Susipynę valstybės ir jos piliečių likimai
Jau ket­vir­tį am­žiaus esa­me ne­prik­lau­so­mi, ta­čiau mū­sų psi­chi­kos svei­ka­tai vis dar tu­ri įta­kos is­to­ri­nės trau­mos, pa­ženk­li­nu­sios Lie­tu­vą. Vil­niaus uni­ver­si­te­to (VU) moks­li­nin­kai tei­gia, jog mū­sų sa­vi­jau­ta pri­klau­so ir nuo vi­suo­me­nės, ku­rio­je gy­ve­na­me.

„Gy­ve­ni­mas po lū­žio: kul­tū­ri­nių trau­mų psi­cho­lo­gi­niai pa­da­ri­niai“ – 2015 me­tais iš­leis­ta ko­lek­ty­vi­nė mo­nog­ra­fi­ja, ku­rios au­to­riai sie­kė pa­ma­ty­ti bend­rą psi­cho­lo­gi­nės sa­vi­jau­tos ir so­cia­li­nių trans­for­ma­ci­jų vaiz­dą nuo ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo. Be to, jie gi­li­no­si į ke­lių kon­kre­čių vi­suo­me­nės gru­pių iš­gy­ve­ni­mus, taip pat ir Sau­sio 13-osios nu­ken­tė­ju­sių­jų bei žu­vu­sių­jų ar­ti­mų­jų pa­tir­tį. Moks­li­nin­kų ma­ny­mu, sa­vo did­vy­riais tin­ka­mai ne­pa­si­rū­pi­na­me, vi­suo­me­nė­je trūks­ta su­bti­lu­mo ir nuo­šir­daus san­ty­kio su jais, o vals­ty­bė­je - pro­fe­sio­na­lios pa­gal­bos.

Ne­prik­lau­so­my­bė – trau­ma?

Kul­tū­ri­nė trau­ma, kaip aiš­ki­no psi­cho­lo­gė, ha­bi­li­tuo­to­ji so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­rė VU pro­fe­so­rė Da­nu­tė Gai­lie­nė, yra po­pu­lia­ri so­cia­li­nių moks­lų są­vo­ka. Ji reiš­kia es­mi­nį kul­tū­ros pa­si­kei­ti­mą, nu­ti­ku­sį dėl ra­di­ka­laus lū­žio vi­suo­me­nė­je: „Tai, kas ga­lio­jo anks­čiau, ne­be­ga­lio­ja. Rei­kia iš nau­jo apib­rėž­ti ta­pa­ty­bę. Pa­si­kei­čia pa­grin­di­nės bend­ra­bū­vio tai­syk­lės.“ Pa­pras­tai kul­tū­ra per ins­ti­tu­ci­jas, pa­pro­čius, tai­syk­les sau­go žmo­nes nuo su­krė­ti­mų, ta­čiau kar­tais šie pa­grin­dai ima slys­ti iš po ko­jų. Pa­sak pro­fe­so­rės, XX am­žiaus Lie­tu­vos gy­ven­to­jai pa­ty­rė dvi skir­tin­gas kul­tū­ri­nes trau­mas – oku­pa­ci­jas ir ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mą.

Iš­si­va­da­vi­mą iš oku­pan­tų jun­go keis­ta va­din­ti trau­ma, ta­čiau prof. D. Gai­lie­nė ak­cen­ta­vo, kad mo­nog­ra­fi­jos au­to­riai sa­vo ty­ri­mu tik tę­sia tai, ką moks­li­nin­kai pa­grin­dė jau anks­čiau: „Net ir po­zi­ty­viems po­ky­čiams, jei­gu jie la­bai ra­di­ka­lūs, ga­li­ma tai­ky­ti kul­tū­ri­nės trau­mos są­vo­ką. Iš­šū­kiai bu­vo dra­ma­tiš­ki, vi­si tu­rė­jo ieš­ko­ti nau­jo bū­do gy­ven­ti.“ Pa­šne­ko­vė at­vi­ra­vo, kad pir­mą­syk su­si­dū­ru­si su to­kiais ty­ri­nė­ji­mais ne­bu­vo ti­kra, ar Lie­tu­vai šis po­žiū­ris pri­im­ti­nas, bet ga­lų ga­le su­pra­to, jog ne­prik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mą rei­kia pri­pa­žin­ti di­de­liu su­krė­ti­mu, net jei pa­tys jo no­rė­jo­me ir jis at­ne­šė tei­gia­mų po­ky­čių.

