Tapinizmas arba dėl visų bėdų derėtų skųstis Andriui Tapinui?
So­cia­li­niuo­se tink­luo­se vyks­ta ais­trin­ga dis­ku­si­ja apie reiš­ki­nį, pa­va­din­tą ta­pi­niz­mu. Vir­tua­lio­je erd­vė­je nuo­mo­nė­mis su­si­rė­mė žur­na­lis­tė, nuo lie­pos pra­dė­ju­si dirb­ti Lie­tu­vos so­cial­de­mo­kra­tų par­ti­jos In­for­ma­ci­jos cen­tro va­do­ve Eg­lė Sa­moš­kai­tė ir žur­na­lis­tas bei lai­dų ve­dė­jas, ku­rio pa­var­dė pa­nau­do­ta reiš­ki­niui api­bū­din­ti – pats And­rius Ta­pi­nas.

So­cial­de­mo­kra­tų ko­mu­ni­ka­ci­jai va­do­vau­jan­ti E. Sa­moš­kai­tė so­cia­li­nia­me tink­le nu­spren­dė pa­ana­li­zuo­ti reiš­ki­nį, ku­rį ji pa­va­di­no ta­pi­niz­mu. Bu­vu­sios ko­le­gės nuo­mo­nei ne­li­ko abe­jin­gas pats A. Ta­pi­nas. Vir­tua­lio­je erd­vė­je jis vie­šai at­sa­kė į bu­vu­sios ko­le­gės par­eiš­ki­mą.

„Nu­sip­lau­na atsakomybę“

E. Sa­moš­kai­tė tei­gė, kad „#ta­pi­niz­mas – tai reiš­ki­nys, kai as­muo, užuot pats spren­dęs prob­le­mą, bė­ga skųs­tis pas vie­šus as­me­nis ir taip nu­sip­lau­na at­sa­ko­my­bę“.

„Te And­rius Ta­pi­nas ne­įsi­žei­džia, jis dėl to ne­kal­tas, tie­siog jis ta­po šio reiš­ki­nio ins­tru­men­tu, – ra­šė ji. – Il­gai gal­vo­jau, kas blo­gai su šiuo reiš­ki­niu. Fa­sa­das tar­si ir ge­ras, nes prob­le­mą pa­ste­bė­ję žmo­nės puo­la ją nu­trans­liuo­ti di­des­nę įta­ką tu­rin­čiam žmo­gui, bet šio reiš­ki­nio vi­dus pur­vi­nas. Šir­dis jau­čia, kad mū­sų vi­suo­me­nei tai tu­ri ne­igia­mos reikš­mės, ir ne dėl to, kad tai tar­si skun­di­mas, ne, tie­siog dėl to, kad su­sto­ja žmo­nių mo­ky­ma­sis pa­tiems spręs­ti prob­le­mas, iš­sip­lau­na sa­vos at­sa­ko­my­bės su­vo­ki­mas.“

Pa­sak A. Ta­pi­no, jam di­džiau­sias gal­vos skaus­mas bū­na ta­da, kai ne­spė­ja su­rea­guo­ti, įsi­gi­lin­ti, pa­ti­krin­ti, o kaip ten vis­kas vyks­ta to­liau.

Bu­vu­si žur­na­lis­tė pa­aiš­ki­no pla­čiau. „Svei­ko­je vi­suo­me­nė­je nor­ma­lu yra no­rė­ti, kad kai as­muo pa­ma­to nu­al­pu­sį žmo­gų, jis ne tik pa­skam­bin­tų grei­to­sios pa­gal­bos te­le­fo­nu, bet ir prie­itų prie nu­al­pu­sio­jo, pa­trauk­tų jį į pa­vė­sį, jei karš­ta, gal­būt apš­laks­ty­tų jo vei­dą van­de­niu ir su­lauk­tų at­vyks­tant me­di­kų, pa­pa­sa­ko­tų šiems, kas nu­ti­ko, – tei­gė ji. – Ne­nor­ma­lu yra pra­va­žiuo­ti ir pa­skam­bin­ti grei­ta­jai pa­gal­bai, bet nė ne­pa­žiū­rė­ti, kas žmo­gui, nes sku­bi į dar­bą. Dar­bas vis tik ne vil­kas, į miš­ką ne­pa­bėgs. Pa­si­do­mė­jus as­mens būk­lę gal­būt ga­li­ma iš­gel­bė­ti jo gy­vy­bę“.

