V. Radžvilas: Vakarų pasaulis – pilietinio karo išvakarėse
Ne­se­niai iš­leis­ta fi­lo­so­fo, Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riaus Vy­tau­to Radž­vi­lo moks­li­nė stu­di­ja „E­ro­tas ir re­vo­liu­ci­ja: H. Mar­cu­se‘s psi­choa­na­li­ti­nė žmo­gaus iš­lais­vi­ni­mo vi­zi­ja“. Tai ne tik teo­ri­nio smal­su­mo, bet ir au­to­riaus no­ro su­pras­ti šian­die­ni­nę Va­ka­rų būk­lę re­zul­ta­tas. Pro­fe­so­riaus tei­gi­mu, vyks­ta ne­re­gė­to mas­to eg­zis­ten­ci­nis konf­lik­tas, ga­lin­tis iš­sprog­din­ti Va­ka­rus iš vi­daus. 

In­ter­viu por­ta­lui lzi­nios.lt jis sa­kė, kad Eu­ro­pa ser­ga ir vais­tų ieš­ko­ti ga­li­ma tik tai pri­pa­ži­nus. Nau­jau­sia moks­li­nė stu­di­ja – ban­dy­mas ap­ra­šy­ti li­gos me­cha­niz­mą. Ki­tu at­ve­ju, anot V. Radž­vi­lo, te­lie­ka keik­ti „su­pu­vu­sius Va­ka­rus“ ir nai­viai įsi­vaiz­duo­ti, kad švie­sa at­ei­na iš Ry­tų.

- Kas jus pri­ver­tė im­tis bū­tent šio teo­re­ti­ko dar­bų „E­ro­tas ir ci­vi­li­za­ci­ja“ bei „Vien­ma­tis žmo­gus“, par­ašy­tų pra­ėju­sio am­žiaus vi­du­ry­je ir gan pri­mirš­tų Lie­tu­vos fi­lo­so­fų ty­ri­nė­ji­mų aki­ra­ty­je?

- Pir­miau­sia įkvė­pė no­ras su­pras­ti, ko­kio­je ti­kro­vė­je gy­ve­na­me. At­kū­rus Lie­tu­vos vals­ty­bę, ma­niau ir ti­kė­jau­si, kad bus ryž­tin­gai baig­ta su ko­mu­nis­ti­ne pra­ei­ti­mi, ta­čiau ne­tru­kus įsi­ti­ki­nau, kad ne tik po­li­ti­nes, bet ir in­te­lek­tua­li­nes ma­das dik­tuo­ja žmo­nės, ku­rie bu­vo nuo­šir­dūs ko­mu­nis­ti­nės sis­te­mos rė­mė­jai ir jai dir­bo. Ga­lų ga­le, žval­gy­da­ma­sis po aka­de­mi­nę ap­lin­ką su­pra­tau, kad jo­je taip pat do­mi­nuo­ja žmo­nės, ku­rie ma­no jau­nys­tė­je sėk­min­gai ve­dė į „švie­sų ko­mu­niz­mo ry­to­jų“ ir ne­ap­sa­ko­mai leng­vai per­sik­va­li­fi­ka­vo eu­ro­pei­za­ci­jos ar­ba ves­ter­ni­za­ci­jos ved­liais. Ta­da man ki­lo pa­pras­tas klau­si­mas, ar iš tie­sų mes pa­bė­go­me nuo pra­ei­ties. Kon­kre­tes­nius kon­tū­rus jis įgi­jo, ga­lu­ti­nai įsi­są­mo­ni­nus vie­ną di­džiau­sių da­bar­ti­nės Lie­tu­vos ne tik in­te­lek­tua­li­nių, bet ir po­li­ti­nių prob­le­mų. Ofi­cia­liai dek­la­ruo­ja­mas mū­sų tiks­las – grįž­ti į Va­ka­rus ir Eu­ro­pą, ta­čiau su­si­vo­kiau, kad tas grį­ži­mas ne­pap­ras­tai pa­na­šus į ne­se­niai vy­ku­sį ju­dė­ji­mą ko­mu­niz­mo link vie­nu at­žvil­giu. Kaip ta­da ne­ži­no­jo­me, kas yra ko­mu­niz­mas, bet jį kū­rė­me, taip šian­dien ne­ži­no­me ir – dar blo­giau – ne­si­do­mi­me, kas yra tie Va­ka­rai ir to­ji Eu­ro­pa.