Svar­bi šei­mos istorija

Ty­ri­mo au­to­riai klau­sė, kaip gy­ve­na­me da­bar, pra­ėjus 25 me­tams nuo ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo? „Pa­ni­kuo­ti nė­ra pa­grin­do, – at­sa­kė prof. D. Gai­lie­nė. – Vi­suo­me­nė ei­na svei­ki­mo ke­liu.“ At­li­kus rep­re­zen­ta­ty­vią tri­jų kar­tų žmo­nių – di­džią­ją gy­ve­ni­mo da­lį gy­ve­nu­sių so­viet­me­čiu (am­žiaus vi­dur­kis - 67 me­tai), tų, ku­riems te­ko gy­ven­ti ir oku­pa­ci­jos, ir lais­vės są­ly­go­mis (am­žiaus vi­dur­kis - 47 me­tai) bei ne­pri­si­me­nan­čių So­vie­tų Są­jun­gos (am­žiaus vi­dur­kis - 23 me­tai) – apk­lau­są pa­aiš­kė­jo, kad vi­sų psi­cho­lo­gi­nė sa­vi­jau­ta yra ge­res­nė nei vi­du­ti­nė. Moks­li­nin­kai to­kių re­zul­ta­tų ne­si­ti­kė­jo, o la­biau­siai nu­ste­bi­no at­ras­ta są­sa­ja tarp psi­cho­lo­gi­nės sa­vi­jau­tos ir šei­mos is­to­ri­jos.

„Vi­sų pir­ma, as­mens ta­pa­tu­mui la­bai svar­bus tė­vų, se­ne­lių biog­ra­fi­jų, li­ki­mo ži­no­ji­mas. Pa­si­ro­dė, kad tu­rin­tie­ji rep­re­si­nę šei­mos is­to­ri­ją jau­čia­si ge­riau nei jos ne­tu­rin­tie­ji, ypač jau­ni­mas. Iš anks­to ne­bū­tu­me to pa­sa­kę“, – tei­gė pro­fe­so­rė. Pa­sak jos, pa­aiš­ki­ni­mų ga­li bū­ti įvai­rių, pa­vyz­džiui, pa­ty­ru­sie­ji so­vie­tų rep­re­si­jas šian­dien yra lai­mė­to­jai, nes prieš­as nu­ga­lė­tas.

D. Gai­lie­nė pa­sa­ko­jo, kad dar prieš 15 me­tų, pra­dė­jus ty­ri­nė­ti so­vie­ti­nio re­ži­mo rep­re­si­jas pa­ty­ru­sius Lie­tu­vos gy­ven­to­jus, at­sisk­lei­dė jų ypa­tin­gu­mas: tarp šių žmo­nių kur kas ma­žiau sky­ry­bų nei aps­kri­tai vi­suo­me­nė­je. Tai­gi iš čia ir ki­tas pa­aiš­ki­ni­mas – so­viet­me­čiu nu­ken­tė­ju­sios šei­mos tvir­tes­nės. Nau­jau­sias ty­ri­mas par­odė, kad rep­re­si­jas pa­ty­rę se­ne­liai su sa­vo vai­kais ir vai­kai­čiais bend­rau­ja ne­sto­ko­da­mi hu­mo­ro, stip­ry­bės. Jų op­ti­miz­mo, vil­tin­gu­mo įver­ti­ni­mas, anot moks­li­nin­kų, ge­res­nis. Tų, ku­rie nie­ko ne­ži­no apie sa­vo šei­mos is­to­ri­ją, kaip pa­aiš­kė­jo iš ty­ri­mo, sa­vi­jau­ta pra­sčiau­sia.

