V. P. Andriukaitis: Rusijai reikia palikti „langą diskusijoms“
Už svei­ka­tą ir mais­to sau­gą at­sa­kin­gas Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos (EK) na­rys Vy­te­nis Po­vi­las And­riu­kai­tis pri­pa­žįs­ta, kad Ru­si­jos tai­ko­mi im­por­to ri­bo­ji­mai iš Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) yra po­li­ti­niai spren­di­mai, ta­čiau ky­lant geo­po­li­ti­nei įtam­pai jis ra­gi­na pa­lik­ti „lan­gą dis­ku­si­joms“, o ne svars­ty­ti apie nau­jas sank­ci­jų ga­li­my­bes.

Po pa­sky­ri­mo eu­ro­ko­mi­sa­ru pir­mą­kart su vi­zi­tu Lie­tu­vo­je vie­šin­tis V.P.And­riu­kai­tis in­ter­viu BNS pir­ma­die­nį in­for­ma­vo, kad EK ar­ti­miau­siu me­tu ke­ti­na skir­ti per 16 mln. eu­rų be­ne la­biau­siai Eu­ro­po­je nuo Ru­si­jos em­bar­go bei kiau­lių ma­ro nu­ken­tė­ju­siai Lie­tu­vai, ta­čiau to­les­nių prie­mo­nių kol kas ne­nu­ma­to­ma.

Eu­ro­ko­mi­sa­ras taip pat pa­ti­ki­no, kad Lie­tu­va, kaip ir ki­tos Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) vals­ty­bės yra tin­ka­mai pa­si­ren­gu­si rea­guo­ti į pa­vie­nius Ebo­los at­ve­jus Eu­ro­po­je bei pri­sta­tė ren­gia­mus tei­sės ak­tus, nu­ma­tan­čius, kad ša­lys na­rės pa­čios pri­im­tų spren­di­mus dėl ge­ne­tiš­kai mo­di­fi­kuo­tų or­ga­niz­mų (GMO) au­gi­ni­mo.

- Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja (EK) Lie­tu­vai ko­vo­ti su af­ri­ki­niu kiau­lių ma­ru nu­ma­tė skir­ti be­veik 2 mln. eu­rų, taip pat prieš ke­lias sa­vai­tes nu­ma­ty­tos 14 mln. eu­rų dy­džio kom­pen­sa­ci­jos Lie­tu­vos pie­no ga­min­to­jams dėl Ru­si­jos em­bar­go. Ar ga­li­ma ar­ti­miau­siu me­tu Lie­tu­vai ti­kė­tis ko­kių nors pa­pil­do­mų EK prie­mo­nių rea­guo­jant į šias prob­le­mas?

- Prie­mo­nės jau ap­tar­tos, pri­sta­ty­tos, iš­dis­ku­tuo­tos, be to, ne­daug be­li­ko lai­ko joms įsi­sa­vin­ti - 2014 me­tai, na, tam ti­krais at­ve­jais yra nu­ma­ty­ti lanks­tu­mai iki sau­sio mė­ne­sio pir­mų­jų sa­vai­čių. Ki­tų prie­mo­nių ir žings­nių pla­na­vi­mas per­si­ke­lia į ki­tus me­tus.

Ir tai šie­met pa­da­ry­ta la­bai daug: tin­ka­mai su­rea­guo­ta į ga­min­to­jų pra­šy­mą par­em­ti pro­duk­ci­jos, ku­ri yra il­ga­lai­kė, ga­li bū­ti san­dė­liuo­se, sau­go­ji­mą, kol ga­min­to­jai su­ras, kur ją nu­kreip­ti. Taip pat su­tar­ti kom­pen­sa­vi­mo me­cha­niz­mai pie­no per­dir­bė­jams, duo­tas pa­ve­di­mas at­sto­vy­bėms ir mi­si­joms ieš­ko­ti rin­kų, dis­ku­tuo­ja­ma su ki­tų ša­lių at­sto­vais, kad bū­tų pra­de­da­ma mė­gin­ti pla­nuo­ti il­ga­lai­kius su­si­ta­ri­mus. Net su­tar­ta, kad ša­lys ga­li pri­im­ti vie­no­kius ar ki­to­kius spren­di­mus, įtei­si­nan­čius ri­tua­li­nį sker­di­mą, kad da­lį pro­duk­ci­jos bū­tų ga­li­ma rea­li­zuo­ti is­la­mo ša­ly­se. Pa­ke­tai pa­tys įvai­riau­si su­dė­lio­ti - ir tech­ni­niai, ir fi­nan­si­niai.

