Uždaroji ir atviroji emigracija
Ke­tu­rias­de­šimt­me­čių kar­tos ra­šy­to­jas, poe­tas, eseis­tas, ver­tė­jas Lau­ry­nas Kat­kus – as­muo, su ku­riuo ga­li­ma kal­bė­tis apie dau­ge­lį te­mų, nes jo pa­tir­tis, kaip ir de­ra me­ni­nin­kui, itin pla­ti ir įvai­ria­ly­pė. Su šiuo me­tu Vil­niu­je gy­ve­nan­čiu kū­rė­ju kal­ba­mės apie emig­ra­ci­ją, kul­tū­ri­nius ir li­te­ra­tū­ri­nius jos as­pek­tus.

– Esa­te gi­męs „bran­daus so­viet­me­čio“ lai­ku, ir Jū­sų vai­kys­tė bei pa­aug­lys­tė pra­bė­go Lie­tu­vai dar te­be­gy­ve­nant prie­spau­do­je. Kiek jau­čia­te sa­vo pa­sau­lė­žiū­ros ir tų žmo­nių, ku­riuos su­tin­ka­te ke­lio­nė­se Eu­ro­po­je bei JAV, pa­sau­lio pa­ty­ri­mo ir mąs­ty­mo skir­tu­mus? Ar ti­krai lie­tu­vis net ir už­sie­ny­je ne­ga­li at­si­kra­ty­ti so­vie­ti­nės pra­ei­ties pėd­sa­kų?

Lau­ry­nas Kat­kus: „Sėk­mės re­cep­tas – tai vi­sų pir­ma mū­sų pa­čių no­ras keis­tis“.

– Su ši­tais klau­si­mais su­si­du­riu nuo se­no. Ma­no tė­vai, ypač tė­vas, su kvar­te­tu iš­va­žiuo­da­vo į už­sie­nį, įskai­tant „kap­ša­lis“, ir nuo­la­ti­nis jų pa­sa­ko­ji­mų mo­ty­vas bu­vo ta­ry­bi­nio pi­lie­čio ly­gi­ni­mas su anų kraš­tų žmo­nė­mis, kar­tais rim­tas, kar­tais anek­do­tiš­kas. Nuo stu­di­jų įvai­rio­mis pro­go­mis už­sie­ny­je sve­čiuo­juo­si ir aš – ne­se­niai su­skai­čia­vau, kad Vo­kie­ti­jo­je iš vi­so esu pra­lei­dęs apie ket­ve­rius me­tus. Su­pran­ta­ma, šios vieš­na­gės ir­gi ska­ti­na apie tai gal­vo­ti.

Laurynas Katkus./ Facebook nuotrauka.

Griu­vus „ge­le­ži­nei už­dan­gai“, pir­mo­sios į Va­ka­rus pa­kliu­vu­sių lie­tu­vių reak­ci­jos bu­vo la­bai stip­rios – su­si­ža­vė­ji­mas te­nykš­te ge­ro­ve, sti­liu­mi, ne­pa­to­gu­mas ar gė­da dėl to, kad ne­ži­nai dau­ge­lio da­ly­kų, ne­mo­ki jais nau­do­tis, ir di­de­lis no­ras vi­sa tai iš­mok­ti. At­si­me­nu, 1991-ųjų va­sa­rą No­ri­če sė­dė­da­vau sve­tai­nė­je pas sa­vo bi­čiu­lį Keit­hą ir va­lan­dų va­lan­das klau­si­nė­da­vau jo apie Bri­ta­ni­jos po­li­ti­ką, li­te­ra­tū­rą, uni­ver­si­te­tus, ži­niask­lai­dą; apie tai, kaip funk­cio­nuo­ja Ka­ra­liš­ka­sis pa­štas ir kaip ruo­šia­ma ang­liš­ka ar­ba­ta. Man pa­si­se­kė, nes ži­nias ga­vau iš pui­kiai iš­si­la­vi­nu­sio „pir­mi­nio šal­ti­nio“; įsi­vaiz­duo­ju, kad ki­tiems, ku­rie jas tu­rė­jo rink­tis po kruo­pe­lę, iš nuo­gir­dų, ki­tų li­ki­mo bend­rų bu­vo kur kas su­nkiau. Apie šį kul­tū­ri­nio ka­pi­ta­lo kau­pi­mo lai­ko­tar­pį pla­čiau ra­šau esė „Pa­dė­kos žo­dis pra­ncū­zų geog­ra­fams“, iš­spaus­din­to­je ta­me pa­čia­me „Skle­pe“.

