V. Adamkus: bet koks pataikavimas Rusijai būtų D. Trumpo politinė savižudybė
Pre­zi­den­to rin­ki­mus Ame­ri­ko­je lai­mė­jus Do­nal­dui Trum­pui, pa­sau­lis žag­te­lė­jo. Tuo ti­kė­jo ne­daug kas, o nu­si­vy­lė dau­ge­lis. Bri­ta­ni­jos ir ki­tų Eu­ro­pos vals­ty­bių spau­da tai va­di­na di­džiau­sia Ame­ri­kos rin­kė­jų klai­da is­to­ri­jo­je, nes iš­rink­tas me­la­gis, prie­ka­biau­to­jas, po­pu­lis­tas ir ne vie­ną kar­tą ban­kru­ta­vęs ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to mag­na­tas. Ko ti­kė­tis po D. Trum­po per­ga­lės Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se? Apie tai – po­kal­bis su pre­zi­den­tu Val­du Adam­ku­mi, pir­muo­ju ne­prik­lau­so­my­bę at­kū­ru­sios Lie­tu­vos va­do­vu Vy­tau­tu Lands­ber­giu ir už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tru Li­nu Lin­ke­vi­čiu­mi.

– Po­ne Adam­kau, nors pats sim­pa­ti­zuo­ja­te res­pub­li­ko­nams, bet šį­kart tur­būt pa­lai­kė­te de­mo­kra­tų kan­di­da­tę, ar ne taip?

V. Adamkus: Klau­san­tis da­bar­ti­nio pre­zi­den­to kal­bų, bu­vau lin­kęs į de­mo­kra­tų pu­sę. Su­nku bu­vo pa­ti­kė­ti jo po­li­ti­ne li­ni­ja, ku­ri ti­krai ne­rea­liai skam­bė­jo. No­rė­jo­si ti­kro pre­zi­den­to, bet ne­bu­vo pa­si­ti­kė­ji­mo. Esu ma­tęs bent 5–6 pre­zi­den­tų rin­ki­mus JAV ir pa­ste­bė­jęs pa­na­šių at­ve­jų, tik gal ne to­kių bru­ta­lių kan­di­da­tų pa­si­sa­ky­mų vie­ni ki­tiems. Šian­dien ma­no lo­gi­ka pa­sit­vir­ti­no.

Per rin­ki­mus ga­li vie­nas ki­tą va­din­ti me­la­giu, va­gi­mi – vi­saip va­din­ti. Ta­čiau po rin­ki­mų stai­ga vis­kas pa­si­kei­čia. Tai ir po­li­ti­nės kul­tū­ros da­lis, kai iš­rink­ta­sis pre­zi­den­tas yra pri­pa­žįs­ta­mas iš kar­to, opo­nen­tai vie­nas ki­tam pa­spau­džia ran­ką ir pra­de­da kal­bė­ti apie vie­ną tiks­lą – pa­ge­rin­ti vi­sos vals­ty­bės gy­ve­ni­mą. D. Trum­pas, kal­bė­da­mas apie tiks­lus, pir­muo­sius dar­bus, pa­lie­tė vi­daus so­cia­li­nes prob­le­mas – ne­dar­bą, gy­ve­ni­mo ly­gio smu­ki­mą ir pa­na­šiai. Ta­čiau už­sie­nio po­li­ti­ka tar­si ne­eg­zis­tuo­ja, lyg ten vis­kas tvar­ko­je.

Aš da­rau prie­lai­dą, kad Ame­ri­kos už­sie­nio po­li­ti­ka daug ne­si­keis, bent jau ku­rį lai­ką. Ji yra sta­bi­li, iki šiol lai­ko­si tos pa­čios kryp­ties, to­dėl jis, ma­tyt, ne­tu­ri pa­grin­do ją keis­ti. Pri­min­siu, kad Ame­ri­kos pre­zi­den­tas ne­tu­ri tei­sės pa­skelb­ti ka­ro ku­rio­je nors vals­ty­bė­je ar­ba pa­keis­ti vi­są už­sie­nio po­li­ti­ką be Kong­re­so ir Se­na­to pri­ta­ri­mo. Aš ne­ma­nau, kad čia įvy­ko kaž­koks re­vo­liu­ci­nis po­sū­kis ir gy­ve­ni­mas nuo šiol la­bai pa­si­keis.