- Ar EK ir to­liau ban­dys rea­guo­ti „ra­cio­na­laus dia­lo­go“ bū­du į Ru­si­jos spren­di­mus ri­bo­ti mė­sos, že­mės ūkio pro­duk­ci­ją? Ar gal­vo­ja­ma apie ki­to­kias - tei­si­nes, eko­no­mi­nes, gal­būt ir sank­ci­jų iš­plė­ti­mo prie­mo­nes?

- Iš tie­sų, rei­kia at­kreip­ti dė­me­sį, kad ga­lio­ja bend­ros tai­syk­lės ir stan­dar­tai: ten kur yra kiau­lių ma­ro ži­di­niai, tik iš tų ži­di­nių ne­ga­li­ma im­por­tuo­ti pre­kių. Tar­ki­me, net ir žiū­rint į Lie­tu­vą - yra ži­di­niai Lie­tu­vos ir Bal­ta­ru­si­jos pa­sie­ny­je, bet Že­mai­ti­jo­je nė­ra jo­kio ži­di­nio. Tad kiau­lie­na iš Že­mai­ti­jos ga­li bū­ti eks­por­tuo­ja­ma pa­gal da­bar ga­lio­jan­čias tai­syk­les.

Iš­ties, tai yra for­ma­lus pre­teks­tas, nes šiuo po­žiū­riu tu­ri­me aki­vaiz­džius įro­dy­mus, kad mū­sų ar­gu­men­tai yra pa­gal stan­dar­tus ir su­tar­tis. Iš anos pu­sės ar­gu­men­tai yra po­li­ti­niai: už­kirs­ti ke­lią eks­por­tuo­ti mė­są iš vi­sos ES, ži­nant, kad ži­di­niai yra pa­sie­ny­je, ne­tel­pa į jo­kius ar­gu­men­tus. Mū­sų pu­sė­je yra tei­si­niai sver­tai, ku­rie ga­li bū­ti pa­nau­do­ti ir Pa­sau­lio pre­ky­bos or­ga­ni­za­ci­jo­je. Šių dis­ku­si­jų kon­teks­te toks ke­lias yra įma­no­mas. Kol kas vi­sas dis­ku­si­jų pa­ke­tas yra ant sta­lo, bet vi­si tei­si­niai ke­liai yra įma­no­mi.

Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja sank­ci­jų ne­ga­li siū­ly­ti, jos yra Eu­ro­pos Ta­ry­bos ran­ko­se. Tik Eu­ro­pos Va­do­vų Ta­ry­ba ga­liau­siai pri­ima spren­di­mą. Jei to­kia ini­cia­ty­va at­ei­na, EK svars­to kaip pa­ke­tą, koks yra to­kių sank­ci­jų efek­ty­vaus nau­do­ji­mo rei­ka­las. Ka­dan­gi sank­ci­jų raun­das jau aps­vars­ty­tas, jos iš­plės­tos, ir tai bu­vo ne­se­niai, rei­kia pa­lauk­ti to­les­nių pa­sek­mių.