Iš ti­krų­jų eg­zis­tuo­ja dau­gy­bė Eu­ro­pos samp­ra­tų, vyks­ta įnir­tin­gi gin­čai dėl to, kas yra eu­ro­pie­tiš­ku­mas, ta­čiau Lie­tu­vo­je šis klau­si­mas pra­ktiš­kai nie­ko ne­do­mi­na. Ta­da pri­si­mi­niau svar­bų da­ly­ką. Nors so­viet­me­čiu Lie­tu­vo­je bu­vo ga­li­ma mo­ky­tis fi­lo­so­fi­jos, jos spe­cia­li­za­ci­ja Vil­niaus uni­ver­si­te­te tam ti­kra pra­sme bu­vo ne­le­ga­li. So­vie­tų Są­jun­go­je fi­lo­so­fi­jos le­ga­liai bu­vo ga­li­ma mo­ky­ti Mask­vo­je, tuo­me­ti­nia­me Le­ning­ra­de, Ki­je­ve ir Mins­ke. Są­jun­gi­nė­se res­pub­li­ko­se ji ne­bu­vo lei­džia­ma dėl to, kad fi­lo­so­fi­jos pa­skir­tis – apib­rėž­ti, kas yra ti­kro­vė. Tuo tar­pu moks­las ne ty­ri­nė­ja ti­kro­vę, o ypa­tin­gu bū­du eksp­loa­tuo­ja fi­lo­so­fi­jos su­kur­tą tos ti­kro­vės samp­ra­tą. Jei­gu ko­kia nors vi­suo­me­nė ne­tu­ri vi­sa­ver­čių fi­lo­so­fi­jos stu­di­jų, tai reiš­kia, kad ji iš es­mės gy­ve­na vi­siš­kai at­kirs­ta nuo idė­ji­nio lyg­mens, jai leng­va pri­mes­ti bet ko­kią no­ri­mą ti­kro­vės samp­ra­tą. Bū­tent dėl šios prie­žas­ties man ir ki­lo no­ras už­siim­ti tuo, ką va­din­čiau pa­stan­go­mis iš­šif­ruo­ti ar­ba re­kons­truo­ti to­kių pa­ma­ti­nių są­vo­kų kaip Va­ka­rai ar­ba Eu­ro­pa tu­ri­nį. Ke­lias į tai ve­dė per fi­lo­so­fi­nę ana­li­zę, vi­siš­kai dės­nin­ga, kad ga­liau­siai pa­si­rin­kau bū­tent H. Mar­cu­se.

To­kių da­ly­kų, kaip „va­ka­rie­tiš­kos“ ar „eu­ro­pie­tiš­kos“ ver­ty­bės iš ti­krų­jų nė­ra. Tai mums įbruk­tas ideo­lo­gi­nis ir pro­pa­gan­di­nis mi­tas. Jei re­mia­mės prie­lai­da, kad Va­ka­rų ar Eu­ro­pos ti­kro­vę mil­ži­niš­ku mas­tu for­mu­luo­ja fi­lo­so­fi­nės idė­jos, va­di­na­si tos ver­ty­bės ne­ga­li bū­ti nie­kas ki­ta, kaip tam ti­kros fi­lo­so­fi­nės ar ideo­lo­gi­nės nuo­sta­tos. Man ki­lo klau­si­mas, ko­kios idė­jos le­mia da­bar­ti­nį Va­ka­rų pa­sau­lio ir Eu­ro­pos pa­vi­da­lą. Už­ten­ka ele­men­ta­rių is­to­ri­jos ži­nių, no­rint pri­si­min­ti, kad jei Lie­tu­vos rai­dą ra­di­ka­liai pa­kei­tė so­vie­ti­nė oku­pa­ci­ja, tai ly­giai taip pat Va­ka­rus ra­di­ka­liai pa­kei­tė pra­ėju­sio am­žiaus sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio įvy­kiai, ku­rių cen­tre bu­vo va­di­na­mo­sios įvai­riau­sio plau­ko re­vo­liu­ci­jos. At­li­kęs ty­ri­mą aiš­kiai su­pra­tau, ko­dėl tei­gia­ma, kad ši­tos re­vo­liu­ci­jos ga­lu­ti­nai su­grio­vė tai, ką ga­li­ma pa­va­din­ti tra­di­ci­niu Va­ka­rų ir Eu­ro­pos ta­pa­tu­mu. Bū­tent H. Mar­cu­se – nau­jos kar­tos mark­sis­tas – bu­vo vie­nas iš­ki­liau­sių ši­tos re­vo­liu­ci­jos teo­re­ti­kų ir vei­kė­jų. Man pa­si­da­rė įdo­mu, koks yra jo at­sto­vau­ja­mas mark­siz­mas ir ką jis reiš­kia mū­sų die­no­mis. Be­li­ko iš­siaiš­kin­ti, kuo jis ski­ria­si nuo so­vie­ti­nės mark­siz­mo ver­si­jos, ku­rią te­ko stu­di­juo­ti oku­pa­ci­jos me­tais.