– Vis ge­rė­jan­tys po­pu­lis­tų re­zul­ta­tai Eu­ro­po­je, Bri­ta­ni­jos spren­di­mas trauk­tis iš Eu­ro­pos Są­jun­gos ir da­bar D. Trum­po per­ga­lė. Ką ro­do šios ten­den­ci­jos Va­ka­rų vals­ty­bė­se?

Valdas Adamkus/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

V. Adamkus: Ne­sta­bi­lu­mą. Kal­bant apie ES, gir­dė­jo­me nu­si­tei­ki­mą lai­ky­tis bend­ros po­zi­ci­jos Ru­si­jos sank­ci­jų klau­si­mais, o da­bar gir­di­me jau ką ki­ta. Gai­la, ta­čiau yra tam ti­kri ski­li­mai, ne­su­ta­ri­mai. Kal­bant apie Pra­ncū­zi­ją, man la­bai aiš­ku – tai yra tra­di­ci­nė šios ša­lies li­ni­ja jau nuo ca­rų lai­kų. Ma­nau, kad Pra­ncū­zi­jo­je iki šios die­nos yra iš­li­kę tam ti­kri šil­tes­ni san­ty­kiai su Ru­si­ja, nors jo­kiu bū­du ne­sa­kau, kad Pra­ncū­zi­ja ban­do skal­dy­ti ES vie­ny­bę.

Bri­ta­ni­jos pa­si­trau­ki­mas man yra staig­me­na. Ma­niau, kad me­mo­ran­du­mas to nie­ka­da ne­pat­vir­tins. Po­li­ti­nė si­tua­ci­ja vi­so­je Eu­ro­po­je ir pa­sau­ly­je stip­riai kei­čia­si. Ne­kal­bu apie Af­ri­ką, nes si­tua­ci­ja šia­me že­my­ne su­ke­lia mil­ži­niš­ką des­ta­bi­li­za­ci­ją pa­sau­lio po­li­ti­ko­je. Dar rei­kia pa­brėž­ti to­li­mes­nį NA­TO vaid­me­nį Eu­ro­pai. Nors D. Trum­pas kam­pa­ni­jos me­tu par­eiš­kė tam ti­krą abe­jo­nę dėl NA­TO, ma­nau, kad iki šiol NA­TO ro­dė stip­rią po­zi­ci­ją, ypač Bal­ti­jos ša­lių ir Len­ki­jos at­žvil­giu.

– Po­ne Lands­ber­gi, ar jūs ma­to­te grės­mę po D. Trum­po per­ga­lės?

V. Landsbergis: Vis­ko ga­li bū­ti, tai pri­klau­sys nuo to­les­nės po­li­ti­kos. Pri­klau­sys nuo to, ko­kia bus su­for­muo­ta ko­man­da, su ko­kiais iš­šū­kiais D. Trum­pas su­si­durs. Kol kas nie­kas ne­ga­li pa­ly­gin­ti, kaip pre­zi­den­tas D. Trum­pas rea­guo­tų į Krem­liaus vir­ši­nin­ko įsa­ky­mą ko nors ne­da­ry­ti. Pa­vyz­džiui, ne­si­lai­ky­ti žo­džio, ku­ris bu­vo pa­sa­ky­tas dėl Bas­ha­ro al As­sa­do nau­do­ja­mų du­jų. Da­bar­ti­nis pre­zi­den­tas pa­sa­kė, kad tai yra ri­ba, už ku­rios mes jau im­amės tie­sio­gi­nių prie­mo­nių. O ki­tas vir­ši­nin­kas jam pa­sa­kė, kad tu to ne­da­ry­si, ir jis ne­da­rė. Tai la­bai Ame­ri­ką pa­že­mi­no.

D. Trum­pas kal­ba apie Ame­ri­kos di­dy­bę. Tai tu­rė­tų bū­ti ir oru­mas, ir gar­bė. Gal­būt. Ne­ži­nau, ką jis iš ti­krų­jų gal­vo­ja. Gal mąs­to pa­na­šiai kaip V. Pu­ti­nas? Kad di­dy­bė pri­klau­so nuo ga­lė­ji­mo gąs­din­ti? Esą, tu­riu jė­gą, ga­liu mo­suo­ti bom­bo­mis ir tai yra ma­no di­dy­bė. Jei vie­nam mo­suo­to­jui su bom­bo­mis ki­tas pa­mo­suos su sa­vo bom­ba, gal bus aiš­kes­nis vaiz­de­lis?

