Tebūnie Lukiškių aikštė mūsų atgijusios didingos istorijos oazė
Dau­giau kaip dvi­de­šimt me­tų vyks­ta, pa­na­šu, sa­bo­ta­ži­nė ne­si­bai­gian­ti er­ze­ly­nė dėl Lu­kiš­kių aikš­tės. Bu­vo ke­tu­ri kon­kur­sai, ir vi­si bai­gė­si fias­ko, nes į aikš­tę žiū­ri­ma ne iš is­to­ri­nių, pa­ti­rio­ti­nių po­zi­ci­jų, o pa­pras­čiaus­čiai mo­der­nis­tiš­kai iš­si­dir­bi­nė­ja­ma, sten­gia­ma­si pa­da­ry­ti nors ne­žmo­niš­kai, svar­bu ki­to­niš­kai. Tar­si ne­už­tek­tų to grioz­diš­ko vamz­džio virš Ne­ries kran­ti­nės Vil­niu­je.

Vi­siš­kai ne­įti­ki­na kon­kur­so nu­ga­lė­to­jo Vid­man­to Gy­li­kio skulp­tū­ra „Tau­tos dva­sia“. Pa­va­di­ni­mas aiš­kiai pre­ten­zin­gas. Jis tei­gia, kad tai pa­ukš­tis. Bet pa­ukš­čio spar­nai ne­bū­na ver­ti­ka­lūs, ne­bent su­žeis­to, krin­tan­čio (tai pa­tvir­ti­na ir su­žeis­tas apa­ti­nis spar­nas, jo ga­las iš­si­dar­kęs). Pa­sta­tę to­kį pa­mink­lą, ti­krai ne­bū­tu­me su­pras­ti. O ką tu­ri bend­ro pa­ukš­tis su lais­vės ko­vo­to­jais? Grei­čiau tai pa­mink­las, pri­me­nan­tis spar­nuo­čių glo­bo­ji­mo, sau­go­ji­mo bū­ti­ny­bę - taip bū­tų su­pran­ta­miau, ma­tant kren­tan­tį, su­žeis­tą pa­ukš­tį. Šis pa­mink­las la­biau tik­tų Pa­lan­go­je prie til­to, tik rei­kė­tų daik­tus va­din­ti sa­vais var­dais. Pa­mink­lui tik­tų pa­va­di­ni­mas „Su­žeis­tas pa­ukš­tis“.

Dar kar­tą įsi­ti­ki­ni, kad rep­re­zen­ta­ci­nė Lu­kiš­kių aikš­tė – ne vie­ta mo­der­nis­tų iš­si­dir­bi­nė­ji­mui. O V. Gy­li­kio pro­jek­tas nu­ga­lė­jo to­dėl, kad ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jo­je ne­bu­vo la­biau­siai su­in­te­re­suo­tų trem­ti­nių at­sto­vų. Tai ne­są­ži­nin­ga.

Nu­ga­lė­jęs Ro­lan­do Pa­le­ko pro­jek­tas „Ra­my­bė“ – tan­ki me­džio juo­sta iš tri­jų Lu­kiš­kių aikš­tės pu­sių – tai pa­to­gus, ne­mo­ka­mas vie­šas tua­le­tas aso­cia­liems as­me­nims, jie pri­dės dar ir iš­ger­tų bam­ba­lių ta­ros. Sa­ko­ma, kai Die­vas no­ri nu­baus­ti, pir­ma pro­tą su­mai­šo.

Lu­kiš­kių aikš­tė – liu­di­nin­kė skau­džių, tra­giš­kų is­to­ri­nių įvy­kių. Čia bu­vo ka­ria­mi 1863–1864 me­tų su­ki­lė­liai (pa­kar­tas 21). Gre­ta esan­čiuo­se bu­vu­siuo­se KGB rū­muo­se bu­vo šau­do­mi Lie­tu­vos pa­trio­tai ir slap­ta, nak­ti­mis už­ka­sa­mi Tus­ku­lė­nuo­se (at­kas­ta 700 pa­lai­kų). Ne­to­li esan­čia­me Lu­kiš­kių ka­lė­ji­me kan­ki­no­si tūks­tan­čiai mū­sų li­ki­mo se­sių ir bro­lių. Mus, mū­sų li­ki­mus su Lu­kiš­kių aikš­te jun­gia kru­vi­ni sai­tai. Tad mū­sų, po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių nuo­mo­nė įam­ži­nant Lais­vės ko­vo­to­jų at­mi­ni­mą Lu­kiš­kių aikš­tė­je tu­ri bū­ti vy­rau­jan­ti.

