Tarėjai – korupcijos priešnuodis
Po po­ros me­tų ša­lies teis­muo­se drau­ge su tei­sė­jais kai ku­rio­se by­lo­se ga­li pra­dė­ti da­ly­vau­ti ir ta­rė­jai. Šį ins­ti­tu­tą įtei­si­nan­čią Kons­ti­tu­ci­jos pa­tai­są ke­ti­na­ma pra­dė­ti svars­ty­ti Sei­mo pa­va­sa­rio se­si­jos me­tu.

Pasak pataisas rengusių valdančiajai koalicijai atstovaujančių parlamentarų, kitose Europos valstybėse – Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje teismų tarėjų dalyvavimas teisingumo vykdyme stiprina pasitikėjimą teismais. „Tai būtų efektyvi prevencija kovojant prieš korupciją teismų sistemoje“, – mano jie. Siūloma, kad teismuose tarėjai atsirastų nuo 2012 metų pradžios. Beje, šio instituto įteisinimas numatytas Vyriausybės programoje. Prisiminti šį įsipareigojimą privertė pastarosiomis savaitėmis teismų sistemą purtantis kyšininkavimo skandalas. Teisininkai atkreipia dėmesį, kad dėl šios naujovės įteisinimo teisingumo vykdymo procesas bus sudėtingesnis, brangesnis ir ilgesnis, o tai gali sukelti visuomenės nepasitenkinimą. Tokių iniciatyvų būta ir ankstesnėse kadencijose, tačiau visos jos liko popieriuje.

2016-ųjų spalį, baigiantis kadencijai, tuometis Seimas patvirtino Teisingumo ministerijos parengtą koncepciją, numatančią, kaip teismuose turėtų būti įtvirtintas visuomenės atstovų dalyvavimas. Pagal ją tarėjų instituto teisinis pagrindas turi būti numatytas Konstitucijoje.

Teismai pasikeistų

Tarėjų instituto šalininkas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas „valstietis“ Vytautas Bakas mano, kad kaip tik dabar pats metas prisiminti pažadą dėl tarėjų. „Visuomenės įtraukimas į teismų veiklą būtų gera teismų skaidrinimo priemonė. Antikorupciniu požiūriu tai būtų labai naudinga“, – LŽ yra sakęs politikas. Parlamentaro požiūriu, šiuo atveju nereikėtų kelti klausimo, ar tai brangiai kainuotų, nes „nepasitikėjimas teismų sistema kainuoja brangiau“. Jo teigimu, kilęs skandalas atskleidė teismų uždarumą, galimą piktnaudžiavimą pasitikėjimu, kurį valstybė ir visuomenė suteikė teismų sistemai. „Dangstantis teismų nepriklausomumu iš esmės buvo dangstomos korupcinės veikos. Kai žmonės išvengia atsakomybės ir vyrauja nebaudžiamumas, o teismai yra tarsi to nebaudžiamumo architektai, valstybė pradeda skursti. Netekčių mastai – milijardiniai“, – kalbėjo V. Bakas. Todėl, anot jo, kai finansinėse, korupcinėse bylose galės dalyvauti ir tarėjai, procesas bus gerokai skaidresnis.

Reikia koreguoti

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto vicepirmininkas konservatorius Stasys Šedbaras taip pat pritaria tarėjų įteisinimui. „Patys teismai tam neprieštarauja. Kyla tik keli klausimai – kokį modelį pasirinkti ir ar turime tam pakankamai lėšų. Bet aš manau, kad skandalai kainuoja daugiau“, – LŽ yra sakęs politikas. Tačiau jis prisipažino skeptiškai vertinantis Seimo patvirtintą koncepciją. S. Šedbaro nuomone, ją reikėtų tobulinti, atsižvelgti ne tiek į didžiųjų, kiek į mažesnių šalių, pavyzdžiui, Islandijos, patirtį. Be to, parlamentaras teigė manąs, kad naujojo instituto atstovus tikslingiau būtų vadinti ne tarėjais, o visuomenės teisėjais. „Tai būtų gera pagalba teisėjui, ypač jei tarėjas būtų vienos ar kitos srities specialistas. Kita vertus, rezonansinėje byloje pačiam teisėjui būtų saugiau, kad ne jis vienas priimta sprendimą“, – kalbėjo S. Šedbaras. Tačiau, pasak jo, modelis turėtų būti labai gerai sustyguotas, nes „jei randamas priėjimas prie teisėjo, tai prie tarėjo prieiti gali būti dar paprasčiau“.

