V. Rubavičius: vilniečių kasdienybėje trūksta A. Smetonos
Pir­ma­sis Lie­tu­vos pre­zi­den­tas kaip sim­bo­li­nė mū­sų vals­ty­bin­gu­mą tvir­ti­nan­ti fi­gū­ra šiuo me­tu yra itin ak­tua­li, o at­ei­ty­je taps dar ak­tua­les­nė, tei­gia fi­lo­so­fas, kul­tū­ro­lo­gas dr. Vy­tau­tas Ru­ba­vi­čius. 

Pa­sak jo, An­ta­no Sme­to­nos šian­die­nė­je mū­sų kul­tū­ro­je nė­ra daug. Esa­ma ženk­lų, ta­čiau daž­niau­siai pra­dė­jus po­kal­bį apie jį su po­li­ti­kais ar aka­de­mi­ne bend­ruo­me­ne, pa­si­girs­ta „so­vie­ti­nės pro­pa­gan­dos lie­ka­nos“. V. Ru­ba­vi­čius tei­gia, kad pa­sta­ro­sios vis dar for­muo­ja mū­sų pa­sau­lė­vaiz­dį, o tai ilius­truo­ja fak­tas, jog per dvi­de­šimt pen­ke­rius ne­prik­lau­so­my­bės me­tus taip ir ne­per­leis­ti šio tau­ti­nin­ko raš­tai: „Sa­ve ger­bian­ti tau­ta ti­krai tu­rė­jo iš­leis­ti, nes tai bu­vo pa­grin­di­nis mū­sų vals­ty­bės vy­ras, kū­ręs ne tik vals­ty­bę, bet ir lie­tu­vių tau­tą. Jis yra lie­tu­vy­bės kū­rė­jas ir auk­lė­to­jas“.

„Drįs­čiau pa­sa­ky­ti, kad mes iš es­mės dar ne­pra­dė­jo­me kur­ti vals­ty­bės. Pa­vel­dė­jo­me jos at­ri­bu­tus, įga­vo­me tarp­tau­ti­nius ry­šius, to­liau ad­mi­nis­tra­vo­me kraš­tą, – sa­ko fi­lo­so­fas, pa­brėž­da­mas, kad se­na­sis po­li­ti­nis eli­tas ta­pęs nau­juo­ju to­liau trak­ta­vo Lie­tu­vą kaip ad­mi­nis­tra­ci­nį-te­ri­to­ri­nį vie­ne­tą. – La­bai grei­tai pa­si­ro­dė, kad ši­tas ad­mi­nis­tra­vi­mas la­bai tin­ka­mas ir nau­jo­mis są­ly­go­mis“. Anot V. Ru­ba­vi­čiaus, ku­ris sa­ko ne­sąs eu­ros­kep­ti­kas, at­gau­to vals­ty­bin­gu­mo at­ri­bu­tų im­ta at­si­sa­ky­ti, įsto­jus į Eu­ro­pos Są­jun­gą (ES).

„Vals­ty­bės ne­ten­kan­ti tau­ta iš­ei­na iš is­to­ri­jos are­nos. Yra daug tau­tų, ne­tu­rin­čių vals­ty­bės, ta­čiau jos nė­ra is­to­ri­jos vei­kė­jos. Mums te­ko lai­mė bū­ti is­to­ri­jo­je, ta­čiau šiuo me­tu lais­va va­lia at­si­sa­ko­me šio vaid­mens. Ne­krei­pia­me dė­me­sio į emig­ra­ci­ją – eg­zis­ten­ci­nį tau­tos ny­ki­mą – ir ne­su­vo­kia­me to kaip iš­šū­kio, į ku­rį rei­kia ieš­ko­ti at­sa­ko. Tai bū­tų ne iš­sto­ji­mas iš ES, bet vals­ty­bin­gu­mo jaus­mo stip­ri­ni­mas, na­cio­na­li­nio ta­pa­tu­mo tvir­ti­ni­mas, kul­tū­ri­nės at­min­ties puo­se­lė­ji­mas, aiš­kaus is­to­ri­nio pa­sa­ko­ji­mo apie vals­ty­bę kū­ri­mas“, – kal­ba V. Ru­ba­vi­čius, tei­gian­tis, kad at­si­ra­dus į mi­nė­tus da­ly­kus nu­kreip­toms prog­ra­moms, pa­grin­di­nė fi­gū­ra jo­se tu­rė­tų bū­ti pir­ma­sis Lie­tu­vos pre­zi­den­tas.