Aiš­ku, bu­vo ir tau­tie­čių, ku­rie lais­vą Va­ka­rų erd­vę su­vo­kė kaip lei­di­mą nau­do­tis vis­kuo ir da­ry­ti ką no­ri. Apie tuos žmo­nes ge­ro­kai per daug ra­šy­ta kri­mi­na­li­nė­se kro­ni­ko­se, pa­ver­čiant juos vi­sų lie­tu­vių el­ge­sio ste­reo­ti­pu; vis dėl­to juos mi­niu, nes bend­res­ne pra­sme ma­tau tai kaip vie­ną di­džiau­sių ta­ry­bi­nės epo­chos lie­ka­nų – tai yra, ne­bran­dų, anar­chiš­ką lais­vės su­pra­ti­mą. Bet ko­kią tvar­ką, re­gu­lia­vi­mą, įsta­ty­mą pri­ima­me kaip iš ša­lies pri­mes­tą, sve­ti­mą da­ly­ką, ku­rį pa­žeis­ti (juo la­biau – pa­žei­dus iš­veng­ti nuo­bau­dos) nė­ra nie­ko blo­go, prieš­in­gai – ro­do šau­nu­mą ir ap­su­kru­mą. To­kias nuo­sta­tas pa­pil­do „at­si­pū­tu­si“ eti­ka, ryš­kiau­siai pa­si­reiš­kian­ti vie­šo­sios mo­ra­lės sri­ty­je: „jei tik tas tie­sio­giai ne­lie­čia ma­nęs ir ma­no in­te­re­sų, te­gu ki­ti da­ro, ką tik jų šir­dis gei­džia“. Man at­ro­do, kad tai vie­na iš svar­biau­sių prie­žas­čių, ko­dėl Lie­tu­vai taip su­nkiai se­ka­si kur­ti Rechts­taat (tei­si­nę vals­ty­bę), ko­vo­ti su ko­rup­ci­ja ir „pusb­ro­lių eko­no­mi­ka“. Taip pat aiš­kė­ja, ko­dėl kal­bant apie bend­rą­jį gė­rį, vi­suo­me­nės so­li­da­ru­mo klau­si­mus, vis dar nu­sve­ria ci­niš­ka ne­oli­be­ra­lis­ti­nė ideo­lo­gi­ja. Vis dėl­to tai ne­pa­nei­gia fak­to, kad kai ku­rios vi­suo­me­nės gru­pės ir dar la­biau – in­di­vi­dai per Ne­prik­lau­so­my­bės de­šimt­me­čius smar­kiai pa­si­kei­tė. Mes per ma­žai kal­ba­me apie tuos at­ve­jus, o kai kal­ba­me – pa­da­ro­me meš­kos pa­slau­gą mi­to­lo­gi­zuo­da­mi juos kaip „sėk­mės is­to­ri­jas“. Ta­čiau jei pa­žvelg­tu­me ana­li­tiš­kiau, pa­ma­ty­tu­me, kad ab­so­liu­čia dau­gu­ma at­ve­jų sėk­mės re­cep­to pa­grin­di­niai ing­re­dien­tai bu­vo ne tiek „ES di­rek­ty­vos“, „ne­ma­to­ma rin­kos ran­ka“ ar „nau­jau­si Har­vard Bu­si­ness School bur­ta­žo­džiai“, o pa­čių no­ras keis­tis (vi­sų pir­ma!), tvir­ta as­me­ni­nė ar po­li­ti­nė va­lia, aiš­kus prob­le­mų įvar­di­ji­mas ir ap­mąs­ty­tas veiks­mų pla­nas. Ir, be abe­jo, kas­die­nis triū­sas.