- Kaip pa­aiš­kin­tu­mė­te to­kį ne­omark­sis­tų, Frank­fur­to mo­kyk­los at­sto­vų (H. Mar­cu­se, Theo­do­ro W. Ador­no, Ma­xo Hork­hei­me­ro etc.) po­pu­lia­ru­mą Va­ka­ruo­se?

- Mark­siz­mo jė­ga yra ta, kad jis eksp­loa­tuo­ja iš tie­sų rea­lias žmo­gaus prob­le­mas. Jei žmo­gus yra iš­nau­do­ja­ma, vargs­tan­ti ar net ken­čian­ti bū­ty­bė, koks jo pa­ties san­ty­kis su šia būk­le? Mark­siz­mas pa­trauk­lus, nors re­mia­si su­pap­ras­tin­ta ir iš es­mės iš­kreip­ta an­tro­po­lo­gi­ja, sa­va­va­liš­ko­mis prie­lai­do­mis apie žmo­gaus pri­gim­tį. Kar­las Mar­xas da­ro sa­va­va­liš­ką prie­lai­dą, kad žmo­gaus pri­gim­tis yra ge­ra. Aiš­kin­da­mas, ko­dėl vis dėl­to ji pa­si­reiš­kia tam­siais pa­vi­da­lais, jis su­gal­vo­ja be ga­lo pa­pras­tą pa­aiš­ki­ni­mą, kad dėl vis­ko kal­ta kaž­ko­kiu ste­buk­lin­gu bū­du at­si­ra­du­si pri­va­ti nuo­sa­vy­bė, ku­ri su­ga­di­no žmo­gų. Iš čia plau­kia vi­siš­kai lo­giš­kas ir pa­pras­tas re­cep­tas, kad te­rei­kia pa­nai­kin­ti pri­va­čią nuo­sa­vy­bę ir bus at­kur­ta ti­kro­ji žmo­gaus pri­gim­tis. Bū­tent šis ne­pap­ras­tas leng­vu­mas, su ku­riuo duo­da­mi at­sa­ky­mai į su­dė­tin­giau­sius klau­si­mus, ta­po vie­nu svar­biau­siu po­li­ti­nės mark­siz­mo ga­lios šal­ti­niu. Tai fi­lo­so­fi­ja, ku­ri ne­rei­ka­lau­ja gi­liai mąs­ty­ti ar ty­ri­nė­ti. Ne­nuos­ta­bu, kad ji pri­trau­kia dau­gy­bę ša­li­nin­kų.

Stu­di­jo­je ap­mąs­to­mas vie­nas di­džiau­sių Va­ka­rų pa­sau­lio par­adok­sų. Pa­grįs­tai pa­smerk­ta na­cio­nal­so­cia­lis­ti­nė ideo­lo­gi­ja už jos nu­si­kal­ti­mus žmo­ni­jai, ta­čiau mark­siz­mas – ideo­lo­gi­ja, pra­žu­džiu­si dar dau­giau žmo­nių – ne tik kad nė­ra ver­ti­na­ma kri­tiš­kai, bet šian­dien yra ta­pu­si vie­na iš vy­rau­jan­čių Va­ka­rų in­te­lek­tua­li­nio pa­sau­lio jė­gų. Ki­taip ta­riant, so­vie­ti­nio mark­siz­mo dis­kre­di­ta­ci­ja bent Va­ka­ruo­se at­vė­rė dar di­des­nes jo plė­tros ga­li­my­bes. Mark­siz­mas rea­bi­li­tuo­ja­mas tei­giant, pa­ti fi­lo­so­fi­ja bu­vo ge­ra, ta­čiau jos tai­ky­mas – ydin­gas ar net nu­si­kals­ta­mas. Tuo tar­pu ma­no prie­lai­da ta, kad mąs­ty­mas vi­sa­da tu­ri rea­lius pa­da­ri­nius. Jei pa­da­ri­niai bu­vo to­kie, va­di­na­si jie nė­ra at­si­tik­ti­niai.

