Teisininkas R. Valūnas: gyvenimas vyksta ne sėdint prie stalo, o išėjus iš kabineto
Teis­mai tu­rė­tų aiš­kiau pa­sa­ko­ti apie sa­vo veik­lą ir pa­pras­tai pri­sta­ty­ti spren­di­mus, „Trans­pa­ren­cy In­ter­na­tio­nal“ Lie­tu­vos sky­riaus ir „Ži­nių ra­di­jo“ lai­do­je „Skaid­ru­mo li­ni­ja“ sa­kė šie­met „Me­tų tei­si­nin­ku“ iš­rink­tas Ry­tis Va­lū­nas. Pa­sak jo, kiek­vie­ną sėk­mės is­to­ri­ją rei­kia pa­sa­ko­ti ir pri­sta­ty­ti, nes tai įkve­pia ki­tus ir ska­ti­na ša­ly­je tei­gia­mus po­ky­čius. 

– Kai jus iš­rin­ko „Me­tų tei­si­nin­ku“, sa­kė­te, kad tei­si­nin­kai tu­rė­tų la­biau do­mė­tis, kas vyks­ta už jų ka­bi­ne­to ri­bų.

– Taip, gy­ve­ni­mas vyks­ta ne do­ku­men­tuo­se, ne sė­dint prie sta­lo, o bū­tent iš­ėjus iš ka­bi­ne­to. Dėl to la­bai svar­bu ne­pra­ras­ti ry­šio su rea­ly­be, o do­mė­tis, kas vyks­ta kom­pa­ni­jos vi­du­je, kuo žmo­nės gy­ve­na, kuo gy­ve­na kiek­vie­nas iš spe­cia­lis­tų, kas su kuo su­si­du­ria, su­vok­ti pro­ce­sus, su­vok­ti, tar­kim, kaip vyks­ta sta­ty­bos, kaip kra­nas ke­lia kro­vi­nį, su ko­kiais iš­šū­kiais su­si­du­ria dar­bi­nin­kai ir taip to­liau. Ir bū­tent ta­da ga­li tai­ky­ti tei­sę tiems fak­tams, ku­riuos jau ži­nai iš vi­sų pu­sių, nes tei­sės tai­ky­mas, tei­sės spren­di­mo pri­ėmi­mo pra­smė iš ti­krų­jų pri­klau­so nuo vi­sų ap­lin­ky­bių iš­siaiš­ki­ni­mų.

Tuo me­tu Lie­tu­vos uni­ver­si­te­te, ku­ria­me stu­di­ja­vau, to­kia kul­tū­ra ne­bu­vo die­gia­ma. Vi­sas dė­me­sys bu­vo ski­ria­mas įsta­ty­mų, teis­mų pra­kti­kos stu­di­joms. Gal­būt ši­tas po­rei­kis at­ei­na vė­liau, jau pra­dė­jus dirb­ti.

O dir­bant kom­pa­ni­jo­je tei­si­nin­ko vaid­muo pir­miau­sia yra ne­tei­sė­tų da­ly­kų pre­ven­ci­ja, pa­gal­bos su­tei­ki­mas iš­ti­kus bė­dai. Jei­gu ak­ci­nin­kas pa­ste­bi ir pa­ma­to vyks­tan­čius tam ti­krus ne­sklan­du­mus, tai ti­krai yra prie­der­mė at­kreip­ti va­do­vų dė­me­sį ir pa­siū­ly­ti spren­di­mus, kaip tuos ne­sklan­du­mus iš­tai­sy­ti. Rei­kia ne­del­siant im­tis veiks­mų, nes nuo to pri­klau­so ir kom­pa­ni­jos veik­los sėk­mė.

– Jūs kal­ba­te apie par­ei­gą, bet ma­to­me, kad daž­nai tei­si­nin­kai ta­pa­ti­na­mi su ne­gar­bin­gu el­ge­siu.

– Prieš­in­gai, aš sa­ky­čiau, kad ne­ma­ža da­lis iš­ki­lių žmo­nių tu­ri bū­tent tei­si­nį iš­si­la­vi­ni­mą. Pri­si­min­ki­me JAV pre­zi­den­tą Ba­ra­ką Oba­mą ar­ba bu­vu­sį Pra­ncū­zi­jos pre­zi­den­tą Ni­ko­lą Sar­ko­zy. Pas mus taip pat ne­ma­žai žmo­nių su tei­si­niu iš­si­la­vi­ni­mu, tik jie gal­būt ne­ak­cen­tuo­ja to, bet ne­abe­jo­ti­nai ga­li jį pa­nau­do­ti ei­nant sa­vo par­ei­gas.