Vy­riau­sio­ji kar­ta – pa­trio­tiš­kiau­sia

Ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mą vi­sos trys gru­pės ver­ti­na tei­gia­mai, net ir tie, ku­rie tie­sio­giai nu­ken­tė­jo per Sau­sio 13-osios įvy­kius. Skir­tu­mai tarp kar­tų at­si­ran­da pa­tei­kus klau­si­mą, ką jie ma­no apie šian­die­ną. At­sa­ky­mai pri­klau­so nuo įvai­rių veiks­nių, pa­vyz­džiui, su­bjek­ty­vaus sa­vo fi­nan­si­nės pa­dė­ties su­pra­ti­mo. Ki­taip ta­riant, nuo to, ar žmo­gus pa­ten­kin­tas sa­vo gy­ve­ni­mo ly­giu, pri­klau­so ir tai, kaip jis ver­ti­na gy­ve­ni­mą Lie­tu­vo­je da­bar.

Dar pa­aiš­kė­jo, kad pa­trio­tiš­kiau­sia – vy­riau­sio­ji kar­ta. Šie žmo­nės daž­niau­siai sa­kė, kad di­džiuo­ja­si sa­vo vals­ty­bės is­to­ri­ja, pri­rei­kus ei­tų gin­ti Lie­tu­vą ir pan. Tuo me­tu jau­niau­sio­ji kar­ta tei­gia­miau­siai at­si­lie­pia apie da­bar­ti­nę Lie­tu­vą. VU lek­to­rė dr. Ne­rin­ga Gri­gu­ty­tė aiš­ki­no, kad jau­nuo­liai vil­tin­gai žvel­gia į sa­vo at­ei­tį, ge­riau ver­ti­na mig­ra­ci­ją nei jų tė­vai ar se­ne­liai.

Psi­cho­lo­gi­nis iš­pru­si­mas vis dar menkas

Prof. D. Gai­lie­nė pa­brė­žė, jog svar­biau­sia at­lik­to ty­ri­mo ži­nia yra ši: mums rū­pi, kas esa­me ir kam pri­klau­so­me. Mū­sų sa­vi­jau­ta pri­klau­so ne tik nuo as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo, bet ir nuo to, ko­kio­je vi­suo­me­nė­je gy­ve­na­me, bran­gi­na­me ar gė­di­ja­mės sa­vo vals­ty­bės, jos is­to­ri­jos. Yra ir blo­ga ži­nia. Pa­sak pro­fe­so­rės, vi­suo­me­nės psi­cho­lo­gi­nis iš­pru­si­mas lie­ka la­bai men­kas, o vals­ty­bės sis­te­ma, at­sa­kin­ga už mū­sų psi­cho­lo­gi­nę ge­ro­vę, te­bė­ra pri­mi­ty­vi.

Ko­ky­bi­nio psi­cho­lo­gi­nio ty­ri­mo me­tu bu­vo pa­kal­bin­ta ke­lios de­šim­tys ne­prik­lau­so­my­bės gy­nė­jų ar žu­vu­sių­jų per Sau­sio 13-osios įvy­kius ar­ti­mų­jų. N. Gri­gu­ty­tė pa­sa­ko­jo, kad ši gru­pė, pa­ly­gin­ti su vi­sa vi­suo­me­ne, var­to­ja dau­giau­sia an­ti­dep­re­san­tų ir ra­mi­na­mų­jų. Ty­ri­mas at­sklei­dė, jog tik ne­di­de­lė da­lis ieš­ko­ju­sių­jų kva­li­fi­kuo­tos pa­gal­bos ją ra­do. „Tur­būt nė vie­nas gy­dy­to­jas ne­pak­lau­sė: „Ar jūs da­ly­va­vo­te Sau­sio 13-osios įvy­kiuo­se?“ Ga­li bū­ti, kad bū­tent ši trau­mi­nė pa­tir­tis da­ro įta­ką da­bar­ti­nei psi­cho­lo­gi­nei sa­vi­jau­tai, ką jau kal­bė­ti apie fi­zi­nius simp­to­mus“, – ko­men­ta­vo moks­li­nin­kė. D. Gai­lie­nė pri­dū­rė, kad trau­mos vais­tais ne­gy­do­mos: „Mums, vi­suo­me­nei, dėl to tu­rė­tų bū­ti gė­da, nes jie – mū­sų did­vy­riai.“