Prob­le­mos yra di­des­nės. Tai, kad nau­do­ja­mi fi­nan­si­niai me­cha­niz­mai dėl Ru­si­jos ban­kų sko­li­ni­mo­si iš ki­tų vals­ty­bių, dėl tų ban­ki­nių ope­ra­ci­jų ap­sun­ki­ni­mo - šios prie­mo­nės yra veiks­min­gos. Bet pa­ste­biu mū­sų dis­ku­si­jo­se tam ti­krą vie­na­ša­liš­ku­mą - juk nė­ra ko džiaug­tis, kad Eu­ro­pos Są­jun­gos ar­ba Lie­tu­vos eko­no­mi­ka blo­gė­ja ir Ru­si­jos eko­no­mi­ka blo­gė­ja. Abiem at­ve­jais tai yra „pra­loš­ti­nė“ si­tua­ci­ja, vi­si tur­būt no­rė­tų „win-win“ si­tua­ci­jos. Klau­si­mas, ar įma­no­ma iš to­kios pa­dė­ties iš­ei­ti? At­sa­ky­mas: taip, jei­gu lai­ko­ma­si Mins­ko pro­to­ko­lo nu­ta­ri­mo, jei Ru­si­ja leis­tų jį vi­siš­kai įgy­ven­din­ti, leis­tų kon­tro­liuo­ti Ukrai­nos pa­jė­goms Ukrai­nos sie­ną, ne­rem­tų jo­kių ne­le­ga­lių for­muo­čių, ku­rios ne iš kur ki­tur, o iš Ru­si­jos te­ri­to­ri­jos įva­žiuo­ja, įva­žiuo­ja gink­luo­ti, šar­vuo­ti da­li­niai. Jei ne­bū­tų dis­ku­tuo­ja­ma dėl tų va­di­na­mų­jų rin­ki­mų (Ukrai­nos Do­nec­ko ir Lu­hans­ko sri­ty­se), nes tai prieš­ta­rau­ja Mins­ko su­si­ta­ri­mui ir Ukrai­nos Kons­ti­tu­ci­jai. Aki­vaiz­du, kad Mins­ko pro­to­ko­las at­riš­tų ran­kas to­li­mes­nėms dis­ku­si­joms ir po­ky­čiams.

- Sank­ci­jų ke­lio jūs ne­pa­lai­ko­te?

- Ga­li­my­bės to­les­nei dis­ku­si­jai yra bū­ti­nos, rei­kia klaus­ti - ar ki­tas raun­das Mins­ko de­ry­bų tu­ri įvyk­ti? Jis tu­ri įvyk­ti. Ar­ba jei­gu ne, rei­kia nu­trauk­ti de­ry­bas ir gal­vo­ti apie nau­ją raun­dą nau­jų sank­ci­jų.

Ne tai, kad aš ne­pa­lai­ky­čiau sank­ci­jų - jų ke­lias yra įves­tas. Ma­no nuo­mo­ne, da­bar rei­kia to­liau kal­bė­ti ta­me kon­teks­te, gal­vo­ti, koks raun­das to­liau. Aki­vaiz­du, kad čia yra dip­lo­ma­tų, po­li­ti­nių ly­de­rių už­duo­tis. Kaip ten be­bū­tų, bet Fran­cois Hol­lan­de'as (Pra­ncū­zi­jos pre­zi­den­tas Fran­sua Ho­lan­das) nu­si­lei­do, su­si­ti­ko ir dis­ku­ta­vo su Vla­di­mi­ru Pu­ti­nu. Blo­gai tai, ar ge­rai? Ma­no nuo­mo­ne, tai ge­rai, nes tai, kaip sa­ko­ma, yra lan­gas ga­li­my­bėms. Tai ko­kie lan­gai ga­li­my­bėms juk tu­ri bū­ti pa­lik­ti.

Ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad Ru­si­ja yra komp­li­kuo­to­je si­tua­ci­jo­je, iš tie­sų ES ir Ru­si­jos san­ty­kiai kaip nie­ka­da su­si­komp­li­ka­vo, ne­pa­me­nu to­kių san­ty­kių nuo pat 1990-ųjų. Da­bar ky­la klau­si­mas, kaip iš­ei­ti iš šios si­tua­ci­jos. Aš ne­ma­nau, kad Ru­si­ja su­in­te­re­suo­ta to­kia pa­dė­ti­mi, ma­nau, Ru­si­jos žmo­nės po tru­pu­tį ima ma­ty­ti sa­vo gy­ve­ni­mo pa­blo­gė­ji­mą. (...) Ma­no nuo­mo­ne, kaž­koks spau­di­mo pro­ce­sas ga­li įvyk­ti. To­lia­re­giš­kai mąs­tant, ma­nau, Ru­si­jo­je yra pa­kan­ka­mai daug po­zi­ty­viai mas­tan­čių žmo­nių.