Lais­vės ko­vo­to­jų at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mas nuo pat At­gi­mi­mo pra­džios mums, po­li­ti­niams ka­li­niams ir trem­ti­niams, rū­pi la­biau­siai. Mes už sa­vo kuk­lias pen­si­jas pa­sta­tė­me vi­so­je Lie­tu­vo­je 2000 pa­mink­lų par­ti­za­nų, taip pat ne­grį­žu­sių iš Si­bi­ro li­ki­mo bro­lių at­mi­ni­mui. Mes pa­sta­tė­me, o ne mo­der­nis­tai, pa­tai­kau­jan­tys biu­ro­kra­tams, ži­no­ma, ne už ačiū, o už di­džiu­lius ho­no­ra­rus (vamz­dis virš Ne­ries kran­ti­nės at­siė­jo mums, mo­kes­čių mo­kė­to­jams, šim­tą tūks­tan­čių li­tų!). De­šim­tys tūks­tan­čių mū­sų li­ki­mo bro­lių iš­ke­lia­vo Ana­pi­lin taip ir ne­su­lau­kę Lais­vės ko­vo­to­jų at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mo Lu­kiš­kių aikš­tė­je. Tai di­džiu­lė mo­ra­li­nė skriau­da. Ku­ni­gas Ro­ber­ta Gri­gas, di­de­lis Lie­tu­vos pa­trio­tas, pa­sa­kė, kad Lu­kiš­kių aikš­tė­je tu­ri bū­ti įam­žin­tas Vy­tis. Tad kaip ga­li­ma ig­no­ruo­ti to­kia žmo­gaus nuo­mo­nę? O vi­so­kie mi­nis­te­ri­jų biu­ro­kra­tai, mo­der­nis­tai ją pik­ta­va­liš­kai ig­no­ruo­ja.

Ig­no­ruo­ja ir mū­sų, po­li­ti­nių ka­li­nių, trem­ti­nių siū­lo­mą Lu­kiš­kių aikš­tės vi­zi­ją. Au­to­rius – is­to­ri­kas, 1941 me­tų trem­ti­nys, šau­lys, ap­do­va­no­tas Sau­sio 13-osios at­mi­ni­mo me­da­liu Al­gi­man­tas Le­le­šius. Jis dir­ba Ma­ri­jam­po­lės Tau­ro apy­gar­dos par­ti­za­nų ir trem­ties mu­zie­ju­je. Be­je, už sa­vo lė­šas jis pa­sta­tė Va­sa­rio 16-osios ak­to sig­na­ta­ro Pra­no Do­vy­dai­čio pa­mink­lą Kaz­lų Rū­do­je. Jis ati­deng­tas 2015 me­tų va­sa­rio 16 die­ną. Be­je, pa­mink­lo ati­den­gi­mas (tai res­pub­li­ki­nio mas­to, pa­trio­ti­nis ren­gi­nys) ne­su­do­mi­no nei vie­tos, nei res­pub­li­ki­nės te­le­vi­zi­jos, res­pub­li­ki­nių lai­kraš­čių. Pa­na­šus abe­jin­gas po­žiū­ris ir į mū­sų pa­trio­ti­nę Lu­kiš­kių aikš­tės vi­zi­ją.

Vi­zi­ja – tai žvilgs­nis į Lu­kiš­kių aikš­tę per mū­sų dra­ma­tiš­kos is­to­ri­jos pri­zmę. Lu­kiš­kių aikš­tė tu­ri bū­ti taip pa­trio­tiš­kai su­tvar­ky­ta, kad pri­min­tų mū­sų di­din­gą is­to­ri­ją, ska­tin­tų pa­si­di­džia­vi­mą lais­vės ko­vo­to­jais, kel­tų tau­tos pa­trio­tiš­ku­mą į aukš­tes­nį ly­gį. O tai da­bar, kai pa­di­dė­jo Lie­tu­vai grės­mė, ypač svar­bu.

