Šv. Juozapas. Rankos prie darbo, širdis prie Dievo
Šven­ta­sis Ber­nar­das skel­bia, kad šven­ta­jam Juo­za­pui bu­vo su­teik­ta to­kia ma­lo­nė, ko­kios vel­tui il­gė­jo­si ku­ni­gaikš­čiai ir ka­ra­liai: jis ga­lė­jo pa­tį Vieš­pa­tį pa­im­ti į sa­vo ran­kas, bu­čiuo­ti Jį, kal­bė­tis su Juo, par­ūpin­ti Jam dra­bu­žius. Jį glo­bo­ti.

Ko­vo 19 švęs­da­mi šv. Juo­za­po die­ną, mes pa­gar­biai pri­si­me­na­me tą darbš­tų­jį Šven­to­sios Že­mės ama­ti­nin­ką, ku­ris net ir ta­da, kai jo ran­kos bu­vo prie dar­bo, mo­kė­jo sa­vo šir­dį pa­kel­ti į Die­vą. Dėl to ir nu­si­pel­nė am­ži­nos gar­bės.

Kaip la­bai jį aukš­ti­na tie šven­tie­ji, ku­rie la­biau­siai Die­vo ke­lius jau­tė! Šv. Je­ro­ni­mas skel­bia, kad šv. Juo­za­pas bu­vo to­bu­las vi­so­se do­ry­bė­se. Šv. To­mas Ak­vi­nie­tis iš­aiš­ki­na jo to šven­tu­mo šak­nis: jis bu­vo taip ar­ti šven­tu­mo šal­ti­nio — Kris­taus. Juk trykš­tan­tis iš že­mių van­duo yra juo ty­res­nis, juo jis ar­čiau vers­mės pra­džios.

Šv. Pra­nciš­kus Sa­le­zie­tis tvir­ti­na apie šv. Juo­za­pą, kad jis ypač pa­si­žy­mė­jo sa­vo skais­tu­mu. Šv. Juo­za­pas taip bran­gi­no skais­tu­mą, kad, pa­ju­tęs, jog Ma­ri­ja lau­kia kū­di­kio, ir ne­ži­no­da­mas Įsi­kū­ni­ji­mo pa­slap­ties, bu­vo be­si­ren­giąs ją ap­leis­ti, ir tik an­ge­las jį įspė­jo:

— Ne­bi­jok pri­im­ti sa­vo žmo­nos Ma­ri­jos, nes kas jo­je gi­mė, yra iš Šven­to­sios dva­sios; ji pa­gim­dys sū­nų, o tu pra­min­si jį Jė­zus, nes jis iš­gel­bės ta­vo tau­tą iš jos nuo­dė­mių. —

Koks šv. Juo­za­pas bu­vo klus­nus! Kai an­ge­las jam pra­ne­šė, kad Ero­das ty­ko nu­žu­dy­ti šven­tą­jį Kū­di­kė­lį, šv. Juo­za­pas tuo­jau pa­klau­sė pa­ta­ri­mo bėg­ti į Egip­tą, su­tik­da­mas pri­im­ti su­nkią trem­ti­nio da­lį. Ta­čiau Ap­vaiz­da jį glo­bo­jo, ir, pa­vo­jams pra­ėjus, jis vėl ga­lė­jo grįž­ti į Na­za­re­tą. Jis my­lė­jo Die­viš­ką Kū­di­kį. Ėjo Jo ieš­ko­ti din­gu­sio Ve­ly­kų šven­čių me­tu. At­ra­do Jį, ta­da jau dvy­li­kos me­tų, Je­ru­za­lės šven­tyk­lo­je. Ma­ri­ja ta­da pa­sa­kė:

— Sū­nau, kam mums taip pa­da­rei? Štai, ta­vo tė­vas ir aš su skaus­mu ieš­ko­jo­va ta­vęs. —

Šv. P. Ma­ri­ja jį pa­va­di­no tė­vu. Tai bu­vo di­džio iš­aukš­ti­ni­mo at­ve­jas, nes tei­sin­gai šv. Ba­zi­li­jus pri­me­na, kad šv. Juo­za­pas bu­vo va­di­na­mas tė­vu to, ku­rio Tė­vas bu­vo dan­guo­se.

Šv. Juo­za­pas bu­vo ama­ti­nin­kas, dai­li­dė. Ga­mi­no sta­lus, suo­lus, ki­tus bal­dus, pel­ny­da­mas pra­gy­ve­ni­mą Švč. Mer­ge­lei Ma­ri­jai, Die­viš­kam Kū­di­kė­liui. Tai bu­vo darbš­tus, skais­tus, pa­mal­dus vy­ras, klus­nus Die­vo va­liai. Jis mi­rė ant Ma­ri­jos ran­kų. Vieš­pa­ties Jė­zaus slau­go­mas ir pri­žiū­ri­mas. Dėl to jis ta­po lai­min­gos mir­ties pa­tro­nu. Tūks­tan­čiai žmo­nių šau­kia­si šv. Juo­za­po, kad ir jų mi­ri­mo va­lan­do­je bū­tų Jė­zus ir Ma­ri­ja — pri­im­ti at­sis­ki­rian­čią sie­lą sa­vo glo­bon.

Šv. Juo­za­pą Pi­jus IX 1870 me­tų gruo­džio 8 d. pa­sky­rė vi­sos Baž­ny­čios glo­bė­ju, pa­tro­nu. Jo už­ta­ri­mas ga­lin­gas. Ne vel­tui šv. To­mas tvir­ti­na, jog šv. Juo­za­pas ga­vo ga­ly­bę iš Die­vo pa­dė­ti žmo­nėms vi­sais rei­ka­lais.

Šv. Te­re­sė skel­bia, kad nei vie­na jos mal­da — ar lai­ki­niais, ar dva­si­niais rei­ka­lais — siųs­ta į šv. Juo­za­pą, ne­li­ko ne­išk­lau­sy­ta.

Niu­jor­ke tarp var­guo­me­nės dar­buo­ja­si iš rau­do­nų­jų at­si­ver­tu­si į ka­ta­li­ky­bę Do­rot­hy Day. Ji tu­ri įstei­gu­si va­di­na­mą­jį Vai­šin­gu­mo na­mą, ku­ria­me kiek­vie­nas var­guo­lis ga­li ras­ti šil­tą už­kan­dį, kiek­vie­nas be­na­mis nak­vy­nę. Da­lin­da­ma­si su ki­tais pa­sku­ti­niu kąs­ne­liu ta ge­ra­da­rė ne­kar­tą at­si­du­ria su­nkioj fi­nan­si­nėj pa­dė­ty. Ta­da jų bend­ruo­me­nė ima mal­do­je „pi­ke­tuo­ti“ šv. Juo­za­pą — ir ne kar­tą su­si­lau­kia­ma nuo­sta­bios pa­gal­bos.

Iš kun. Juo­zo Pruns­kio kny­gos „Me­tai su Die­vu“ (Im­ma­cu­la­ta Press, Put­nam, Con­nec­ti­cut, 1958)