Tam ti­kri bruo­žai, ku­riuos lie­tu­vių men­ta­li­te­te su­for­ma­vo ta­ry­bi­nė sis­te­ma, iš­lie­ka ir šian­dien, ir liks dar il­gą lai­ką. Pa­vyz­džiui, aš sa­vo „ta­ry­biš­ku­mą“ pri­si­me­nu kiek­vie­ną kar­tą, kai ko­kio­je nors įstai­go­je ar par­duo­tu­vė­je pa­ma­tęs di­de­lę ei­lę, grūs­tį ar pa­na­šiai, su­ne­rims­tu, kad ne­gau­siu to, ko at­ėjau, ir pa­jun­tu pos­tū­mį tuo­jau pat brau­tis li­gi tiks­lo.

Ki­ta ver­tus, čia taip pat la­bai rei­kia blai­vaus, pa­sve­rian­čio žvilgs­nio, kad at­skir­tu­me ta­ry­bi­nį pa­li­ki­mą ir ki­tus fak­to­rius – tem­pe­ra­men­tą, kil­mę, įsi­ti­ki­ni­mus, ga­lų ga­le vė­les­nes pa­tir­tis.

Be to, ne­va­lia pa­mirš­ti ir gra­žių da­ly­kų, ku­rių bū­ta ta­ry­bi­nių lai­kų vi­suo­me­nė­je, sa­vi­tar­pio pa­gal­bos ir bend­rys­tės. Štai kad ir ma­no tė­vai kur nors Aus­tri­jo­je ar Bri­ta­ni­jo­je, užuot mė­ga­vę­si ma­lo­nu­mais, tau­pė kiek­vie­ną ska­ti­ką, kad ga­lė­tų par­vež­ti do­va­nų sa­vo šei­mi­nykš­čiams, gi­mi­nėms, drau­gams.

Gal pa­si­ro­dys par­adok­sa­lu, bet pa­vo­jin­giau­sia pa­sku­ti­nių me­tų ten­den­ci­ja man at­ro­do tvir­ti­ni­mas, kad ta­ry­bi­nė epo­cha mums jau ne­beak­tua­li, kad su ja ga­lu­ti­nai su­sit­var­ky­ta ir at­sis­kai­ty­ta. Tai dvel­kia aikš­tin­gu po­žiū­riu į dva­sios is­to­ri­ją („ai, ne­svar­bu, ką sa­ko is­to­ri­kai, so­cio­lo­gai, psi­cho­lo­gai, ką ro­do ki­tų ša­lių pa­vyz­džiai – aš ne­be­no­riu kal­bė­ti apie tuos ne­ma­lo­nius da­ly­kus!“) ar­ba, dar blo­giau, ban­dy­mu to­kiu bū­du pri­deng­ti sa­vo ne­šlo­vin­gus dar­bus anais lai­kais. Net jei pa­ti jau­niau­sia kar­ta sis­te­mos as­me­niš­kai ne­be­pa­ty­ru­si, vis tiek pers­ve­ria kul­tū­ri­nė pa­tir­tis, per­duo­da­ma per me­no kū­ri­nius ir ži­niask­lai­dą, mo­kyk­lą, šei­mos is­to­ri­jas. Esa­ma ne vie­no blo­go­jo pe­ri­ma­mu­mo pa­vyz­džio – tar­kim, kai ku­rių „jau­no­sios kar­tos“ po­li­ti­kų ar val­di­nin­kų, be­siel­gian­čių pa­gal ly­giai tą pa­tį ta­ry­bi­nį/­po­ta­ry­bi­nį val­džiaž­mo­gio mo­de­lį. Čia vi­siš­kai su­tin­ku su se­nu­te psi­choa­na­li­ze: ne­įsi­są­mo­nin­ti, iš­stum­ti dva­si­niai komp­lek­sai tarps­ta, o įsi­są­mo­nin­tus ga­li­me trans­for­muo­ti ar bent jau ap­ri­bo­ti jų po­vei­kį.

