Tautinių bendrijų namų atstovas: dėl finansinės krizės išlindo politizuotos nesąmonės
Tau­ti­nių bend­ri­jų na­mų prog­ra­mų va­do­vas Vi­lius Mi­ku­lė­nas sa­ko, jog vi­sų žmo­nių sie­kiai, Lie­tu­vai at­ga­vus lais­vę, bu­vo pa­na­šūs – vi­si no­rė­jo ge­rai gy­ven­ti, bū­ti lai­min­gi ir tu­rė­ti kuo ma­žiau prob­le­mų. Pa­šne­ko­vo žo­džiais, lai­kui bė­gant, dė­me­sys tau­ti­nėms ma­žu­moms ėmė ma­žė­ti, po­li­ti­kai dė­me­sį at­kreip­da­vo tik prieš rin­ki­mus, o per kri­zę su­ma­žin­tas fi­nan­sa­vi­mas lei­do iš­kil­ti „vi­so­kiau­siems po­li­ti­kie­riams“.

LRT.lt pa­pra­šy­tas įver­tin­ti, kaip per be­veik 25-erius ne­prik­lau­so­my­bės me­tus ki­to tau­ti­nių bend­ri­jų pa­dė­tis ir lū­kes­čiai, pa­šne­ko­vas tei­gia esąs įsi­ti­ki­nęs, kad di­džio­ji da­lis prob­le­mų, iš­ke­lia­mų ži­niask­lai­dos, bū­tų iš­spren­džia­mos, jei­gu žmo­nės su­sės­tų ir su­si­tar­tų. Tam rei­ka­lin­gas nuo­la­ti­nis, o ne frag­men­tiš­kas po­li­ti­kų dė­me­sys.

„Kas jau kas, bet tau­ti­nių bend­ri­jų or­ga­ni­za­ci­jos ži­no, kas joms pa­de­da, o dar ge­riau ži­no, kas ne. Ir tai at­si­lie­pia rin­ki­muo­se. Jei vi­si su­si­tar­tų, pa­lai­ky­tų dia­lo­gą, net ir ne­prik­lau­so­mai nuo po­li­ti­nių pa­žiū­rų bū­tų įma­no­ma vyk­dy­ti bend­ras veik­las“, – ti­ki­na vy­ras.

Pa­lai­kė vi­sus svar­biau­sius stra­te­gi­nius sprendimus

Pa­šne­ko­vas ti­ki­na, kad tau­ti­nės ma­žu­mos la­bai ak­ty­viai pa­lai­kė Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės sie­kį: „Kai bu­vo sa­ko­ma, kad ne­prik­lau­so­my­bė – tik kaž­ko­kių na­cio­na­lis­tų [tiks­las], ru­sai, len­kai, ar­mė­nai, ru­mu­nai, gru­zi­nai, vo­kie­čiai ir t.t. par­en­gė bend­rą par­eiš­ki­mą, ku­ria­me pa­si­sa­kė už lais­vę.“

V. Mi­ku­lė­no žo­džiais, tau­ti­nės ma­žu­mos ly­giai taip pat kar­tu su vi­sais dė­jo ir ki­tus ker­ti­nius ak­me­nis – pa­lai­kė pri­si­jun­gi­mą prie NA­TO bei Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES).

Jo nuo­mo­ne, skir­tin­gą pa­dė­tį nuo Bal­ti­jos kai­my­nių lė­mė tai, kad Lie­tu­va su­tei­kė ga­li­my­bę gau­ti pa­sus vi­siems to no­rin­tiems. Tuo me­tu Lat­vi­jo­je ir Es­ti­jo­je pi­lie­ty­bės klau­si­mas iki šiol yra kur kas su­dė­tin­ges­nis.

„To­dėl ga­li­me ge­rai gy­ven­ti, nes tuo me­tu vals­ty­bė bu­vo pa­kan­ka­mai pro­tin­ga ir ne­da­rė to­kių, sa­ky­kim, ne­aiš­kių da­ly­kų, ku­rie bu­vo ki­to­se Bal­ti­jos ša­ly­se. Jau­čia­mės ti­krais ša­lies pi­lie­čiais. Jei mes tu­ri­me Lie­tu­vos ru­sus, tai jie ir yra Lie­tu­vos, ne kie­no nors ki­to, ru­sai. Taip pat su len­kais ir t.t. Šie žmo­nės yra mū­sų, to­dėl tu­ri­me rū­pin­tis“, – nu­ro­do Tau­ti­nių bend­ri­jų na­mų at­sto­vas.

