Teismas buvusį omonininką Vladimirą Razvodovą pripažino kaltu
Lie­tu­vos ape­lia­ci­nis teis­mas an­tra­die­nį bu­vu­sį omo­ni­nin­ką Vla­di­mi­rą Raz­vo­do­vą pri­pa­ži­no kal­tu dėl ka­ro nu­si­kal­ti­mų ir nu­si­kal­ti­mą žmo­niš­ku­mui. Jam skir­ta 12 lais­vės at­ėmi­mo pa­tai­sos na­muo­se.

Teis­mas sky­rė to­kią pa­čią baus­mę, ko­kios pra­šė pro­ku­ra­tū­ra. Taip pat ten­kin­ti nu­ken­tė­ju­sių­jų ieš­ki­niai.

2015 me­tais pri­im­tas Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo iš­tei­si­na­ma­sis nuo­spren­dis pa­nai­kin­tas.

Po Ape­lia­ci­nio teis­mo ver­dik­to nuo­spren­dis įsi­tei­sė­jo. Tei­sė­ja Si­gi­ta Bie­liaus­kie­nė sa­kė, kad kal­ti­ni­mas V.Raz­vo­do­vui pa­sit­vir­ti­no tam ti­kro­se da­ly­se.

Pro­ku­ra­tū­ra tei­gia, kad 1991 me­tų sau­sio – rugp­jū­čio mė­ne­siais bu­vo vyk­do­ma ag­re­si­ja prieš Lie­tu­vą, o V.Raz­vo­do­vas ir Bo­les­la­vas Ma­ku­ty­no­vi­čius nau­do­jo bau­gi­ni­mo ir te­ro­ro prie­mo­nes prieš hu­ma­ni­ta­ri­nės tei­sės sau­go­mus as­me­nis. B.Ma­ku­ty­no­vi­čius pa­sis­kel­bė bū­rio va­du, omo­ni­nin­kai ne­žmo­niš­kai el­gė­si su ci­vi­liais as­me­ni­mis, nau­do­jo bau­gi­ni­mo ir te­ro­ro prie­mo­nes, už­gau­liai že­mi­no jų oru­mą.

B.Ma­ku­ty­no­vi­čius yra mi­ręs, jis mi­rė 2015 me­tų ru­de­nį, jo by­la nu­trauk­ta. Lie­tu­va Ru­si­jos In­ter­po­lo na­cio­na­li­niam biu­rui siun­tė užk­lau­sas, taip pat ki­toms Ru­si­jos ins­ti­tu­ci­joms, ta­čiau jo­kio at­sa­ky­mo ne­su­lau­kė. Teis­mas liu­dy­to­ja apk­lau­sė iš­tei­sin­to­jo se­se­rį, ku­ri gy­ve­na Lie­tu­vo­je. Ji tei­gė, kad bu­vo ga­vu­si pra­ne­ši­mą iš bro­lio gi­mi­nai­čių, kad jis mi­rė.

„Ne­pa­sit­vir­ti­nus duo­me­nis apie B.Ma­ku­ty­nov­čiaus mir­tį, by­la ga­li bū­ti at­nau­jin­ta dėl nau­jai pa­aiš­kė­ju­sių ap­lin­ky­bių“, – sa­kė tei­sė­ja S.Bie­liaus­kie­nė.

Ne­su­tin­ka su Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo išvadomis

Lie­tu­vos ape­lia­ci­nis teis­mas an­tra­die­nį pa­skel­bė, kad šio teis­mo tri­jų tei­sė­jų ko­le­gi­ja ne­su­tin­ka su Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo iš­va­do­mis dėl bu­vu­sio omo­ni­nin­ko Vla­di­mi­ro Raz­vo­do­vo iš­tei­si­ni­mo by­lo­je dėl ka­ro nu­si­kal­ti­mų ir nu­si­kal­ti­mų žmo­niš­ku­mui.

Iš­tei­si­na­ma­sis nuo­spren­dis pri­pa­žin­tas ne­pag­rįs­tu.