Gautų atlygį

Pagal 2016-aisiais Seimo patvirtintą koncepciją tarėjais galėtų būti Lietuvos piliečiai, įgiję bent vidurinį išsilavinimą, mokantys lietuvių kalbą, neinantys jokių pareigų teisėsaugos institucijose ir atitinkantys kitus reikalavimus. Tokie asmenys į tarėjų sąrašą galėtų būti įtraukiami savanoriškais pagrindais. Jei nepakaktų savanorių, būtų vykdoma atsitiktinė atranka. Tarėjai dalyvautų žodinio bylos nagrinėjimo procese pirmosios instancijos teismuose. Tarėjų procesinės teisės ir pareigos būtų iš esmės prilygintos teisėjo procesinėms teisėms ir pareigoms. Už sugaištą laiką vykdant pilietinę pareigą tarėjams būtų mokamos nustatyto dydžio kompensacijos. Tarėjų instituto šalininkai argumentuoja, kad jį įtvirtinus sustiprėtų visuomenės teisinis švietimas, būtų įgyvendinta požiūrių įvairovė, suartėtų „gyvoji“ ir formalioji teisė, teisinė sistema taptų demokratiškesnė, atsirastų papildoma apsauga nuo teismo piktnaudžiavimo, tarėjai būtų lyg papildomas teisėjų nepriklausomumo garantas. Idėjos priešininkams didžiausią nerimą kelia tai, kad Lietuvoje nėra tarėjų instituto tradicijos, todėl jis gali tapti nereikalingu balastu teismo procesui, sprendimai būtų neprognozuojami, padidėtų laiko ir pinigų sąnaudos, sprendimai būtų priimami neišmanant teisės ir remiantis subjektyviu teisingumo jausmu. Tai esą paskatintų baudžiamosios politikos griežtėjimą, atsirastų favoritizmo ir korupcijos grėsmė. Lietuvoje teismų tarėjų institucija buvo panaikinta 1995 metais. Teisės instituto prieš kelerius metus atlikta viešosios nuomonės apklausa parodė, kad visuomenė palaiko tarėjų įtvirtinimą Lietuvos teismų sistemoje. 25,5 proc. apklaustųjų manė, kad tarėjų institutas reikalingas, 17,6 proc. – kad ne, 29,9 proc. apklaustųjų neturėjo nuomonės šiuo klausimu.

Procesas bus sudėtingesnis

Teisėjų taryba, komentuodama iniciatyvą dėl tarėjų instituto, iniciatyvą, akcentavo, kad teismų bendruomenė niekada neprieštaravo tarėjų instituto steigimui, ragindama kalbėti apie tinkamą praktinį šio instituto veikimą. „Diskusija apie teisėjų tarėjus teismuose vyksta turbūt jau daugiau nei dešimtmetį. Teisėjų bendruomenė niekada neprieštaravo tokiai institucijai teismuose. Mes dirbame vadovaudamiesi įstatymu, jei bus nustatyta, kad nagrinėjant bylas turės dalyvauti tarėjai, tikrai neprieštarausime ir dirbsime vadovaudamiesi šia nuostata“, – teigė Teisėjų tarybos pirmininko pavaduotojas Ramūnas Gadliauskas.

Dar 2016 metais gavusi prašymą pateikti išvadą Vyriausybės rengtai tarėjų instituto koncepcijai, Teisėjų taryba pateikė savo pastabas ir pasiūlymus, atkreipdama dėmesį į tai, kaip svarbu teisiškai sureguliuoti ir aiškiai apibrėžti tarėjams keliamus reikalavimus, jų skyrimo tvarką ir kt. R. Gadliauskas pabrėžė, kad visuomenės noras būti įtrauktiems į teisingumo vykdymo procesą suprantamas, tačiau „reikia nepamiršti, kad teisingumo vykdymo procesas bus sudėtingesnis, brangesnis ir ilgesnis, o tai veikiausiai gali sukelti pačios visuomenės nepasitenkinimą“, – kalbėjo pavaduotojas. Pasak R. Gadliausko, visuomenė tokiu atveju galėtų išvysti tariamus teismo užkulisius, tačiau kaip ji vertins teismo sprendimą, priimtą teisinio išsilavinimo neturinčių tarėjų ir prieštaraujantį teisėjo nuomonei? „Labiausiai neramina tai, ar galimi bendražmogiški argumentai ir prielaidos nepaveiks teisėjo teisiškai motyvuoto sprendimo. Teisėjai profesionalai yra daug atsparesni emociniam poveikiui, visada į pirmą vietą iškelia įstatymų reikalavimus, procedūrų laikymąsi, tuo tarpu tarėjams gali būti sunkiau atsispirti išorės – politikų, žiniasklaidos ir pan. – įtakai ir iškils rizika priimti emocijomis bei neracionaliais argumentais paremtus sprendimus,“ – teigė R. Gadliauskas.