Su­ma­ži­no fi­nan­sa­vi­mą – iš­lin­do „po­li­ti­zuo­tos nesąmonės“

Kal­bė­da­mas apie di­džiau­sius iš­šū­kius, su ku­riais su­si­du­ria tau­ti­nės bend­ri­jos, V. Mi­ku­lė­nas pri­si­me­na, kad pa­dė­tis itin pa­blo­gė­jo eko­no­mi­nės kri­zės me­tu – pa­nai­kin­tas Tau­ti­nių ma­žu­mų de­par­ta­men­tas (jis bus at­kur­tas 2015 m. lie­pą – LRT.lt), la­bai su­ma­žin­tas fi­nan­sa­vi­mas so­cia­li­nei veik­lai. Jis ypač pa­brė­žia sa­vait­ga­li­nių mo­kyk­lų tink­lo iš­re­tė­ji­mą, ku­rių anks­čiau bu­vo apie 100.

„Ma­žo­sios bend­ri­jos ne­ga­li tu­rė­ti ir iš­lai­ky­ti pa­pras­tų ug­dy­mo įstai­gų, to­dėl ak­ty­viai nuo pat ne­prik­lau­so­my­bės pra­džios plė­to­jo sek­ma­die­ni­nių mo­kyk­lų tink­lą. Ta­čiau, at­ėjus kri­zei, fi­nan­sa­vi­mas bu­vo ne­įti­kė­ti­nai su­ma­žin­tas. Daug kas tu­rė­jo nu­trauk­ti veik­lą, nes ne­ga­vo pi­ni­gų, nors tai bu­vo la­bai ge­ras, pa­kan­ka­mai ne­bran­gus ir la­bai efek­ty­vus bū­das iš­lai­ky­ti sa­vo tau­ti­nę kul­tū­rą, iš­mo­ky­ti vai­kus kal­bos, pa­pro­čių, pri­si­min­ti tė­vy­nės is­to­ri­ją“, – tvir­ti­na V. Mi­ku­lė­nas.

Tai bu­vo di­de­lis smū­gis, po ku­rio pra­dė­jo gar­sė­ti, pa­šne­ko­vo nuo­mo­ne, to­kie ne­es­mi­niai klau­si­mai, kaip pa­var­džių, gat­vių pa­va­di­ni­mų ra­šy­mas: „Iš­lin­do po­li­ti­zuo­tos ne­są­mo­nės, ku­rias iš­nau­do­jo vi­so­kiau­si po­li­ti­kie­riai. Iki to lai­ko vis­kas bu­vo pa­kan­ka­mai sklan­du ir nie­kam ne­kliu­vo, vi­si gy­ve­no gra­žiai bei kul­tū­rin­gai.“

Biu­ro­kra­tai pa­da­rė klaidą

Kaip dar vie­ną di­džiau­sių prob­le­mų V. Mi­ku­lė­nas įvar­di­ja tau­ti­nių bend­ri­jų iš­brau­ki­mą iš so­cia­li­nės at­skir­ties gru­pių – iki 2007 m. ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos ga­lė­jo gau­ti pi­ni­gų iš tam skir­tų ES fon­dų.

„Briu­se­lis ne­ku­ruo­ja, mes pa­tys nu­spren­džia­me, kas yra so­cia­li­nės at­skir­ties gru­pės. Po to kaž­kam per­kai­to gal­va ir iš­brau­kė šį da­ly­ką [tau­ti­nes bend­ri­jas], pa­li­ko tik ro­mus. Jie gal­vo­ja, kad ga­li­ma ban­dy­ti gau­ti fi­nan­sa­vi­mą ki­taip. Pa­vyz­džiui, jei aš no­riu Šal­či­nin­kų raj. len­kus iš­mo­ky­ti lie­tu­vių kal­bos, tu­riu kreip­tis per įdar­bi­ni­mo ska­ti­ni­mo ir pa­na­šias prog­ra­mas. Ta­čiau so­cia­li­za­ci­jai bu­vo pa­dė­tas kry­žius. Jei to ne­bū­tų įvy­kę, gal­būt kri­zės me­tais mums bū­tų pa­vy­kę iš­lai­ky­ti me­cha­niz­mus, ku­rie vi­siš­kai su­griu­vo – 15-os me­tų dar­bas bu­vo nu­brauk­tas“, – kons­ta­tuo­ja su tau­ti­nė­mis bend­ri­jo­mis dir­ban­tis vy­ras.

Pa­sak jo, spren­di­mų pri­ėmė­jai ne­dir­ba su tau­ti­nė­mis ma­žu­mo­mis, to­dėl ne­ma­to rea­lios si­tua­ci­jos, o tuo už­sii­man­čios or­ga­ni­za­ci­jos pa­ste­bi di­de­les prob­le­mas, pa­vyz­džiui, ne­dar­bą.

„Ne­la­bai kas ži­no, ko no­ri len­kai, nes apie tai, ko jie no­ri, ne­la­bai kas ra­šo. Kal­ba­ma apie tai, ką šne­ka len­kų kil­mės po­li­ti­kai. Daug me­tų Šal­či­nin­kų raj. bu­vo di­džiau­sia be­dar­bys­tė ša­ly­je. Tai – su­dė­tin­ga ir su­nki so­cia­li­nė prob­le­ma“, – pa­brė­žia V. Mi­ku­lė­nas, ma­ny­da­mas, kad mi­nė­ti ES me­cha­niz­mai leis­tų pa­dė­ti įlie­ti žmo­nes į dar­bo rin­ką.

