Ukrainos kariai: pergalę kare išplėšime
Ap­link švil­pia ir spro­gi­nė­ja "gra­das". Į šar­vuo­tą tech­ni­ką dunk­si ske­veld­ros. Jos vi­du­je ka­riai lau­kia - trenks tie­siai ar šį­kart iš­vengs mir­ties. Tie, ku­rie ap­ka­suo­se, ban­do ap­si­sau­go­ti, spaus­da­mi prie sa­vęs au­to­ma­tus... Tai ne fil­mo epi­zo­dai, o ka­ras XXI am­žiaus Eu­ro­po­je - Ukrai­no­je.

Su­žeis­ti, kon­tū­zy­ti, ope­ruo­ti, gy­dy­ti ir vis dar sveiks­tan­tys Ukrai­nos ka­riai siun­čia­mi į rea­bi­li­ta­ci­ją. Šios ša­lies gy­nė­jus pri­ima ir Lie­tu­va. Šiuo me­tu Drus­ki­nin­kų ka­rių rea­bi­li­ta­ci­jos cen­tre gy­do­mi trys Ukrai­nos ka­riai Va­le­ri­jus Dov­žen­ka, And­re­jus Chiž­nia­kas ir Vi­ta­li­jus Ty­ny­ny­ka. Maž­daug po sa­vai­tės vy­rai grįš į gim­tą­ją Ukrai­ną. Nors per ka­rą Ry­tų Ukrai­no­je bu­vo su­žeis­ti, il­gai gy­dy­ti, vie­nas jų ne­te­ko dar­bin­gu­mo, ci­vi­lių gy­ve­ni­mas - ne jiems. Va­le­ri­jus ke­ti­na grįž­ti į fron­tą, And­re­jus nu­spren­dė bū­ti sa­va­no­ris ir rem­ti ka­riuo­me­nę, o Vi­ta­li­jus ma­no, kad ga­lė­tų dirb­ti ins­truk­to­riu­mi, ap­mo­kant pa­tir­ties ne­tu­rin­čius ka­rius."

Per­kū­ni­ja pri­mi­nė karą

LŽ žur­na­lis­tė su ukrai­nie­čiais su­si­ti­ko Drus­ki­nin­kuo­se iš­kart po liū­ties, per ku­rią žai­ba­vo, tran­kė­si per­kū­ni­ja. Klau­sia­mi, ar to­kie gar­sai ka­riams ke­lia aso­cia­ci­jų, jie tei­gė, kad tai pri­me­na ka­ro griaus­mus. "Anks­čiau mė­gau per­kū­ni­ją, - pri­si­pa­ži­no And­re­jus. - Ta­čiau da­bar lyg skruz­dė­lės per kū­ną bė­gio­ja." Kaip sa­kė Va­le­ri­jus, fron­to zo­no­je ka­riai pa­si­da­ro itin jau­trūs. "Tu virs­ti au­si­mis ir aki­mis, nes nuo to pri­klau­so ta­vo gy­ve­ni­mas, - pa­sa­ko­jo jis. - Kai bu­dė­da­vo­me kon­tro­lės pos­te, ste­bė­da­vo­me iš ku­rios vie­tos dir­ba "gra­das", kad ga­lė­tu­me nu­sta­ty­ti, le­kia į mus ar ga­li­me ne­bi­jo­ti." Fron­to zo­no­je grei­tai iš­moks­ta­ma at­pa­žin­ti, ko­kie pa­būk­lai, iš ku­rios pu­sės, kiek to­li ir kur­link šau­do. O ka­riai tu­ri ir vie­tą kuo tiks­liau nu­sta­ty­ti, kad sa­vai ar­ti­le­ri­jai ga­lė­tų per­duo­ti koor­di­na­tes at­sa­ko­mie­siems smū­giams. Vy­rai tei­gė, kad fron­te net di­džiau­si skep­ti­kai pra­de­da ti­kė­ti Die­vą ir mels­tis. LŽ kal­bin­tų ka­rių aky­se at­sis­pin­dė­jo su­nki ka­ro pa­tir­tis, o bal­suo­se - ryž­tas pa­siek­ti per­ga­lę.

