Šventės teištirpdo priešiškumą
Lai­kai ne­ra­mūs, ta­čiau per šv. Ka­lė­das, kaip ir kiek­vie­nais me­tais, esa­me kvie­čia­mi siek­ti tai­kos, ra­my­bės. Kau­no ar­ki­vys­ku­pas Lion­gi­nas Vir­ba­las SJ „Lie­tu­vos ži­nių“ skai­ty­to­jams lin­ki švęs­ti taip, kad šir­dy­je iš­tirp­tų bet koks prieš­iš­ku­mas.

Ne­si­rū­pi­ni­mas ki­tais ve­da į su­sis­kal­dy­mą

– Ge­rai ži­no­ma is­to­ri­ja, kai Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro pra­džio­je per šv. Ka­lė­das vo­kie­čiai ir bri­tai lio­vė­si ka­ria­vę. Ka­žin ar yra ge­res­nė pro­ga gal­vo­ti apie tai­ką nei Įsi­kū­ni­ji­mo šven­tė. Jos lin­kės po­pie­žius ka­lė­di­nė­je ži­nio­je „Ur­bi et or­bi“ ir vals­ty­bių va­do­vai svei­kin­da­mi pi­lie­čius. Kas yra to­ji tai­ka – ar tik ka­ro ne­bu­vi­mas?

– Tai­ka ne­reiš­kia, kad vi­si tu­ri­me po už­tai­sy­tą šau­tu­vą, tik ne­iš­šau­na­me. Tai su­si­ti­ki­mas, į ku­rį net ne­ky­la min­tis at­si­neš­ti gink­lo, nes at­ei­ni bend­rau­ti, iš­girs­ti, da­ly­tis. Tai­ka ne­ats­ki­ria­ma nuo tei­sin­gu­mo, ku­ris ky­la iš šir­dies. Jei jo­je esa­ma prieš­iš­ku­mo, pyk­čio, šie jaus­mai per­si­ke­lia į ti­kro­vę. Ka­lė­di­nė­je gies­mė­je skam­ba: „Ra­my­bė ge­ros va­lios žmo­nėms.“ Dau­ge­ly­je kal­bų tai­ka ir ra­my­bė – tas pats žo­dis. Tai­ką ku­ria­me pa­tys sa­vo šir­dy­se. Čia ir Ka­lė­dų pra­smė – kad da­ly­tu­mės šir­dies ra­my­be ap­link sa­ve ir tarp di­džių­jų bend­ruo­me­nių, vals­ty­bių.

Vi­sais lai­kais tai­kai la­biau­siai kliu­dė ir te­bek­liu­do go­du­mas, sie­kis val­dy­ti, no­ras iš­kel­ti sa­ve virš ki­to. Jei ei­na­me Die­vo link, prieš­iš­ku­mo nė­ra. Bet kai la­biau­siai rū­pi te­ri­to­ri­jos, iš­tek­liai, įta­ka, virs­ta­me kon­ku­ren­tais. Va­ka­rie­tiš­ka vi­suo­me­nė iš krikš­čio­ny­bės pa­vel­dė­jo kiek­vie­no as­mens ver­tės su­pra­ti­mą, ta­čiau kraš­tu­ti­nis jo va­rian­tas – in­di­vi­dua­liz­mas – ne­be­sis­kai­to su ki­tais. Iliu­zi­ja, kad ga­li da­ry­ti ką no­ri, kol ne­ken­ki ki­tam. Ne­si­rū­pi­ni­mas ša­lia esan­čiuo­ju daž­nai tam­pa su­sis­kal­dy­mo prie­žas­ti­mi.

Nei af­ri­kie­čio, nei eu­ro­pie­čio

– Dar prieš pra­si­de­dant ad­ven­tui po­pie­žius Pra­nciš­kus at­krei­pė dė­me­sį į ka­ro ir ne­apy­kan­tos ku­pi­ną pa­sau­lį, sa­kė, kad Jė­zus ver­kia, o ka­lė­di­niai va­ka­rė­liai, eg­lu­tės su pa­puo­ši­mais, vai­šės šie­met te­bus ap­gau­lė. Ar tu­rė­tu­me iš so­li­da­ru­mo su per­se­kio­ja­mai­siais, nuo te­ro­riz­mo ken­čian­čiai­siais Jė­zaus gi­mi­mą švęs­ti ki­taip?

