si­jo­je? Ko­kios jų nuo­tai­kos dėl Ru­si­jos val­džios prieš­prie­šos su Va­ka­rais?

– Ne­su­ti­kau nė vie­no iš­si­la­vi­nu­sio ir in­for­muo­to ru­so, ku­ris bū­tų pa­ten­kin­tas da­bar­ti­ne san­ty­kių su ES būk­le. Dau­ge­lis jų la­bai su­si­rū­pi­nę stag­nuo­jan­čia Ru­si­jos eko­no­mi­ka, po­li­ti­nės va­lios ne­bu­vi­mu pe­rei­ti nuo dek­la­ra­ci­jų, kal­bų prie kon­kre­čių spren­di­mų ir dar­bų sie­kant res­truk­tū­ri­zuo­ti eko­no­mi­ką, ją mo­der­ni­zuo­ti da­rant ma­žiau pri­klau­so­mą nuo tarp­tau­ti­nės naf­tos kai­nos. Su nos­tal­gi­ja pri­si­me­na­mi lai­kai, kai ES ir Ru­si­ja vie­na ki­tą va­di­no „stra­te­gi­nė­mis par­tne­rė­mis“, sie­kė am­bi­cin­gų eko­no­mi­kos, švie­ti­mo ir moks­lo, tei­sin­gu­mo erd­vių in­teg­ra­ci­jos. Kai ku­rie, nors ir ne­dau­ge­lis, tei­gia, kad Kry­mo ne­tei­sė­ta anek­si­ja bei des­ta­bi­li­zuo­jan­tys veiks­mai Ry­tų Ukrai­nos at­žvil­giu – is­to­ri­nė klai­da, pa­žei­du­si ne tik tarp­tau­ti­nę tei­sę, bet ir il­gam su­prie­ši­nu­si ukrai­nie­čių ir ru­sų tau­tas. Po­li­ti­nio spau­di­mo ir įbau­gi­ni­mo są­ly­go­mis jiems su­nku vie­šai reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę.

Tu­ri­me bū­ti pa­si­ren­gę „pamokymams“

Į Olan­di­jos ir ki­tų ša­lių siū­ly­mą įkur­ti tarp­tau­ti­nį tri­bu­no­lą, ku­ris teis­tų per­nai Ry­tų Ukrai­no­je nu­muš­to Ma­lai­zi­jos oro li­ni­jų lėk­tu­vo ka­tas­tro­fos kal­ti­nin­kus, Ru­si­ja at­sa­kė ne tik ve­to JT Sau­gu­mo Ta­ry­bo­je, bet ir pra­dė­jo svars­ty­ti gė­lių im­por­to iš Olan­di­jos bei ki­tų vals­ty­bių, taip pat ir Lie­tu­vos, užd­rau­di­mą. Kiek dar pa­na­šiais bū­dais kai­my­nė ša­lis ban­dys „pa­mo­ky­ti“ ne­pak­lus­niuo­sius?

– Prieš­ta­ra­vi­mų, įtam­pos, pa­sau­lė­žiū­rų konf­lik­to ir hib­ri­di­nio ka­ro są­ly­go­mis tu­ri­me bū­ti pa­si­ren­gę ne­nus­pė­ja­miems, prieš­ta­rin­giems ir ne­ati­tin­kan­tiems tarp­tau­ti­nių įsi­pa­rei­go­ji­mų ar ele­men­ta­rios vers­lo lo­gi­kos gra­si­ni­mams ar­ba „pa­mo­ky­mams“. Kiek­vie­nas tu­ri­me de­ra­mai pa­ma­tuo­ti vers­lo, ir ne tik, spren­di­mų ri­zi­ką. An­tra ver­tus, Ru­si­jos žings­niai eko­no­mi­nės ir po­li­ti­nės sa­vii­zo­lia­ci­jos nuo Va­ka­rų link at­ro­do tar­si plau­ki­mas upe prieš smar­kią sro­vę. Taip ga­li­ma plauk­ti ku­rį lai­ką, bet ne vi­sa­da. Gy­ve­na­me glo­ba­lios fi­nan­si­nės, eko­no­mi­nės ir po­li­ti­nės tar­pu­sa­vio pri­klau­so­my­bės są­ly­go­mis, kur už­kar­dų ir drau­di­mų po­li­ti­ka nė­ra tva­ri. ES ir Ru­si­ją sie­ja ne tik bend­ras kon­ti­nen­tas ir bend­ra is­to­ri­ja, bet ir di­džiu­lis bend­ra­dar­bia­vi­mo po­ten­cia­las, ku­ris bus įgy­ven­din­tas, jei san­ty­kiai rem­sis pa­si­ti­kė­ji­mu, pa­gar­ba vi­suo­ti­nai iš­pa­žįs­ta­moms žmo­gaus tei­sėms, de­mo­kra­ti­nėms ver­ty­bėms, ki­tų vals­ty­bių su­ve­re­ni­te­tui bei eko­no­mi­ne in­teg­ra­ci­ja par­em­ta įsta­ty­mo vir­še­ny­be, lais­va pre­ky­ba.

