V. Landsbergis: Rusija reikalauja nuolankumo
Ru­sams yra įskie­py­ta, kad jų tu­ri bi­jo­ti, o jei bi­jo, va­di­na­si ger­bia, – įsi­ti­ki­nęs prof. Vy­tau­tas Lands­ber­gis. O pa­gar­bą jie su­pran­ta kaip nuo­lan­ku­mą ir pa­klus­nu­mą.

„Kal­ba­ma apie tai, ko no­ri Ru­si­ja, kad jos ne­ger­bia, ją pa­že­mi­no. Bu­vo lai­kas, kai Vo­kie­ti­ja bu­vo pa­že­min­ta. Ji „at­sis­to­jo ant ko­jų“ su Adol­fu ir ku­rį lai­ką sėk­min­gai tai da­rė“, – ly­gi­no prof. V. Lands­ber­gis. Sa­vo nuo­mo­nę jis sa­kė per mo­nog­ra­fi­jos „Ru­si­jos rai­dos sce­na­ri­jai: im­pli­ka­ci­jos Lie­tu­vos ir re­gio­no sau­gu­mui“ pri­sta­ty­mo pro­ga su­reng­tą dis­ku­si­ją Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­te.

„Mes kal­ba­me apie tai, kad Ru­si­ja no­ri pa­gar­bos. Ne­me­luo­ki­me. Ji ga­li tai va­din­ti pa­gar­ba. Ta­čiau Ru­si­ja rei­ka­lau­ja nuo­lan­ku­mo, pa­klus­nu­mo, kak­ta mu­ši­mo į grin­dis – tai se­na šios ša­lies kul­tū­ri­nė tra­di­ci­ja“, – tei­gė po­li­ti­kas.

Anot V. Lands­ber­gio, jei kumš­čio tei­sė ga­li bū­ti lai­ko­ma pri­gim­ti­ne tvar­ka, to­kios no­ri Ru­si­ja. To­kia tvar­ka, kai dik­tuo­ja tas, ku­ris yra stip­res­nis. Ki­ti ar­ba tu­ri pa­klus­ti, ar­ba „gaus į dan­tis“.

„Ru­sams yra įskie­py­ta, kad jų tu­ri bi­jo­ti. O jei ne­bi­jo, va­di­na­si, ne­ger­bia, – sa­kė V. Lands­ber­gis. – Vie­nin­te­lė są­ly­ga pa­gar­bai – bai­mė. Va­di­na­si, tu­ri bū­ti stip­res­nis. O jei ne stip­res­nis, tu­ri taip ble­fuo­ti, kad nie­kas ne­drįs­tų pa­ti­krin­ti, ar ti­krai yra taip.“ Po­li­ti­kas mi­nė­jo ir ki­tą mi­tą – kad Ru­si­jos va­do­vas „gal iš­eis iš pro­to“ ir trenks bran­duo­li­niu gink­lu. To­dėl jam rei­kė­tų nu­si­leis­ti. Ta­da jis ma­to, kad „sla­ba­kai“ („silp­nuo­liai“ – liet.) ne­išeis at­vi­rai iš­mė­gin­ti jė­gų, nes bi­jos pra­lai­mė­ti.

V. Lands­ber­gis tvir­ti­no, kad nuo se­nų lai­kų Eu­ro­pos ci­vi­li­za­ci­jo­je bu­vo to­kių ver­ty­bi­nių samp­ra­tų: gar­bė – ne­bi­jo­ti prieš­o, ne­si­trauk­ti prieš smur­ti­nin­ką, ap­gin­ti silp­ną, net jei pa­čiam klius. Ir klau­sė: jei Eu­ro­pa ne­beb­ran­gi­na sa­vo ci­vi­li­za­ci­nių, eti­nių pa­grin­dų, ko­kios jos ver­ty­bės? Po­li­ti­ko nuo­mo­ne, ta­da ver­ty­bės la­bai men­kos – nau­da, pa­to­gu­mas, ma­lo­nu­mas ir pa­na­šiai.

V. Lands­ber­gio įsi­ti­ki­ni­mu, gerb­ti de­rė­tų už gė­rį, o jei pa­gar­ba ky­la iš bai­mės, tai klai­din­ga. „Jei ge­rai jau­tie­si tik to­dėl, kad ta­vęs ki­ti bi­jo, esi ap­gai­lė­ti­nas, – tei­gė jis. – Esi kie­mo chu­li­ga­nas, prie­var­tau­ji, re­ke­tuo­ji. Tai se­na Ru­si­jos tra­di­ci­ja.“ Po­li­ti­kas ma­no, kad Va­ka­rai tam pa­si­duo­da, nors tu­rė­tų ki­taip rea­guo­ti.

„Kal­ba­ma apie bend­ra­dar­bia­vi­mą ir de­ry­bas su Ru­si­ja. Su kuo de­rė­tis? Su plė­ši­ku, net ne­ma­nan­čiu, kad jis ką nors blo­gai pa­da­rė? Tad de­ry­bų rei­kia tam, kad bū­tų pa­si­da­ly­ta. Dar ne vis­kas pa­si­da­ly­ta, plė­ši­kas dar ne vis­ką pa­ėmė, ko no­ri. To­dėl kvie­čia de­rė­tis, ki­taip ga­li bū­ti konf­lik­tas. Nors vi­si ži­no, kad nuo­lai­džia­vi­mas plė­ši­kui nė­ra ge­riau, nes po to bū­na dar bai­ses­nis konf­lik­tas. Pa­sie­kia­ma ri­ba, kai tu­ri vi­siš­kai pa­si­duo­ti ar­ba pa­sip­rie­šin­ti, kai ta­vo si­tua­ci­ja jau daug blo­ges­nė, – sa­kė jis.– Tad kai kal­ba­ma apie de­ry­bas, su­pras­ki­me, kad kal­ba­ma apie da­ly­bas su ag­re­so­riu­mi, ku­ris ar­ba iš ti­krų­jų la­bai stip­rus, ar­ba tik vai­di­na ir gąs­di­na.“

To­dėl V. Lands­ber­gis ma­no, kad apie šian­die­nę Ru­si­jos po­li­ti­ką de­rė­tų svars­ty­ti iš kiek ga­li­ma rea­les­nių po­zi­ci­jų, o ne „ko­rek­ti­zuo­tų“. Pro­fe­so­rius tei­gė, kad pats sa­ko ne­ko­rek­tiš­kų da­ly­kų, bet ki­taip jam ne­išei­na kal­bė­ti.