V. Landsbergis: „Negalėjome stovėti po medžiu ir laukti“
Kai Lie­tu­vos Ne­prik­lau­so­my­bė at­ro­dė ma­žai ti­kė­ti­na, vie­ne­tai Va­ka­ruo­se ry­žo­si sto­ti Lie­tu­vos pu­sėn. Pir­ma­sis ofi­cia­liai pa­lai­kęs Lie­tu­vos iš­sto­ji­mo iš So­vie­tų Są­jun­gos klau­si­mą bu­vo tuo­me­ti­nis Is­lan­di­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras Jon Bald­vin Ha­ni­bal­so­nas, pra­ne­ša Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­tas.

Su­lau­kęs pla­taus vi­suo­me­nės pa­lai­ky­mo na­muo­se, Is­lan­di­jos dip­lo­ma­tas ir po­li­ti­kas pa­sie­kė sa­vo ir 1991 – ųjų va­sa­rio 11 – ąją Is­lan­di­ja ta­po pir­mą­ja vals­ty­be, pri­pa­ži­nu­sia at­kur­tą Lie­tu­vos Ne­prik­lau­so­my­bę.

Šio įvy­kio pro­ga Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ir po­li­ti­kos moks­lų ins­ti­tu­to tei­ki­mu J.B. Ha­ni­bal­so­nui bu­vo su­teik­tas Vil­niaus uni­ver­si­te­to gar­bės dak­ta­ro var­das ir su­reng­ta dis­ku­si­ja: „25 me­tai lais­vės: ar ti­krai iš­si­lais­vi­nom ir iš­mo­kom at­sa­kin­gai kur­ti?“, kur sve­čias da­li­no­si pri­si­mi­ni­mais Lie­tu­vos Ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo ly­de­riu prof. Vy­tau­tu Lansd­ber­giu, do­cen­tu Kęs­tu­čiu Gir­niu­mi, Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bei 1992 me­tais va­do­va­vu­siu Alek­sand­ru Abi­ša­la bei VU TSPMI di­rek­to­riu­mi, pro­fe­so­riu­mi Ra­mū­nu Vil­pi­šaus­ku.

Dvip­ras­miš­ka Va­ka­rų ly­de­rių pozicija

Anot is­lan­dų po­li­ti­ko, jo tiks­las bu­vo su­bur­ti ma­žų vals­ty­bių gru­pę, ku­ri bū­tų pa­si­ren­gu­si veik­ti var­dan Bal­ti­jos ša­lių lais­vės. „Mums pa­sau­lio ly­de­riai sa­kė, kad tai po­li­ti­nis šou, ku­rį de­mons­truo­ja Is­lan­di­ja. Va­ka­rų ly­de­riai ma­nė, kad jei Bal­ti­jos ša­lims bus leis­ta iš­trūk­ti iš So­vie­tų Są­jun­gos, ga­li kil­ti gink­luo­tas konf­lik­tas ir su­grius tarp­tau­ti­nė tai­ka“ – tei­gė sve­čias. Anot jo, tuo me­tu už už­da­rų du­rų bu­vo daug skep­ti­ciz­mo ir net prieš­iš­ku­mo Vy­tau­tui Lands­ber­giui ir ma­žos tau­tos ke­ti­ni­mams iš­si­lais­vin­ti. Sve­čio nuo­mo­ne, ši Va­ka­rų ly­de­rių po­zi­ci­ja bu­vo grįs­ta pra­stu su­vo­ki­mu. Tuo tar­pu jis pats bu­vo pui­kiai in­for­muo­tas kon­tak­tų su di­si­den­tais dė­ka ir ži­no­jo, kad So­vie­tų Są­jun­ga sto­vė­jo ant su­iri­mo ri­bos ir net val­dan­ty­sis eli­tas bu­vo nu­sto­jęs ti­kė­ti, kad įma­no­ma iš­si­lai­ky­ti jė­ga.

