Teismas: M. Misiukonis genocido nevykdė
Lie­tu­vos tei­sė­sau­ga, 16 me­tų aiš­ki­nu­sis, ar KGB ge­ne­ro­las ir bu­vęs pir­ma­sis at­kur­tos Lie­tu­vos vi­daus rei­ka­lų mi­nis­tras Ma­ri­jo­nas Mi­siu­ko­nis vyk­dė ge­no­ci­dą, jo kal­tės ne­ra­do.

Va­kar Pa­ne­vė­žio apy­gar­dos teis­mas pa­skel­bė pa­lan­kų nuo­spren­dį ge­no­ci­du kal­tin­tam M. Mi­siu­ko­niui. Ma­ri­jo­nas Mi­siu­ko­nis bu­vo kal­tin­tas tuo, kad bū­da­mas eta­ti­niu KGB dar­buo­to­ju sa­vo veiks­mais pri­si­dė­jo prie pa­sku­ti­niu Aukš­tai­ti­jos par­ti­za­nu va­di­na­mo An­ta­no Krau­je­lio mir­ties 1965-ųjų ko­vo 17 die­ną. Bū­tent tuo­met Ute­nos ra­jo­ne pas gi­mi­nai­čius slaps­tę­sis par­ti­za­nas bu­vo su­sek­tas, KGB bei mi­li­ci­jos dar­buo­to­jų ap­sup­tas ir, ne­no­rė­da­mas gy­vas pa­si­duo­ti, nu­si­šo­vė.

Ar­ti­mie­ji iki šiol ne­ži­no, kur A. Krau­je­lio žū­ties kal­ti­nin­kai pa­dė­jo jo kū­ną. Kur yra par­ti­za­no pa­lai­kai, jie ti­kė­jo­si iš­girs­ti iš tei­sin­gu­mo vyk­dy­to­jų, bet per 16 me­tų vy­ku­sį apk­lau­sų, o vė­liau – ir teis­mo pro­ce­są, šio fak­to iš­siaiš­kin­ti ne­pa­vy­ko. Da­bar įro­dy­ta dar ir tai, kad M. Mi­siu­ko­nis, vie­nin­te­lis li­kęs gy­vas iš tų, ku­rie da­ly­va­vo ap­su­pant A. Krau­je­lį ir taip pa­spar­ti­no jo žū­tį, yra ne­kal­tas.

Nu­si­kal­ti­mo nepadarė

Va­kar Pa­ne­vė­žio apy­gar­dos teis­mas pa­skel­bė, jog M. Mi­siu­ko­nis iš­tei­si­na­mas, nes nė­ra pa­da­ręs vei­kos, tu­rin­čios nu­si­kal­ti­mo po­žy­mių, o tai reiš­kia, kad jis ne­vyk­dė ge­no­ci­do – t. y. ne­žu­dė, ne­kan­ki­no bei ne­ža­lo­jo žmo­nių. Teis­mas pa­nei­gė M. Mi­siu­ko­niui pa­teik­tus kal­ti­ni­mus, jog bū­da­mas eta­ti­nis rep­re­si­nės struk­tū­ros dar­buo­to­jas, tu­rė­da­mas tiks­lą su­nai­kin­ti tau­tos da­lį, ku­riai pri­klau­sė par­ti­za­nai, jų ry­ši­nin­kai bei rė­mė­jai, drau­ge su ki­tais vy­ko pas A. Krau­je­lį Ute­nos ra­jo­no Pa­piš­kių kai­me pri­glau­du­sius as­me­nis. Iš­nag­ri­nė­jus by­lą nu­sta­ty­ta, kad M. Mi­siu­ko­nis net ne­ži­no­jo tiks­laus ap­si­lan­ky­mo šio­je so­dy­bo­je tiks­lo, jam bu­vo ži­no­ma tik tiek, kad ei­na­ma da­ry­ti kra­tos.