- Kaip ver­ti­na­te Ru­si­jos pre­zi­den­to Vla­di­mi­ro Pu­ti­no pra­ėju­sią sa­vai­tę iš­sa­ky­tus ra­gi­ni­mus Bul­ga­ri­jai dėl Ru­si­jos ini­cia­ty­va nu­trauk­to du­jo­tie­kio „South Stream“ pro­jek­to pra­šy­ti kom­pen­sa­ci­jų iš Eu­ro­pos Są­jun­gos?

- Ar­ba Ru­si­ja ne­ži­no ES tai­syk­lių, pro­ce­dū­rų ir do­ku­men­tų, ar­ba ap­si­me­ta. Jei ap­si­me­ta, kad ne­ži­no, tai toks Ru­si­jos sig­na­las yra ne­rim­tas. Nes vi­si pui­kiai su­pran­ta, kad ES rei­ka­la­vi­mai inf­ras­truk­tū­ri­niams pro­jek­tams yra du: jie tu­ri už­ti­krin­ti bend­rą eu­ro­pi­nį in­te­re­są ir di­ver­si­fi­kuo­tą du­jų tie­ki­mą. Ki­taip ta­riant, bend­ras in­te­re­sas yra tu­rė­ti inf­ras­truk­tū­rą vi­siems, ta­čiau inf­ras­truk­tū­ra tu­ri bū­ti at­vi­ra ne vie­nam mo­no­po­lis­ti­niam tie­kė­jui, bet tie­kė­jams. Ka­dan­gi tie­kė­jai kon­ku­ruo­ja tar­pu­sa­vy­je ir nu­mu­ša kai­ną. Jei Ru­si­ja tai su­pran­ta, tai vis­kas ge­rai, „South Stream“ ga­li bū­ti įvar­dy­tas bend­ro in­te­re­so pro­jek­tu. Bet jis nie­ka­da to­kiu ne­bu­vo įvar­dy­tas, ES įna­šo čia nė­ra, ES ne­sti­mu­lia­vo šio pro­jek­to. Tai kaip įma­no­ma rei­ka­lau­ti to, kas ne­įma­no­ma? Juk taip bu­vo su ne vie­nu dvi­ša­liu pro­jek­tu - jie nie­ka­da ne­kom­pen­suo­ja­mi.

- Šiuo me­tu ES ins­ti­tu­ci­jos ren­gia di­rek­ty­vą dėl GMO au­gi­ni­mo. Ko­kios pla­nuo­ja­mos nau­jo­vės? Ar pri­ėmus di­rek­ty­vą spren­di­mus at­ski­rai ga­lė­tų pri­im­ti kiek­vie­na iš 28 vals­ty­bių, taip pat ir Lie­tu­va ?

- Es­mi­niai siū­ly­mai yra trys: pir­ma - tei­sė ša­liai na­rei spręs­ti pa­čiai, ar įsi­leis­ti au­gin­ti tą kul­tū­rą. An­tra, jei vals­ty­bė įsi­lei­džia au­gin­ti, ji pri­va­lo su­si­tar­ti su kai­my­ni­nė­mis vals­ty­bė­mis dėl pa­sie­nio rei­ka­lų - su to­mis, ku­rios ne­įsi­lei­džia au­gin­ti, tu­ri su­si­tar­ti, kad pa­sie­ny­je ne­au­gins, nes nuo pa­sie­nio sėk­la ga­li pa­tek­ti į ki­tą ša­lį, už­krės­ti au­ga­lus, jie ims mu­tuo­ti.