Su sve­čiu ne­su­ti­ko TSPMI do­cen­tas Kęs­tu­tis Gir­nius, di­džią­ją da­lį gy­ve­ni­mo pra­lei­dęs iš­ei­vi­jo­je. Anot jo, JAV val­džiai bu­vo pui­kiai ži­no­ma, kad So­vie­tų Są­jun­ga yra ant su­by­rė­ji­mo ri­bos. Pa­grin­di­nis Va­ka­rų tiks­las tuo me­tu bu­vo nu­si­gink­la­vi­mas, at­omi­nės gink­luo­tės su­ma­ži­ni­mas, to­dėl Va­ka­rai bu­vo su­in­te­re­suo­ti to­liau de­rė­tis su tuo­me­ti­niu So­vie­tų Są­jun­gos va­do­vu M. Gor­ba­čio­vu. Po­li­to­lo­go ma­ny­mu, Lie­tu­vos Ne­prik­lau­so­my­bė bu­vo ne iš­orės jė­gų, o pa­čių lie­tu­vių ran­ko­se, ir Va­ka­rų vals­ty­bės ne­ga­lė­jo pa­da­ry­ti daug dau­giau nei tuo me­tu pa­da­rė, spaus­da­mos Mask­vą. Bū­tent Džor­džas Bu­šas vy­res­ny­sis nuo­lat kar­to­jo, kad ne­tu­ri bū­ti pra­lie­tas krau­jas Bal­ti­jos ša­ly­se.

Žmo­nių va­lia ar su­ta­pi­mas?

Vy­tau­tas Lands­ber­gis, kal­bė­da­mas apie žmo­nių va­lios ga­lią, tei­gė, kad Bal­ti­jos ke­lias par­odė – ne­bu­vo to­kios jė­gos, ku­ri ga­lė­jo su­nai­kin­ti 2 mi­li­jo­nus. Bep­re­ce­den­tis at­ve­jis par­odė, kad įma­no­ma nu­ga­lė­ti ir Lie­tu­va ga­li iš­si­va­duo­ti. Ta­čiau lauk­ti ga­li­my­bės bu­vo ma­ža. Anot Są­jū­džio ly­de­rio, bū­tent tai ir da­rė di­džio­ji dau­gu­ma Va­ka­rų vals­ty­bių – tie­siog lau­kė tin­ka­mo mo­men­to, ku­ris vis bū­da­vo „dar ne da­bar“. „Mes tu­rė­jo­me su­kur­ti pa­pil­do­mas ga­li­my­bes, ne tik lauk­ti. Tu­rė­jo­me ini­ci­juo­ti ir pri­im­ti tei­sin­gą spren­di­mą kaip šach­ma­tų žai­di­me. Tik to­kiu bū­du mes įga­vo­me pra­na­šu­mą ir šan­są nu­ga­lė­ti“. Anot tuo­me­ti­nio ša­lies va­do­vo ne­bu­vo ga­li­ma tie­siog „sto­vė­ti po me­džiu“ – uni­ka­liu šan­su rei­kė­jo pa­si­nau­do­ti ne­del­siant.

Alek­sand­ras Abi­ša­la Ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo įvy­kiams pri­tai­kė fi­zi­ki­nę chao­so teo­ri­ją. Anot moks­li­nin­ko ir da­bar – vers­li­nin­ko, pa­gal šią teo­ri­ją, vi­sa­ta vys­to­si sta­bi­liai il­gą lai­ką, ta­čiau tam ti­krais tarps­niais iš­tin­ka kri­zės ir jų me­tu ma­ža jė­ga ga­li pa­keis­ti vys­ty­mo­si tra­jek­to­ri­ją. Pa­sa­ko A.Abi­ša­los, svar­bu to­kiu mo­men­tu są­mo­nin­gai pa­si­nau­do­ti – rei­kia­ma link­me pa­da­ry­ti pos­tū­mį, kas ir bu­vo pa­da­ry­ta lem­tin­gais 1990-ai­siais.