Andrejus Chižniakas kariavo Donbase. / Asmeninio albumo nuotraukos

Apie tai­ki­nius ir mū­šius – per raciją

A. Chiž­nia­kas - kon­tū­zi­ją ga­vęs ar­ti­le­ris­tas iš 93 bri­ga­dos. Bu­vo mo­bi­li­zuo­tas 2014 me­tų ba­lan­džio pra­džio­je. Bū­tent jis su ko­vos drau­gais pa­dė­jo gin­ti Do­nec­ko oro uos­tą, kai ten at­akas at­mu­ši­nė­jo ki­bor­gais pa­va­din­ti Ukrai­nos ka­riai. "Mes den­gė­me "ki­bor­gus", Pes­kus ir Av­de­jev­ką", - pa­aiš­ki­no ar­ti­le­ris­tas. V. Dov­žen­ka su šyp­se­na pri­dū­rė: "Tai tas žmo­gus, ku­riam "ki­bor­gai" mel­dė­si." A. Chiž­nia­kas bu­vo sa­vaei­gės hau­bi­cos va­das. Šio pa­būk­lo sprog­me­nys - 152 mm. "Vai­ki­nai iš oro uos­to tei­gė, kad jei ne mū­sų ar­ti­le­ri­ja, jie ne­bū­tų iš­si­lai­kę. Pul­da­vo po tris šim­tus če­čė­nų su riks­mais "Alach ak­bar" ir taip to­liau, - pri­si­mi­nė And­re­jus. - Oro uos­te bu­vę ko­rek­to­riai sa­ky­da­vo, jog kai mes pra­dė­da­vo­me dirb­ti, šir­dis džiaug­da­vo­si."

Ukrai­nie­čių ar­ti­le­ri­ja šau­dy­da­vo pa­gal koor­di­na­tes, gau­na­mas iš žval­gy­bos ir ko­rek­to­rių. A. Chiž­nia­kas sa­kė, kad nuo­lat tek­da­vo keis­ti dis­lo­ka­ci­ją, kol prieš­as ne­pra­dė­jo smū­giuo­ti at­gal. „A­ti­dirb­da­vo­me, ta­da grei­tai per­si­kel­da­vo­me į ki­tą vie­tą ir vėl šau­dy­da­vo­me į tai­ki­nius, - pa­sa­ko­jo jis. – Kai iš Do­nec­ko oro uos­to va­žiuo­da­vo ar į jį vyk­da­vo ko­lo­nos, kai vež­da­vo su­žeis­tuo­sius, mes pri­deng­da­vo­me ke­lią ir ža­lu­mą, iš anks­to "ap­do­ro­da­vo­me" vie­tas, iš ku­rių ga­lė­jo ap­šau­dy­ti ko­lo­nas.“ Ar­ti­le­ris­tas pri­si­mi­nė, kad per ra­ci­ją gir­dė­da­vo, kas vyks­ta Pes­kuo­se ir Do­nec­ko oro uos­te, triukš­mą ir riks­mus, kaip dir­ba me­di­kai, ką kal­ba va­dai, kiek yra už­muš­tų ir su­žeis­tų ka­rių, kiek trans­por­to rei­kia jiems iš­ga­ben­ti. „Klau­sai­si ir iš­gy­ve­ni, - sa­kė And­re­jus. – Lau­ki, kol pra­neš apie tai­ki­nius, į ku­riuos tu­ri­me šau­dy­ti.“