Esa­ma ne vie­no blo­go­jo pe­ri­ma­mu­mo pa­vyz­džio – tar­kim, kai ku­rių „jau­no­sios kar­tos“ po­li­ti­kų ar val­di­nin­kų, be­siel­gian­čių pa­gal ly­giai tą pa­tį ta­ry­bi­nį/­po­ta­ry­bi­nį val­džiaž­mo­gio mo­de­lį.

– Stu­di­ja­vo­te Vo­kie­ti­jo­je, Leip­zi­ge, sta­ža­vo­tės JAV. Kuo ski­ria­si te­nykš­tis li­te­ra­tū­ros, kul­tū­ros ir moks­lo apib­rė­ži­mas ir jo ati­tik­muo ti­kro­vė­je nuo lie­tu­viš­ko­jo? Kaip šia­me kon­teks­te ver­ti­na­te pa­sta­rų­jų ke­lių de­šimt­me­čių lie­tu­vių emig­ran­ti­nę li­te­ra­tū­rą?

– Ma­no nuo­mo­ne, ne­pai­sant kai ku­rių iš­im­čių, emig­ran­tų li­te­ra­tū­ra ne­iš­sis­ki­ria iš bend­ro kon­teks­to. Sve­čios ša­lys daž­niau­siai per­tei­kia­mos tuo pa­čiu eg­zo­ti­niu rak­tu, kaip ir Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čių au­to­rių ke­lio­nių teks­tuo­se. Au­to­rius yra iš­di­dus gi­das, ku­ris pa­sa­ko­ja to­liau no­sies ga­lo ne­ma­čiu­siems kraš­tie­čiams, ko­kių ne­re­gė­tų-ne­gir­dė­tų da­ly­kų yra pa­ty­ręs, kaip čia vis­kas ki­taip nei pil­ko­je gim­to­jo­je pro­vin­ci­jo­je. Ša­lies ta­pa­ty­bė ir žmo­nių ti­pa­žai, ke­lio­nės ar emig­ra­ci­jos po­vei­kis sie­lai ap­ta­ria­mi tik šiuo ra­kur­su (jei aps­kri­tai). To­kia pers­pek­ty­va in­fan­ti­li; bet blo­giau­sia tai, kad ji su­tei­kia ar­gu­men­tą mū­sų du­gi­niš­kiems kon­ser­va­to­riams, skel­bian­tiems, jog lie­tu­vių li­te­ra­tū­ra pa­jė­gi ko­ky­biš­kai ra­šy­ti tik apie „gim­tą­ją gry­čią“.

Iš pa­sku­ti­nį de­šimt­me­tį iš­leis­tų kny­gų la­biau­siai nuo eg­zo­ti­kos nu­to­lę Val­do Pa­pie­vio pra­ncū­ziš­ki ro­ma­nai ir E. Ali­šan­kos ke­lio­nių eseis­ti­ka, nors Ali­šan­kos „Em­pe­dok­lio ba­te“ man šiek tiek per daug au­to­riaus biog­ra­fi­nių de­ta­lių, per ma­žai dė­me­sio iš­orei.

– Pa­si­da­lin­ki­te min­ti­mis apie emig­ra­ci­ją, rem­da­ma­sis sa­vo su­si­ti­ki­mų su skai­ty­to­jais JAV pa­tir­ti­mi. Ar, Jū­sų nuo­mo­ne, lie­tu­viai pa­kan­ka­mai su­bren­dę sa­ve va­din­ti dias­po­ri­ne tau­ta? Ar iš­va­žia­vu­sie­ji iš tė­vy­nės yra pa­si­ruo­šę su­si­ti­ki­mui su ki­ta ir ki­to­kia kul­tū­ra bei gy­ve­ni­mo bū­du ir net ki­to­niš­ka pa­ties bu­vi­mo pa­sau­ly­je samp­ra­ta? Kiek šian­die­nos lie­tu­vis už­sie­ny­je, ypač JAV, yra be­siil­gin­tis tė­vy­nės, ir kiek jis yra nei ti­kras lie­tu­vis, nei ti­kras ame­ri­kie­tis? Pa­ga­liau, ar įma­no­mas toks lie­tu­vis, ku­ris jau vi­siš­kai bū­tų pa­mir­šęs anks­tes­nę pa­tir­tį ir sėk­min­gai įsi­gy­ve­nęs nau­jo­je ap­lin­ko­je, mies­te, vals­ty­bė­je, že­my­ne?