No­rė­da­mas įro­dy­ti, kad, pa­vyz­džiui, Šal­či­nin­kų len­kai yra at­skir­ties gru­pė, pa­šne­ko­vas pa­sa­ko­ja apie už­da­rą ra­tą, iš ku­rio šio ra­jo­no gy­ven­to­jams nie­kaip ne­pa­vyks­ta iš­trūk­ti: vers­las ne­in­ves­tuo­ja į šį re­gio­ną, ka­dan­gi ne­ga­li ras­ti kva­li­fi­kuo­tos dar­bo jė­gos, tuo me­tu kai­muo­se ir vien­kie­miuo­se iš­si­mė­čiu­sios šei­mos pa­skai­čiuo­ja, ar joms ap­si­mo­ka va­žiuo­ti į mies­te­lį du kar­tus per die­ną kur­suo­jan­čiu au­to­bu­su – gal­būt ge­riau au­gin­ti ir par­da­vi­nė­ti bul­ves ar pa­si­nau­do­ti kon­tra­ban­di­nin­kų pa­siū­ly­mu už­si­dirb­ti iš pre­ky­bos bal­ta­ru­siš­ko­mis pre­kė­mis.

„Tam, kad gau­tum ge­rą dar­buo­to­ją, gy­ven­to­jus rei­kia iš­la­vin­ti. Kaž­kas iš Lie­tu­vos Res­pub­li­kos tar­nau­to­jų ti­ki, kad tie pi­ni­gai, ku­riuos ga­li­ma pa­im­ti iš in­teg­ra­ci­jos fon­dų ir pan., nu­ei­na tau­ti­nėms ma­žu­moms. Vie­nas klau­si­mas, ar jie nu­ei­na, ki­tas – ar tai pa­de­da so­cia­li­nės at­skir­ties gru­pei“, – spren­di­mu tau­ti­nes ma­žu­mas iš­brauk­ti iš so­cia­li­nės at­skir­ties gru­pių abe­jo­ja V. Mi­ku­lė­nas.

Po­li­ti­kų dė­me­sys – tik prieš rinkimus

Pa­klaus­tas apie tau­ti­nių ma­žu­mų įsi­trau­ki­mą į po­li­ti­nį gy­ve­ni­mą, pa­šne­ko­vas gi­ria vei­kian­čią de­mo­kra­ti­ją – di­džio­sios bend­ri­jos (len­kai, ru­sai) tu­ri sa­vo po­li­ti­nes są­jun­gas, o ki­tos par­ti­jos įtrau­kia tau­ti­nių bend­ri­jų at­sto­vus. Be to, ne­prik­lau­so­mai nuo tau­ty­bės, tik pa­gal as­me­ni­nius įsi­ti­ki­ni­mus, žmo­nės ga­li sto­ti į bet ko­kią po­li­ti­nę or­ga­ni­za­ci­ją. Tai, anot V. Mi­ku­lė­no, ir yra in­teg­ra­ci­jos pa­vyz­dys.

Ta­čiau, pa­sak jo, daž­niau­siai po­li­ti­kai tau­ti­nes bend­ri­jas pri­si­me­na tik prieš rin­ki­mus.

„Ir po to la­bai sėk­min­gai pa­mirš­ta. So­cial­de­mo­kra­tai tu­ri tau­ti­nių ma­žu­mų ko­mi­te­tą, o ki­tos par­ti­jos kryp­tin­gai ne­dir­ba. Jei­gu už­siim­tų, iš to gau­tų tam ti­kros nau­dos bent jau rin­kė­jų bal­sų skai­čiu­mi. O, pa­vyz­džiui, su Tau­ti­nių bend­ri­jų na­mais nuo­lat bend­rau­ja tik eu­ro­par­la­men­ta­ras, Li­be­ra­lų są­jū­džio na­rys Pe­tras Auš­tre­vi­čius“, – ge­rus pa­vyz­džius pa­tei­kia pa­šne­ko­vas.

V. Mi­ku­lė­no žo­džiais, tau­ti­nės bend­ri­jos per rin­ki­mus yra ak­ty­vios, tai par­odo ir Len­kų rin­ki­mų ak­ci­jos su­ren­ka­mi bal­sai. Ta­čiau, sa­ko V. Mi­ku­lė­nas, jau ge­rus sep­ty­ne­rius me­tus po­li­ti­kai svar­bius klau­si­mus (Tau­ti­nių ma­žu­mų įsta­ty­mo, prog­ra­mų fi­nan­sa­vi­mo ir pan.) pri­si­me­na tik ar­tė­jant bal­sa­vi­mo lai­kui.