Teis­mas taip pat nu­sta­tė, kad vi­si rep­re­si­nių struk­tū­rų dar­buo­to­jai, tarp ku­rių bu­vo ir M. Mi­siu­ko­nis, da­ly­va­vę ope­ra­ci­jo­je prieš A. Krau­je­lį, ne­sie­kė jo nu­žu­dy­ti. To įro­dy­mas – A. Krau­je­liui siųs­tas raš­te­lis su pra­šy­mu pa­si­duo­ti ge­ruo­ju. Taip pat teis­mas at­siž­vel­gė į tai, kad KGB ir mi­li­ci­jos dar­buo­to­jai ne­šau­dė į ki­tus ta­me pat na­me bu­vu­sius žmo­nes, o tai ro­do, kad su par­ti­za­nų ry­ši­nin­kais ne­no­rė­ta su­si­do­ro­ti, tai­gi ne­bu­vo vyk­dy­tas ir ge­no­ci­das ku­rios nors tau­tos da­lies at­žvil­giu. Teis­mas pa­brė­žė, kad iš­tei­si­na­ma­jam nuo­spren­džiui įta­kos tu­rė­jo M. Mi­siu­ko­nio liu­di­ji­mas, jog per ope­ra­ci­ją, ku­rios me­tu žu­vo A. Krau­je­lis, jis pats vi­so la­bo bu­vo gre­ti­mo na­mo kie­me, o par­ti­za­nui pra­dė­jus at­si­šau­dy­ti pa­sis­lė­pė. „Tai, kad M. Mi­siu­ko­nis bu­vo KGB įga­lio­ti­nis, dar nė­ra įro­dy­mas, kad jis tu­rė­jo tiks­lą su­nai­kin­ti A. Krau­je­lį“, - skel­bė teis­mas. Drau­ge bu­vo pa­brėž­ta, kad M. Mi­siu­ko­niui skir­ti kal­ti­ni­mai ge­no­ci­du prieš­ta­rau­ja lo­gi­kos dės­niams. Anot teis­mo aiš­ki­ni­mų, kad bū­tų ga­li­ma šį žmo­gų ap­kal­tin­ti ge­no­ci­du, jis tu­rė­jo da­ly­vau­ti įvy­kio vie­to­je nu­si­žu­dant dar bent vie­nam Lie­tu­vos par­ti­za­nui. Tai ir lė­mė jo iš­tei­si­ni­mą.

Šis Pa­ne­vė­žio apy­gar­dos teis­mo nuo­spren­dis ga­li bū­ti skun­džia­mas Lie­tu­vos ape­lia­ci­niam teis­mui.

Gė­lės – A. Krau­je­lio artimiesiems

Iš­tei­si­na­mą­jį nuo­spren­dį M. Mi­siu­ko­nis iš­klau­sė at­vy­kęs drau­ge su sa­vo ad­vo­ka­tu Vy­tau­tu Svi­ders­kiu. Abu jie by­lą va­di­no iš­skir­ti­nai po­li­ti­ne. M. Mi­siu­ko­nis tei­gė, jog tai, kad 10 me­tų vy­kęs iki­teis­mi­nis ty­ri­mas, o pa­skui - teis­mo po­sė­džiai, ku­rių bū­ta apie 30, bai­gė­si jo per­ga­le, ro­do, ko­kia silp­na mū­sų ša­lies tei­si­nė sis­te­ma. „Ar­gi to­kia by­la ne­ver­ta Stras­bū­ro?“ – re­to­riš­kai klau­sė M. Mi­siu­ko­nis. Jis pa­brė­žė per­ne­lyg ne­si­džiau­gian­tis jam pa­lan­kiu teis­mo spren­di­mu, nes il­gi tar­dy­mai, teis­mai jį la­bai iš­var­gi­nę.

A. Krau­je­lio ar­ti­mie­ji iš­klau­sy­ti teis­mo spren­di­mo ne­at­vy­ko. Ta­čiau į Pa­ne­vė­žio apy­gar­dos teis­mą at­ėjo gė­lė­mis ne­ši­ni pa­ne­vė­žie­čiai. Jie no­rė­jo jas įteik­ti A. Krau­je­lio žmo­nai bei se­se­riai. Teis­me da­ly­va­vę ir nu­ken­tė­ju­siais nuo so­vie­tų te­ro­ro pri­sis­ta­tę žmo­nės ne­gai­lė­jo rūs­čių žo­džių M. Mi­siu­ko­niui, o pa­skel­bus teis­mo spren­di­mą ti­ki­no ne­be­ti­kin­tys tei­sin­gu­mu.

Kal­ti­ni­mus M. Mi­siu­ko­niui pa­lai­kę pro­ku­ro­rai siū­lė jį įka­lin­ti še­še­riems su pu­se me­tų.