V. Jurkonis: „Įdomu, kaip į „Panamaleaks“ skandalą reaguos Rytai, o kaip Vakarai“
„Pa­na­ma­leks“ skan­da­las jau pa­čio­je vie­ši­ni­mo užuo­maz­go­je pa­lie­tė dau­gy­bę įžy­mių ir įta­kin­gų žmo­nių vos ne vi­sa­me pa­sau­ly­je. Ne­pai­sant to, kad pats in­for­ma­ci­jos nu­te­ki­ni­mo me­to­das yra ydin­gas, anot po­li­to­lo­go Vy­čio Jur­ko­nio, bū­tų ap­mau­du, jei vie­nin­te­lis po­vei­kis bū­tų tik šur­mu­lys ir skan­da­lai.

– Ar Pa­na­mos skan­da­las yra po­zi­ty­vus, ar des­truk­ty­vus reiš­ki­nys?

– Rei­kia ti­kė­tis, jog „Pa­na­mos by­los“ pri­si­dės ne tik prie dis­ku­si­jos apie di­des­nio skaid­ru­mo po­rei­kį, bet ir lems veiks­mų tą skaid­ru­mą už­ti­kri­nant, o taip pat ir tei­si­nių žings­nių prieš ko­rum­puo­tus val­di­nin­kus.

Bū­tų gai­la, jei vie­nin­te­lis po­vei­kis bū­tų tik šur­mu­lys ir skan­da­lai, pa­si­baig­sian­tys ke­liais at­sis­ta­ty­di­ni­mais ES vals­ty­bė­se.

Tad pa­grin­di­niu iš­šū­kiu iš­lie­ka po­li­ti­nės va­lios trū­ku­mas – jei šios by­los ska­tins po­li­ti­nę va­lią ir veiks­mus, po­vei­kis vie­na­reikš­miš­kai tei­gia­mas. O skep­ti­ciz­mas ir abe­jin­gu­mas iš­si­va­ly­ti bent sa­vo kie­mą bus pre­teks­tas teig­ti, jog tai yra pri­im­ti­na ar­ba, ma­žų ma­žiau­siai, į tai bus už­mer­kia­mos akys.

Ma­ža to, ži­no­me, jog at­skleis­ta tik ne­di­de­lė da­lis vi­so duo­me­nų ma­sy­vo, tad pa­teik­ti ga­lu­ti­nį ver­ti­ni­mą dar anks­ti.

Vytis Jurkonis/LŽ archyvo nuotrauka

– Ar šis do­ku­men­tų nu­te­ki­ni­mas, jau pra­min­tas „Pa­na­ma­leaks“, yra ta­pa­tus se­nam ge­ram „Wi­ki­leaks“, nuo ku­rio ir pra­si­dė­jo pa­na­šūs skan­da­lai?

– Kal­bant apie in­for­ma­ci­jos ga­vi­mo bū­dą ar for­mą, reiš­ki­niai ga­li bū­ti ta­pa­ti­na­mi, bet jie ga­na skir­tin­gi sa­vo tu­ri­niu. In­for­ma­ci­jos nu­te­ki­ni­mas pats sa­vai­me ne­tu­rė­tų bū­ti pri­im­ti­nas de­mo­kra­ti­nėms vals­ty­bėms, bet jo ir ne­pri­reik­tų ab­so­liu­taus skaid­ru­mo ir at­vi­ros vi­suo­me­nės są­ly­go­mis. Kur yra ta ri­ba, už­ti­kri­nan­ti ne tik as­mens pri­va­tu­mą, na­cio­na­li­nį sau­gu­mą, bet ir skaid­res­nę ap­lin­ką, ku­rio­je val­di­nin­kai bū­tų at­sa­kin­gi sa­vo rin­kė­jams, ne­ga­lė­tų pa­slėp­ti sa­vo as­me­ni­nių in­te­re­sų bei ne­tei­sė­tai įgy­to tur­to po „kon­fi­den­cia­lu­mo“ už­dan­ga, yra il­ga ir su­dė­tin­ga dis­ku­si­ja. Su­pran­ta­ma, kad ne­de­mo­kra­ti­nė­se vals­ty­bė­se, ku­rio­se ne­vei­kia tei­si­nės vals­ty­bės pri­nci­pai, kur ži­niask­lai­da bei pi­lie­ti­nė vi­suo­me­nė tu­ri ri­bo­tas prie­mo­nes gau­ti in­for­ma­ci­ją bei rei­ka­lau­ti at­skai­to­my­bės, pa­si­rin­ki­mo va­rian­tų nė­ra daug, bet ir ri­zi­kos laips­nis ten žy­miai di­des­nis.

Šiuo kon­kre­čiu at­ve­ju bus įdo­mu pa­žiū­rė­ti į reak­ci­jų ir kon­kre­čių veiks­mų skir­tu­mus Va­ka­rų vals­ty­bė­se, Ry­tų par­tne­rys­tės ša­ly­se ir ga­liau­siai – Krem­liu­je.

– Šiuo­se komp­ro­mi­tuo­jan­čiuo­se do­ku­men­tuo­se ga­li­ma ras­ti įvai­riau­sių žmo­nių: nuo šei­chų iki ak­to­rių ir spor­ti­nin­kų iš dau­gy­bės ša­lių. Ko­dėl ne­si­ma­to lie­tu­viš­kų pa­var­džių? Ar lie­tu­viai ne­tu­ri tiek pi­ni­gų, ar ne­mo­ka nau­do­tis „of­šo­rais“?

– Kol kas pa­vie­šin­ta tik da­lis in­for­ma­ci­jos, ti­kė­ti­na, su­si­ju­si su skam­bes­nė­mis pa­var­dė­mis ir di­des­nė­mis vals­ty­bė­mis. Ne­abe­jo­ju, kad ko­rup­ci­nių ry­šių ir san­dė­rių au­sys ky­šos ir Bal­ti­jos vals­ty­bė­se bei Lie­tu­vo­je. Ga­lų ga­le, tai, jog Ru­si­jos val­di­nin­kai tu­ri čia ir ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to, ir sąs­kai­tas ban­kuo­se, ir yra ga­vę lei­di­mus gy­ven­ti, nė­ra to­kia di­de­lė pa­slap­tis, tie­siog mas­te­lis ne­pa­ly­gi­na­mas su Aus­tri­ja, Di­džią­ja Bri­ta­ni­ja ar Švei­ca­ri­ja.