Vie­na ver­tus, va­ka­rie­čių ne­tu­rė­ji­mas pra­kti­nės pa­tir­ties, kas yra mark­siz­mas, ki­ta ver­tus, mū­sų ref­lek­si­jos sto­ka, ne­lei­džian­ti su­pras­ti, kad dau­gy­bė da­ly­kų, ku­rie grįž­ta „eu­ro­pie­tiš­kų“ ver­ty­bių pa­vi­da­lu, yra vi­so la­bo to pa­ties mark­siz­mo, ku­ris mus nio­ko­jo pen­kias­de­šimt me­tų, at­nau­jin­ti va­rian­tai, su­ku­ria idea­lią ter­pę, par­aly­žiuo­jan­čią mus ir in­te­lek­tua­liai, ir po­li­tiš­kai. Mi­nė­tas mark­siz­mo pa­pras­tu­mas ir pa­ža­das iš­spręs­ti so­cia­li­nį klau­si­mą ga­liau­siai su­si­lau­kia ir pla­čio­sios vi­suo­me­nės pa­lan­ku­mo.

- Su­si­da­ro įspū­dis, kad sie­kiant ap­mąs­ty­ti da­bar­ti­nę vi­suo­me­nės būk­lę, ypač ka­pi­ta­liz­mo įta­ką, pa­si­tel­kia­mi iš­im­ti­nai kri­ti­nės teo­ri­jos au­to­riai. Pa­vyz­džiui, vei­ka­le „Vien­ma­tis žmo­gus“ H. Mar­cu­se taik­liai už­čiuo­pia var­to­to­jiš­ku­mo po­vei­kį žmo­gui, jo su­lėkš­tė­ji­mą. Ap­ra­šy­mo lyg­me­ny­je ga­li jam pri­tar­ti, ta­čiau kai per­mąs­tai jo prie­lai­das...

- Ap­ra­šy­mo lyg­me­ny­je mark­sis­tų ana­li­zės yra tei­sin­gos ir tiks­lios. Ta­čiau prob­le­ma ta, kad jie bai­si­si tuo, kas va­di­na­ma švie­ti­mo dia­lek­ti­ka. Jie verkš­le­na, kad Apš­vie­tos pa­ža­das ne­iš­pil­dy­tas ir dėl to Va­ka­rai XX a. pa­te­ko į ti­krą koš­ma­rą. Iš pir­mo žvilgs­nio jų ap­ra­šy­mas at­ro­do tiks­lus, ta­čiau le­mia­mas klau­si­mas – ko­dėl taip nu­ti­ko. Tai, ką pa­tys pri­pa­žįs­ta esant Apš­vie­tos su­kur­tu siau­bu, jie aiš­ki­na kaip ne­pa­kan­ka­mai ra­di­ka­lų idea­lo įgy­ven­di­ni­mą, užuot kė­lę klau­si­mą, ar ta­me pro­jek­te ne­glū­di pa­ma­ti­nė klai­da. Už­mo­jis ko­vo­ti su blo­giu ir lais­vin­ti žmo­gų vis la­biau iš­lais­vi­na blo­gio jė­gas, ku­rias ne­omark­sis­tai smer­kia ir ga­na tiks­liai ap­ra­šo. H. Mar­cu­se šiuo po­žiū­riu yra ypa­tin­gai klai­di­nan­tis au­to­rius, su­ge­bė­jęs griež­tai kri­ti­kuo­ti tiek ka­pi­ta­liz­mą, ypa­tin­gos rū­šies tech­no­kra­ti­nį Va­ka­rų pa­sau­ly­je be­si­ran­dan­tį to­ta­li­ta­riz­mą, ap­ra­šo­mą „Vien­ma­čia­me žmo­gu­je“, tiek so­vie­ti­nį to­ta­li­ta­riz­mą ir mark­siz­mą. Ši, at­ro­dy­tų, ne­ša­liš­ka ir ob­jek­ty­vi kri­ti­ka leng­vai nu­ve­da skai­ty­to­ją klai­din­gu ke­liu, nes pri­ver­čia ne­pas­te­bė­ti pa­ma­ti­nio fak­to – es­mi­nis jo kri­ti­kos punk­tas yra tas, kad so­vie­ti­nis mark­sis­ti­nis pro­jek­tas ne­bu­vo įgy­ven­din­tas pa­kan­ka­mai ge­rai. Ki­taip ta­riant, užuot pa­sa­kęs, kad pro­jek­tas dės­nin­gai tu­rė­jo at­si­dur­ti ak­la­vie­tė­je, pa­sa­ko, kad jis bu­vo įvyk­dy­tas ne­tin­ka­mai.