– Ma­no pa­ty­ri­mu, yra du lie­tu­vių emig­ran­tų ti­pai: vie­ni sten­gia­si at­si­ver­ti, pa­žin­ti nau­ją­ją ti­kro­vę, pa­vie­niais at­ve­jais ei­da­mi iki ban­dy­mo iš­trin­ti se­ną­ją ta­pa­ty­bę (nors iš ti­krų­jų tik ją iš­ver­čia į ki­tą pu­sę ne­ly­gi­nant pa­ltą), ki­ti, pa­tys to ne­pas­te­bė­da­mi, už­si­da­ro ma­žuo­se ge­tuo­se ir su­sta­ba­rė­ja ko­ne la­biau už Lie­tu­vo­je li­ku­sius. Bet mū­sų emig­ra­ci­ja šiuo po­žiū­riu ne­išs­kir­ti­nė, nes taip pat su­sis­kirs­to ir ki­tų tau­tų emig­ran­tai. Dar pri­dur­siu, kad ma­ne kaip ra­šy­to­ją do­mi­na ir tie, ir tie; už­da­rie­ji kar­tais net bū­na įdo­mes­ni, bet tik kar­tais.

Kal­bant apie dias­po­rą, lie­tu­vių kil­mės žmo­nių esa­ma vi­so­se Va­ka­rų ša­ly­se, nors gau­siau­sia jų, be abe­jo, Šiau­rės Ame­ri­ko­je. Ko ge­ro, il­gai­niui į dias­po­rą įsi­lies ir da­lis nau­jų­jų emig­ran­tų. Eg­zis­tuo­ja ir lie­tu­viš­kos dias­po­ros li­te­ra­tū­ra: pa­mi­nė­siu tik ka­na­die­tį An­ta­ną Ši­lei­ką, vi­sų pir­ma jo pui­kų ap­sa­ky­mų cik­lą Buying on Ti­me. Ma­nau, kad mū­sų dip­lo­ma­ti­ja dias­po­rai ski­ria per ma­žai dė­me­sio, ir tik ele­men­ta­riuo­ju gin­ta­ro-ce­pe­li­nų-krep­ši­nio-tau­ti­nių kos­tiu­mų lyg­me­niu. Man la­biau­siai rū­pi kul­tū­ri­nė „vi­di­nė iš­min­tis“, ku­rios iš sa­vo kraš­to kul­tū­rą pui­kiai pa­žįs­tan­čių dias­po­ros at­sto­vų ga­lė­tu­me gau­ti kur kas dau­giau. Ir sklei­džiant ži­nią apie šiuo­lai­ki­nę Lie­tu­vos kul­tū­rą už lie­tu­viš­kų bend­ruo­me­nių ri­bų veiks­min­ges­nė bū­tų dias­po­ros, o ne nau­jo­sios ban­gos pa­gal­ba – nors pa­sta­ro­sios tal­ka, ži­no­ma, taip pat la­bai svei­kin­ti­na.

– Kaip ver­ti­na­te Lie­tu­vos val­džios ini­cia­ty­vas grą­žin­ti emig­ran­tus į Lie­tu­vą? Ar šio­mis prog­ra­mo­mis pa­sie­kia­ma pra­smin­gų re­zul­ta­tų? Ar ti­krai lie­tu­vius rei­kė­tų „grą­žin­ti“ į tė­vy­nę? Ar ti­ki­te, kad šiuo lai­ku įma­no­ma įsi­gy­ven­ti vie­nu me­tu ir Lie­tu­vo­je, ir už­sie­ny­je? Gal ka­da ir pats svars­tė­te il­ges­niam lai­kui nei ke­le­ri me­tai įsi­kur­ti sve­tur?

