V. Rakutis: iki 2004-ųjų Lietuvos kariuomenė atrodė tikrai neblogai
Iki 2004 me­tų Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je bu­vo pa­da­ry­tas di­džiu­lis prog­re­sas, tei­gia pro­fe­so­rius Val­das Ra­ku­tis, dės­tan­tis Ge­ne­ro­lo Jo­no Že­mai­čio Lie­tu­vos ka­ro aka­de­mi­jo­je. Tai bu­vo lai­kai, kai ka­ri­nin­kai au­ko­jo­si tė­vy­nei, ne­pai­sy­da­mi al­gos dy­džio ar dar­bo va­lan­dų skai­čiaus. 

„Kaip ži­no­me, ka­ras yra ri­te­rių luo­mo nuo­sa­vy­bė. Lie­tu­vos ba­jo­rai tie­sio­giai sa­ve sie­jo su ka­ry­ba ir jie vals­ty­bė­je bu­vo at­sa­kin­gi už šią sri­tį. Ku­riant Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę, Lie­tu­vos kraš­to ap­sau­gos sis­te­mą ne­bu­vo nei ba­jo­rų, nei ka­riuo­me­nės pa­tir­ties“, – apie 1990-1991 me­tus, kuo­met ka­riuo­me­nė for­ma­vo­si iš tų, ku­rie bu­vo tar­na­vę so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je ir vi­siš­kai „ža­lių“, kal­ba ka­ro is­to­ri­kas. Pir­mie­ji, anot jo, at­si­ne­šė sa­vo pro­fe­si­nes ži­nias, an­trie­ji – karš­tą pa­trio­tiz­mą. Dėl to pir­mie­ji Ne­prik­lau­so­my­bės me­tai kraš­to ap­sau­gai ta­po ir vi­di­nės ko­vos, ir bend­ra­dar­bia­vi­mo lai­ko­tar­piu: „pir­mo­ji kar­ta iš­ko­vo­jo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės įvaiz­dį, for­ma­vo struk­tū­ras, kū­rė ka­ro aka­de­mi­ją. An­tro­ji kar­ta sa­vo pa­trio­tiz­mu su­ko vi­są ši­tą sis­te­mą Lie­tu­vai nau­din­ga link­me“.

Perž­vel­gus pa­sta­rą­jį ket­vir­tį am­žiaus, kaip tei­gia V. Ra­ku­tis, ma­ty­ti „mė­ty­ma­sis“, ne­nuo­sek­lu­mas, ban­dy­mas ką nors pa­vy­ti, ką nors nau­jo įdieg­ti, o tuo pa­čiu ir iš­lai­ky­ti sis­te­mą tva­rią. „Tai ne­bu­vo su­nkus lai­kas. Pra­džio­je tiks­lai bu­vo aiš­kūs, rei­kė­jo iš­ko­vo­ti Lie­tu­vos Ne­prik­lau­so­my­bę, ją ap­gin­ti, iš­ves­ti Ru­si­jos ka­riuo­me­nę. An­tra­me eta­pe – įsto­ti į NA­TO. Ka­riuo­me­nė tai pri­ėmė kaip as­me­ni­nį už­da­vi­nį ir iš ti­krų­jų dė­jo di­džiu­les pa­stan­gas, kad bū­tų ga­li­ma pa­vy­ti tuos gar­siuo­sius NA­TO stan­dar­tus, at­ro­dy­ti taip, kaip tu­ri at­ro­dy­ti, nors gal­būt są­ly­gų ne­la­bai yra“, – kal­ba pro­fe­so­rius.

Skir­tin­gai nuo ki­tų spe­cia­lis­tų kraš­to ap­sau­go­je dir­ban­tie­ji ne­tu­rė­jo pa­tir­ties. „I­ki 2004 me­tų bu­vo pa­da­ry­tas di­džiu­lis prog­re­sas ir jį pa­sie­kė ka­ri­nin­kai. Šian­dien vi­si pri­si­me­na tuos lai­kus kaip šven­tą lai­ko­tar­pį, kai nie­kas ne­žiū­rė­jo, ko­kia al­ga ar kiek va­lan­dų rei­kia dirb­ti, tie­siog au­ko­jo­si tė­vy­nei. Ir sa­vo pa­sie­kė. Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė at­ro­dė ti­krai ne­blo­gai iki 2004-ųjų me­tų“ – tei­gia V. Ra­ku­tis. Taip pat pa­ste­bi, kad dar ne­įs­to­jus į NA­TO ka­ri­nin­kams at­si­vė­rė dar vie­na sri­tis – už­sie­nio mi­si­jos. Iki tol ne­bū­ta jo­kios pa­tir­ties, kaip elg­tis Pie­tų Azi­jo­je ar Šiau­rės Af­ri­ko­je. „Štai mū­sų ka­ri­nin­kai, daž­nai tik bai­gę Ka­ro aka­de­mi­ją, pa­te­ko į ši­tą ne­įti­kė­ti­ną ka­ti­lą, nau­ją iš­šū­kių zo­ną. [...] Ši­tą su­nkų už­da­vi­nį jie su­ge­bė­jo vi­sai ne­blo­gai įvyk­dy­ti“, – mi­si­ją Af­ga­nis­ta­ne įver­ti­na ka­ro aka­de­mi­jos dės­ty­to­jas, pa­žy­mė­da­mas, kad ypa­tin­gai ge­rai pa­si­ro­dė mū­sų spe­cia­lio­sios pa­jė­gos.