Anot E. Sa­moš­kai­tės, kiek­vie­ną kar­tą, kai koks nors mo­ki­nys, su­si­dū­ręs su bė­da sa­vo mo­kyk­lo­je, „nu­trans­liuo­ja“ A. Ta­pi­nui, jis tie­siog pa­skam­bi­na grei­ta­jai pa­gal­bai ir nu­ei­na. Ta­da esą A. Ta­pi­nas vie­šai ką nors su­gė­di­na, iš­ke­lia at­sa­ko­my­bės klau­si­mą, vi­si ap­link pa­si­jau­čia ne­pa­to­giai ir... „Vis­kas lie­ka, kaip bu­vę: ta­ria­mas blo­gie­tis pik­tas, nes jau­čia­si ne­pag­rįs­tai ap­kal­tin­tas, bet mąs­to taip, kaip mąs­tė, prob­le­mos pra­ne­šė­jai – tar­si ap­gin­ti, nors jiems nė ne­rei­kė­jo pa­ju­din­ti sė­dy­nės ir sme­ge­nų, už­te­ko tik sprag­te­lė­ti pe­le, – ma­no ji. – Ta­čiau iš tie­sų vis­kas tik už­kon­ser­vuo­ja­ma ir sprogs at­ei­ty­je.“

Kaip bū­tų bran­džio­je visuomenėje

Pa­sak E. Sa­moš­kai­tės, svei­ko­je, bran­džio­je vi­suo­me­nė­je, kaip ji to­kią įsi­vaiz­duo­ja, mo­ki­niai, su­si­dū­rę su ne­są­mo­nes apie ho­mo­sek­sua­lus dės­tan­čia ti­ky­bos mo­ky­to­ja, tie­siai jai pa­sa­ko, kad ji dės­to ne­są­mo­nes, taip pat tai pa­sa­ko tė­vams ir mo­kyk­los va­do­vy­bei. Su­ran­da ir at­ne­ša jos tei­gi­nių ne­pag­rįs­tu­mą įro­dan­čią me­džia­gą, straips­nius bei pa­sa­ko, kad pas to­kią mo­ky­to­ją nė ne­ke­ti­na mo­ky­tis.

„Nor­ma­lio­je vi­suo­me­nė­je so­cia­li­nę dar­buo­to­ją, ku­ri nu­siš­ne­ka, su­gė­di­na jos ko­le­gos, sa­ky­da­mi: Al­do­na, Vai­da ar (įra­šy­kit ko­kį no­rit var­dą), tu da­rai mums gė­dą, mes tau ne­pri­ta­riam ir jei ne­su­ge­bi pa­grįs­ti sa­vo nuo­mo­nės – ne­kal­bėk, – tę­sė bu­vu­si žur­na­lis­tė. – Bran­džių žmo­nių bū­ry­je kiek­vie­ną kar­tą, kai Ra­sa Juk­ne­vi­čie­nė iš­si­sa­ko, jog juo­dao­džiai bai­siai lai­min­gi bū­na­mi be­na­miai, jos par­ti­jos ko­le­gos jai pa­sa­ky­tų: Ra­sa, odos spal­va ir be­na­mys­tė ne­tu­ri nie­ko bend­ra, pa­aiš­kin­tų, kas yra iš­mok­tas skur­das, so­cia­li­nė ir pa­ja­mų ne­ly­gy­bė, kuo tai iš­virs­ta per kar­tas.“

„Ką no­riu pa­sa­ky­ti? Tie­siog tas vie­šas gė­di­ni­mas ne­tu­ri pra­smės, net jei gė­di­na­mie­ji to ir nu­si­pel­nė. Prob­le­mas tu­ri spręs­ti žmo­nės, ku­rie su tuo su­si­dū­rė, nes, prieš­in­gu at­ve­ju, mes lik­sim su­mau­ta bai­lių ša­lis, kur nie­kas ne­no­ri pri­siim­ti at­sa­ko­my­bės už ša­lia ma­to­mas bė­das – nes gi už­ten­ka sprag­tel­ti pe­le ir „blo­gie­ji“ bus su­gė­din­ti, – ma­no so­cial­de­mo­kra­tų ko­mu­ni­ka­ci­jos va­do­vė.