– Pri­si­pa­žin­siu, esu du kar­tus gal­vo­jęs apie pa­si­li­ki­mą, bet ne­il­gai, gal ke­le­tą die­nų. Pir­mą kar­tą tai at­si­ti­ko mi­nė­tais 1991-ai­siais, per rugp­jū­čio pu­čą – dėl su­pran­ta­mų prie­žas­čių, an­trą – de­vy­nias­de­šim­ti­nių vi­du­ry­je Vo­kie­ti­jo­je, bet ta­da prie­žas­tys bu­vo vi­siš­kai prieš­in­gos, in­ty­mios. Dė­kui Die­vui, apie emig­ran­tus vie­šu­mo­je pa­ga­liau kal­ba­ma be kal­ti­ni­mų ir pa­gie­žos. O, pa­me­nu, dar vi­sai ne­se­niai fi­lo­so­fas Vy­tau­tas Radž­vi­las juos va­di­no „duo­ne­liau­to­jais“, ku­rie sto­ko­ja mei­lės tė­vy­nei. Pui­kiai ži­nau, kad ypač aps­kri­ty­se eg­zis­tuo­ja ne vie­na rim­ta prie­žas­tis su­si­krau­ti la­ga­mi­nus, ir tai ne tik men­ki at­ly­gi­ni­mai. Vi­suo­me­nės nuo­mo­nę for­muo­jan­čiai ži­niask­lai­dai be­veik vi­suo­ti­nai kurs­tant go­du­mą ir tuš­čia­gar­bys­tę, gar­bi­nant „tur­tin­guo­sius ir įžy­miuo­sius“ tvir­tė­ja pa­pras­to lie­tu­vio įsi­ti­ki­ni­mas, kad ša­ly­je vieš­pa­tau­ja stip­rio­jo tei­sė, kad čia nė­ra nei ly­gių ga­li­my­bių, nei so­li­da­ru­mo. Pri­si­de­da ir tai, kad vi­sas vie­ša­sis sek­to­rius, švie­ti­mas, kul­tū­ra jau ke­lin­tas de­šimt­me­tis mai­ti­na­mi ba­do die­ta, kad šio­se sri­ty­se ne­eg­zis­tuo­ja „so­cia­li­niai lif­tai“, tai yra, rea­lios ga­li­my­bės da­ry­ti pro­fe­si­nę (o ne ad­mi­nis­tra­ci­nę ar po­li­ti­nę) kar­je­rą.

An­tra ver­tus, man su­si­da­rė įspū­dis, kad emig­ra­ci­ja yra vir­tu­si tam ti­kra ma­da, ir spren­di­mas emig­ruo­ti pri­ima­mas iš iner­ci­jos, rim­tai vis­ko ne­pas­vė­rus, ar ne­tgi piktdžiugiškai…

Val­džiai – tiek kai­ria­jai, tiek de­ši­nia­jai – emig­ra­ci­ja il­gą lai­ką bu­vo par­an­ki, nes ge­ri­no įvai­rias sta­tis­ti­kas ir bu­hal­te­ri­jas, ku­rios „mu­sy­se“ yra pa­grin­di­nis po­li­ti­kos tiks­las. Ži­no­ma, jie ne­su­si­mąs­tė, kad ne­si­bai­gian­ti emig­ra­ci­ja yra jų dar­bo įver­ti­ni­mas – iš sėk­min­gai be­sit­var­kan­čių ša­lių nie­kas ne­emig­ruo­ja, prieš­in­gai, į jas no­ri pa­tek­ti (pa­vyz­džiui, iš bu­vu­sio Ry­tų blo­ko ša­lių nu­li­nė emig­ra­ci­ja yra Če­ki­jo­je ir Slo­vė­ni­jo­je). Su­sig­rieb­ta tik ta­da, kai at­si­ra­do ai­bė „skai­čių ma­sa­ža­vi­mu“ ne­pa­nai­ki­na­mų de­mog­ra­fi­nių, geo­po­li­ti­nių ir ki­to­kių prob­le­mų.