Ne vi­sa­da ar­ti­le­ris­tams pa­vyk­da­vo lai­ku pa­si­trauk­ti iš vie­tos, ku­ri tap­da­vo pa­vo­jin­ga dėl at­ga­li­nio ap­šau­dy­mo. Ži­no­jo, kad jei ne­baigs at­lik­ti už­duo­ties nai­kin­da­mi tai­ki­nius, ka­riams, gi­nan­tiems Do­nec­ko oro uos­tą ir lau­kian­tiems ar­ti­le­ri­jos pa­lai­ky­mo, bus blo­gai. „Aukš­tes­nės jė­gos ti­krai yra. Ne kar­tą bu­vo at­ve­jų, kai mus ga­lė­jo iš­gul­dy­ti“, - kal­bė­jo And­re­jus. Vie­ną anks­tų ry­tą te­ri­to­ri­ją, ku­rio­je bu­vo ar­ti­le­ris­tų sto­vyk­la, pa­den­gė spro­gi­mai vi­sai ša­lia nak­vy­nės vie­tos. Kai jie iš­va­žia­vo šau­dy­ti į tai­ki­nius, at­skri­do va­di­na­mie­ji pri­šau­dan­tie­ji „gra­dai“. A. Chiž­nia­kas šo­ko į sa­vaei­gę hau­bi­cą, už­da­rė liu­ką ir pa­žiū­rė­jo į vi­du­je pa­si­dė­tą iko­ną. Tuo me­tu į šar­vus pra­dė­jo stuk­sė­ti ske­veld­ros. Vė­liau iš­lin­dęs, pa­ma­tė ap­link duo­bes nuo spro­gi­mų. Ka­ri­nė tech­ni­ka kar­tu su ar­ti­le­ris­tais bū­tų su­nai­kin­ta, jei bū­tų pa­tai­kę. Kad to­kiais at­ve­jais vi­si lik­da­vo gy­vi, And­re­jus va­di­no ste­buk­lu.

Valerijus Dovženka karo zonoje Rytų Ukrainoje.

Pro­ru­siš­ki smo­gi­kai – ki­to­je til­to pusėje

V. Dov­žen­ka į ka­rą iš­ėjo kaip sa­va­no­ris. Gin­ti sa­vo ša­lį bu­vo tiek no­rin­čių­jų, kad ku­rį lai­ką jam te­ko bū­ti re­zer­ve. Ga­liau­siai šis or­ga­ni­za­ci­jos "Pra­vyj Sek­tor" at­sto­vas kar­tu su drau­gu pa­te­ko į 92 bri­ga­dą ir ta­po gra­nats­vai­di­nin­ko pa­dė­jė­ju. Vie­to­vės, ku­rio­se ka­ria­vo, - Sčast­je, Sta­ni­ca Lu­hans­ka­ja ir Trio­chiz­bion­ka.

Prie pa­sta­ro­sios sau­sio pa­bai­go­je bu­vo su­žeis­tas. "Mus pa­mu­šė iš "ptu­ro" - prieš­tan­ki­nės val­do­mos ra­ke­tos, - pa­sa­ko­jo Va­le­ri­jus. - Tuo me­tu bu­vo­me ne­di­de­lia­me pa­sta­te, sta­tė­me sau pir­tį. At­skri­do "ptu­ras" ir spro­go virš mū­sų gal­vų." Į ka­rio gal­vą ir kū­ną su­smi­go ske­veld­ros. Pri­rei­kė me­di­kų pa­gal­bos, ope­ra­ci­jos, gy­dy­mo ir rea­bi­li­ta­ci­jos.

V. Dov­žen­ka pri­si­mi­nė bu­dė­ji­mus kon­tro­lės pos­tuo­se. Vie­nas bu­vo vie­to­vė­je Sta­ni­ca Lu­hans­ka­ja prie til­to, už ku­rio - jau pro­ru­siš­kų smo­gi­kų po­zi­ci­jos. Kaip sa­kė ukrai­nie­tis, po ku­rio lai­ko til­tą pa­tys se­pa­ra­tis­tai su­sprog­di­no. Va­le­ri­jaus ir ko­vos drau­gų už­duo­tis bu­vo ti­krin­ti au­to­mo­bi­lius, au­to­bu­sus ir žmo­nes, va­žiuo­jan­čius iš ir į Lu­hans­ką. Rei­kė­da­vo ati­džiai ste­bė­ti, kad ne­pa­tek­tų ukrai­nie­čių po­zi­ci­jas sie­kian­tys iš­žval­gy­ti prieš­inin­kai.

