Teisėkūros skaidrumas per prievartą
Pra­ėjus be­veik me­tams nuo Vals­ty­bės kon­tro­lės at­lik­to Tei­sė­kū­ros pro­ce­so vals­ty­bi­nio au­di­to, Vy­riau­sy­bės kan­ce­lia­ri­ja su­sku­bo reng­ti Vy­riau­sy­bės dar­bo reg­la­men­to pa­tai­sas, ku­rios šį pro­ce­są esą pa­da­rys skaid­res­nį.

Tiek viešojo valdymo ekspertai, tiek visuomenininkai teigia, jog to negana, mat būtina siekti ne tik skaidresnio teisėkūros proceso, bet ir priimamų teisės aktų kokybės, kad nereikėtų jų nuolat kaitalioti.

Ilgesnis terminas

Praėjusiais metais teisėkūros proceso valstybinį auditą atlikusi Valstybės kontrolė konstatavo, kad nors Lietuvoje egzistuoja formalioji teisėkūros sistema, ji įgyvendinama neefektyviai. Mūsų šalyje nėra teisinio reguliavimo poveikio veiksmingo vertinimo, tik priėmus kokį nors įstatymą išryškėja teisės aktų spragos ir teisinio reguliavimo neigiamos pasekmės. Vis dar populiari praktika teisės aktus priimti skubiai, jų deramai neapsvarsčius, net 65 proc. jų taip buvo priimami būtent Vyriausybės siūlymu. Be to, į teisėkūros procesą per mažai įtraukiama visuomenė, trūksta viešumo ir skaidrumo.

Todėl Vyriausybės kanceliarija parengė Vyriausybės darbo reglamento pataisas, kurios esą padėtų į teisėkūros procesą labiau įtraukti visuomenę, suteikti jam daugiau skaidrumo. Viena priemonių – ilgesnis, 10 darbo dienų, terminas, per kurį visuomenė ir suinteresuoti asmenys galėtų teikti savo pasiūlymus bei pastabas rengiamiems teisės aktams. Prieš porą metų šis terminas sutrumpėjo nuo 10 iki 7 darbo dienų.

Algirdas Stončaitis: "Septynių darbo dienų terminas - per trumpas suinteresuotoms institucijoms pateikti išvadas dėl teisės akto projekto." / BNS nuotrauka

Anot Vyriausybės kanclerio Algirdo Stončaičio, dėl to suprastėjo reglamentavimo kokybės vertinimas pagal Pasaulio banko skaičiuojamą indeksą. 2016 metais Lietuva Europos Sąjungoje (ES) buvo 13 vietoje, 2017 metais – 15 vietoje. Be to, Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, pernai tik 57 proc. apklaustų gyventojų prisipažino žinantys apie galimybes ir būdus teikti pasiūlymus dėl jiems svarbių klausimų sprendimo.

Lietuvoje konsultacijos su visuomene dėl numatomo teisinio reguliavimo – trumpiausios ES. Vengrijoje ir Rumunijoje tokioms konsultacijoms skiriama 10 dienų, Estijoje, Italijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje, Graikijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Bulgarijoje – 4–5 savaitės, Austrijoje ir Suomijoje – šešios savaitės, Švedijoje – 12 savaičių.

„Vyriausybės socialiniai ekonominiai partneriai taip pat ne kartą yra pažymėję, kad septynių darbo dienų terminas yra per trumpas suinteresuotoms institucijoms ir įstaigoms laiku ir kokybiškai sureaguoti bei pateikti išvadas dėl teisės akto projekto, todėl neretai net nebandoma to daryti“, – Vyriausybei skirtame teikime aiškina A. Stončaitis.

Mažiau skubos

2012–2018 metais Vyriausybė laiku nepateikdavo parlamentui svarstyti nuo 30 iki 50 proc. įstatymų projektų, kuriuos pati siūlydavo įtraukti į atitinkamos Seimo sesijos darbų programą. Tai, kad atsakingas teisėkūros proceso planavimas, realistiškai įvertinant teisės aktų rengimo, tarpinstitucinio derinimo, svarstymo Vyriausybėje terminus, – vienas įsisenėjusių trūkumų, pripažino ir Vyriausybės kancleris A. Stončaitis. Jis pažymėjo, kad yra būtina keisti nusistovėjusią praktiką, kai Vyriausybė trečdalio ar net pusės suplanuotų parengti ir pateikti Seimui įstatymų projektų nepateikia.

Be to, siūloma, jog Vyriausybės darbo reglamente atsirastų nuostatos, leisiančios ministrų kabinetui įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus priimti laiku, o ne įstatymų įsigaliojimo išvakarėse, kaip dažnai nutinka dabar. Taip pat norima numatyti, kad teisės aktų projektai suinteresuotoms institucijoms derinti turi būti pateikti likus ne mažiau kaip dviem mėnesiams iki planuojamo pateikimo Vyriausybei termino.

Be kita ko, siekiama, kad į Vyriausybės posėdžio darbotvarkes svarstyti kaip papildomus būtų galima įtraukti tik tuos klausimus, kurie yra suderinti su suinteresuotomis institucijomis ir kurių priėmimo būtinybės ir skubos nebuvo galima numatyti. Tai turėtų būti klausimai, susiję su ekstremaliosiomis situacijomis, grėsmėmis nacionaliniam saugumui, skubiu lėšų skyrimu iš Vyriausybės rezervo fondo.

2017 metais net 21 proc. visų Vyriausybės aprobuotų teisės aktų projektų buvo svarstomi juos į darbotvarkę įtraukus kaip papildomus klausimus, o 2018 metais tokie teisės aktų projektai sudarė 17 proc. visų projektų.