Mes dar ne­ži­no­me, kaip rea­guos Ame­ri­kos va­do­vy­bė ir ko­kia bus jų po­li­ti­ka tra­di­ci­nės Ru­si­jos im­pe­ria­lis­ti­nės eks­pan­si­jos po­li­ti­kos at­žvil­giu. Čia bus pa­si­ti­kri­ni­mai. <...> Ne­ga­li bū­ti vie­nas sa­vo sa­lo­je su sa­vo ge­ro­ve, jei ap­link blo­gai.

Dar la­bai ne­aiš­ku, koks tu­ri­nys sle­pia­si už iš­ki­lių žo­džių „A­me­ri­kos di­dy­bė“. Yra ir ki­tas, pa­skel­bęs, kad at­ku­ria Ru­si­jos di­dy­bę. Kai at­sis­tos du to­kie, ku­rie no­ri sa­vo ša­lių di­dy­bės, kas ta­da? Bū­da­vo užuo­mi­nų, kad su­si­tar­si­me. Ta­čiau kaip? Brė­ši­te li­ni­ją? Miun­che­nas, Jal­ta, ar per At­lan­tą – vie­no­je pu­sė­je Eu­ra­zi­ja, ki­to­je – JAV su vi­sa Lo­ty­nų Ame­ri­ka?

– Po­ne Lands­ber­gi, kuo jūs aiš­ki­na­te D. Trum­po sėk­mę? Juk bu­vo dau­gy­bė skan­da­lų, įvai­riau­sių kal­ti­ni­mų? Ką ma­no­te?

Vytautas Landsbergis/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

V. Landsbergis: Ma­tyt, jo rin­kė­jams tai ne­bu­vo svar­bu. Ar­ba kaž­kas ki­ta bu­vo svar­biau. Dar nuo Ben­ja­mi­no Frank­li­no lai­kų są­ži­nin­gas vers­las bu­vo Ame­ri­kos pa­grin­das. B. Frank­li­nas mo­kė ame­ri­kie­čius: ne­bū­ki­te kvai­li, la­biau ap­si­mo­ka bū­ti są­ži­nin­gu, o ne ap­gau­ti ki­tą. To­kia bu­vo ci­vi­li­za­ci­ja ir iš čia ki­lo ti­kro­ji Ame­ri­kos vers­lo, eko­no­mi­kos ir są­ži­nin­gu­mo di­dy­bė. Ži­no­ma, daug kas kei­čia­si. Kei­čia­si po­pu­lia­ci­ja, at­va­žiuo­ja daug ki­to­kios ci­vi­li­za­ci­jos žmo­nių, tas pliu­ra­liz­mas jau „prap­lau­tas“. Bet vis tiek Ame­ri­ka dar tu­ri sa­vo pa­čios pa­vel­dą.

– Ma­to­te tam ti­krą bend­rą Va­ka­rų vals­ty­bių ten­den­ci­ją? Ki­tą­met lau­kia rin­ki­mai Pra­ncū­zi­jo­je ir Vo­kie­ti­jo­je. Ten taip pat ga­li bū­ti pa­na­šių kan­di­da­tų?

V. Landsbergis: Tai ga­li­ma pa­va­din­ti pro­to silp­nė­ji­mu. Vi­sur silp­nė­ja. At­si­ran­da idė­jų, kad mes at­ski­rai, pa­tys vie­ni pa­si­da­ry­sim sau ge­riau, o ki­ti te­gul ei­na skra­džiai. Ži­no­me, kas tik ir lau­kia to­kios po­li­ti­kos su­kles­tė­ji­mo.

– Po­ne Lin­ke­vi­čiau, D. Trum­pas ir ag­re­sy­vus, ir ne­prog­no­zuo­ja­mas kan­di­da­tas, bet sa­ky­da­mas pa­dė­kos kal­bą bu­vo vi­sai ki­toks, nei jam įpras­ta – kur kas man­da­ges­nis, ra­mes­nis, par­agi­no vi­sus jung­tis, vie­ny­tis. Ar tai, ką jūs gir­dė­jo­te anks­čiau, ver­čia ne­ri­mau­ti? Kad ir jo tei­gi­niai, jog ne­gins vals­ty­bių, ku­rios ne­įne­ša pil­no in­dė­lio. Tarp to­kių yra ir Lie­tu­va.

