Teofilio Matulionio sarkofagas atvežtas į Vilnių
Šeš­ta­die­nio va­ka­rą Vil­niaus ar­ki­ka­ted­ro­je iš­kil­min­gai su­tik­tos Teo­fi­liaus Ma­tu­lio­nio, ku­rį ren­gia­ma­si skelb­ti pa­lai­min­tuo­ju, re­lik­vi­jos – sar­ko­fa­gas su jo pa­lai­kais.

Prieš 18 val. mo­to­cik­li­nin­kų ko­lo­na, ly­din­ti sar­ko­fa­gą ga­be­nan­tį mi­kroau­to­bu­są, pa­si­ro­dė Ge­di­mi­no pros­pek­te. Ka­ted­ros aikš­tė­je esan­ti ti­kin­čių­jų mi­nia at­vy­ku­sius pa­si­ti­ko plo­ji­mais. Ai­dint var­pams, rau­do­nu au­dek­lu už­deng­tas sar­ko­fa­gas bu­vo įneš­tas į ka­ted­rą, čia au­ko­tos Šv.Mi­šios,

„Do­mė­jau­si, la­bai daug skai­čiau. Tuo la­biau, kad ma­no tė­viš­kė – Ute­nos ra­jo­nas, Kuk­tiš­kės – pri­klau­so Kai­šia­do­rių vys­ku­pi­jai. T.Ma­tu­lio­nio ne­su ma­čiu­si, ta­čiau ma­no tė­vai vai­kys­tė­je man yra pa­sa­ko­ję, kad mū­sų ar­ki­vys­ku­pas bu­vo iš­trem­tas, jis daug iš­ken­tė­jęs“,– BNS sa­kė ar­ki­ka­ted­ro­je ap­si­lan­kiu­si vil­nie­tė Sta­sė.

Mo­te­ris pa­me­na, kaip jos re­li­gin­gą šei­mą su­krė­tė T.Ma­tu­lio­nio mir­tis.

„Aš net pri­si­me­nu jo mir­tį 1962 me­tais, nes ma­no tė­vas Kuk­tiš­kė­se pa­tar­nau­da­vo Šv.Mi­šioms“, – sa­kė ji.

Iš Bal­ta­ru­si­jos at­vy­ku­sios mer­gi­nos BNS sa­kė, kad su­si­ža­vė­ju­sios, kaip lie­tu­viai pa­ger­bia dva­si­nin­ką.

„Mes į Lie­tu­vą at­vy­ko­me ki­tais rei­ka­lais, ta­čiau, taip su­ta­po, kad šiuo me­tu esa­me čia. Pa­ma­čiu­sios su­rin­ku­sius žmo­nes, pa­klau­sė­me, kas čia vyks­ta. Su­pra­to­me, kad vos ne šven­tuo­ju pa­skelbs. Mes ti­kin­čios, lan­ko­mės cerk­vė­se, bet ne daž­nai, kaip no­rė­tų­si ir, ti­kriau­sia, ne taip daž­nai, kaip čia žmo­nės ei­na į baž­ny­čias“,– BNS sa­kė Je­ka­te­ri­na ir Ga­li­na iš Bal­ta­ru­si­jos.

T.Ma­tu­lio­nio pa­lai­kai į Vil­nių at­vež­ti iš Kai­šia­do­rių ka­ted­ros, kur bu­vo sau­go­mi. Po sek­ma­die­nį Vil­niu­je ren­gia­mos bea­ti­fi­ka­ci­jos ce­re­mo­ni­jos pa­lai­min­to­jo pa­lai­kai bus vėl grą­žin­ti į Kai­šia­do­rių ka­ted­rą.

Dva­si­nin­ko pa­lai­kai iki šio pa­va­sa­rio lai­ky­ti Kai­šia­do­rių ka­ted­ros krip­to­je ir mal­di­nin­kams ne­bu­vo prie­na­mi. Ne­se­niai jie iš­kel­ti iš krip­tos, jiems pa­ga­min­tas nau­jas sar­ko­fa­gas iš bron­zos.

Kai­šia­do­rių vys­ku­pi­jos ge­ne­ral­vi­ka­ras Al­gir­das Ju­re­vi­čius BNS sa­kė, kad prie re­lik­vi­jos ti­kin­tie­ji ga­lės ne tik mels­tis pra­šy­da­mi Die­vo ma­lo­nių, bet ir per­gal­vo­ti rep­re­si­jas ken­tu­sio T.Ma­tu­lio­nio gy­ve­ni­mą.

„Dva­si­niu po­žiū­riu jis tam­pa mū­sų už­ta­rė­jas dan­gu­je ir kar­tu pa­vyz­dys že­miš­ka­ja­me gy­ve­ni­me, kaip įvai­rio­mis eks­tre­ma­lio­mis są­ly­go­mis ne­pa­lūž­ti, gy­ven­ti pa­gal są­ži­nę, pa­gal krikš­čio­niš­ką­jį ti­kė­ji­mą, tie­siog ne­bi­jo­ti per­se­kio­ji­mų ži­nant, kad Die­vo rei­kia bi­jo­ti la­biau ne­gu žmo­nių“, – sa­kė ku­ni­gas.