- Įpras­tai ma­no­ma, kad Va­ka­rų ša­lių vi­suo­me­nės lais­vos, ta­čiau H. Mar­cu­se tei­gia, jog taip nė­ra ir, rem­da­ma­sis Sig­mun­do Freu­do idė­jo­mis, siū­lo iš­si­lais­vin­ti iš rep­re­sy­vių gy­ve­ni­mą re­gu­liuo­jan­čių nor­mų. Stu­di­jo­je tei­gia­te, jog „jus­liš­ku­mo iš­lais­vi­ni­mas“, apie ku­rį ra­šo nag­ri­nė­ja­mas au­to­rius, par­adok­sa­liai at­ve­da prie dar di­des­nio žmo­gaus pa­ver­gi­mo. Kaip tai at­si­tin­ka? Iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­do, lyg šios dvi ka­te­go­ri­jos – lais­vė ir ver­go­vė – yra bi­na­ri­nė­je opo­zi­ci­jo­je.

- Už pa­ver­gi­mo są­vo­kos sly­pi vi­siš­kai nau­ja žmo­gaus val­dy­mo samp­ra­ta. Čia H. Mar­cu­se vi­siš­kai nuo­sek­liai rea­li­zuo­ja tą pa­čią min­tį, ku­rią kiek ki­taip yra iš­sa­kę du jo pirm­ta­kai. Im­ma­nue­lis Kan­tas vei­ka­le „Vi­suo­ti­nės is­to­ri­jos idė­ja pa­sau­lio pi­lie­ti­jos po­žiū­riu“ tie­siai švie­siai iš­rė­žė, kad žmo­gus yra gy­vū­nas. K. Mar­xas „E­ko­no­mi­niuo­se ir fi­lo­so­fi­niuo­se ran­kraš­čiuo­se“ pa­sa­kė, kad hu­ma­niz­mas yra na­tū­ra­liz­mas. Grakš­čiau iš­sa­ky­ta ta pa­ti min­tis.

Jei su­griau­na­me įpras­ti­nes so­cia­li­nes ins­ti­tu­ci­jas ir el­ge­sio nor­mas, žmo­gus kaip bū­ty­bė aps­kri­tai pra­ran­da bent kiek sta­bi­lią for­mą. Jis ne­ten­ka ne tik on­to­lo­gi­nių-mo­ra­li­nių, bet ir funk­ci­nių orien­ty­rų šia­me pa­sau­ly­je. H. Mar­cu­se dva­sios įkvėp­tas pa­vyz­dys – šei­ma ne­tu­ri eg­zis­tuo­ti dėl gi­mi­nės pra­tę­si­mo. Iš pir­mo žvilgs­nio šis tei­gi­nys at­ro­do ne­kal­tas, ta­čiau kuo virs­ta sek­sua­li­nis ins­tink­tas to­kio po­žiū­rio at­si­sa­kius? Jo ga­lu­ti­niu tiks­lu tam­pa ab­so­liu­tus ma­lo­nu­mas, ku­rį ga­li pa­tir­ti net ne­tu­rė­da­mas ry­šio su žmo­gu­mi – su daik­tu, gy­vū­nu, bet kuo.