L. Linkevičius: Nė­ra pra­smės ir di­de­lių prie­žas­čių ne­ri­mau­ti. Rei­kia su­da­ry­ti ga­li­my­bę dirb­ti nau­jai ad­mi­nis­tra­ci­jai, ji to dar ne­pra­dė­jo. Rin­ki­mų kam­pa­ni­jo­je – daug emo­ci­jų, daug kal­bė­ji­mų, po to pa­nei­gi­mų. Kai jau at­ei­na rea­li at­sa­ko­my­bė ir rei­kia vyk­dy­ti kon­kre­tų dar­bą, į kon­kre­čius pos­tus pa­ski­ria­mi kon­kre­tūs žmo­nės. Jų, pa­lai­min­tų Kong­re­so, bus be­veik tūks­tan­tis. Grei­čiau­siai jie bus iš Res­pub­li­ko­nų par­ti­jos sto­vyk­los, nes jų kan­di­da­tas lai­mė­jo. Tą sto­vyk­lą mes ne­blo­gai pa­žįs­ta­me.

– Res­pub­li­ko­nų, bet ne D. Trum­po sto­vyk­lą. Ar Lie­tu­vos dip­lo­ma­tai tu­ri kon­tak­tų D. Trum­po ap­lin­ko­je?

L. Linkevičius: Jų ti­krai yra. Bend­ra­vo­me su vie­nu svar­biau­siu pa­ta­rė­ju už­sie­nio po­li­ti­kai Jef­fu Ses­sion­su. Taip pat esa­me šil­tai bend­ra­vę su bu­vu­siu Niu­jor­ko me­ru Ru­dy Giu­lia­ni, ku­riam dė­ko­jo iš­rink­ta­sis pre­zi­den­tas D. Trum­pas.

Mū­sų tau­tie­čiai Ame­ri­ko­je taip pat ne­vie­nin­gai bal­sa­vo, jų po­zi­ci­jos ski­ria­si. Yra to­kių, ku­rie ak­ty­viai rė­mė D. Trum­pą. Pa­vyz­džiui, mū­sų gar­bės kon­su­las Mi­či­ga­ne Sau­lius Anu­žis. Jis ne­se­niai bu­vo vie­nas Res­pub­li­ko­nų par­ti­jos pir­mi­nin­kų. Jo­nas Pruns­kis, gar­bės kon­su­las Ko­lo­ra­do vals­ti­jo­je bu­vo D. Trum­po kam­pa­ni­jos fi­nan­si­nis rė­mė­jas, pa­žįs­ta kai ku­riuos D. Trum­po šei­mos na­rius. Ki­ta ver­tus, bend­ra­vi­mas pri­klau­sys ir nuo mū­sų pa­čių – kaip mes su­do­min­si­me sa­vo veik­la, prob­le­mų su­pra­ti­mu. Anks­čiau bu­vo­me įsi­žei­dę, kad mus, kaip ir vi­sus eu­ro­pie­čius, su­kri­ti­ka­vo dėl iš­lai­dų gy­ny­bai. Ta­čiau pri­pa­žin­ki­me, kad tam pa­grin­do bu­vo ir yra. Jei Eu­ro­pa skirs ma­žai dė­me­sio sa­vo sau­gu­mui, tai bus ar­gu­men­tas sa­kan­tiems, kad už Eu­ro­pą tu­ri dirb­ti ki­ti. Nu­ri­mus ais­troms tu­rė­tu­me su­si­telk­ti ne į abe­jo­nes, o į kon­kre­tų dar­bą ir iš­sau­go­ti de­šimt­me­čiais su­kur­tą in­ves­ti­ci­ją. Tęs­ti­nu­mas yra Ame­ri­kos po­li­ti­kos bruo­žas, ne­ma­nau, kad įvyks kaž­ko­kių dra­ma­tiš­kų, re­vo­liu­ci­nių po­ky­čių.