Vals­ty­bė psi­cho­lo­gi­nės pa­gal­bos nepasiūlė

„Kai nė­ra mo­der­nios ir su­bti­lios pa­gal­bos sis­te­mos, žmo­nės ne­įp­ra­tę, ne­ži­no ar­ba ven­gia šne­kė­ti apie emo­ci­nius, psi­cho­lo­gi­nius su­nku­mus, grau­ža­tį, bai­sią pa­tir­tį, ku­rios ne­pa­mirš­ta me­tų me­tais. Jie ne­ma­no, kad apie tai ver­ta kal­bė­ti, kad kam nors tai ga­li rū­pė­ti. Už­sisk­len­džia ar ima var­to­ti psi­cho­tro­pi­nius vais­tus, – tę­sė pro­fe­so­rė. – Mums, švel­niai ta­riant, dar rei­kė­tų jais rū­pin­tis ir rū­pin­tis.“ Ty­ri­mas at­sklei­dė, kad nu­ken­tė­ju­sie­siems per Sau­sio įvy­kius ne­bu­vo su­teik­ta rei­kia­ma psi­cho­te­ra­pi­nė pa­gal­ba, o trau­mos pa­da­ri­niai nie­ka­da ne­bu­vo tin­ka­mai įver­tin­ti. Ša­lies svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­ma psi­cho­lo­gi­nę pa­gal­bą ga­li su­teik­ti tik tiems, ku­rie krei­pia­si, ta­čiau trau­mas iš­gy­ve­nu­siems žmo­nėms vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jos tu­rė­tų siū­ly­ti to­kias pa­slau­gas.

Die­ną, kai dau­ge­lis pi­lie­čių pa­ger­bia as­me­niš­kai ne­pa­ži­no­tų ne­prik­lau­so­my­bės gy­nė­jų at­mi­ni­mą, kai ku­rie mi­ni ir ar­ti­mų­jų žū­ties me­ti­nes. Jiems po 1991 me­tų Sau­sio 13-osios rei­kė­jo įpras­min­ti tai, kas įvy­ko. Tą nak­tį prie Spau­dos rū­mų, te­le­vi­zi­jos bokš­to ar Lie­tu­vos ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos pa­sta­to nu­ken­tė­ju­sie­siems gi­nant vals­ty­bę taip pat te­ko ne­leng­va už­duo­tis įpras­min­ti sa­vo žyg­dar­bį, lė­mu­sį svei­ka­tos pa­blo­gė­ji­mą. „Psi­cho­lo­gams ži­no­ma, kad trau­mų pa­da­ri­niai su­bjek­ty­viai ir la­bai skau­džiai ga­li bū­ti jau­čia­mi de­šimt­me­čiais“, – pa­brė­žė D. Gai­lie­nė. Pa­vyz­džiui, kas­met prieš Sau­sio 13-osios mi­nė­ji­mą kai ku­riuos žu­vu­sių­jų ar­ti­miuo­sius ar nu­ken­tė­ju­siuo­sius kan­ki­na ne­mi­ga, pi­la pra­kai­tas, iš­gy­ve­ni­mai at­gy­ja sap­nuo­se.