Andrejus Chižniakas buvo savaeigės haubicos vadas. Šio pabūklo sprogmenys - 152 mm.

Se­pa­ra­tiz­mo nuotaikos

Tuo­se ra­jo­nuo­se, ku­riuo­se bu­vo šie ukrai­nie­čiai ka­riai, ne­ma­žai vie­tos gy­ven­to­jų pa­lai­ko se­pa­ra­tis­tus. Kaip pa­sa­ko­jo V. Dov­žen­ka, kai prie Sta­ni­cos Lu­hans­ka­jos kon­tro­lės pos­to juos pa­kei­tė ki­ti ka­riai, at­ėjo vie­ti­nis ir at­ne­šė me­daus. Stik­lai­ny­je bu­vo įtai­sas, spro­gęs ir su­nkiai su­žei­dęs gy­nė­jus. Vė­liau tas žmo­gus bu­vo ras­tas ir su­im­tas.

A. Chiž­nia­kas pri­si­mi­nė, kad kai 2014 me­tų ko­vo mė­ne­sį pir­mą kar­tą nu­vy­kę prie Dob­ro­pol­jės kai­mo Do­nec­ko ra­jo­ne ar­ti­le­ris­tai pa­sta­tė sto­vyk­lą, apie 70 proc. vie­ti­nių pa­lai­kė se­pa­ra­tis­tus. „Ei­ti į kai­mą bū­da­vo pa­vo­jin­ga. Vie­ti­niai tau lyg ir šyp­so­si, bet į nu­ga­rą ga­li pei­lį įsmeig­ti“, - tvir­ti­no jis. Maž­daug po mė­ne­sio, ypač po to, kai pro­ru­siš­ki smo­gi­kai ap­šau­dė te­ri­to­ri­ją no­rė­da­mi su­nai­kin­ti ukrai­nie­čių ka­rių po­zi­ci­jas, bet pa­tai­kė į dar­žo­vių ba­zę, vie­ti­nių nuo­tai­kos pra­dė­jo keis­tis. Ar­ti­le­ris­tams per­si­ke­liant į vie­tą, žmo­nės pra­šė pa­si­lik­ti ir juos gin­ti.

Tie­sa, tarp vie­ti­nių bū­na ir Ukrai­nos pa­trio­tų, pa­de­dan­čių ka­riams. Ne vi­si tu­rė­jo ga­li­my­bę iš­va­žiuo­ti iš fron­to zo­nos te­ri­to­ri­jų.

V. Dov­žen­ka pa­sa­ko­jo, kad Ma­riu­po­lį vie­nu me­tu ban­dė kon­tro­liuo­ti se­pa­ra­tis­tai. Kai mies­tą nuo jų iš­va­lė ukrai­nie­čių pa­jė­gos, gy­ven­to­jai su­pra­to, kas yra blo­gis. Jie kar­tu su ka­riais ka­sa ap­ka­sus. Nes ne­no­ri, kad Ma­riu­po­lį oku­puo­tų pro­ru­siš­ki ko­vo­to­jai. Tai yra ge­ras pa­vyz­dys.

Kaip sa­kė V. Dov­žen­ka, ukrai­nie­čiai ne­ma­nė, kad pro­ru­siš­kai nu­si­tei­ku­sių re­gio­nų gy­ven­to­jų laks­ty­mas su kai­my­ni­nės ša­lies vė­lia­vo­mis ir šauks­mai: „Ru­si­ja, Ru­si­ja“, - ga­li virs­ti ka­ru „Pir­mos ka­ro au­kos bu­vo dėl mū­sų nai­vu­mo“, - tvir­ti­no Va­le­ri­jus. Bu­vo su­nku įsi­vaiz­duo­ti, kad vie­ti­niai pa­ims gink­lus ir nu­kreips juos į sa­vus. Ne­si­no­rė­jo ti­kė­ti, kad Ru­si­ja ga­li ryž­tis ag­re­si­jai. Nai­vu­mo pa­sek­mės – oku­puo­tas Kry­mas ir ka­ras Don­ba­se. „Kai toks bro­lis, prieš­o ne­be­rei­kia“, - ukrai­nie­tiš­kai pa­sa­kė V. Dov­žen­ka.