Da­bar tvar­ka dėl au­gi­ni­mo to­kia: pa­tei­kia­ma par­aiš­ka, at­lie­ka­mas ty­ri­mas, EK ty­ri­mą pri­sta­to Eu­ro­pos Ta­ry­bai. Bet Eu­ro­pos Ta­ry­bo­je nie­ka­da ne­bū­na dau­gu­mos, tuo­met Ko­mi­si­ja vi­sa­da pri­va­lo su­teik­ti lei­di­mą au­gin­ti, Ko­mi­si­ja vei­kia prieš dau­gu­mos vals­ty­bių va­lią.

Da­bar al­ter­na­ty­va siū­lo­ma to­kia: EK pri­sta­to ty­ri­mą ir jei Ta­ry­bo­je nė­ra dau­gu­mos, kiek­vie­na ša­lis pas sa­ve GMO įsi­lei­džia at­ski­rai. Ki­tų me­tų sau­sio mė­ne­sį Eu­ro­pos Par­la­men­tas tu­rė­tų bal­suo­ti ir nuo ko­vo mė­ne­sio ga­lė­tų šis pa­siū­ly­mas star­tuo­ti. Nė­ra abe­jo­nės - di­rek­ty­vą dar tu­rė­tų per­kel­ti na­cio­na­li­niai par­la­men­tai.

- Pir­ma­sis jū­sų kaip eu­ro­ko­mi­sa­ro vi­zi­tas bu­vo į Ebo­los epi­de­mi­jos kre­čia­mas ša­lis Af­ri­ko­je. Ar Eu­ro­pa ir kon­kre­čiai Lie­tu­va yra pa­si­ren­gu­si Ebo­los ke­lia­mam pa­vo­jui?

- At­sa­ky­mas vie­na­reikš­mis: vi­sų 28 vals­ty­bių svei­ka­tos sis­te­mos yra pa­jė­gios at­rem­ti Ebo­los grės­mę. Pa­vie­niai at­ve­jai bū­tų, ta­čiau bū­tų pa­jė­gūs vi­si sek­to­riai tai gy­dy­ti. Ri­zi­ka plis­ti Ebo­los in­fek­ci­jai ES yra ne­di­de­lė. Bet ne apie ri­zi­ką juk kal­ba, o apie kon­kre­tų žmo­gų, ku­ris ga­li mir­ti. Ga­li bū­ti at­ve­jis, kad vie­ną gy­dant, jis iš­gy­ja, ki­tą gy­dant - jis mirš­ta. Tai yra grės­mė kiek­vie­nam in­di­vi­dui, bet ne epi­de­mi­nė grės­mė. Diag­nos­ti­nių, sau­gu­mo, gy­dy­mo prie­mo­nių ti­krai pa­kan­ka.

Tik tai, kad Lie­tu­va ir kai ku­rios ki­tos ša­lys tu­rė­tų koo­pe­ruo­tis - ne vi­sos jų tu­ri ket­vir­to­jo laips­nio la­bo­ra­to­ri­nę įran­gą. Taip (ty­ri­mus siųs­tų į už­sie­nį), bend­ra­dar­biau­tų su au­ten­ti­fi­kuo­to­mis la­bo­ra­to­ri­jo­mis.

- Kaip ver­ti­na­te jus pa­kei­tu­sios svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­trės Ri­man­tės Ša­la­še­vi­čiū­tės dar­bo pra­džią? Taip pat kaip ver­ti­na­te Spe­cia­lių­jų ty­ri­mų tar­ny­bos pra­dė­tą ty­ri­mą dėl vi­ce­mi­nis­tro so­cial­de­mo­kra­to Ge­di­mi­no Čer­niaus­ko?

- Iš eti­nių su­me­ti­mų to da­ry­ti ne­ga­liu, nes bu­vau šios ša­lies Vy­riau­sy­bės na­rys. O pa­gal sa­vo funk­ci­jas aš ti­krai ne­tu­riu tei­sės ver­tin­ti mi­nis­tro veik­los net ir ki­to­se vals­ty­bė­se. Mums drau­džia­ma už­siim­ti „sha­ming and bla­ming“ (angl. gė­di­ni­mo ir kal­ti­ni­mo) veiks­mais.

- Ir dėl G.Čer­niaus­ko?

- Ab­so­liu­čiai.

- Dė­ko­ju už po­kal­bį.