Anot E. Sa­moš­kai­tės, „#ta­pi­niz­mas už­kon­ser­vuo­ja mū­sų vi­suo­me­nės bai­lu­mą, at­sa­ko­my­bės sto­ką ir ta­da su­kles­ti vi­suo­ti­nis no­ras, kad vis­ką iš­spręs­tų And­rius Ta­pi­nas, pre­zi­den­tė, Sei­mas, kaž­kas, esan­tis aukš­čiau“. Ji pa­žy­mė­jo: „Ir ti­krai, pats And­rius Ta­pi­nas dėl to ne­kal­tas.“

„Ko­dėl aš?“

A. Ta­pi­nas ne­tru­kus rea­ga­vo ir iš pra­džių pa­ti­ki­no, kad ne­įsi­žei­dė. „Bu­vu­si ko­le­gė, o da­bar so­cial­de­mo­kra­tų ko­mu­ni­ka­ci­jai va­do­vau­jan­ti Eg­lė Sa­moš­kai­tė pir­ma­die­nį pra­dė­jo nuo ter­mi­no #ta­pi­niz­mas de­kons­tra­vi­mo, pa­brėž­da­ma, kad ne­įsi­žeis­čiau, aš nie­kuo dė­tas ir dėl to ne­kal­tas, kad žmo­nės bė­ga skųs­tis pas įta­kin­ges­nius ir taip tar­si nu­sip­lau­na at­sa­ko­my­bę užuot pa­tys ėmę­si veiks­mų. Ir vie­šas gė­di­ni­mas ne­tu­ri pra­smės, – so­cia­li­nia­me tink­le par­ašė po­pu­lia­ru­sis žur­na­lis­tas. – Aš ne­įsi­žei­džiau. Tie­sa, li­kau ne­sup­ra­tęs, kaip tiek me­tų žur­na­lis­tu dir­bęs žmo­gus ga­li gal­vo­ti, kad „vie­šas gė­di­ni­mas ne­tu­ri pra­smės“.

E. Sa­moš­kai­tė tei­gė, kad „#ta­pi­niz­mas – tai reiš­ki­nys, kai as­muo, užuot pats spren­dęs prob­le­mą, bė­ga skųs­tis pas vie­šus as­me­nis ir taip nu­sip­lau­na at­sa­ko­my­bę“.

Jis pa­žy­mė­jo, kad kal­bė­da­ma apie prob­le­mos trans­lia­vi­mą E. Sa­moš­kai­tė kaž­ko­dėl ak­cen­ta­vo si­tua­ci­jas, kai mo­ki­nys skun­džia­si mo­ky­to­jai, ar vie­na ko­le­gė ki­ta ko­le­gei, pa­mirš­da­ma es­mi­nį mo­men­tą, kai žmo­gus skun­džia­si val­džios at­sto­vu, tu­rin­čiu vi­sus ga­lios ins­tru­men­tus. Tei­gė, kad iš vi­sų laiš­kų to­kių gau­na 95 proc. – kas sa­vai­tę maž­daug po 20. „Ko­dėl aš? – svars­tė A. Ta­pi­nas. – Gal­būt dėl to, kad žmo­nės pa­ma­tė ke­lis at­ve­jus, kai tai su­vei­kė. Ger­bia­mas eks-mi­nis­tras Tre­čio­kas, vis dar ne­ga­lin­tis gau­ti no­ri­mo Tel­šių li­go­ni­nės di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jo pos­to, vaikš­to ir va­di­na ma­ne „pi­ra­ni­ja“. Ma­žu­tis.“