Ži­no­ma, vie­nuo­se teis­muo­se dir­ba vie­no­kie spe­cia­lis­tai, jau­nes­ni, vy­res­ni, gal­būt ra­jo­nuo­se tru­pu­tį vy­res­ni dir­ba. Ko rei­kia, kad ta re­pu­ta­ci­ja ge­rė­tų? Rei­kė­tų veng­ti pa­vie­nių, bet ti­krai pa­vie­nių, ne­sis­te­mi­nių is­to­ri­jų, kai tei­si­nin­kai ne­pa­si­ro­do pa­čiu gra­žiau­siu kam­pu. Iš ki­tos pu­sės pa­tys teis­mai tu­rė­tų la­biau pa­sa­ko­ti apie sa­vo veik­lą, pri­sis­ta­ty­ti su­pran­ta­ma kal­ba, ge­rin­ti by­lų nag­ri­nė­ji­mo lai­kus, kel­ti kom­pe­ten­ci­ją.

– Ar jau­ni tei­si­nin­kai dis­ku­tuo­ja apie ne­są­ži­nin­gu­mo prob­le­mą, apie etiš­kus dar­bo me­to­dus?

– Be abe­jo. Uni­ver­si­te­te mes dis­ku­ta­vo­me šia te­ma tei­sės fi­lo­so­fi­jos bū­re­ly­je, My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­te. Di­de­lis dė­me­sys ski­ria­mas Va­ka­rų tei­sės mo­kyk­lo­se, ir man pa­čiam te­ko stu­di­juo­ti Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se. Tai bū­tent ten, ži­no­mo­se tei­sės mo­kyk­lo­se, to­kie klau­si­mai įtrau­kia­mi į prog­ra­mas ir daug apie juos kal­ba­ma, tiek tei­sės fi­lo­so­fi­jos lyg­me­ny­je, tiek ap­ta­riant kas­die­ni­nį dar­bą, tar­kim, kon­to­ro­se, tei­si­nin­kų eti­ką, in­te­re­sų konf­lik­tus.

– Sa­ko­te, apie są­ži­nin­gu­mą ir eti­ką dis­ku­ta­vo­te uni­ver­si­te­to bū­re­ly­je. Ar tai reiš­kia, kad Lie­tu­vo­je, ki­taip ne­gu Va­ka­rų ša­ly­se, ši­tų klau­si­mų trūks­ta stu­di­jų prog­ra­mo­se?

– Gal­būt tų dis­ku­si­jų iš tie­sų ga­lė­tų bū­ti dau­giau. Ki­ta ver­tus, ga­lė­čiau pa­gir­ti stu­den­tus, įvai­rias vi­suo­me­ni­nes or­ga­ni­za­ci­jas, pa­vyz­džiui, Eu­ro­pos stu­den­tų tei­sės aso­cia­ci­ją, nes, kiek at­si­me­nu, jie or­ga­ni­zuo­ja gan daug užk­la­si­nių dis­ku­si­jų apie tei­si­nin­ko pro­fe­si­ją, eti­ką, są­ži­nin­gu­mą ir vi­sus da­ly­kus, ku­rie gal­būt šiek tiek iš­ei­na iš prog­ra­mos, ku­riems gal­būt prog­ra­mo­je ski­ria­ma ma­žiau dė­me­sio.

– Mū­sų po­kal­bio pra­džio­je sa­kė­te, kad tei­si­nin­kai tu­rė­tų bū­ti ak­ty­ves­ni. Ar tu­ri­te ome­ny­je ir vi­suo­me­ni­nę veik­lą?

– Vi­suo­me­ni­nė veik­la tur­būt yra kiek­vie­no žmo­gaus sa­vęs rea­li­za­vi­mo bū­das. Kaip apie jau­ni­mo da­ly­va­vi­mą vi­suo­me­ni­nė­je vei­ko­je sa­kė Pa­sau­lio Eko­no­mi­kos Fo­ru­mo įkū­rė­jas pro­fe­so­rius Klau­sas Šva­bas, mes ne­da­ro­me nie­ko nau­jo, ne­su­ku­ria­me nie­ko ino­va­ty­vaus, nes tai, ką mes da­ro­me, tie­siog yra pri­va­lo­ma. Tai, ko ge­ro, kiek­vie­nos iš­si­vys­čiu­sios vi­suo­me­nės, kiek­vie­no žmo­gaus par­ei­ga.