V. Landsbergis: Ir mū­sų pa­čių po­li­ti­ko­je rei­kia po­ky­čių. Rei­kia gir­dė­ti, ką sa­ko nau­ja­sis pre­zi­den­tas apie są­jun­gi­nin­kų są­ži­nin­gu­mą. Jis pa­siun­tė sig­na­lą sa­ky­da­mas, kad pa­gal­vos, ar gin­ti tuos, ku­rie pa­tys ne­si­gi­na ir pa­lie­ka Ame­ri­kai tą bė­dą bei iš­lai­das. Lie­tu­vo­je bu­vo vie­nas po­li­ti­kas, ku­ris pa­siū­lė 2 pro­cen­tus BVP gy­ny­bai skir­ti nuo 2017 me­tų, o ne nuo 2018 ir bent pra­dė­ti kal­bė­ti apie tai, kad mes gir­di­me sig­na­lus.

L. Linkevičius. Ma­nau, šiuo po­žiū­riu mes ne­su­teik­si­me pa­grin­do sa­vo opo­nen­tams ir skep­ti­kams. Esa­me nu­si­tei­kę di­din­ti gy­ny­bos iš­lai­das. Pa­gal iš­lai­dų gy­ny­bai di­na­mi­ką NA­TO esa­me ly­de­riai. Ta­čiau tu­ri­me gal­vo­ti ne tik apie iš­lai­das, bet ir apie efek­ty­vų jų nau­do­ji­mą.

Linas Linkevičius/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

– Po­ne Adam­kau, D. Trum­pas rin­ki­mų kam­pa­ni­jos me­tu kal­bė­jo, kad jis su­si­tars su V. Pu­ti­nu, o pa­sta­ra­sis, pa­svei­ki­nęs D. Trum­pą su per­ga­le sa­ko, kad lai­kas at­kur­ti san­ty­kius, grįs­tus vie­na ki­tos vals­ty­bės pa­gar­ba tos vals­ty­bės in­te­re­sams. Ar tas „Ma­ke Ame­ri­ca great again“ nė­ra izo­lia­ci­nis šū­kis, ku­ris pa­sau­lio rei­ka­lus ga­li pa­lik­ti an­tra­me pla­ne? Ar ne­ma­to­te to­kios grės­mės?

V. Adamkus: Mes aps­kri­tai per daug kal­ba­me, kad daug kas su­si­ję su Lie­tu­va. Aš ne­ma­nau, kad Ame­ri­kos žmo­nėms šie klau­si­mai yra pir­maei­liai. Jiems pir­miau­sia rū­pi ge­ro­vė. Pa­pras­tam žmo­gui aukš­to­ji už­sie­nio po­li­ti­ka – 2 pro­cen­tai gy­ny­bai ar 1,8 pro­cen­to, rė­mi­mas ar ne­rė­mi­mas – ma­žai ką sa­ko.

– Ame­ri­ko­je di­džia­jai da­liai rin­kė­jų už­sie­nio po­li­ti­ka ne­da­ro įta­kos.

V. Adamkus: Taip. To­dėl ne­ma­nau, kad už­sie­nio po­li­ti­ka bu­vo di­de­lis veiks­nys šiuo­se rin­ki­muo­se. Bu­vo pa­si­rink­ta gud­ri stra­te­gi­ja pri­si­vi­lio­ti pa­pras­tą žmo­gų iš gat­vės, ku­riam svar­biau­sia – su­dur­ti ga­lą su ga­lu. D. Trum­pas la­bai aiš­kiai pa­sa­kė, kad su­tvar­kys vis­ką – nu­ties nau­jus ke­lius, sta­tys nau­jas mo­kyk­las, su­kurs 25 mi­li­jo­nus nau­jų dar­bo vie­tų. Jau vien tai iš­gir­dus ne­sun­ku su­pras­ti, kad to jis nie­ka­da ne­pa­da­rys net ir ge­riau­sių no­rų ve­di­nas. Ta­čiau to­kia bu­vo rin­ki­mų tak­ti­ka ir ji su­vei­kė.

V. Landsbergis: Rin­ki­mi­nė tak­ti­ka taip pat bu­vo ty­lė­ti apie už­sie­nio po­li­ti­ką. Ir net tie, ku­rie su­in­te­re­suo­ti – pa­vyz­džiui, iš­ei­viai iš Ry­tų Eu­ro­pos, ne­su­ge­bė­jo D. Trum­pui ne­tgi klau­si­mo pa­teik­ti. Kad ir to­kio: „Po­ne kan­di­da­te, mes ne­ži­no­me kaip bal­suo­ti. Koks jū­sų po­žiū­ris į Ru­si­jos re­van­šiz­mą? Ar jūs jį stab­dy­si­te, ar gerb­si­te jų in­te­re­są?“ To ne­bu­vo.

