Šunų viešbučiams teks kelti savo lygį
Vals­ty­bi­nė mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­ba (VMVT) nu­ta­rė reg­la­men­tuo­ti gy­vū­nų vieš­bu­čių veik­lą – par­en­gė jiems ke­lia­mus mi­ni­ma­lius rei­ka­la­vi­mus, ku­rie tu­rė­tų už­ti­krin­ti lai­ki­nai ap­gy­ven­di­na­mų au­gin­ti­nių ge­ro­vę.

Gy­vū­nų glo­bo­to­jai tei­gia, kad to­kie rei­ka­la­vi­mai bū­ti­ni, nes bū­na at­ve­jų, kai už pi­ni­gus to­kiuo­se vieš­bu­čiuo­se ap­gy­ven­din­ti au­gin­ti­niai pa­ti­ria tiek fi­zi­nes, tiek psi­cho­lo­gi­nes kan­čias. Tuo me­tu šių įstai­gų sa­vi­nin­kai aiš­ki­na, kad ir da­bar­ti­niai rei­ka­la­vi­mai joms nė­ra ma­ži, o nau­jas reg­la­men­ta­vi­mas tik su­kel­tų su­maiš­tį.

Sie­kia aiškumo

VMVT par­eng­ta­me ve­te­ri­na­ri­jos rei­ka­la­vi­mų gy­vū­nų vieš­bu­čiams pro­jek­te nu­ma­to­ma, kad į to­kias įstai­gas ga­lės bū­ti pri­ima­mi tik re­gis­truo­ti, pa­ženk­lin­ti ir pa­skie­py­ti au­gin­ti­niai. Jiems vieš­bu­čiuo­se tu­rė­tų bū­ti už­ti­kri­na­ma pa­kan­ka­ma erd­vė: vie­nai ka­tei mi­ni­ma­li grin­dų plo­to nor­ma – 2 kvad­ra­ti­niai me­trai, šu­nims – nuo 2 iki 8 kvad­ra­ti­nių me­trų. Bū­tų reg­la­men­tuo­ti ir vol­je­rų dy­džiai.

Jonas Milius: „Siekiame, kad būtų užtikrinta tokiuose viešbučiuose apgyvendinamų augintinių gerovė." /LŽ archyvo nuotrauka

Skir­tin­gų rū­šių au­gin­ti­niams, ku­rie ne­ga­li bū­ti lai­ko­mi kar­tu, tu­rė­tų bū­ti įreng­tos at­ski­ros bend­ro­sios gy­vū­nų lai­ky­mo pa­tal­pos su van­dens tie­ki­mo ir nuo­te­kų su­rin­ki­mo sis­te­ma, taip pat tu­rė­tų bū­ti įreng­ta ser­gan­čių gy­vū­nų pa­tal­pa, o te­ri­to­ri­ja, ku­rio­je gy­vū­nai ve­džio­ja­mi, – apt­ver­ta. Taip pat nu­ma­ty­ti gy­vū­nų mai­ti­ni­mo, jų ve­džio­ji­mo, lai­ky­mo vie­tų va­ly­mo rei­ka­la­vi­mai.

„Sie­kia­me, kad bū­tų už­ti­krin­ta to­kiuo­se vieš­bu­čiuo­se ap­gy­ven­di­na­mų au­gin­ti­nių ge­ro­vė, nu­ma­ty­ta Eu­ro­pos kon­ven­ci­jo­je dėl na­muo­se lai­ko­mų gy­vū­nų ap­sau­gos“, – tei­gė VMVT di­rek­to­rius Jo­nas Mi­lius.

Ne­ma­to būtinybės

Ta­čiau LŽ kal­bin­tų gy­vū­nų vieš­bu­čių sa­vi­nin­kai ne­slė­pė abe­jo­nių, ar iš ti­krų­jų rei­kė­tų dar kaip nors ki­taip reg­la­men­tuo­ti jų veik­lą, nes ji jau esan­ti reg­la­men­tuo­ta.

„Sa­vo gy­vū­nų vieš­bu­tį kū­riau lai­ky­da­ma­sis gy­vū­nų prie­glau­doms ke­lia­mų rei­ka­la­vi­mų, nes ki­to­kių iki šiol nė­ra. O jie ti­krai ne­ma­ži – rei­kia at­ski­rų pa­tal­pų ir ser­gan­tiems, ir ka­ran­ti­nuo­ja­miems, ir svei­kiems gy­vū­nams. Ga­na griež­ti ir pa­tal­pų dy­džio rei­ka­la­vi­mai. To­dėl ma­ny­čiau, jog rei­ka­lau­ti iš mū­sų, kad pert­var­ky­tu­me jau įsi­reng­tas pa­tal­pas, ne­bū­tų tei­sin­ga“, – LŽ sa­kė Vil­niu­je įsi­kū­ru­sio šu­nų vieš­bu­čio sa­vi­nin­kas, pen­si­nin­kas Adas Kro­pas. Jis pri­si­pa­ži­no su mi­nė­tu pro­jek­tu dar ne­su­si­pa­ži­nęs.