„Kai toks brolis, priešo nebereikia“, - ukrainietiškai apie rusus pasakė V. Dovženka.

Su­žei­dė per De­balt­se­vės apsuptį

Se­niau pa­sie­nie­čiu tar­na­vęs V. Ty­ny­ny­ka su­pra­to - rei­kia ei­ti gin­ti tė­vy­nę nuo ag­re­so­riaus. Fron­to zo­no­je jis bu­vo ke­lio­se vie­to­se - prie Hor­liv­kos ir De­balt­se­vės. Pir­mo­ji vie­to­vė se­niai užim­ta pro­ru­siš­kų smo­gi­kų. An­tro­ji bu­vo oku­puo­ta jau po an­trų­jų Mins­ko su­si­ta­ri­mų, kai Ukrai­nos ka­riai bu­vo ten ap­sup­ti ir at­akuo­ti. Vi­ta­li­jų su­žei­dė tuo me­tu, kai jis bu­dė­jo kon­tro­lės pos­te 14 ki­lo­me­trų nuo De­balt­se­vės. Tai at­si­ti­ko va­sa­rio 2 die­ną per ap­šau­dy­mą. Dar sa­vai­tė, ki­ta, ir va­di­na­ma­sis De­balt­se­vės ka­ti­las pro­ru­siš­kų ko­vo­to­jų bu­vo be­veik už­ver­tas, o Ukrai­nos ka­riai šiaip ne taip iš ten iš­si­ver­žė. "Bu­vo­me ap­šau­do­mi iš­ti­so­mis par­omis, - pri­si­mi­nė ka­rys. - Su­pra­to­me, kad esa­me ap­su­pa­mi. Dėl nuo­la­ti­nių ar­ti­le­ri­jos at­akų mums ne­be­ga­lė­jo at­vež­ti šaud­me­nų. Grei­to­sios me­di­ci­ni­nės pa­gal­bos au­to­mo­bi­liai at­va­žiuo­da­vo, bet kai ga­ben­da­vo su­žeis­tuo­sius, ne­beiš­leis­da­vo, smo­gi­kai šau­dy­da­vo ir de­gin­da­vo."

Kon­tro­lės pos­tas, prie ku­rio bu­dė­jo Vi­ta­li­jus, prieš tai pri­klau­sė se­pa­ra­tis­tams ir sam­di­niams iš Ru­si­jos. Per vie­ną mū­šį ukrai­nie­čiai ka­riai jį užė­mė. Kon­tro­lės pos­tas bu­vo pa­va­din­tas Ba­lu, nes toks šau­ki­nys vie­no ka­rio, ku­ris per mū­šį ap­sup­tas smo­gi­kų ne­pa­si­da­vė į ne­lais­vę, bet gra­na­ta su­sprog­di­no sa­ve ir prieš­us.