V. Adamkus: Ame­ri­kos vi­suo­me­nė jau ži­no ir ma­to, kas yra Ru­si­ja, V. Pu­ti­nas. Bet koks pa­tai­ka­vi­mas Ru­si­jai ame­ri­kie­čiams reikš­tų sa­vi­gar­bos pra­ra­di­mą.

– Ir po­li­ti­nė sa­vi­žu­dy­bė pa­čiam D. Trum­pui?

V. Adamkus:Taip. Nuo­šir­džiai ti­kiu, kad jis ne­ga­li nu­kreip­ti Ame­ri­kos po­li­ti­kos į Ru­si­jos glė­bį ir pra­dė­ti su ja bu­čiuo­tis. Jung­ti­nės Vals­ti­jos yra aiš­kiai pa­sa­kiu­sios, kad ne­pri­pa­žįs­ta ag­re­si­jos. Jų pa­grin­di­nis tiks­las – gin­ti de­mo­kra­ti­ją, lais­vę. Ži­no­ma, vi­so­kių nu­kry­pi­mų bu­vo ir bus, ta­čiau aš ne­ma­nau, kad Ame­ri­ka at­si­sa­kys pa­grin­di­nių tiks­lų. Bet koks po­li­ti­kas, pa­ban­dęs ne­pa­sy­ti šių da­ly­kų, ri­zi­kuo­ja tap­ti po­li­ti­niu sa­vi­žu­džiu.

– Po­ne Lin­ke­vi­čiau, kad ir kaip bū­tų, ta­čiau res­pub­li­ko­nai val­do abe­jus JAV par­la­men­to rū­mus, šio­je par­ti­jo­je yra kur kas la­biau prog­no­zuo­ja­mi, pa­žįs­ta­mi ir nuo­sek­lūs po­li­ti­kai. Tai taip pat yra vie­na ga­ran­ti­jų, kad Ame­ri­ka lai­ky­sis sa­vo pri­nci­pų. Juo­lab, kad res­pub­li­ko­nai ne ta par­ti­ja, ku­ri kei­čia po­zi­ci­ją?

L. Linkevičius: Tai pa­sa­ky­ti­na ne tik apie res­pub­li­ko­nus. Ver­ty­bi­nis pa­grin­das yra vie­na Ame­ri­kos už­sie­nio po­li­ti­kos ir po­li­ti­kos aps­kri­tai tra­di­ci­jų. Po rin­ki­mų mes gau­do­me kiek­vie­ną žo­dį. Gal ne vi­si pa­ste­bė­jo, ta­čiau Niu­jor­ko kong­re­so na­rys Pe­te­ris Kin­gas vie­nam Va­ka­rų Eu­ro­pos dien­raš­čių sa­kė: „Ži­nia Bal­ti­jos ša­lims – mes bū­si­me su ju­mis, jei to rei­kės.“ Pri­im­ki­me tą ži­nią, tai la­bai svar­bu.

V. Landsbergis: Ame­ri­kos ver­ty­bės – oru­mas, įvaiz­dis, gar­bė. Kaip ji at­ro­do pa­sau­liui ir pa­čiai sau, kai kal­ba apie Ame­ri­kos di­dy­bę. Ame­ri­ka ne­ga­li bū­ti va­ri­nė­ja­ma iš Krem­liaus. Ma­nau, kad Krem­liaus vir­ši­nin­kai, ga­vę nau­ją opo­nen­tą, tu­rė­tų ku­riam lai­kui su­si­lai­ky­ti nuo pro­vo­ka­ci­nių ka­ro lėk­tu­vų skrai­dy­mo virš JAV ka­ro lai­vų, nes ame­ri­kie­čių ka­riai bet ku­rią aki­mir­ką ga­li žū­ti dėl pi­lo­tų klai­dos ar ko­kios nors kvai­lys­tės. Gal­būt ru­sams bus griež­tai at­sa­ky­ta. Aš su­pran­tu mū­sų tau­tie­čius, ku­rie bu­vo nu­si­vy­lę anks­čiau vyk­dy­ta po­li­ti­ka ir gal­vo­jo, kad nau­ja­sis pre­zi­den­tas bus tvir­tes­nis, jo ne­pas­tum­dys ir ne­pa­gąs­dins. Gal­būt pa­pirks, to ne­ži­nau. Bet jis ne­pa­na­šus į pa­stum­dė­lį. Vei­kiau į tą, ku­ris lo­šia po­ke­rį ir pa­si­de­da kol­tą ant sta­lo.