To­kį pa­ver­gi­mą ne­sun­ku pa­teik­ti kaip iš­lais­vi­ni­mą, nes pa­ver­gi­mu va­di­na­mas ele­men­ta­rus sa­vo troš­ki­mų val­dy­mas. H. Mar­cu­se sie­kia iš­lais­vin­ti žmo­gų iš dar nuo grai­kų lai­kų fun­da­men­ta­liais lai­ko­mų vi­di­nių re­gu­lia­to­rių – pro­to ir mo­ra­li­nio spren­di­mo ga­lios ar­ba są­ži­nės. Nuo šių pri­nci­pų iš­lais­vin­ti žmo­gaus ak­li troš­ki­mai su­bjek­ty­viai ga­li bū­ti iš­gy­ve­na­mi kaip vi­siš­ka lais­vė. Ki­ta ver­tus, jau to­kie mo­der­no teo­re­ti­kai kaip Tho­ma­sas Hob­be­sas su­pra­to, kad tai yra pri­gim­ti­nė būk­lė, ku­ri ve­da į pa­ties žmo­gaus su­si­nai­ki­ni­mą. To­kio lais­vi­ni­mo ke­liu iš­ėmus vi­di­nius re­gu­lia­to­rius at­si­ran­da mil­ži­niš­kas iš­ori­nių re­gu­lia­to­rių po­rei­kis. Kai žmo­nių ne­kon­tro­liuo­ja ne tik jų pro­tas ar są­ži­nė, bet net ir ins­tink­tai, juos su­val­dy­ti ga­li tik iš­ori­nė ga­lia. Kas ją tu­ri – at­si­du­ria ko­ne Die­vo pa­dė­ty­je.

- Mar­ku­ziš­ka iš­si­lais­vi­ni­mo stra­te­gi­ja, kaip ir pats tei­gia­te – uto­pi­ja, ku­ri iš tie­sų nie­ko ne­iš­lais­vi­na. Taip pat jos ne­įma­no­ma vi­siš­kai įgy­ven­din­ti. Ky­la klau­si­mas, ko­dėl ver­ta ją nag­ri­nė­ti?

- Šia­me pro­jek­te nė­ra nie­ko uto­piš­ko tuo po­žiū­riu, kad jį įgy­ven­di­nant iš tie­sų jau pa­siek­ta ne­pap­ras­tai daug ir ne­aiš­ku, kur jo ri­bos. Jei ir to­liau Va­ka­ruo­se bus įgy­ven­di­na­ma H. Mar­cu­se užb­rėž­ta prog­ra­ma, tai baig­sis ci­vi­li­za­ci­jos sa­vi­žu­dy­be. Uto­pi­nės idė­jos ypa­tin­gos tuo, kad jų pra­kti­nė ga­lia iš­lie­ka mil­ži­niš­ka. Jei žiū­ri­me į da­bar­ti­nę Eu­ro­pą, ma­to­me, kaip šios idė­jos skal­do vi­są že­my­ną. Vie­na ver­tus, į jų svai­gu­lį ne­ria ne­pap­ras­tai daug eu­ro­pie­čių, kar­tais at­ro­do, kad ši ten­den­ci­ja – ne­sus­tab­do­ma. Ki­ta ver­tus, ma­to­me, kad au­ga ir pa­sip­rie­ši­ni­mas ši­to­kio ti­po pro­jek­tui. Va­ka­rų pa­sau­lis šiuo me­tu yra fak­tiš­kai pi­lie­ti­nio ka­ro iš­va­ka­rė­se. Jis ga­li bū­ti ne­pap­ras­tai žiau­rus, nors ir bai­su apie tai net pa­gal­vo­ti, dėl to, kad bus ka­riau­ja­ma ne dėl eko­no­mi­nių, so­cia­li­nių, po­li­ti­nių tiks­lų. Šio ka­ro ob­jek­tas – žmo­gaus li­ki­mas. Ne­iš­ven­gia­mas įgy­ven­din­to H. Mar­cu­se iš­lais­vi­ni­mo pro­jek­to re­zul­ta­tas bū­tų vi­siš­kas mums pa­žįs­ta­mos žmo­gaus for­mos su­nai­ki­ni­mas, žmo­ni­jos pa­ver­ti­mas ypa­tin­ga gy­vūnž­mo­gių rū­ši­mi.