Vi­ta­li­jus pa­sa­ko­jo, kad kai jis su ki­tais gy­nė­jais bu­dė­jo prie kon­tro­lės pos­to ne­to­li De­balt­se­vės, su­nkio­sios ka­ri­nės tech­ni­kos ne­be­tu­rė­jo, bu­vo li­kę tik šau­tu­vai ir gra­nats­vai­džiai. O prieš­as siųs­da­vo tan­kus, ku­rie pri­va­žiuo­da­vo ir šau­dy­da­vo tie­siu tai­ky­mu. Trauk­tis ne­bu­vo įsa­ky­mo, ne­bu­vo ir kur. Kai pul­da­vo prieš­o pės­ti­nin­kai, Vi­ta­lius at­si­šau­dy­da­vo gra­nats­vai­džiu. "Kai at­aką at­muš­da­vo­me, vėl pra­dė­da­vo dirb­ti jų tan­kai ir mi­nos­vai­džiai, siek­da­mi slo­pin­ti mū­sų pa­sip­rie­ši­ni­mą", - pa­sa­ko­jo ka­rys. Per vie­ną ap­šau­dy­mą tan­ko šaud­muo spro­go ša­lia ir ske­veld­ros su­ža­lo­jo V. Ty­ny­ny­ko gal­vą, ran­ką, ko­ją, vi­daus or­ga­nus. Su­nkiai su­žeis­tam vy­rui pa­si­se­kė, kad per va­lan­dą grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos au­to­mo­bi­lis jį iš­ga­be­no, o pa­ke­liui, iš­trūks­tant iš už­ve­ria­mo va­di­na­mo­jo De­balt­se­vės ka­ti­lo, pa­vy­ko iš­veng­ti ap­šau­dy­mo. Pir­mą ope­ra­ci­ją at­li­ko Ar­tio­movs­ke, po to straig­tas­par­niu nu­skrai­di­no į Dnep­ro­pe­trovs­ko li­go­ni­nės rea­ni­ma­ci­ją. Dar kar­tą ope­ra­vo lėk­tu­vu per­ga­be­nę į Ode­są. "Dar li­ko ske­veld­ra - prie stu­bu­ro", - at­sklei­dė ka­rys.

Pa­lai­ko ry­šį su fron­te li­ku­siais kariais

V. Ty­ny­ny­ko sa­kė, kad pa­lai­ko ry­šį su ko­vos drau­gais Ukrai­no­je. Daug jų pa­gal ro­ta­ci­ją ei­na į at­sar­gą. Į jų vie­tas at­ei­na ki­ti ka­riai. Ta­čiau ne­ma­žai gy­nė­jų ra­šo ra­por­tus ir vėl grįž­ta į fron­tą. V. Dov­žen­ka pa­pil­dė: "Dau­gu­ma, pa­gi­ję po su­žei­di­mų, ver­žia­si į prieš­aki­nes li­ni­jas." Pats sa­kė, kad su­grįš į ka­ro zo­ną gin­ti sa­vo kraš­to. Jis nuo­lat bend­rau­ja su ten li­ku­siais ko­vos bi­čiu­liais. Gau­na ži­nių, kaip jiems se­ka­si, ko­kia si­tua­ci­ja fron­te, ko­kius nau­jus įsa­ky­mus gau­na, apie snai­pe­rių šau­dy­mus, kiek su­žeis­tų­jų, ar tarp jų yra sa­vų.

V. Ty­ny­ny­ka dėl su­nkių su­žei­di­mų ne­te­ko dar­bin­gu­mo ir bu­vo pa­siųs­tas į at­sar­gą. Ta­čiau jis ma­no ga­lįs bū­ti nau­din­gas. Ka­dan­gi tu­ri ko­vi­nės pa­tir­ties, Vi­ta­li­jus no­rė­tų kaip ins­truk­to­rius ja da­ly­tis su į fron­tą vyks­tan­čiais ka­riais. A. Chiž­nia­kas jau rū­pi­na­si Ukrai­nos ka­rių rė­mi­mu ir ke­ti­na šią veik­lą tęs­ti. „Ten daug li­ko bro­lių ka­rių“, - sa­kė ar­ti­le­ris­tas.

Saulėgražos ir karas. Dešinėje - artileristas Andrejus Chižniakas.

„Už sa­vo šalį“

Vy­rų tei­gi­mu, kad Ukrai­na su­ge­ba at­si­lai­ky­ti prieš Ru­si­jos or­ga­ni­zuo­tą ag­re­si­ją, pir­miau­sia yra ka­riuo­me­nę re­mian­čių sa­va­no­rių nuo­pel­nas. Žmo­nės au­ko­ja kiek ga­li, kad ka­riai bū­tų ap­reng­ti, pa­mai­tin­ti, ne­su­šal­tų, tu­rė­tų van­dens, ant ko mie­go­ti, amu­ni­ci­ja bū­tų su­komp­lek­tuo­ta. "Mes ži­no­jo­me, kur ei­na­me, pa­li­ko­me šei­mas su­vok­da­mi, kad prie kiek­vie­no kam­po mū­sų ty­ko mir­tis, - kal­bė­jo V. Dov­žen­ka. - Ci­vi­liai sa­va­no­riai va­žiuo­da­vo pas mus, ri­zi­kuo­da­mi gy­vy­be. Kur jie gau­da­vo ir kaip su­rink­da­vo pi­ni­gų, ne­įsi­vaiz­duo­ju. Mes ko­vo­ja­me už ša­lį, už tuos sa­va­no­rius, už mū­sų žmo­nes."