Žur­na­lis­to nuo­mo­ne, žmo­nės tie­siog jie ne­be­ži­no, kam dar ga­lė­tų pa­pa­sa­ko­ti sa­vo bė­das. „Kal­bos apie bend­ruo­me­nes re­gio­nuo­se, ku­rios pa­sip­rie­šin­tų ga­lios įran­kius ir tvir­tą vo­ra­tink­lį nu­py­nu­siems soc­de­mų/t­var­kie­čių/­li­be­ra­lų/­kon­ser­va­to­rių me­rams šiam mo­men­tui yra svai­gi­mas. Re­gio­ni­nė ži­niask­lai­da rea­liai yra už­siū­ta bur­na ir iš­plėš­tu lie­žu­viu ar­ba dar blo­giau – yra ga­lin­gų­jų įran­kis. Na­cio­na­li­nei ži­niask­lai­dai tai daž­nai yra per smul­ku. Tar­ny­bos vei­kia lė­tai. Štai ir už­si­da­rė ra­tas“, – pa­aiš­ki­no A. Ta­pi­nas.

Žur­na­lis­tas at­krei­pė dė­me­sį, kad be­veik vi­si ra­šan­tie­ji pra­šo jų ne­vie­šin­ti. Jis su­pran­ta, ko­dėl – mat is­to­ri­jai iš­ki­lus į pa­vir­šių ta­me mies­te­ly­je pra­si­de­da ra­ga­nų me­džiok­lė: kas iš­da­vė. „O su­ga­din­ti „iš­da­vi­kui“ ar jo šei­moms na­riams gy­ve­ni­mą ga­lios tu­rė­to­jas me­ras ar koks ad­mi­nis­tra­ci­jos di­rek­to­rius tu­ri 101 įran­kį“, – įsi­ti­ki­nęs A. Ta­pi­nas.

Lai­dų ve­dė­jas tei­gė pa­ty­ręs, kaip nu­ščiū­va pil­na sa­lė, kai ku­ria­me nors re­gio­ne fil­muo­da­mas lai­dą jis pra­de­da „dė­lio­ti į len­ty­nė­les jų po­li­ti­nių va­do­vų ir val­di­nin­kų nuo­dė­mes.“ Klau­sė, ar tai nor­ma­lu ir pats at­sa­kė: „Aiš­ku, kad ne. Aiš­ku, kad rei­ka­lin­gos stip­rios bend­ruo­me­nės, stip­ri re­gio­ni­nė ži­niask­lai­da, nuo vai­kys­tės ug­do­ma par­ei­ga ne­bi­jo­ti ir ne­ty­lė­ti. Bet po­li­ti­kams ir ra­jo­nų ca­rams tai bū­tų la­bai ne­nau­din­ga.“

Pa­sak A. Ta­pi­no, jam di­džiau­sias gal­vos skaus­mas bū­na ta­da, kai ne­spė­ja su­rea­guo­ti, įsi­gi­lin­ti, pa­ti­krin­ti, o kaip ten vis­kas vyks­ta to­liau. „Bet nie­ko, nuo ru­dens tam bus lai­ko, erd­vės ir re­sur­sų, – pa­ža­dė­jo žur­na­lis­tas ir lai­dų ve­dė­jas. – Ruo­škit sa­vo par­ti­nius me­rus, vi­ce­me­rus, ad­mi­nis­tra­ci­jos di­rek­to­rius ir ar­ti­mus par­ti­jai žmo­nes. Rei­kės lai­ky­tis #Win­te­ris­Co­ming.“

Žmo­nės tu­ri prie­žas­čių, to­dėl ir kreipiasi

„Ži­niask­lai­da vi­sais lai­kais bu­vo pa­sku­ti­nė ins­tan­ci­ja. Mes net ir lai­dą to­kią tu­rė­jom, va­di­no­si „Pas­ku­ti­nė ins­tan­ci­ja“. Idea­lia­me pa­sau­ly­je taip ne­tu­rė­tų bū­ti. Nes žmo­nės į ži­niask­lai­dą daž­niau­siai krei­pia­si ta­da, kai ne­tu­ri kur dau­giau kreip­tis“, – į dis­ku­si­ją įsi­trau­kė And­rius Ba­ra­naus­kas, bend­ro­vės „Te­le2“ kor­po­ra­ci­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos di­rek­to­rius.