Vi­zi­ją sa­vo par­ašais par­ėmė šim­tai po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių, ji pa­ti­ko kraš­to ap­sau­gos mi­nis­trui Juo­zui Ole­kui (vi­zi­tas į jo būs­ti­nę Kaz­lų Rū­do­je 2013.03.15), skulp­to­riui Zig­mui Bu­ter­le­vi­čiui, su­val­kie­čių drau­gi­jos pir­mi­nin­kei Bi­ru­tei Ki­žie­nei. Ji ra­šė: „Ma­ne la­biau­siai ste­bi­na A. Le­le­šiaus Lu­kiš­kių aikš­tės su­tvar­ky­mo ir pri­tai­ky­mo vi­suo­me­nės reik­mėms įkom­po­na­vi­mas į bend­rą Vil­niaus is­to­ri­nių pa­mink­lų, ob­jek­tų ir vie­tų pla­ną. Šią Lu­kiš­kių aikš­tės su­tvar­ky­mo ir pri­tai­ky­mo vi­suo­me­nės reik­mėms vi­zi­ją pa­ver­tus pro­jek­tu, is­to­ri­nė aikš­tė ti­krai tap­tų at­gi­mu­sios Lie­tu­vos di­din­gos is­to­ri­jos pa­mink­lu. Ir taip rei­ka­lin­gas Lu­kiš­kių aikš­tės su­tvar­ky­mas Vals­ty­bės biu­dže­to ti­krai ne­apip­lėš­tų. Ma­ne – is­to­ri­kę ir bu­vu­sią il­ga­me­tę eks­kur­si­jų va­do­vę – net pa­vy­das ima, kad ne­ga­lė­siu po to­kią nuo­sta­bią Lu­kiš­kių aikš­tę ve­džio­ti už­sie­nio sve­čių ir sa­vo ša­lies jau­ni­mo. Štai į to­kią nuo­sta­bią erd­vę ma­ne nu­ve­dė Ma­ri­jam­po­lės Tau­ro par­ti­za­nų ir trem­ties mu­zie­jaus at­sto­vo A. Le­le­šiaus kny­ge­lė.“ (2014.02.21)

A.Le­le­šius, pa­sta­tęs ne vie­ną pa­mink­lą par­ti­za­nų at­mi­ni­mui, tei­gia: „Daug me­tų jau­čiuo­si tar­si me­diu­mas, ku­riam gal mi­li­jo­nas Lie­tu­vos lais­vės ko­vo­to­jų nuo Min­dau­go lai­kų tar­si iš­sa­ko sa­vo va­lią bū­ti įam­žin­tiems svar­biau­sio­je ša­lies Lu­kiš­kių aikš­tė­je. Ra­šiau po ke­le­tą kar­tų Vil­niaus sa­vi­val­dy­bei, Ap­lin­kos ir Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­joms, prem­je­ro kan­ce­lia­ri­jai. Iš vi­sur bu­vo at­si­ra­ši­nė­ja­ma, ga­vau apie 30 to­kių at­sa­ky­mų. Pa­lan­kiau­siai at­sa­kė Pre­zi­den­tū­ra. Par­ašė, kad yra kliū­tis, dar vis ju­ri­diš­kai ga­lio­jan­tys ano kon­kur­so re­zul­ta­tai. Pri­si­min­kim Bib­li­ją. Kris­tus pa­sa­kė: „Įs­ta­ty­mas tu­ri tar­nau­ti žmo­gui, o ne žmo­gus ver­gau­ti įsta­ty­mui“. Šiuo at­ve­ju mes ver­gau­ja­me tai­syk­lei, nes jos esą ne­ga­li­ma at­šauk­ti. Ir kiek dar me­tų tai ga­li tęs­tis? Su­sta­ba­rė­ju­sios biu­ro­kra­ti­nės tai­syk­lės nu­ga­li svei­ką pro­tą. Ma­no ma­ny­mu, kon­kur­so re­zul­ta­tus ne­bent ga­lė­tų at­šauk­ti Kons­ti­tu­ci­nis Teis­mas, rem­da­ma­sis tuo, kad ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jo­je ne­bu­vo trem­ti­nių at­sto­vų.“

Vil­niu­je nuo­sta­biai su­tvar­ky­ta Vin­co Ku­dir­kos aikš­tė. Čia įam­žin­ti Ge­di­mi­no stul­pai, mū­sų him­nas ir jo kū­rė­jas V. Ku­dir­ka (skulp­to­rius Arū­nas Sa­ka­laus­kas). Lo­giš­ka įam­žin­ti Lu­kiš­kių aikš­tė­je Vy­tį – mū­sų il­gaam­žės ko­vos už lais­vę ir vals­ty­bin­gu­mą sim­bo­lį (kas ga­li su tuo ne­su­tik­ti?) O žu­vu­sių lais­vės ko­vo­to­jų nuo Min­dau­go lai­kų (jų gal mi­li­jo­nas) at­mi­ni­mą ga­li įam­žin­ti tik Vy­čio kry­žius per vi­są aikš­tę (kas ga­li to ne­sup­ras­ti?).