– Pa­sau­lis svei­ki­na iš­rink­tą­jį pre­zi­den­tą, nes to­kia yra dip­lo­ma­ti­nė pra­kti­ka. Ta­čiau tik Ru­si­ja vie­šai džiau­gia­si. Po­ne Adam­kau, tai taip pat yra sig­na­las?

V. Adamkus: Aiš­ku, kad ru­sai sieks sa­vo tiks­lų. Bet koks pa­si­kei­ti­mas Ru­si­jai su­tei­kia vil­ties, kad ji ims pir­mau­ti. Esą, Ame­ri­ka da­bar drau­gas ir jos nė­ra ko bi­jo­ti. Ta­čiau esu ti­kras, kad Ame­ri­ka ne­pa­keis sa­vo kryp­ties, lai­ky­sis įsi­pa­rei­go­ji­mų. Abe­jo­nių ky­la to­dėl, kad D. Trum­po mes ne­pa­žįs­ta­me, ne­ži­no­me, koks jis yra. Vi­si sa­ko, kad jis ne­nus­pė­ja­mas, stai­gus, ga­lin­tis pri­krės­ti šu­ny­bių. Aš ir­gi bi­jo­jau iki jo kal­bos lai­mė­jus, ku­rio­je jis bu­vo la­bai at­sar­gus, ne­įsi­pa­rei­go­jęs izo­lia­ci­jai. Ame­ri­ka izo­liuo­tis ne­ga­li vien dėl eko­no­mi­nių prie­žas­čių. Jai te­ri­to­ri­jų ne­rei­kia, jai rei­kia rin­kų. Ki­ta ver­tus, D. Trum­pas tu­rės skai­ty­tis ir su Res­pub­li­ko­nų par­ti­ja. Tai dar tvir­tes­nis pa­grin­das ti­kė­ti, kad Ame­ri­ka lai­ky­sis sa­vo pri­nci­pų.

– Po­ne Lands­ber­gi, džiaugs­mas D. Trum­po per­ga­le Ru­si­jo­je yra aki­vaiz­dus. Po­li­ti­kai ir vals­ty­bi­nė ži­niask­lai­da tai va­di­na po­zi­ty­viu įvy­kiu Ame­ri­ko­je. Ką apie tai ma­no­te?

V. Landsbergis: Yra daug vil­čių, ta­čiau jos ga­li su­deg­ti. Vėl grįž­tu prie Ame­ri­kos sa­vi­gar­bos. Jau 10 me­tų iš Mask­vos sklin­da tei­gi­niai, kad Ame­ri­ka yra pa­bai­sa, kad ji kal­ta dėl vi­sų pa­sau­lio blo­gy­bių, dėl varg­šų ru­sų skur­do ir pa­na­šiai. Gal da­bar nau­ja­sis pre­zi­den­tas pa­sa­kys: „Gal jūs bai­ki­te šią sa­vo te­mą, jei no­ri­te kal­bė­tis.“ Gal jis ne­pa­kęs me­la­vi­mo?

L. Linkevičius: Ke­ti­ni­mai ma­žin­ti įtam­pą yra svei­kin­ti­ni. Daug kas ban­dė, bet ne vi­siems pa­vy­ko. Svar­biau­sia, kad bū­tų kal­ba­ma­si ver­ty­bi­niu pa­grin­du, o ne pa­gal in­te­re­sus, ko šiuo me­tu ti­ki­si Ru­si­ja. Pa­gal in­te­re­sus pa­sau­lį pa­da­lin­ti ga­li­ma, ta­čiau aš ne­ti­kiu, kad taip bus. Lin­kė­čiau, kad pa­sau­ly­je ir mū­sų kon­ti­nen­te įtam­pos bū­tų ma­žiau. Jei įma­no­ma, tu­ri­me prie to pri­si­dė­ti.