Tėvynės tarnui atiduota paskutinė pagarba
Va­kar į pa­sku­ti­nę ke­lio­nę pa­ly­dė­tas sig­na­ta­ras, re­zis­ten­tas, Sei­mo na­rys Al­gir­das Pa­tac­kas.

Tris­pal­ve už­deng­tą A. Pa­tac­ko kars­tą iš Kau­no ka­ri­nin­kų ra­mo­vės iš­ne­šė še­ši ka­riai ir pa­sta­tė jį ant spe­cia­lios pa­ky­los A. Mic­ke­vi­čiaus gat­vės vi­du­ry­je, o ne­tru­kus kars­tas bu­vo įkel­tas į ka­ta­fal­ką. Ge­du­lin­gai ce­re­mo­ni­jai va­do­va­vo Kau­no ar­ki­vys­ku­pas me­tro­po­li­tas Si­gi­tas Tam­ke­vi­čius.

A. Pa­tac­kas at­gu­lė Pe­tra­šiū­nų ka­pi­nė­se. Į jas pir­mie­ji at­vy­ko ka­riai, ne­šan­tys A. Pa­tac­ko ap­do­va­no­ji­mus.

„Al­gi, tu am­ži­nas Lie­tu­vos sko­li­nin­ke. Kiek kar­tų Ta­ve su­si­tik­da­vau, vi­suo­met su­si­rū­pi­nęs sku­bė­da­vai ko­kią nors sko­lą Lie­tu­vai grą­žin­ti. Ieš­ko­jai jos ir sie­los gel­mė­se, ir to­li­mo­se ga­lin­di­jo­se, o sko­la tik au­go. Pa­si­lenk­si­me prie že­mės ir pa­kel­si­me Ta­vo sko­lą kar­tu su tuo že­mės grums­tu prie Ta­vo ka­po. O Tu da­bar pa­il­sėk ra­mu­mo­je“, - vie­ną jau­trau­sių kal­bų ka­pi­nė­se at­sis­vei­ki­nant su A. Pa­tac­ku sa­kė sig­na­ta­ras, eu­ro­par­la­men­ta­ras Al­gir­das Sau­dar­gas.

Kars­tą den­gu­sią Tris­pal­vę Sei­mo pir­mi­nin­kė Lo­re­ta Grau­ži­nie­ne per­da­vė sau­go­ti A. Pa­tac­ko žmo­nai Ni­jo­lei.

„Į pa­sku­ti­nę ke­lio­nę pa­ly­di­me ypa­tin­gą žmo­gų - Lie­tu­vos pa­trio­tą, lais­vės ka­rį, iš­ki­lų po­li­ti­ką, pa­li­ku­sį ryš­kų spau­dą mū­sų vals­ty­bės is­to­ri­jo­je, Ne­prik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rą. Bun­dant pa­va­sa­rio gam­tai, ar­tė­jant gra­žiau­siai šven­tų Ve­ly­kų šven­tei, Di­džio­jo penk­ta­die­nio ry­tą mir­tis iš­si­ve­dė gar­bin­gą, vi­sa šir­di­mi Tė­vy­nę my­lė­ju­sį ir nuo­šir­džiai Lie­tu­vos žmo­nėms tar­na­vu­sį Al­gir­dą Pa­tac­ką“, - pra­dė­da­ma at­sis­vei­ki­ni­mo kal­bą sa­kė L. Grau­ži­nie­nė.

Kau­no me­ras And­rius Kup­čins­kas pa­brė­žė, kad A. Pa­tac­kas - tai di­de­lė pla­čia­ša­kė as­me­ny­bė. Jo min­tys ir dar­bai vi­sa­da bu­vo su­si­ję su mū­sų dva­si­nės kul­tū­ros ir jos svar­biau­sio ele­men­to - lie­tu­vių kal­bos - iš­sau­go­ji­mu, tau­tos bei vals­ty­bės gi­lio­sios pra­smės at­sklei­di­mu.

„Da­bar tar­da­mi mū­sų mie­lam Al­gir­dui pa­sku­ti­nius at­sis­vei­ki­ni­mo žo­džius, vis ryš­kiau ma­to­me jo pa­siau­ko­ja­mo gy­ve­ni­mo pa­lik­tus pėd­sa­kus, vi­sa šir­di­mi jau­čia­me tą di­de­lę ne­tek­tį, pri­si­me­na­me jo pa­sku­ti­nę kny­gą „Li­tua“, ku­rią jis sky­rė mums vi­siems - tai di­džia­jai gy­ve­ni­mo mei­lei - Lie­tu­vai tė­vy­nei“, - kal­bė­jo A. Kup­čins­kas.

„Šian­dien prie Ta­vo ka­po, Al­gi, no­riu dar kar­tą pa­si­kal­bė­ti su Ta­vi­mi apie Lie­tu­vą, ku­rią Tu pa­kei­tei. Per tuos de­šimt­me­čius nuo mū­sų pir­mo­jo su­si­ti­ki­mo daug kas pa­si­kei­tė, la­bai daug kas. Lie­tu­va ta­po lais­ves­nė, gra­žes­nė, sau­ges­nė. Tu pri­si­dė­jai prie tų po­ky­čių, bet ne apie juos no­riu kal­bė­ti. No­riu pa­kal­bė­ti apie Lie­tu­vą, ku­rią Tu pa­kei­tei mu­my­se“, - ber­da­mas sau­ją že­mės ant kars­to sa­kė A. Sau­dar­gas.

A. Pa­tac­kas po su­nkios li­gos mi­rė pra­ėju­sio penk­ta­die­nio ry­tą. Jis gi­mė 1943 me­tais Tra­kuo­se, bet vi­sa­da pa­brėž­da­vo esąs kau­nie­tis.