Jis pa­si­da­li­jo sa­vo pa­tir­ti­mi. „Bū­na, kad man pa­skam­bi­na žur­na­lis­tai su kon­kre­čiu vie­no ar ki­to klien­to skun­du. Na, kad te­le­fo­ną per il­gai tai­so, ar pa­na­šiai – ma­ža kas nu­tin­ka. Aš pra­de­du į jį gi­lin­tis ir ma­tau – prieš kreip­da­ma­sis į žur­na­lis­tus, žmo­gus pa­bend­ra­vo su mū­sų sa­lo­nu, ta­da su mū­sų call cen­tru, ta­da su mū­sų dar kaž­kuo, ir tik jau vi­sais nu­si­vy­lęs par­ašė žur­na­lis­tams. Va­di­na­si, ar­ba ke­li mū­sų žmo­nės pa­da­rė klai­das (pa­si­tai­ko), ir tos klai­dų vir­ti­nės nie­kas ne­nu­trau­kė. Ar­ba mes par­ašėm blo­gą ins­truk­ci­ją, ar­ba blo­gai or­ga­ni­za­vom pro­ce­są. Ir ne­paaiš­kin­si, kad ke­li ar ke­lio­li­ka tūks­tan­čių iden­tiš­kų at­ve­jų bu­vo iš­spręs­ti ge­rai. At­sip­ra­šai klien­to, ei­ni tai­syt pro­ce­sų, ir pa­ke­liui at­si­krau­ni mal­kų ži­niask­lai­do­je, bū­tent to­kia tvar­ka, – pa­sa­ko­jo A. Ba­ra­naus­kas. – Bet ne­puo­li aiš­kint, kad klien­tas dur­nas (ok, ne dur­nas, bet #ta­pi­nis­tas), nes krei­pė­si į ži­niask­lai­dą. Ar kad žur­na­lis­tas nie­kais už­sii­ma, kad į tai rea­guo­ja. Tie­siog vie­toj to, kad ka­riau­tum su klien­tais ir su žur­na­lis­tais, ei­ni ir tai­sai pro­ce­dū­ras, kad ki­tą kar­tą klien­tų prob­le­mos bū­tų spren­džia­mos grei­čiau, ir jie tie­siog ne­tu­rė­tų prie­žas­čių kreip­tis į žur­na­lis­tus.“

A. Ba­ra­naus­kas pa­ti­ki­no, kad toks da­ly­kas vei­kia ir su lai­ku vis ma­žiau to­kių skam­bi­nan­čių­jų. Jis tei­gė, kad taip ga­lė­tų da­ry­ti ir po­li­ti­kai.“So­cial­de­mo­kra­tai su sa­vo sky­rių tink­lu ir su at­si­nau­ji­ni­mo vė­lia­va ga­lė­tų pir­mi pra­dė­ti. Ga­lė­tų teik­ti ne­ša­liš­ką tei­si­nę pa­gal­bą bend­ruo­me­nė­se. Ga­lė­tų pa­dė­ti žmo­gui, ne­tu­rin­čiam nei ry­šių, nei už­ta­rė­jų, pa­pras­to­se gy­ve­ni­mo si­tua­ci­jo­se – pra­de­dant tais at­ve­jais, kai vai­kas ne­ga­vo vie­tos dar­že­ly­je, ar kai rei­kia įreng­ti įva­žia­vi­mą ne­įga­lie­siems. Ga­lė­tų pa­lai­ky­ti, kai rei­kia pa­ko­vo­ti prieš me­rą ir pri­vers­ti ins­ti­tu­ci­jas dirb­ti, ne­pai­sant vi­sų gi­mi­nys­tės ir drau­gys­tės ry­šių, – siū­lė ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­tas. – Va ta­da ši­toks pa­mo­ky­mas vi­sai ki­taip at­ro­dys.“

A. Ba­ra­naus­ko nuo­mo­ne, kol žmo­nės prie­žas­čių tu­ri, tai ir krei­pia­si – ne tik į A. Ta­pi­ną. „Už­ten­ka di­džiuo­sius por­ta­lus per­vers­ti, – tei­gė jis. – Ir jūs nu­steb­si­te. Pa­sau­ly­je #ta­pi­nis­tų taip pat pil­na – ant jų at­ski­ras ži­niask­lai­dos žan­ras lai­ko­si, va­di­na­si „watch­dog jour­na­lism“. Ir aš ma­nau, kad kuo dau­giau jo, tuo ge­riau.“