Ma­no nuo­mo­ne, emig­ra­ci­ja su­stos ar grį­ži­mas pra­si­dės ne ta­da, kai, kaip kar­to­ja­ma, už­sie­nio in­ves­ti­ci­jos tar­si bur­tų laz­de­le pri­kurs ša­ly­je be­ga­lę ge­rai ap­mo­ka­mų dar­bo vie­tų. Nei to rea­lis­tiš­ka ti­kė­tis, nei tai vie­nin­te­lė prie­žas­tis, dėl ku­rios žmo­nės emig­ruo­ja. Emig­ra­ci­ja baig­sis ta­da, kai žmo­nės pa­jus, jog Lie­tu­va ta­po tei­sin­ges­ne ir so­li­da­res­ne vals­ty­be. Ta­da, kai mū­sų vi­suo­me­nė­je bus dau­giau bi­čiu­lys­tės, ku­riai aukš­tą mi­to­lo­gi­nį sta­ti­nį sta­tė prieš šim­tą me­tų gi­męs se­mio­ti­kas Al­gir­das Ju­lius Grei­mas, be­je, po­ka­rio di­pu­kas. Vėl­gi – rei­kia pa­brėž­ti, kad to pa­ju­ti­mo ne­įma­no­ma su­ma­ni­pu­liuo­ti vie­šų­jų ry­šių kam­pa­ni­jo­mis ar pa­na­šiom prie­mo­nėm (ki­tų lie­tu­vių lai­ky­mas kvai­liais – kvai­las, bet, de­ja, ne­re­tas „e­li­to“ bruo­žas). Bet ne­tu­riu nė men­kiau­sios abe­jo­nės, kad kai po­ky­čiai bus rea­lūs ir ap­čiuo­pia­mi, žmo­nės tą su­ži­nos. Sa­vais ka­na­lais.

– Ra­šy­to­jo pro­fe­si­ja Jums lei­džia, gy­ve­nant vie­ną gy­ve­ni­mą, iš tie­sų kū­ri­niuo­se jų nu­gy­ven­ti daug? Ar šian­dien lie­tu­viui Ame­ri­ko­je ar Eu­ro­po­je li­te­ra­tū­ra te­be­ga­li pa­dė­ti for­muo­ti sa­vo vaiz­duo­tę taip, kad šio­je spar­tos ir ta­ria­mos pil­nat­vės ti­kro­vė­je kai ku­rie gy­ve­ni­mo po­ky­čiai taip ir lik­tų tik vaiz­duo­tė­je? Kiek Jūs ir Jū­sų skai­ty­to­jai gy­ve­na vie­ną, įpras­tą gy­ve­ni­mą ir kiek jie įsi­vaiz­duo­ja gy­ve­nan­tys ki­tus gy­ve­ni­mus? Ar lie­tu­vis šian­die­nos pa­sau­ly­je vis dar pa­jė­gus įsi­vaiz­duo­ti ką nors uni­ka­laus?

– Iš ti­krų­jų, apie ra­šy­to­ją rei­kė­tų kal­bė­ti dau­gis­kai­ta, kad ap­rėp­tu­me vi­sus jo per­so­na­žus ir balsus…

Su­tik­čiau ir su tuo, kad šian­die­nos pa­sau­ly­je, kur vis­kas nuo­lat kei­čia­si, kur ir li­te­ra­tū­ra, at­ro­do, pra­ra­do sta­bi­lų sta­tu­są ir vie­tą, la­bai di­de­lę reikš­mę įgy­ja ra­šy­to­jo ir skai­ty­to­jo ry­šys, jų vaiz­duo­čių bend­rys­tė. Ra­šy­to­jui ji pa­tvir­ti­na, kad jo dar­bas ne­bergž­džias, skai­ty­to­jui lei­džia ge­riau su­vok­ti sa­vo gy­ve­ni­mo ir sa­vo ta­pa­ty­bės sa­vi­tu­mą. Ti­kiu, jog jei lie­tu­vių ra­šy­to­jai ne­nu­sig­ręš nuo da­bar­ties (kad ir ko­kia lėkš­ta, kvai­la ar niek­šiš­ka ji kar­tais at­ro­do), jei są­ži­nin­gai steng­sis ją pa­vaiz­duo­ti, toks ry­šys už­si­megs – su lie­tu­vių skai­ty­to­ju ir ne tik.

– Ačiū už in­ter­viu.