Vy­čio kry­žių per vi­są aikš­tę su­da­ro de­vy­ni sek­to­riai (XIII a. – Min­dau­go ka­rū­na­vi­mo (van­dens ba­sei­nė­lis ka­rū­nos kon­tū­ru); XIV a. – Lie­tu­vos krikš­to (kry­žiaus kon­tū­ru); XV a. – Žal­gi­rio mū­šio (ąžuo­lo la­po (gar­bės sim­bo­lis) kon­tū­ru; šia­me sek­to­riu­je vie­nin­te­lis ver­ti­ka­lus sta­ti­nys - Bal­to­jo Vy­čio skulp­tū­ra (vi­du­ry­je ba­sei­nė­lio); XVI a. – Liub­li­no uni­ja, Lie­tu­vos ir Len­ki­jos ka­ri­nė są­jun­ga (ba­sei­nė­lis dvie­jų su­jung­tų kar­dų kon­tū­ru); XVII a. – Ru­si­jos ka­riuo­me­nė nu­nio­ko­ja Vil­nių (aša­ros kon­tū­ru); XVIII a. – Lie­tu­vos- Len­ki­jos Vals­ty­bės žlu­gi­mas (ba­sei­nė­lis ver­ti­ka­liai per­kirs­tų Ge­di­mi­no stul­pų kon­tū­ru); XIX a. – Knyg­ne­šys­tė (at­vers­tos kny­gos kon­tū­ru) ; XX a. – Kru­vi­niau­sias am­žius (su­kry­žiuo­tų kar­dų kon­tū­ru), šia­me sek­to­riu­je Ne­ži­no­mų ka­rei­vio ir par­ti­za­no ka­pai bei Am­ži­no­ji ug­nis; XXI a. – sto­ji­mas į NA­TO (lėk­tu­vo, sau­gan­čio mū­sų oro erd­vę, kon­tū­ru).

Bū­tent tiek rei­kia, kad su­si­dė­lio­tų Vy­čio kry­žius. Čia esi­mi­nis A. Le­le­šiaus at­ra­di­mas. Kiek­vie­nas sek­to­rius at­sto­vau­ja vie­nam iš mū­sų vals­ty­bin­gu­mo am­žiui pra­de­dant nuo XIII am­žiaus (Min­dau­go ka­rū­na­vi­mas) iki XXI am­žiaus (Sto­ji­mas į NA­TO). Kiek­vie­na­me sek­to­riu­je - van­dens ba­sei­nė­lis, ku­rio kon­tū­rai pri­me­na svar­biau­sią šimt­me­čio įvy­kį. Ba­sei­nė­liuo­se - 1-2 fon­ta­nė­liai. Ba­sei­nė­liai – tai žyd­ro­sios aikš­tės akys, fon­ta­nė­lių čiur­le­ni­mas – jos už­bu­rian­tis gar­sas. Re­krea­ci­nis aikš­tės po­bū­dis ne­abe­jo­ti­nas, kaip ir pa­trio­ti­nis.

Kiek­vie­na­me sek­to­riu­je – pro­žek­to­rius (die­ną už­mas­kuo­tas ža­liu dang­čiu, nes aikš­tė – tai ža­lias žo­lės ki­li­mas). Nak­tį pro­žek­to­riai sklei­džia į pa­dan­gę mū­sų vė­lia­vos spal­vų švie­sos srau­tus, gal net pul­suo­jan­čius. Aikš­tė nė­ra su­stin­gęs da­ri­nys. Kai ku­rios vie­tos kei­čia­si. Ba­sei­nė­liai ne­gi­lūs, gal 30 cen­ti­me­trų van­dens sluoks­nis. Tad jų dug­ne ge­rai ma­to­mi mo­zai­ki­niai vaiz­dai. Pa­vyz­džiui, XIII a. ba­sei­nė­lio dug­ne ga­li bū­ti spal­vo­tų ak­me­nė­lių mo­zai­ka. Ji gal­būt vaiz­duo­ja Ka­ra­lių Min­dau­gą, sos­tą, Ka­ra­lie­nę Mor­tą.