„Papildomų klausimų skaičius Vyriausybės posėdžių darbotvarkėje dažnai itin išauga baigiantis Seimo sesijai arba artėjant terminui priimti įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus. Teisės aktų projektų, kaip papildomų Vyriausybės posėdžio darbotvarkės klausimų, svarstymas ne tik neužtikrina Vyriausybės teisėkūros skaidrumo ir atvirumo, bet ir kelia grėsmę Vyriausybės priimamų teisės aktų kokybei, nes dėl skubos nėra galimybės visapusiškai įvertinti siūlomo teisinio reguliavimo“, – aiškino A. Stončaitis.

Iki tobulybės dar toli

Viešojo valdymo ekspertas, Vilniaus universiteto profesorius Vitalis Nakrošis „Lietuvos žinioms“ tvirtino, jog tokios Vyriausybės kanceliarijos parengtos Vyriausybės darbo reglamento pataisos skamba racionaliai. Mat jau vien tai, kad yra numatyta daugiau laiko skirti projektams su visuomene ir suinteresuotomis institucijomis derinti, yra žingsnis skaidrumo ir demokratijos link.

„Teisėkūros procese galimybės įvairioms suinteresuotoms grupėms pareikšti savo nuomonę yra būtinos. Tačiau teisėkūros procese pasigendu galimo poveikio vertinimo“, – aiškino V. Nakrošis.

Praėjusiais metais, Valstybės kontrolei atlikus minėtą auditą, parlamentarai Algirdas Sysas ir Julius Sabatauskas pasiūlė keisti šiuo metu parlamente įsivyravusią praktiką ir Seimo statutą, kad būtų keliami didesni reikalavimai pasiūlymams įstatymus priimti skubos ir ypatingos skubos tvarka. Taip dabar priimama apie pusė visų įstatymų. Tačiau Seimo dauguma tokiems pasiūlymams nepritarė ir jie buvo grąžinti iniciatoriams tobulinti.

Vitalis Nakrošis: „Teisėkūros procese galimybės įvairioms suinteresuotoms grupės pareikšti savo nuomonę yra būtinos." / BNS nuotrauka

Anot V. Nakrošio, tobulindamas teisėkūros procesą Seimas galėtų daugiau galių suteikti Vyriausybei, kad ši savo nutarimais ar ministrai savo įsakymais galėtų priimti daugiau sprendimų. Taip sumažėtų Seimo įstatymų leidybos krūvis, parlamentas galėtų daugiau dėmesio skirti parlamentinei kontrolei bei užtikrintų teisės aktų kokybę. Esą kai daug teisės aktų yra tvirtinama Seime, jų kokybė yra nepakankama.

„Susidaro uždaras ratas: daug Seimo priimamų teisės aktų yra nekokybiški, jie nuolat keičiami, todėl atsiranda teisinis netikrumas. Dėl jo kenčia ir verslas, ir gyventojai, nes teisinis reguliavimas būna nestabilus, nuolat kintantis“, – kalbėjo V. Nakrošis.

Tai, kad Lietuvos teisėkūroje jau ne vieną Seimo kadenciją vyrauja nevykusi praktika, kai keisti nacionalinius įstatymus ir juos pritaikyti pagal ES teisę suskumbama vos ne paskutiniais esamo termino mėnesiais, „Lietuvos žinioms“ yra pripažinęs ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas konservatorius Stasys Šedbaras. „Jungtinėje Karalystėje bendruomenių rūmai per savaitę priima vieną įstatymą, o mes – kone šimtą. Staigiai priimame negalvodami, o paskui jau taisome“, – tvirtino jis.

Norų neužtenka

„Transparency International“ Lietuvos skyriaus projektų vadovė Rugilė Trumpytė „Lietuvos žinioms“ teigė, jog džiugu, kad Vyriausybės kanceliarija pagaliau nori išgirsti gyventojus ir ieško būdų palengvinti jų dalyvavimą priimant sprendimus.

„Pateikti savo pasiūlymą per septynias darbo dienas gali būti sudėtinga, tam reikia daugiau laiko. Tik abejoju, ar pokyčių galime tikėtis šį terminą pailginę iki 10 darbo dienų. Pavyzdžiui, šiuo metu gyventojai iš viešojo sektoriaus institucijų informacijos laukia dvigubai ilgiau, tad gal būtų verta pasvarstyti, ar tiek pat laiko negalėtų turėti ir gyventojai, kai Vyriausybės kanceliarija tikisi jų įsitraukimo“, – dėstė ji.

Anot R. Trumpytės, taip pat svarbu ne tik sulaukti pasiūlymų teisės aktų projektams, bet ir pranešti gyventojams, ar į jų nuomonę buvo atsižvelgta, ar ne. Mat dažnai gyventojai ar organizacijos taip ir nežino, ar jų dalyvavimas priimant sprendimus buvo naudingas, į kokius jų pasiūlymus bus atsižvelgta. Tad sprendimų priėmėjai tikrai turėtų labiau bendrauti su gyventojais ir neatbaidyti jų nuo tolesnio bendradarbiavimo.

„Manau, atėjo laikas parodyti pavyzdį ir aiškiau skelbti, kokios interesų grupės dalyvavo rengiant teisės aktų projektus. Tai ne tik suteiktų daugiau skaidrumo, bet ir galėtų padidinti pasitikėjimą viešuoju sektoriumi“, – pabrėžė „Transparency International“ Lietuvos skyriaus projektų vadovė.