N. Gri­gu­ty­tė aiš­ki­no, kad kru­vi­ni Sau­sio 13-osios įvy­kiai – ne mo­men­ti­nė trau­ma, pa­si­bai­gu­si iš­au­šus ki­tai die­nai: „Ji tę­sia­si. Vie­ni jau­čia­si įver­tin­ti už tai, ką da­rė, dėl įsta­ty­mais su­teik­to ne­įga­lu­mo sta­tu­so, o ki­tiems tai - stig­ma."

Nė­ra ir vie­no at­sa­ky­mo dėl kas­me­ti­nių šių įvy­kių mi­nė­ji­mų. Vie­niems tai - pa­leng­vė­ji­mas ir skaus­mo ne­te­kus ar­ti­mo­jo įpras­mi­ni­mas, ki­tus jie pa­pil­do­mai trau­muo­ja. Da­lis apk­laus­tų­jų ma­no, jog mi­nė­ji­mo ren­gi­niai vyks­ta dėl to, kad po­li­ti­kai ga­lė­tų pa­si­dė­ti „pliu­siu­ką“, esą vi­siš­kai ne­at­siž­vel­gia­ma į žmo­gų, į jo pa­tir­tį, ir tai ne­pa­de­da.

Trūks­ta su­bti­lu­mo did­vy­rių at­žvil­giu

„Pa­ty­rus trau­mą, ma­no gal­va, svar­biau­sia yra san­ty­kiai, ša­lia esan­tys žmo­nės. Vie­nas stip­rių tei­gia­mų veiks­nių tiek su­žeis­tie­siems, tiek žu­vu­sių­jų ar­ti­mie­siems bu­vo ap­lin­ki­nių pa­lai­ky­mas. Kai ku­riems pa­dė­jo ne tik pa­čių ar­ti­miau­sių, bet tie­siog su­tik­tų žmo­nių dė­me­sys ar net vi­sai ne­pa­žįs­ta­mų par­ama dar Sau­sio 13-osios nak­tį. Psi­cho­lo­gi­nę sa­vi­jau­tą su­nki­no su­si­dū­ri­mas su gy­dy­to­jų ar psi­chi­kos svei­ka­tos spe­cia­lis­tų ne­kom­pe­ten­ci­ja, ne­igia­ma nuo­sta­ta, ne­priė­mi­mu“, – apie trau­mi­nės pa­tir­ties įvei­ki­mą kal­bė­jo N. Gri­gu­ty­tė.

Pa­sak VU lek­to­rės, daž­nu at­ve­ju ją su­nki­no ir vie­šu­mas. Žu­vu­sių ne­prik­lau­so­my­bės gy­nė­jų ar­ti­muo­sius ro­dė įvai­rios te­le­vi­zi­jos, bu­vo ku­ria­mi fil­mai, ta­čiau ne­re­tai pri­ėjus prie žmo­gaus ir pa­tei­kus klau­si­mus trū­ko su­bti­lu­mo, nuo­šir­daus bend­ra­vi­mo. Prof. D. Gai­lie­nė ak­cen­ta­vo tai, kad val­džios at­sto­vai ir mes, vi­suo­me­nės na­riai, tu­rė­tu­me jaus­ti di­des­nę at­sa­ko­my­bę. „Ras­ti bū­dą as­me­niš­kiau bend­rau­ti su mū­sų did­vy­riais ti­krai įma­no­ma – jų ne tūks­tan­ti­nės ar­mi­jos. Tai mū­sų at­sa­ko­my­bė“, – tvir­ti­no psi­cho­lo­gė.