Dr. Vytautas Rubavičius / Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Kaip A. Sme­to­nos reikš­mei įtvir­tin­ti ne­pa­lan­kų veiks­nį V. Ru­ba­vi­čius įvar­di­ja Eu­ro­pos eli­te įsi­vy­ra­vu­sią nuo­sta­tą, kad rei­kia nai­kin­ti vi­sas na­cio­na­lu­mo ap­raiš­kas: „Ne­tu­ri bū­ti kal­ba­ma apie tau­tiš­ku­mą. Vi­si šie da­ly­kai lai­ko­mi pa­vo­jin­go na­cio­na­liz­mo, kal­to dėl An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro, ap­raiš­ko­mis. Iš vie­šo­sios erd­vės va­lo­mi su na­cio­na­li­nės vals­ty­bės, ta­pa­tu­mo, kul­tū­ros da­ly­kais su­si­ję klau­si­mai. Ta­čiau mes ži­no­me, kad A. Sme­to­na yra lie­tu­viš­ka­sis na­cio­na­lis­tas, ku­rio auk­lė­ji­mas iš es­mės bu­vo pers­mel­kęs vi­są lie­tu­vių tau­tą, ypa­tin­gu bū­du pa­si­reiš­kė ir po­ka­rio me­tais. Lie­tu­viais mes iš­li­ko­me, ma­nau, dėl to, kad sme­to­ni­nė Lie­tu­va pa­dė­jo lie­tu­vy­bės pa­grin­dus“. Anot fi­lo­so­fo, lie­tu­viš­ka­sis na­cio­na­liz­mas re­mia­si kal­ba ir gy­ve­ni­mu sa­vo že­mė­je. Tai „minkš­ta­sis“ na­cio­na­liz­mas, nie­ka­da ne­sig­vie­šęs ap­lin­ki­nių že­mių, ne­kė­lęs sa­vęs aukš­čiau ki­tų tau­tų. Kaip sa­ko kul­tū­ro­lo­gas, rei­ka­lau­ta tik vie­no da­ly­ko – gyen­ti šio­je že­mė­je kaip lie­tu­viams kar­tu su tais, ku­riems ji ir­gi gim­to­ji – žy­dais, to­to­riais, vo­kie­čiais. Pats A. Sme­to­na yra sa­kęs, kad tie, ku­rie nuo se­no gy­ve­na Lie­tu­vo­je nė­ra sve­tim­tau­čiai, o ki­ta­tau­čiai, mū­sų žmo­nės.

„Sme­to­na kaip dik­ta­to­rius yra daug par­an­kes­nis bend­rai Eu­ro­pos is­to­ri­jai nei kaip lie­tu­vy­bės ir vals­ty­bin­gu­mo tvir­tin­to­jas“ – tei­gia V. Ru­ba­vi­čius, pa­žy­min­tis, kad vie­nas pa­grin­di­nių vi­suo­me­nė­je prieš­ta­rin­gai ver­ti­na­mo pre­zi­den­to dar­bų bu­vo lie­tu­vy­bės ir len­ky­bės at­sky­ri­mas. Taip pat jis stip­ri­no mo­der­nią lie­tu­vių vals­ty­bę, kons­ti­tu­ciš­kai įtvir­ti­no Vil­nių kaip am­ži­ną Lie­tu­vos sos­ti­nę, ug­dė vals­ty­bin­gu­mo jau­se­ną. Fi­lo­so­fo nuo­mo­ne, sa­vo kas­die­ny­bė­je tu­rė­tu­me ma­ty­ti pir­mo­jo Lie­tu­vos pre­zi­den­to ženk­lus, ypač sos­ti­nė­je. Pra­dė­ti, anot jo, rei­kė­tų nuo pa­lai­kų per­lai­do­ji­mo – gais­ro me­tu 1944 me­tais JAV žu­vęs A. Sme­to­na pa­lai­do­tas Kliv­lan­do ka­pi­nė­se, vė­liau pa­lai­kai per­kel­ti į Knol­vu­do mau­zo­lie­jų – bei pa­mink­lo Vil­niu­je pa­sta­ty­mo. Kol kas vie­nin­te­lis pa­mink­las ša­ly­je šiam tar­pu­ka­rio po­li­ti­kui sto­vi Lie­tu­vos is­to­ri­nės pre­zi­den­tū­ros kie­me. Nors A. Sme­to­nos šei­ma su per­lai­do­ji­mu ne­su­tin­ka ir no­ri, kad pre­zi­den­tas lik­tų gre­ta ar­ti­mų­jų JAV, V. Ru­ba­vi­čiaus tei­gi­mu, dėl to rei­ka­lin­gas vals­ty­bės ap­sisp­ren­di­mas ir aiš­kus pa­sa­ky­mas, kad ji da­ro „šį la­bai svar­bų veiks­mą“. Ki­tas dar­bas tu­rė­tų bū­ti Va­sa­rio 16-osios ak­to sig­na­ta­ro raš­tų per­lei­di­mas. Anot hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ro, ypač ak­tua­lus yra to­mas apie lie­tu­vių-len­kų san­ty­kius.

Pra­ne­ši­mą „Pre­zi­den­tas An­ta­nas Sme­to­na ir Lie­tu­vos at­ei­tis“ V. Ru­ba­vi­čius skai­tė pra­ėju­sią sa­vai­tę vy­ku­sio­je sep­tin­to­jo­je šiai as­me­ny­bei skir­to­je kon­fe­ren­ci­jo­je, or­ga­ni­zuo­to­je Lie­tu­vos blai­vy­bės drau­gi­jos „Bal­tų ai­niai“ ir kraš­tie­čių drau­gi­jos „Kur tas šal­ti­nė­lis“.