– Pats ne­ma­žai pri­si­dė­jo­te prie to, kad Lie­tu­vo­je ru­de­nį vyk­tų jau­ni­mo Da­vo­su pra­min­tas Pa­sau­lio Eko­no­mi­kos Fo­ru­mo „Glo­bal Sha­pers“ su­si­ti­ki­mas. Kas tai yra per ren­gi­nys ir ko­dėl bu­vo svar­bu, kad jis vyk­tų Vil­niu­je?

– „Glo­bal Sha­pers“ tink­las skir­tas jau­niems, nuo 20 iki 30 me­tų jau­nuo­liams, sie­kian­tiems sa­ve rea­li­zuo­ti įvai­rio­se sri­ty­se. Šie žmo­nės yra tie ly­de­riai, ku­rie to­liau neš ant sa­vo pe­čių at­sa­ko­my­bę už pa­sau­lį, ir rink­sis dis­ku­tuo­ti ir spręs­ti prob­le­mų pa­čia­me Da­vo­se.

Šis ren­gi­nys, ki­taip ži­no­mas kaip jau­ni­mo Da­vo­sas, ren­gia­mas kar­tą me­tuo­se. Be abe­jo yra daug šian­dien vyks­tan­čių kon­fe­ren­ci­jų, bet ši­tas ren­gi­nys reikš­min­gas tuo, kad jis su­bu­ria vie­nus su­ma­niau­sių, iš­ki­liau­sių eu­ro­pie­čių, bū­tent jau­nuo­lių, ku­rie yra jau­nie­ji vers­li­nin­kai, po­li­ti­kos at­sto­vai, eko­no­mis­tai, tei­si­nin­kai, me­ni­nin­kai, ir ku­rie jau­čia par­ei­gą ne­šti at­sa­ko­my­bę už sa­vo at­ei­tį, už sa­vo ap­lin­ką. Be­lie­ka pa­si­džiaug­ti, kad jis spa­lio 1–4 die­no­mis vyks Lie­tu­vo­je.

– Mi­nė­jo­te, kad vi­suo­me­ni­nė veik­la tu­rė­tų bū­ti aps­kri­tai kiek­vie­no gy­ven­to­jo, mies­tie­čio par­ei­ga. Kaip Jums se­ka­si ska­tin­ti tą vi­suo­me­ni­nę veik­lą ir bend­ruo­me­nių kū­ri­mą­si per „Glo­bal sha­pers“ tink­lą?

– Yra tam ti­kros kryp­tys, kur jau­čia­me en­tu­ziaz­mą dirb­ti. Per­nai vy­ko „Ci­ty Alum­ni“ ini­cia­ty­va – sten­gė­mės pa­ska­tin­ti iš­vy­ku­sius žmo­nes, gy­ve­nan­čius už­sie­ny­je ar­ba ki­tuo­se mies­tuo­se, grįž­ti. Vie­ni žmo­nės en­tu­zias­tin­gai į tai žiū­ri, ki­ti gal­būt sa­ve rea­li­zuo­ja ki­tur. Vis­gi ma­ne la­bai džiu­gi­na sėk­mės is­to­ri­jos. Pa­vyz­džiui, ma­no gim­ta­ja­me mies­te Aly­tu­je yra pui­ki jau­nų­jų che­mi­kų gru­pe­lė, ku­ri pra­dė­jo bend­rau­ti su sa­vo mo­ky­to­jo­mis, iš to gi­mė idė­ja reng­ti Jau­nų­jų Che­mi­kų mo­kyk­lą, bu­vo gau­ta sa­vi­val­dy­bės par­ama, pra­dė­ti mai­nai, mo­ky­to­jų sta­žuo­tės vyks­tant į Vo­kie­ti­ją, į pa­sau­li­nio ly­gio kor­po­ra­ci­jas. Tai iš ties džiu­gi­na.

Tai nė­ra kaž­kas, kam ne­rei­kia pa­stan­gų, rei­kia ti­krai di­de­lio in­dė­lio ir iš pa­čių sa­vi­val­dy­bių, po­li­ti­kų, nes ne­pa­kan­ka pa­sa­ky­ti „no­riu pa­da­ry­ti, aš tu­riu idė­ją“, bet ją rei­kia įgy­ven­din­ti, o tam rei­kia ne vie­nos va­lan­dos. Kiek­vie­na sėk­mės is­to­ri­ja, kiek­vie­nas kon­kre­tus pa­vyz­dys įkve­pia ki­tus –rei­kia apie kiek­vie­ną is­to­ri­ją pa­sa­ko­ti, pri­sta­ty­ti ją.