Iš­lie­ka patriotiški

Kaip pa­sa­ko dr. N. Gri­gu­ty­tė, kai ku­riems su­žeis­tiems ne­prik­lau­so­my­bės gy­nė­jams stre­są truk­do įveik­ti va­di­na­mo­ji iš­gy­ve­nu­sių­jų kal­tė: jie tar­si jau­čia at­sa­ko­my­bę už tai, kad li­ko gy­vi, o ar­ti­mie­ji žu­vo. Ki­tas gi­ji­mo pro­ce­są su­nki­nan­tis da­ly­kas – da­ly­va­vi­mas Sau­sio 13-osios bau­džia­mo­sios by­los nag­ri­nė­ji­me, jis ne­si­bai­gęs ir šian­dien. Nau­jos ži­nios iš Lie­tu­vos ar už­sie­nio, pa­sak moks­li­nin­kės, grą­ži­na žmo­nėms trau­mi­nių įvy­kių pri­si­mi­ni­mus.

„Kai tu­rin­tie­siems su­nku­mų ne­siū­lo pa­gal­bos ki­ti, jie pa­tys da­ro, ką ga­li, nau­do­ja­si vi­di­niais iš­tek­liais. Pa­vyz­džiui, daug apk­laus­tų žmo­nių tei­gė, jog jiems la­bai svar­bi yra mal­da“, – pa­žy­mė­jo prof. D. Gai­lie­nė. Sau­sio 13-osios did­vy­rių ir jų ar­ti­mų­jų gru­pė iš­sis­ki­ria tuo, kad be­veik vi­si – ti­kin­tie­ji. Re­li­gi­nė pra­kti­ka, kaip nu­ro­dė apk­laus­tie­ji, pa­de­da įveik­ti trau­mą.

Iš­ryš­kė­jo ir tai, kad šie žmo­nės - vi­suo­me­niš­kes­ni. "Jie dau­giau da­ly­vau­ja vi­suo­me­nės gy­ve­ni­me, bu­ria­si į or­ga­ni­za­ci­jas, ieš­ko sa­vi­tar­pio pa­gal­bos gru­pių“, - pri­dū­rė dr. N. Gri­gu­ty­tė.

Pa­mirš­ti bro­liai ir seserys

Dr. N. Gri­gu­ty­tė taip pat at­krei­pė dė­me­sį, kad at­lik­ta­me ty­ri­me da­ly­va­vo tik ofi­cia­liai ne­prik­lau­so­my­bės gy­nė­jais pri­pa­žin­ti as­me­nys, ta­čiau Sau­sio 13-osios įvy­kiuo­se da­ly­va­vo ir nu­ken­tė­jo kur kas dau­giau žmo­nių. Pa­gal įsta­ty­mą nu­ken­tė­ju­siai­siais pri­pa­žin­ta per tūks­tan­tis Lie­tu­vos pi­lie­čių, at­siž­vel­giant į fi­zi­nių su­žei­di­mų kri­te­ri­jus. Psi­cho­lo­gi­nės trau­mos, kaip tei­gė VU lek­to­rė, į kri­te­ri­jų są­ra­šą ne­įtrauk­tos.

Nuo 2000 me­tų ga­lio­jan­čia­me Ne­prik­lau­so­my­bės gy­nė­jų ir ki­tų nu­ken­tė­ju­sių nuo 1991 m. sau­sio 11-13 d. ir po to vyk­dy­tos SSRS ag­re­si­jos as­me­nų tei­si­nio sta­tu­so pri­pa­ži­ni­mo įsta­ty­me šei­mos na­riais lai­ko­mi naš­liai, tė­vai bei vai­kai. Bro­liai ir se­se­rys do­ku­men­te ne­mi­ni­mi, ta­čiau jie, kaip par­odė ty­ri­mas, taip pat iš­gy­ve­no psi­cho­lo­gi­nes trau­mas. Moks­li­nin­kų nuo­mo­ne, bū­ti­na ini­ci­juo­ti įsta­ty­mo pa­tai­sas, kad bro­liai ir se­se­rys ir­gi bū­tų pri­pa­žįs­ta­mi nu­ken­tė­ju­siais ne­prik­lau­so­my­bės gy­nė­jų šei­mų na­riais.