Tai, ką šian­dien ma­to­me Va­ka­ruo­se, yra dar tu­rin­čių sa­vi­sau­gos jaus­mą žmo­nių, ne­no­rin­čių bū­ti pa­vers­tais ban­dos gy­vu­liais, pa­sip­rie­ši­ni­mas. Na­tū­ra­lu, kad H. Mar­cu­se ir pa­na­šių au­to­rių eks­pe­ri­men­tas pert­var­ky­ti žmo­gų sa­vo nuo­žiū­ra, re­mian­tis mo­der­ni­zuo­to mark­siz­mo dog­mo­mis, lai­ko­mas nau­jo ti­po to­ta­li­ta­riz­mu. Jis daug klas­tin­ges­nis, pa­vo­jin­ges­nis ir po­ten­cia­liai efek­ty­ves­nis nei so­vie­ti­nis, nes vyks­ta ne ra­di­ka­lūs eko­no­mi­niai bei so­cia­li­niai pert­var­ky­mai, o žings­nis po žings­nio pa­kei­čia­mi žmo­nių pro­tai ir są­mo­nė. Jei­gu šian­dien kas nors iš­drįs­ta pa­sa­ky­ti, nors tu­riu at­kreip­ti dė­me­sį, kad to­kių bal­sų dau­gė­ja, kad Eu­ro­pos Są­jun­ga (ES) įtar­ti­nai pa­na­ši į So­vie­tų Są­jun­gą, toks ar­gu­men­tas at­mu­ša­mas svei­ko pro­to prie­lai­da, kad ne­įma­no­ma pa­ly­gin­ti so­vie­ti­nio te­ro­ro ir ES pro­ce­sų. H. Mar­cu­se vei­ka­le „Vien­ma­tis žmo­gus“ aiš­kiai pa­sa­ko, kad ša­lia at­vi­ru te­ro­ru grin­džia­mo to­ta­li­ta­ri­nio ga­li eg­zis­tuo­ti ir su­bti­lus to­ta­li­ta­ri­nis val­dy­mas, ku­ris re­mia­si žmo­nių troš­ki­mų va­dy­ba ir ne­pas­te­bi­mu jų pri­nci­pi­nių nuo­sta­tų kei­ti­mu. Ta­čiau pa­ste­bė­da­mas, kad to­kia tech­no­lo­gi­ja yra, au­to­rius pats ją pe­ri­ma ar bent jau jo fi­lo­so­fi­ja yra pa­ska­ta ją tai­ky­ti. Eks­pe­ri­men­tas ra­di­ka­lus, ta­čiau iš­oriš­kai at­ro­do švelnus

Ma­ne vei­kiau ste­bi­na tai, kad ne­pai­sant gran­dio­zi­nio ke­lių de­šimt­me­čių dar­bo, sme­ge­nų plo­vi­mo, ku­ris vyks­ta Va­ka­ruo­se, to­kios ša­lys kaip Pra­ncū­zi­ja su­ge­ba su­telk­ti jau ne šim­ta­tūks­tan­ti­nes, bet mi­li­jo­ni­nes de­mons­tra­ci­jas, kur ma­siš­kai pro­tes­tuo­ja­ma prieš ty­čio­ji­mą­si iš žmo­gaus ir jo pri­gim­ties. Vie­na ver­tus, tai vil­čių tei­kian­tis ženk­las. Ki­ta ver­tus, ky­la klau­si­mas, ką ga­li­ma pa­da­ry­ti, kad už­kirs­tu­me ke­lią mil­ži­niš­ko mas­to pi­lie­ti­niam konf­lik­tui Va­ka­ruo­se, ku­ris yra pro­vo­kuo­ja­mas. Tuo ste­bė­tis ne­rei­kia, pa­kan­ka su­pras­ti, kad du pir­mie­ji pa­sau­li­niai ka­rai iš es­mės bu­vo Eu­ro­pos pi­lie­ti­niai ka­rai. Ži­no­ma, ga­li­ma vil­tis, kad konf­lik­tas bus iš­spręs­tas po­li­ti­nė­mis prie­mo­nė­mis. Kad ir kas bū­tų kal­ba­ma apie va­di­na­mą­ja ra­di­ka­lią de­ši­nę, o jai pri­klau­so ir po­li­ti­nės gru­puo­tės, ku­rios ti­krai nė­ra sim­pa­tiš­kos, jos stip­rė­ji­mas yra svei­kin­ti­nas da­ly­kas. Tai tei­kia vil­čių, kad ky­lan­tį konf­lik­tą ga­li­ma iš­spręs­ti de­mo­kra­ti­nė­mis prie­mo­nė­mis. Jei­gu to­kios jė­gos įgy­tų dau­giau po­li­ti­nio svo­rio, gal­būt šiuo klau­si­mu pra­si­dė­tų rim­tas dia­lo­gas, ku­ris pa­dė­tų iš­veng­ti fi­zi­nės jė­gos pa­nau­do­ji­mo.