– Po­pie­žius sa­ko, kad veid­mai­niš­ka su užuo­jau­ta kal­bė­ti apie žū­tis, bet ne­už­kirs­ti ke­lio pre­ky­bai gink­lais, kal­bė­ti apie at­jau­tą, bet ne­pai­sy­ti tų, ku­riems su­nkiau­sia. Ši­taip elg­da­mie­si ne­ga­li­me švęs­ti Ka­lė­dų it nie­ko ne­bū­tų nu­ti­kę.

Švęs­ti rei­kia, nes žmo­gui to no­ri­si, net ir fron­te. Ta­čiau šven­ti­mas tu­rė­tų keis­ti mū­sų žvilgs­nį, tirp­dy­ti prieš­iš­ku­mą. Pa­vyz­džiui, kad vi­sų pa­bė­gė­lių be iš­im­ties ne­lai­ky­tu­me pa­vo­jin­gais. Mums juk bū­tų skau­du, jei dėl ke­lių Va­ka­ruo­se su­im­tų lie­tu­vių bū­tu­me kal­ti­na­mi vi­si. Žvelg­da­mi į pa­bė­gė­lius iš to­li ma­to­me miš­ką, bet ten yra at­ski­ri me­džiai – žmo­nės. Kiek­vie­nas tu­ri sa­vo li­ki­mą, trokš­ta ra­my­bės. Tarp jų yra ir pa­si­nau­do­ju­sių pro­ga, pra­smu­ku­sių, ta­čiau ne­ga­li­ma vi­sų su­ni­ve­liuo­ti. Mums rei­kė­tų jau­tru­mo, pa­stan­gų pa­žin­ti, o ne iš anks­to at­mes­ti. Juk Ma­ri­ja ir Juo­za­pas taip pat bu­vo sa­vo­tiš­ki pa­bė­gė­liai, ne­ra­dę sau vie­tos.

– Šian­dien to­je vie­to­je, kur gi­mė Jė­zus Kris­tus, tu­ris­tai gau­siai lan­ko Gi­mi­mo ba­zi­li­ką. Ar­ki­vys­ku­pe, esa­te iš­lei­dęs kny­gą apie Šven­tą­ją Že­mę, ke­lia­vo­te ten ne sy­kį. Ar Bet­lie­jaus ap­lan­ky­mas pa­de­da ge­riau su­pras­ti Gi­mi­mo slė­pi­nį?

– Jė­zus sa­kė, kad Die­vą gar­bin­si­me ne ant Ge­ri­zi­mo kal­no, ne Je­zu­ra­lė­je, o „dva­sia ir tie­sa“, to­dėl krikš­čio­niš­ko­je tra­di­ci­jo­je ke­lio­nė į Šven­tą­ją Že­mę nė­ra pri­va­lo­ma. Bet ke­liau­ti vi­suo­met pra­smin­ga. Bu­vu­sie­ji Šven­to­jo­je Že­mė­je sa­ko, kad ver­ta. Gi­mi­mo ba­zi­li­ka – vie­nin­te­lė iš­li­ku­si dar nuo im­pe­ra­to­riaus Kons­tan­ti­no lai­kų, vi­sa ki­ta bu­vo ne kar­tą su­griau­ta. Jo­je, kaip se­no žmo­gaus vei­de su gy­ve­ni­mo pa­tir­tį by­lo­jan­čio­mis raukš­lė­mis, at­sis­pin­di be­veik dvie­jų tūks­tan­čių me­tų is­to­ri­ja. Man ji yra kvie­ti­mas su­grįž­ti prie šak­nų, prie Jė­zaus Evan­ge­li­jos skel­bi­mo.

Šv. Pa­ulius ra­šė, kad „ne­bė­ra nei žy­do, nei grai­ko; ne­bė­ra nei ver­go, nei lais­vo­jo“. Ano me­to vi­suo­me­nė­je tai ne­bu­vo tuš­ti žo­džiai. No­rė­tų­si, kad ir šian­dien pa­jus­tu­me: jei ti­ki­me Kris­tų, nė­ra nei af­ri­kie­čio, nei eu­ro­pie­čio. Mus ati­to­li­nan­tys skir­tu­mai tu­rė­tų ma­žė­ti dėl pa­gar­bos žmo­gaus oru­mui, jo tei­sėms, ly­gy­bės prieš Die­vą. Ten­ka gir­dė­ti, kad kai ku­riuo­se Eu­ro­pos mies­tuo­se ne­be­var­to­ja­mas Ka­lė­dų pa­va­di­ni­mas, šven­čia­mos žie­mos ar sau­lės grą­žos šven­tės. Iš­si­ža­da­me to, kas su­for­ma­vo mū­sų kul­tū­rą, vi­suo­me­nę, tam­pa­me tuš­čia erd­ve. Ta­da į ją at­ei­na ki­toks žmo­gaus ir žmo­giš­kų san­ty­kių su­vo­ki­mas. Tik ka­žin ar ge­res­nis?