– Pa­dė­tis Ry­tų Ukrai­no­je te­bė­ra su­nki ir konf­lik­to pa­bai­gos ne­ma­ty­ti. Ne­ma­žai ma­nan­čių­jų, kad Don­ba­sui gre­sia Pa­dnies­trės li­ki­mas. Ko­kią šio re­gio­no ir Ukrai­nos aps­kri­tai at­ei­tį ma­to­te?

– At­ski­rų konf­lik­tų pa­ly­gi­ni­mai ir ana­lo­gi­jos ne­pa­dės spręs­ti Ry­tų Ukrai­nos konf­lik­to. Is­to­riš­kai kiek­vie­nas jų tu­ri in­di­vi­dua­lų pre­teks­tą bei at­omaz­gą, nors pri­nci­pi­nis iš­ori­nis vei­kė­jas mū­sų re­gio­ne daž­nai bū­na tas pats.

Šiuo me­tu svar­bu dė­ti vi­sa­pu­siš­kas pa­stan­gas, kad Mins­ko su­si­ta­ri­mai bū­tų įgy­ven­din­ti. Tai reiš­kia, kad bū­tų lai­ko­ma­si pa­liau­bų, įsi­ga­lio­tų tai­ka, Ry­tų Ukrai­na iš­lik­tų vien­ti­sa Ukrai­nos da­li­mi, įvyk­tų vie­tos rin­ki­mai pa­gal Ukrai­nos tei­sę, bū­tų iš­ves­tos už­sie­nio ka­ri­nės pa­jė­gos ir tech­ni­ka, Ukrai­nos pa­sie­nie­čiai pe­rim­tų vals­ty­bės sie­nų su Ru­si­ja kon­tro­lę. Mins­ko su­si­ta­ri­mai taip pat nu­ma­to, kad bus pri­im­ti tei­sės ak­tai, lai­ki­nai nu­sta­tan­tys kai ku­riems Do­nets­ko ir Lu­gans­ko re­gio­nams spe­cia­lų vie­tos sa­vi­val­dos sta­tu­są Ukrai­nos su­dė­ty­je. Šių su­si­ta­ri­mų įgy­ven­di­ni­mas su­kur­tų tai­kias ir ra­mias są­ly­gas konf­lik­to spren­di­mui po­li­ti­niu bū­du. Ru­si­ja tu­ri įta­kin­gų sver­tų, ku­riuos pa­nau­do­jus pa­dė­tis Ry­tų Ukrai­no­je sta­bi­li­zuo­tu­si.

Te­beieš­ko nau­jo identiteto

Va­ka­rų bend­ruo­me­nės sa­vo­tiš­kai izo­liuo­ta Ru­si­ja at­sig­rę­žė į Ry­tus, pir­miau­sia – į Ki­ni­ją. Ar tarp šių ša­lių ti­krai for­muo­ja­si glau­di drau­gys­tė ir at­si­ran­da nau­ja jė­gos ašis?

– Mask­vo­je vis daž­niau ci­tuo­ja­mas ku­ni­gaikš­čio Alek­sand­ro Ne­vskio kvie­ti­mas „stip­rin­ti gy­ny­bą su Va­ka­rais, o drau­gų ieš­ko­ti Ry­tuo­se“. Be abe­jo­nės, tai Ru­si­jos pa­si­rin­ki­mas. Nors, ma­no nuo­mo­ne, Ru­si­ja tie­siog šiek tiek pa­vė­luo­tai „a­tran­da“ Ki­ni­ją – ga­lin­gą eko­no­mi­nę ir po­li­ti­nę XXI am­žiaus vals­ty­bę, su ku­ria ES jau ku­rį lai­ką sie­ja glau­dūs stra­te­gi­niai eko­no­mi­niai san­ty­kiai. ES yra di­džiau­sia Ki­ni­jos pre­ky­bos par­tne­rė, kai tuo me­tu ES pa­gal pre­ky­bos apim­tį Ki­ni­ja yra an­tra po JAV svar­biau­sia rin­ka. 2014–ai­siais ES ir Ki­ni­jos pre­ky­bos apim­tis sie­kė 470 mlrd. eu­rų, o Ru­si­jos ir Ki­ni­jos – tik 78 mlrd. eu­rų. ES ne­abe­jo­ti­nai te­bė­ra svar­biau­sia Ru­si­jos ener­gi­jos šal­ti­nių eks­por­to rin­ka. Ir po la­bai iš­rek­la­muo­to „Si­bi­ro jė­gos“ du­jo­te­kio į Ki­ni­ją tie­kia­mų du­jų į šią ša­lį apim­tis su­da­rys ma­žiau nei treč­da­lį to, ką iš Ru­si­jos per­ka ES var­to­to­jai.