- Ta­čiau šios par­ti­jos ne­re­tai sa­ve dis­kre­di­tuo­ja flir­tuo­da­mos su Vla­di­mi­ro Pu­ti­no re­ži­mu.

- Va­ka­rų Eu­ro­po­je joms tai ne­ken­kia. O ko­dėl bend­ra­dar­biau­ja, pa­pras­ta at­sa­ky­ti. V. Pu­ti­nas, be jo­kios abe­jo­nės, nė­ra joks tra­di­ci­nių ver­ty­bių gy­nė­jas, ta­čiau jis ne­sun­kiai įgi­jo to­kį vaid­me­nį. Bol­še­vi­ki­nė re­vo­liu­ci­ja Ru­si­jo­je bu­vo mark­sis­ti­nis ves­ter­ni­za­ci­jos ar eu­ro­pei­za­ci­jos eks­pe­ri­men­tas, tu­rė­jęs, ypač pir­ma­ja­me de­šimt­me­ty­je po re­vo­liu­ci­jos, la­bai ra­di­ka­lias for­mas. Bol­še­vi­ki­nė Ru­si­ja bu­vo fak­tiš­kai pir­mo­ji ša­lis pa­sau­ly­je, ku­rio­je pa­nai­kin­ta san­tuo­ka, įtei­sin­ta „šei­mos“ for­mų įvai­ro­vė. Ru­sai, iš­ban­dę tas „ver­ty­bes“ ir įsi­ti­ki­nę ka­tas­tro­fiš­kais jų pa­da­ri­niais sa­vo kai­liu, įgi­jo im­uni­te­tą. V. Pu­ti­nas pa­kan­ka­mai iš­ma­no sa­vo ša­lies is­to­ri­ją, kad ži­no­tų, ko­kie bai­sūs bu­vo va­di­na­mo­sios sek­sua­li­nės re­vo­liu­ci­jos pa­da­ri­niai. Da­bar jis prieš tai pa­si­sa­ko gry­nai iš pra­gma­ti­nių mo­ty­vų. Na­tū­ra­lu, kad dau­ge­lis eu­ro­pie­čių, ku­rie bai­si­si tuo, kas vyks­ta ES, ma­ty­da­mi „nau­jų­jų ver­ty­bių“ sklai­dą ir nė­ra gi­liai ap­mąs­tę to par­adok­so, apie ku­rį mes kal­ba­me, ma­no, kad Ru­si­ja yra nor­ma­les­nė ša­lis. Mar­ku­ziš­ko pro­jek­to rea­li­za­vi­mas taip skal­do Eu­ro­pos vi­suo­me­nę, kad da­lį jos stu­mia į V. Pu­ti­no glė­bį. Apie tai Lie­tu­vo­je ypa­tin­gai svar­bu kal­bė­ti dėl mū­sų geo­po­li­ti­nės pa­dė­ties. Da­bar­ti­nis ES pro­jek­tas, ku­ria­me do­mi­nuo­ja mar­ku­ziš­ko­jo ti­po idė­jos, griau­na pa­čią Eu­ro­pą. Mąs­tant nuo­sek­liai, mums rei­kia ne gar­bin­ti V. Pu­ti­ną ir gręž­tis į Ru­si­ją, o pa­gal iš­ga­les gel­bė­ti ti­krą­sias Va­ka­rų ver­ty­bes.