Bal­tas Vy­tis tu­ri bū­ti pa­vaiz­duo­tas puo­lan­tis, kaip mū­sų mo­ne­to­se, nes su be­si­gi­nan­čiu Vy­čiu mes ne­bū­tu­me pa­sie­kę Juo­dų­jų ma­rių. Bal­to Vy­čio pos­ta­men­to apa­čio­je yra kei­čia­mos gra­ni­to plokš­tės su is­to­ri­niais vaiz­dais, sa­ki­niais, da­to­mis. Jos kei­čia­mos prieš is­to­ri­nių mū­šių, įvy­kių ju­bi­lie­jus. Ko­vo 29-ąją, mū­sų sto­ji­mo NA­TO die­ną, bū­tų ga­li­ma kvies­ti NA­TO at­sto­vus prie šiai ka­ri­niai or­ga­ni­za­ci­jai skir­to lėk­tu­vo kon­tū­ro ba­sei­nė­lio.

A. Le­le­šius siū­lė ir siū­lo Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jai or­ga­ni­zuo­ti kon­kur­są Bal­to­jo Vy­čio skulp­tū­rai su­kur­ti, o Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jai – tris kon­kur­sus (ba­sei­nė­liams pa­sta­ty­ti, aikš­tei ap­žel­din­ti ir pro­žek­to­riams sek­to­riuo­se įreng­ti).

Šis pro­jek­tas – vi­zi­ja, jei­gu bū­tų at­sa­kin­gai, su mei­le rea­li­zuo­tas, iš­gar­sin­tų Vil­nių, nes, aki­vaiz­du, jis yra ne­pa­kar­to­ja­mai ori­gi­na­lus, įtai­gus, lyg ant del­no pa­teik­ta Lie­tu­vos is­to­ri­ja. Jis vie­nin­te­lis ga­lė­tų at­si­pirk­ti ir bū­tų pel­nin­gas, nes smal­sūs, tur­tin­gi už­sie­nio tu­ris­tai už nu­sta­ty­tą ne­men­ką bi­lie­tų kai­ną ei­tų su gi­du nuo vie­no sek­to­riaus prie ki­to, daug su­ži­no­tų apie mū­sų is­to­ri­ją, o tai svar­biau­sia. Jiems ga­li­ma bū­tų už at­ski­rą mo­kes­tį siū­ly­ti švie­sos at­rak­ci­ją, kai tą pa­čią aki­mir­ką iš vi­sų sek­to­rių pa­kil­tų sa­liu­to ra­ke­tos, Vy­čio kry­žius tar­si pa­kil­tų į orą. O baž­ny­čia ga­lė­tų įsi­reng­ti apž­val­gos aikš­te­lę. Po­li­ti­nių trem­ti­nių, ka­li­nių, šau­lių su­si­rin­ki­mai vien­bal­siai pri­tar­da­vo pro­jek­to vi­zi­jai.

Bū­tų gra­žu ir kil­nu, jei­gu po­nai V. Gy­li­kis ir R. Pa­le­kas su­vok­tų, kad jų, nors ir nu­ga­lė­ję, pro­jek­tai to­li gra­žu nė­ra to­bu­li, ir at­si­sa­ky­tų jų trem­ti­nių pa­trio­ti­nės vi­zi­jos nau­dai ir da­ly­vau­tų tą vi­zi­ją rea­li­zuo­jant. V. Gy­li­kis ga­lė­tų da­ly­vau­ti Bal­to­jo Vy­čio skulp­tū­ros su­kū­ri­mo kon­kur­se, o R. Pa­le­kas – sek­to­rių van­dens ba­sei­nė­lių pa­sta­ty­mo kon­kur­se. Be­je, po­li­ti­niai ka­li­niai ir trem­ti­niai ne­at­me­ta ga­li­my­bės dėl šios, be­vil­tiš­kai įstri­gu­sios prob­le­mos, kreip­tis į Kons­ti­tu­ci­nį Teis­mą.