„Sar­ko­fa­gas bus tie­siog pa­dė­tas ma­to­mo­je vie­to­je, kad žmo­nės ga­lė­tų prie jo mels­tis. Čia yra kaž­kas pa­na­šaus į Vil­niu­je, ka­ted­ro­je, esan­čią šven­to­jo Ka­zi­mie­ro kop­ly­čią su iš­kel­tu sar­ko­fa­gu. T.Ma­tu­lio­nio sar­ko­fa­gas yra kuk­les­nis, ta­čiau ir­gi bus ma­to­mas, kad žmo­nės, va­do­vau­jan­tis se­na krikš­čio­niš­ka tra­di­ci­ja, to­kiu bū­du ga­lė­tų pa­gerb­ti pa­lai­min­to­jo kū­ną (...). Da­bar bū­si­me vie­nas iš tri­jų mies­tų, ku­rie tu­ri pa­lai­min­to­jo re­lik­vi­jas: Vil­nius tu­ri šven­tą­jį Ka­zi­mie­rą, Ma­ri­jam­po­lė – pa­lai­min­tą­jį Jur­gį Ma­tu­lai­tį ir Kai­šia­do­rys taip pat tu­rės sa­vo pa­lai­min­tą­jį“, – džiau­gė­si jis.

T.Ma­tu­lio­nio pa­skel­bi­mo pa­lai­min­tuo­ju iš­kil­mės ren­gia­mos sek­ma­die­nį Vil­niaus Ka­ted­ros aikš­tė­je. Čia lau­kia­ma iki 50 tūkst. žmo­nių.

Iš­kil­mių iš­va­ka­rė­se šeš­ta­die­nį T.Ma­tu­lio­nio at­mi­ni­mas bus pa­gerb­tas Sankt Pe­ter­bur­ge, kur jis mo­kė­si, dir­bo dva­si­nin­ku ir bu­vo nu­teis­tas. Čia vyks kon­cer­tas, au­ko­ja­mos Šv. Mi­šios lie­tu­vių ir ru­sų kal­bo­mis.

T.Ma­tu­lio­nis gi­mė 1873 me­tais Ku­do­riš­kio kai­me, Alan­tos par­api­jo­je Mo­lė­tų ra­jo­ne, mo­kė­si Daug­pi­lio gim­na­zi­jo­je ir Pe­tra­pi­lio ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je. 1900 me­tais jis Pe­tra­pi­ly­je bu­vo įšven­tin­tas ku­ni­gu, dar­ba­vo­si Lat­vi­jo­je – Va­rak­lia­nų ir Bi­ka­vos par­api­jo­se, o nuo 1910 me­tų – Pe­tra­pi­ly­je.

1923 me­tais ku­ni­gas bu­vo su­im­tas ir nu­teis­tas ka­lė­ti tre­jus me­tus. Grį­žu­sį iš ka­lė­ji­mo 1929 me­tais Pe­tra­pi­ly­je vys­ku­pas An­to­ni­jus Ma­lec­kis T.Ma­tu­lio­nį slap­ta įšven­ti­no vys­ku­pu, bet tais pa­čiais me­tais jis vėl bu­vo su­im­tas ir iš­siųs­tas de­šim­čiai me­tų į la­ge­rį So­lov­kų sa­lo­se Ru­si­jo­je. Į Lie­tu­vą dva­si­nin­kas grį­žo 1933 me­tais. 13 me­tų pa­dir­bęs dva­si­nin­ko dar­bą, T.Ma­tu­lio­nis iš­vež­tas į Vla­di­mi­ro ka­lė­ji­mą, vė­liau – į Mor­do­vi­ją.

Į Lie­tu­vą vys­ku­pas grį­žo 1956-ai­siais, ap­si­gy­ve­no Birš­to­ne, nes so­vie­tų val­džia ne­lei­do įsi­kur­ti Kai­šia­do­ry­se, kur dir­bo iki trem­ties. Vė­liau už Vin­cen­to Slad­ke­vi­čiaus įšven­ti­ni­mą vys­ku­pu jis iš­trem­tas į Še­du­vą.

Už ypa­tin­gą iš­ti­ki­my­bę Baž­ny­čiai po­pie­žius Jo­nas XXIII 1962 me­tais vys­ku­pui T.Ma­tu­lio­nui su­tei­kė ar­ki­vys­ku­po ti­tu­lą. Tų pa­čių me­tų rugp­jū­tį bu­te Še­du­vo­je da­rant kra­tą ar­ki­vys­ku­pui su­leis­ta ne­aiš­kios su­dė­ties in­jek­ci­ja. Pra­ėjus trims die­noms, jis mi­rė.