„Mes ne­kly­do­me ma­ny­da­mi, kad Lie­tu­vos iš­si­va­da­vi­mas yra ne­grįž­ta­mos So­vie­tų Są­jun­gos griū­ties pra­džia“ – pra­tę­sė min­tį J.B.Ha­ni­bal­so­nas, už­ti­krin­tai teig­da­mas, kad žmo­nių va­lia nu­lė­mė es­mi­nius po­ky­čius ir, kad tai di­džiu­lis Lie­tu­vos nuo­pel­nas is­to­ri­jai. Su juo su­ti­ko ir K. Gir­nius, ku­riam, žvel­giant iš at­stu­mo, – tuo me­tu jis gy­ve­nęs JAV, – at­ro­dė ne­įti­kė­ti­na, kad pro­ce­sas nu­eis taip to­li. Pa­sak K.Gir­niaus, su­nku su­vok­ti, ko­dėl taip ap­lai­džiai į tuo­me­ti­nio vals­ty­bės va­do­vo Vy­tau­to Lands­ber­gio iš­vy­kas į Va­ka­rus žiū­rė­jo so­vie­tų val­džia, ne­už­kirs­da­ma ke­lio svar­biems vi­zi­tams. „I­ki šiol ste­biuo­si, ko­dėl So­vie­tų Są­jun­gos val­dan­tie­ji ne­iš­siun­tė V. Lands­ber­gio kur nors to­liau į Si­bi­rą“ – gar­siai ste­bė­jo­si pa­šne­ko­vas, kaip ver­tė­jas ly­dė­jęs V. Lands­ber­gį į pir­muo­sius su­si­ti­ki­mus su Va­ka­rų ly­de­riais.

Lie­tu­vos įta­ka šiandien

Kal­bė­da­mi apie da­bar­ti­nę Lie­tu­vos įta­ką tarp­tau­ti­niams pro­ce­sams, dis­ku­si­jos da­ly­viai ak­cen­ta­vo men­ką lie­tu­vių sa­vi­ver­tę, dėl ku­rios ig­no­ruo­ja­mi ar­ba nu­ver­ti­na­mi da­bar­ti­niai Lie­tu­vos pa­sie­ki­mai tarp­tau­ti­nė­je erd­vė­je. Anot pro­fe­so­riaus R. Vil­pi­šaus­ko, Lie­tu­va ga­li ir kar­tais es­min­gai įta­ko­ja tarp­tau­ti­nę dar­bot­var­kę, ta­čiau esa­me lin­kę pa­tys ne­pri­pa­žin­ti šio fak­to. Pa­sak moks­li­nin­ko, di­de­le da­li­mi Lie­tu­vos dė­ka Va­ka­ruo­se Ru­si­ja pra­dė­ta ma­ty­ti ki­taip, ta­čiau, jo pa­ste­bė­ji­mu, re­tai kas, ypač aka­de­mi­kų tar­pe, pri­si­pa­žįs­ta kly­dęs ir pa­kei­čia sa­vo ar­gu­men­tus.

Pa­sak K. Gir­niaus, lie­tu­viams te­bė­ra bū­din­gi tam ti­kri po­so­vie­ti­nės erd­vės vi­suo­me­nėms bū­din­gi bruo­žai, ku­rie iš da­lies le­mia lė­tes­nį prog­re­są nei ga­lė­tų bū­ti. Do­cen­tui pri­ta­rė ir Alek­sand­ras Abi­ša­la, įžvelg­da­mas pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi ir ki­tais trū­ku­mą vi­so­se sri­ty­se ir ma­ty­da­mas bū­ti­ny­bę kuo sku­biau re­for­muo­ti švie­ti­mo sis­te­mą. Dis­ku­si­ją pa­šne­ko­vai, mi­nint TSPMI 24 – ąjį gim­ta­die­nį, bai­gė šven­ti­niais svei­ki­ni­mais Ins­ti­tu­to stu­den­tams, lin­kint pa­si­nau­do­ti uni­ka­lia pa­tir­ti­mi ir to­liau pa­stū­mė­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos Ru­si­jos klau­si­mu, drą­sos kal­bė­ti ir veik­ti, ži­nant tie­są, bū­ti at­vi­riems pa­sau­liui, per­žiū­rė­ti tra­di­ci­jas, kai ku­rių at­si­sa­kant, ir vi­sa­da, iš­ki­lus pa­si­rin­ki­mui, rink­tis sa­vo ša­lį. Dis­ku­si­ją mo­de­ra­vo Ins­ti­tu­to alum­nas, žur­na­lis­tas Vy­kin­tas Pu­ga­čiaus­kas.