Pa­gar­ba – abi­pu­sė

– Baž­ny­čio­se įreng­to­se pra­kar­tė­lė­se ma­to­me daug skir­tin­gų vei­kė­jų. Ša­lia Kū­di­kė­lio yra Ma­ri­ja, Juo­za­pas, pie­me­nys, iš­min­čiai. Vi­sų jų san­ty­kis su Jė­zu­mi skir­tin­gas. Ar šios sce­nos ap­mąs­ty­mas pa­de­da su­pras­ti, ką Die­vo taps­mas žmo­gu­mi reiš­kia kiek­vie­no as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me?

– Šv. Ig­na­co Lo­jo­los dva­si­nė­se pra­ty­bo­se siū­lo­ma, ap­mąs­tant Kris­taus Gi­mi­mo slė­pi­nį, įsi­vaiz­duo­ti, kas bū­tum to­je sce­no­je. Vis dėl­to ne­bū­ti­na pri­im­ti iš anks­to nu­sta­ty­to stan­dar­to, mat kiek­vie­nas su Die­vu tu­ri­me sa­vo ypa­tin­gą ry­šį. Jė­zaus ži­nia apg­lė­bia, su­vie­ni­ja, bet ne­su­ni­ve­liuo­ja. Kiek­vie­nas nuo­šir­džiai ti­kin­tis, įsis­kai­tan­tis į Evan­ge­li­jos pa­sa­ko­ji­mą vie­naip ar ki­taip tar­si at­si­du­ria ten, o ta­da klau­sia: koks ma­no gy­ve­ni­mas bū­tų be Jo? Per Ka­lė­das la­biau­siai rei­kia Die­vo pa­ty­ri­mo. Šiuo lai­ku su­si­tel­kia­me į Jė­zų Bet­lie­ju­je, bet ži­no­me vi­są Jo gy­ve­ni­mą, Jo ži­nią, mei­lę ir gai­les­tin­gu­mą. Taip ap­mąs­tant ry­šys su Die­vu at­nau­ji­na­mas.

– 1538 me­tų Ka­lė­dų ry­tą šv. Ig­na­cas Lo­jo­la, Jė­zaus drau­gi­jos įkū­rė­jas, Ro­mo­je au­ko­jo sa­vo pir­mą­sias šv. Mi­šias. Kas bus taip pat ir kas ki­taip, kai Jūs ir ki­ti jė­zui­tai au­ko­si­te šv. Mi­šias 2015-ųjų gruo­džio 25-ąją?

– Jė­zus vi­suo­met tas pats. (Šyp­so­si.) Jau pu­sė tūks­tant­me­čio pra­ėjo, ži­no­ma, kad ap­lin­ka vi­sai ki­to­kia. Pir­mie­ji jė­zui­tai, taip pat ir šv. Ig­na­cas vy­ko į Šven­tą­ją Že­mę, ta­čiau di­dy­sis mi­sio­nie­rius bu­vo šv. Pra­nciš­kus Ksa­ve­ras, nu­ke­lia­vęs dar to­liau į Ry­tus. Jis jau­tė di­džiu­lę pa­gar­bą tiems žmo­nėms, pas ku­riuos vy­ko: mo­kė­si jų kal­bos, pa­pro­čių. Daž­nai jė­zui­tai bu­vo pir­mie­ji, su­da­rę įvai­rių tau­te­lių kal­bų žo­dy­nus, gra­ma­ti­kas. Skelb­da­mi Evan­ge­li­ją jie pri­si­tai­kė prie tų tau­tų mąs­ty­se­nos, gy­ve­ni­mo bū­do. Va­ti­ka­no II Su­si­rin­ki­mas la­bai aiš­kiai pri­pa­ži­no, kad toks ke­lias bu­vo tei­sin­gas – ne­rei­kia ki­tų že­my­nų ir kul­tū­rų žmo­nių da­ry­ti pseu­doeu­ro­pie­čiais, ge­riau leis­ti lik­ti sa­vi­mi at­si­ve­riant Kris­tui, ku­ris iš­ple­čia jų gy­ve­ni­mą. Da­bar toks lai­kas, kai ry­tie­čiai bė­ga į Va­ka­rus, at­si­neš­da­mi sa­vo po­žiū­rį, kul­tū­rą. No­rė­tų­si pa­gar­bos ir iš jų: kad ne­žiū­rė­tų į Eu­ro­pos vals­ty­bes kaip į po­ten­cia­lias mel­žia­mas kar­ves, iš ku­rių lie­te lie­ja­si pie­nas. Svar­biau­sia – abi­pu­sė pa­gar­ba.