„By­lo­je kons­ta­tuo­ja­ma, kad V.Raz­vo­do­vo kal­tė pa­gal Bau­džia­mo­jo ko­dek­so 100-ąjį ir 103 straips­nius įro­dy­ta, vei­kos kva­li­fi­kuo­tos tei­sin­gai. Ne­su­tin­ka­me su Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo iš­va­do­mis, pri­ta­ria­me pro­ku­ro­ro ape­lia­ci­nio skun­do ar­gu­men­tams dėl bau­džia­mo­jo įsta­ty­mo tai­ky­mo“, – sa­kė tei­sė­ja Si­gi­ta Bie­liaus­kie­nė.

Ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos tei­sė­jų ko­le­gi­jos nuo­mo­ne, Vil­niaus apy­gar­dos teis­mas pa­da­rė klai­din­gą iš­va­dą, kad tarp­tau­ti­nė­je tei­sė­je pa­dė­tis prieš ka­rą, ka­ras ar­ba gink­luo­tas konf­lik­tas bu­vo lai­ko­mi nu­si­kal­ti­mų žmo­niš­ku­mui są­ly­ga – Vil­niaus apy­gar­dos teis­mas pa­da­rė ne­pag­rįs­tą iš­va­dą, kad pa­gal tarp­tau­ti­nę tei­sę už in­kri­mi­nuo­ja­mos tarp­tau­ti­nės tei­sės drau­džia­mo el­ge­sio su žmo­nė­mis nu­si­kal­ti­mus (BK 100 straips­nis) ga­li­ma nu­teis­ti tik tuo at­ve­ju, jei jie bū­tų pa­da­ry­ti pa­dė­ties prieš ka­rą, ka­ro, gink­luo­to konf­lik­to są­ly­go­mis.

Pa­sak Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo, dar 1968 me­tų lap­kri­čio 26 die­nos Kon­ven­ci­jo­je dėl se­na­ties ne­tai­ky­mo už ka­ro nu­si­kal­ti­mus ir nu­si­kal­ti­mus žmo­niš­ku­mui bu­vo iš da­lies pa­keis­ti nu­si­kal­ti­mo žmo­niš­ku­mui po­žy­miai, nu­sta­tant, kad nu­si­kal­ti­mams žmo­niš­ku­mui (kaip jie apib­rėž­ti Niurn­ber­go tarp­tau­ti­nio ka­ro tri­bu­no­lo sta­tu­te) ne­svar­bu, ar jie pa­da­ry­ti ka­ro, ar tai­kos me­tu.

„Tai­gi nu­si­kal­ti­mai žmo­niš­ku­mui bū­tent to­kia samp­ra­ta (t. y. ne­sie­jant juos su ka­ro nu­si­kal­ti­mais, ka­ri­ne ar prieš­ka­ri­ne pa­dė­ti­mi) bu­vo per­kel­ti ir į Lie­tu­vos Res­pub­li­kos bau­džia­mą­jį ko­dek­są“, – ra­šo­ma teis­mo pra­ne­ši­me.

Pa­sak teis­mo, sie­kiant įro­dy­ti, kad bu­vo pa­da­ry­ti nu­si­kal­ti­mai žmo­niš­ku­mui, nė­ra rei­ka­lau­ja­ma įro­dy­ti pa­dė­ties prieš ka­rą, ka­ri­nės pa­dė­ties ar gink­luo­to konf­lik­to.

Ape­lia­ci­nis teis­mas pa­žy­mi, kad Vil­niaus apy­gar­dos teis­mas ag­re­si­jos samp­ra­tą aiš­ki­no iš da­lies klai­din­gai. Jis ne­su­ti­ko su pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mo iš­va­da, kad ag­re­si­jos samp­ra­ta nė­ra su­si­for­ma­vu­si tarp­tau­ti­nė­je tei­sė­je.

„Ag­re­si­jos samp­ra­ta iš­ski­ria­ma iš 1974 m. Jung­ti­nių Tau­tų Ge­ne­ra­li­nės Asamb­lė­jos re­zo­liu­ci­jos „Dėl ag­re­si­jos apib­rė­ži­mo“. Vė­liau Jung­ti­nių Tau­tų Ge­ne­ra­li­nė Asamb­lė­ja dar ke­le­tą kar­tų pa­tvir­ti­no ag­re­si­jos apib­rėž­tį“, – tei­gia teis­mas.

Ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos tei­sė­jų ko­le­gi­ja pa­da­rė iš­va­dą, kad si­tua­ci­ja, kai 1990 m. ko­vo 11 d. bu­vo at­kur­tas Lie­tu­vos su­ve­re­ni­te­tas, ta­čiau 1991 m. Lie­tu­vo­je vis dar bu­vo dis­lo­kuo­ti SSRS ar­mi­jos ir SSRS VRM ka­riuo­me­nės pa­da­li­niai, ku­rie vyk­dė ka­ri­nes ope­ra­ci­jas, per ku­rias bu­vo nau­do­ja­mos bau­gi­ni­mo ir te­ro­ro prie­mo­nės, tu­rė­tų bū­ti ver­ti­na­ma kaip SSRS ag­re­si­ja prieš Lie­tu­vą ir SSRS su­kel­tas gink­luo­tas konf­lik­tas su at­kur­ta Lie­tu­vos vals­ty­be.

„To­kia būk­lė tu­ri 1949 m. Že­ne­vos kon­ven­ci­jų 2 straips­ny­je nu­ro­dy­tos da­li­nės oku­pa­ci­jos po­žy­mių, ku­ri yra jų tai­ky­mo są­ly­ga“, – pa­skel­bė teis­mas.

Šis Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo nuo­spren­dis įsi­tei­sė­ja jo pa­skel­bi­mo die­ną, ta­čiau ga­li bū­ti skun­džia­mas ka­sa­ci­ne tvar­ka Lie­tu­vos Aukš­čiau­sia­jam Teis­mui.

Omo­ni­ni­kai ne­da­ly­va­vo teis­mo procese

Abu omo­ni­nin­kai nė kar­to ne­da­ly­va­vo Lie­tu­vo­je vy­ku­sia­me pro­ce­se, jų in­te­re­sams at­sto­va­vo vals­ty­bės skir­ti ad­vo­ka­tai. Kal­ti­na­mie­ji ne­ieš­ko­jo ry­šių su gy­nė­jais, ne­si­do­mė­jo pro­ce­su.

Kal­ti­na­ma­ja­me ak­te tei­gia­ma, kad B.Ma­ku­ty­no­vi­čius 1991 me­tais rė­mė Ru­si­jos ag­re­si­ją prieš Lie­tu­vą. Jis, kaip tei­gė kal­tin­to­jai, sie­kė su­trik­dy­ti vals­ty­bi­nių ins­ti­tu­ci­jų veik­lą, įsa­kė bū­rio na­riams pa­nau­do­ti te­ro­ro ir bau­gi­ni­mo prie­mo­nes prieš įvai­rius ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos par­ei­gū­nus. Omo­ni­nin­kai už­pul­da­vo par­ei­gū­nus, po­li­ci­nin­kus, iš jų ati­mda­vo tar­ny­bi­nius gink­lus, as­me­ni­nius daik­tus, ne­tei­sė­tai su­lai­ky­da­vo ir pri­sta­ty­da­vo į užg­rob­tą tuo­me­ti­nės Lie­tu­vos po­li­ci­jos aka­de­mi­jos pa­sta­tą.

By­lo­je ra­šo­ma, kad so­vie­tų po­li­ti­ką pa­li­kan­tys omo­ni­nin­kai par­ei­ka­la­vo, kad Lie­tu­vos par­ei­gū­nai už­da­ry­ti pos­tą, nu­pjo­vė te­le­fo­no lai­dus nu­plė­šė ir pa­de­gė Lie­tu­vos vė­lia­vą, su­nai­ki­no pos­to tar­ny­bi­nes pa­tal­pas, mui­ti­nin­kams ir pa­sie­nie­čiams at­li­ko ne­tei­sė­tai kra­tas, už­val­dė par­ei­gū­nų daik­tus.