Is­to­ri­niu Šil­ko ke­lio pro­jek­tu sie­kia­ma su­sie­ti Ki­ni­ją ir ES rin­kas. Tad Ru­si­jos kons­truk­ty­vus tran­zi­to ša­lies vaid­muo mums vi­siems svar­bus. Ma­nau, ir mes tu­rė­tu­me ak­ty­viau po­zi­cio­nuo­ti Klai­pė­dos uos­tą, kaip tar­pi­nį tran­zi­to ir mai­nų re­gio­ni­nį cen­trą šia­me nau­ja­me ir la­bai am­bi­cin­ga­me geoe­ko­no­mi­nia­me pro­jek­te.

Kiek bend­rų, nuo­šir­džių in­te­re­sų tu­rės Ru­si­ja ir Ki­ni­ja bei kaip tos ša­lys pa­pil­dys vie­na ki­tą eko­no­miš­kai, de­mog­ra­fiš­kai, po­li­tiš­kai ir stra­te­giš­kai, par­odys at­ei­tis.

Ste­bint pa­sta­rų­jų dvie­jų de­šimt­me­čių vi­daus ir už­sie­nio po­li­ti­kos rai­dą bei vi­daus de­ba­tus aki­vaiz­du, kad žlu­gus So­vie­tų Są­jun­gai ir at­ran­dant sa­ve glo­ba­li­za­ci­jos ir tar­pu­sa­vio pri­klau­so­my­bės am­žiu­je Ru­si­ja tę­sia sa­vo nau­jo iden­ti­te­to pa­ieš­ką. Ma­nau, at­ei­ty­je Ru­si­ja su­grįš prie eu­ro­pi­nių iš­ta­kų, o jos mo­der­ni­za­ci­ja ir to­les­ni san­ty­kiai su ES bus nu­lem­ti ge­bė­ji­mo lai­ky­tis tarp­tau­ti­nių su­si­ta­ri­mų, taip pat gerb­ti ki­tų vals­ty­bių te­ri­to­ri­nį vien­ti­su­mą ir ne­prik­lau­so­my­bę, plė­to­ti pre­ky­bi­nius san­ty­kius li­be­ra­li­za­ci­jos, lais­vo­sios pre­ky­bos link.

Pen­ke­rius me­tus dir­ba­te ES dip­lo­ma­ti­nė­je tar­ny­bo­je. Vis dėl­to esa­ma žmo­nių, to­les­nę jū­sų kar­je­rą re­gin­čių Lie­tu­vo­je, – esa­te mi­ni­mas kaip vie­nas ga­li­mų kan­di­da­tų į pre­zi­den­tus po 4 me­tų vyk­sian­čiuo­se rin­ki­muo­se. Ko­kie jū­sų at­ei­ties pla­nai? Ar tu­ri­te min­čių grįž­ti į Lie­tu­vą?

– Rem­da­ma­sis as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi, ne­bep­la­nuo­ju spren­di­mų, ku­riuos tu­rė­siu pri­im­ti po ket­ve­rių ar net dve­jų me­tų. Esu dė­kin­gas li­ki­mui, ku­ris su­tei­kė ga­li­my­bę da­ly­vau­ti for­muo­jant bei sie­kiant svar­biau­sių ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos už­sie­nio po­li­ti­kos tiks­lų – ES ir NA­TO na­rys­tės. At­sto­va­vau ES su­dė­tin­giau­sio­je ir la­bai pa­vo­jin­go­je konf­lik­to zo­no­je – Af­ga­nis­ta­ne. Šiuo me­tu tar­nau­ju Lie­tu­vai ir dar 27 ša­lims vie­no­je svar­biau­sių pa­sau­lio vals­ty­bių – Ru­si­jo­je, di­džiau­sių geo­po­li­ti­nių su­krė­ti­mų są­ly­go­mis, siek­da­mas gin­ti mū­sų in­te­re­sus, mi­ni­ma­li­zuo­ti ža­lą dėl konf­lik­to bei iš­lai­ky­ti bend­ra­vi­mo til­tus. Su­kaup­tą pa­tir­tį ir ži­nias siek­siu pa­nau­do­ti dar­bui Lie­tu­vai. Kaip kon­kre­čiai – at­ei­tis par­odys.