At­lik­ti Jė­zaus judesį

– Šias Ka­lė­das pir­mą­syk švę­si­te kaip Kau­no ar­ki­vys­ku­pas. Ko­kių do­va­nų la­biau­siai rei­kia kau­nie­čiams ir vi­sai Lie­tu­vai?

– La­biau­siai mus pra­tur­ti­na – tiek as­me­niš­kai, tiek vi­suo­me­nę – ju­de­sys, ku­rį at­li­ko Jė­zus. Jis at­ėjo ne vi­sų li­gų iš­gy­dy­ti, ne že­mės dre­bė­ji­mų pa­nai­kin­ti, ne to­bu­los sis­te­mos, ku­rio­je ne­rei­kė­tų dirb­ti, su­kur­ti. Jis at­ėjo do­va­no­ti sa­ve, pa­siau­ko­ti. Di­die­ji kū­rė­jai taip pat ati­da­vė sa­ve per kū­ri­nius. Ma­te­ria­li­nės do­va­nos ga­li iš­reikš­ti šir­dies nu­si­tei­ki­mą, bet la­biau­siai mus pra­tur­ti­na bu­vi­mas kar­tu, ar­tu­mas, dė­me­sys.

– Vai­kys­tė­je dau­ge­liui Ka­lė­dos – lau­kia­miau­sia šven­tė. Kaip at­si­me­na­te šven­tes iš vai­kys­tės? Ka­da są­mo­nin­gai su­pra­to­te, kad šven­čia­me Die­vo įžen­gi­mą į žmo­ni­jos is­to­ri­ją?

– Esu la­bai dė­kin­gas tė­vams, ku­rie bu­vo nuo­šir­dūs ti­kin­tie­ji. Ryš­kiai pri­si­me­nu, kaip ma­ma man, tri­me­čiui, ro­dy­da­ma į Jė­zaus pa­veiks­lą sa­kė, kad čia yra Jė­zus, ku­rį blo­gi žmo­nės nu­kry­žia­vo ir Jis mi­rė dėl mū­sų. Vi­sa­da bu­vo la­bai aiš­ku – Kū­čios ir Ka­lė­dos nė­ra vien val­gis, spė­lio­ji­mai. Nors ne­trū­ko ir gra­žių bu­vi­mo prie sta­lo tra­di­ci­jų, ži­no­jau, kad Ka­lė­dos – kur kas dau­giau. Kiek­vie­nais me­tais jos au­go. Gy­ven­da­mas su šei­ma la­bai ver­ti­nau lai­ką su ar­ti­mai­siais. Kaip ku­ni­gas, vė­liau – vys­ku­pas, ne­beš­ven­čiu su šei­mos na­riais. Per­nai nak­vy­nės na­muo­se iš ry­to šven­tė­me, va­ka­re – se­ne­lių glo­bos na­muo­se, dar vė­liau – jau su ke­liais ar­ti­miau­siais bend­ra­dar­biais. Lei­di lai­ką su žmo­nė­mis, ku­rių as­me­niš­kai ne­pa­žįs­ti, bet jei įsten­gi nors šiek kiek su­kur­ti Kū­čių va­ka­ro ar Ka­lė­dų pra­smę, džiau­gie­si. Ne tuo, ką iš šven­čių gau­ni, o kuo ga­li da­ly­tis. Jei tik lau­ki šei­mos ar­ti­mu­mo, to, ką at­si­me­ni iš vai­kys­tės, pa­si­da­ro la­bai liūd­na. Tas va­ka­ras ga­li tap­ti daug skau­des­nis už vi­sus ki­tus, tad ge­riau klaus­ti, kuo ga­liu pra­džiu­gin­ti ki­tą?