"Mes ko­vo­ja­me ne už val­džią, ne dėl pi­ni­gų, bet gi­na­me sa­vo vai­kus ir kraš­tą", - tvir­ti­no V. Ty­ny­ny­ka. Jis ne­abe­jo­ja, kad šį ka­rą lai­mės Ukrai­na. "Su mu­mis Die­vas ir tie­sa", - tei­gė ka­rys. Kaip sa­kė V. Dov­žen­ka, mir­ties aki­vaiz­do­je ka­riai įsi­ti­ki­na: Die­vas yra. „Ap­ka­suo­se ne­lie­ka at­eis­tų“, - pa­ti­ki­no. Jis pri­si­mi­nė, kad sau­go­da­mie­si nuo ske­veld­rų ir au­to­ma­tus prie sa­vęs spaus­da­mi vy­rai mels­da­vo­si. Tai pa­tvir­ti­no ir A. Chiž­nia­kas. „Bū­da­mi ka­ro zo­no­je, vy­rai pra­de­da ti­kė­ti Die­vą“, - sa­kė ar­ti­le­ris­tas.

A. Chiž­nia­ko tei­gi­mu, su­nku prog­no­zuo­ti, kaip baig­sis ka­ras Ukrai­no­je. „Vis dėl­to ži­nau, kad mes lai­mė­si­me, iki per­ga­lės nu­šliau­ši­me, ją iš­plė­ši­me“, - tvir­ti­no jis. V. Dov­žen­ka įsi­ti­ki­nęs, kad ir Don­ba­sas, ir Kry­mas bus Ukrai­nos. „Ne­ži­nau, ka­da tai bus, bet ti­krai bus, - sa­kė jis. - Apie per­ga­lę ne­de­ra net svars­ty­ti, mes ją pa­siek­si­me.“

Aša­ros se­nu­tės akyse

„Prieš at­va­žiuo­da­mas į Lie­tu­vą ži­no­jau, kad lie­tu­viai – ge­ri žmo­nės ir pa­lai­ko Ukrai­ną. Ta­čiau kly­dau. Jie – ne ge­ri, bet pui­kūs, - kal­bė­jo V. Dov­žen­ka. - Lie­tu­vių po­žiū­ris į mus bu­vo at­ra­di­mas.“ Žmo­nės, su­ži­no­ję, kad vy­rai yra at­vy­kę iš Ukrai­nos, jog ten ka­ria­vo, - itin dė­me­sin­gi, šyp­so­si, pa­de­da, kiek ga­li.

Kaip pa­sa­ko­jo A. Chiž­nia­kas, ap­žiū­ri­nė­da­mi Drus­ki­nin­kų apy­lin­kes su­ti­ko se­nu­tę, ku­ri ėjo, rem­da­ma­si laz­da. Iš­gir­du­si, kad ke­lio klau­sia Ukrai­nos ka­riai, pra­dė­jo klau­si­nė­ti, ko­kia si­tua­ci­ja ša­ly­je, o jos aky­se pa­si­ro­dė aša­ros.

Ukrai­nie­čiai sa­kė, kad jie ypač dė­kin­gi Šau­lių są­jun­gos Drus­ki­nin­kų kuo­pos va­dui Ra­mū­nui Šer­pe­taus­kui už sa­va­no­riš­ką pa­gal­bą, rū­pes­tį ir šir­din­gu­mą. Jis pa­sa­ko­jo apie mū­sų kraš­tą, ap­ro­dė Lie­tu­vą. „Di­de­lės sie­los žmo­gus“, - tvir­ti­no Ukrai­nos ka­riai.