Dar jis pa­ste­bi, kad per 25 me­tus su­kur­tas ka­ri­nis jū­rų lai­vy­ną: „Ger­bia­mie­ji, Lie­tu­va nie­ka­da ne­tu­rė­jo stip­raus lai­vy­no. Tai vi­siš­kai nau­jas daik­tas. Tu­rė­jo­me tik vie­ną ka­ri­nį lai­vą „Pre­zi­den­tas Sme­to­na“ ir vil­tį 1948 me­tais kaž­ką su­kur­ti“. Kur kas gi­les­nes tra­di­ci­jas tu­rin­ti avia­ci­ja, pa­sak V. Ra­ku­čio, su­ge­ba už­ti­krin­ti oro kon­tro­lę Bal­ti­jos ša­ly­se.

„Daž­nai gal­vo­ja­me, kad is­to­ri­ją ku­ria struk­tū­ros, pot­var­kiai ar su­si­ta­ri­mai, o iš ti­krų­jų vis­kas pri­klau­so nuo la­bai kon­kre­čių žmo­nių. To­dėl yra svar­bu juos pa­ste­bė­ti, įver­tin­ti, pa­ska­tin­ti ir par­ody­ti ki­tiems pa­vyz­džiu. Mes tu­ri­me daug ne­ga­ty­vo, kar­tais vis ieš­ko­me, ką ne taip pa­da­rė­me, ir tei­sin­gai da­ro­me, rei­kia ieš­ko­ti klai­dų. Bet vie­nas pri­nci­pas, ko ge­ro, yra kel­ro­di­nis – te­gu per­ga­lė mus džiu­gi­na, o iš klai­dų tu­ri­me mo­ky­tis. Bet už to sto­vi kon­kre­tūs, pui­kūs Lie­tu­vos žmo­nės“, – tei­gia ka­ro is­to­ri­kas. Ši­taip jis kal­bė­jo šian­dien Sei­me dvi­to­mio „As­me­ny­bės. 1990–2015 m. Lie­tu­vos pa­sie­ki­mai“ (lei­dė­jai – VšĮ „Lei­dy­bos idė­jų cen­tras“) pri­sta­ty­me. V. Ra­ku­tis kny­gas pri­ly­gi­no 1933 me­tais iš­leis­tam al­bu­mui, Vy­tau­to Di­džio­jo mir­ties 500 me­tų su­kak­tu­vėms pa­mi­nė­ti, ku­ris ne vie­nam bu­vo įkvė­pi­mo šal­ti­niu so­viet­me­čiu.

Mi­nė­tu lei­di­niu steng­ta­si ap­rėp­ti vi­sus Lie­tu­vos įvy­kius, veik­los sri­tis, as­me­ny­bes, reikš­min­gai pri­si­dė­ju­sias prie svar­biau­sių dar­bų ir pa­sie­ki­mų nuo 1990 m. Pir­mo­jo­je kny­gos da­ly­je – 37 au­to­ri­nės apž­val­gos, an­tro­jo­je – 2008 iš­ki­liau­sių as­me­ny­bių biog­ra­fi­jos, jų as­me­ni­niai ša­lies ir sa­vo pa­sie­ki­mų ver­ti­ni­mai, o sky­riu­je „In Me­mo­riam“ – 264 švie­saus at­mi­ni­mo as­me­ny­bių biog­ra­fi­jos, ko­le­gų, gi­mi­nių pri­si­mi­ni­mai, as­me­ny­bių įam­ži­ni­mo fak­tai.

Pri­sta­ty­mo ren­gi­ny­je kal­bė­ta ne tik apie kraš­to ap­sau­gą, bet ir apie kal­bos po­li­ti­ką (Vals­ty­bi­nės lie­tu­vių kal­bos ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kė dr. Dai­va Vaiš­nie­nė), že­mės ūkį (pir­mo­sios Vy­riau­sy­bės že­mės ūkio mi­nis­tras dr. Vy­tau­tas Pe­tras Kna­šys), ur­ba­nis­ti­ką (Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­to doc. Da­lia Bar­daus­kie­nė), už­sie­nio po­li­ti­ką (am­ba­sa­do­rius ypa­tin­giems pa­ve­di­mams, bu­vęs už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras dr. An­ta­nas Va­lio­nis), iš­ei­vių in­dė­lį, at­ku­riant vals­ty­bę (Pre­zi­den­to Val­do Adam­kaus bib­lio­te­kos-mu­zie­jaus di­rek­to­rius Arū­nas An­ta­nai­tis) ir t. t.

Pa­sak Ko­vo 11-osios ak­to sig­na­ta­ro Bro­nis­la­vo Juo­zo Kuz­mic­ko, to­kio po­bū­džio lei­di­nys įro­do, kad vi­suo­me­nė nė­ra abe­jin­ga tiems as­me­nims, ku­rių dar­bais bei idė­jo­mis re­mia­si vi­sa tau­ta. Jis at­krei­pė dė­me­sį, jog vien lais­vės sa­ve rea­li­zuo­ti de­mo­kra­ti­nė­je ša­ly­je ne­pa­kan­ka, svar­bu ir bū­ti pri­pa­žin­tam, įver­tin­tam, bū­tent to ir sie­kę al­bu­mo lei­dė­jai.