Anot vil­nie­čio, pen­kių vie­tų šu­nų vieš­bu­tis nė­ra pa­grin­di­nis jo vers­las, iš ku­rio ti­kė­tų­si di­de­lio pel­no. Tai tie­siog pa­slau­ga tiems, ku­rie lai­ko gy­vū­nus. A. Kro­pas pa­žy­mė­jo ir pats ka­dai­se pa­te­kęs į keb­lią si­tua­ci­ją, kai jam su šei­ma rei­kė­jo iš­va­žiuo­ti, o šuns ne­bu­vo kur pa­lik­ti.

Prie Uk­mer­gės „Šu­nų kai­mą“ tu­rin­ti Ali­na Pa­vi­lio­nie­nė taip pat abe­jo­jo, ar gy­vū­nų vieš­bu­čiams rei­kė­tų tai­ky­ti griež­tes­nius rei­ka­la­vi­mus nei gy­vū­nų prie­glau­doms. „Tik šie­met pra­dė­jo­me veik­lą, mus ati­džiai ti­kri­no ir ga­vo­me VMVT lei­di­mą. Da­bar kaž­ką keis­ti, per­da­ry­ti ne­si­no­rė­tų“, – kal­bė­jo ji. A. Pa­vi­lio­nie­nės ti­ki­ni­mu, ir šiuo me­tu šu­nų vieš­bu­čiai, pri­im­da­mi gy­vū­ną lai­ki­nai ap­gy­ven­din­ti, iš sa­vi­nin­kų rei­ka­lau­ja pa­teik­ti jo re­gis­tra­ci­jos do­ku­men­tus, duo­me­nis apie skie­pus. Taip pat rei­ka­lau­ja­ma, kad šuo bū­tų ap­sau­go­tas nuo er­kių spe­cia­lia apy­kak­le.

Tu­ri tei­sė­tų lūkesčių

Lie­tu­vos gy­vū­nų tei­sių ap­sau­gos or­ga­ni­za­ci­jos va­do­vės Bri­gi­tos Ky­man­tai­tės nuo­mo­ne, kon­kre­čiau ir griež­čiau reg­la­men­tuo­ti šu­nų ir ki­tų au­gin­ti­nių vieš­bu­čių veik­lą – pats me­tas, nes to­kių įstai­gų nuo­lat gau­sė­ja. „Pa­lik­da­mas vieš­bu­ty­je sa­vo au­gin­ti­nį kiek­vie­nas sa­vi­nin­kas no­ri, kad jis bū­tų tin­ka­mai pri­žiū­rė­tas, pa­šer­tas, kad nie­ko blo­ga jam ne­at­si­tik­tų, gy­vū­nas ne­ken­tė­tų tiek psi­cho­lo­giš­kai, tiek fi­ziš­kai. Juo­lab kad už gy­vū­no lai­ki­ną ap­gy­ven­di­ni­mą bei prie­žiū­rą sa­vi­nin­kas dar ir su­si­mo­ka“, – pa­brė­žė ji.

Anot B. Ky­man­tai­tės, svar­bu, kad pa­tal­pos, ku­rio­se įkur­tas gy­vū­nų vieš­bu­tis, ati­tik­tų gy­vū­nų ge­ro­vės rei­ka­la­vi­mus. Jai iki šiol te­ko iš gy­vū­nus lai­kan­čių žmo­nių gir­dė­ti, kad jie ne vi­suo­met lie­ka pa­ten­kin­ti šu­nų vieš­bu­čių su­teik­tų pa­slau­gų ko­ky­be, nors ofi­cia­liai skun­dų or­ga­ni­za­ci­jai nie­kas nė­ra pa­tei­kęs. B. Ky­man­tai­tės tei­gi­mu, gy­vū­nų sa­vi­nin­kai daž­niau­siai pik­ti­na­si, kad per re­tai va­lo­mi vol­je­rai, šu­nys nė­ra iš­ve­džio­ja­mi.

„Toks vers­las pri­va­lo bū­ti re­gu­liuo­ja­mas, nes gy­vū­nas nė­ra daik­tas, ku­rį ga­li­ma kaž­kur pa­dė­ti, už­ra­kin­ti ir grį­žus vėl pa­siim­ti. Gy­vū­nams rei­ka­lin­ga prie­žiū­ra ir ji tu­ri bū­ti tam ti­kro ly­gio“, – dės­tė ji.

Did­mies­čių paslaugos

Tiks­lių duo­me­nų, kiek Lie­tu­vo­je vei­kia gy­vū­nų vieš­bu­čių, kol kas nė­ra. Jų ne­tu­ri net ir VMVT, mat iki šiol ne­bu­vo nu­sta­ty­ti spe­cia­lie­ji to­kios veik­los rei­ka­la­vi­mai bei prie­vo­lė ją re­gis­truo­ti. Iki šiol VMVT gy­vū­nų vieš­bu­čiai sa­vo veik­lą ga­lė­jo re­gis­truo­ti tik sa­va­no­riš­kai.

Vie­šo­jo­je erd­vė­je ap­tin­ka­mais duo­me­ni­mis, mū­sų ša­ly­je yra apie pu­sę šim­to gy­vū­nų glo­bos įstai­gų, ku­rios už­sii­ma lai­ki­nu au­gin­ti­nių ap­gy­ven­di­ni­mu ir jų prie­žiū­ra, gy­vū­nų sa­vi­nin­kams už šias pa­slau­gas su­si­mo­kant. Par­a to­kiuo­se vieš­bu­čiuo­se, at­siž­vel­giant į šuns dy­dį ir įstai­gos vie­tą, kai­nuo­ja nuo 6 iki 12 eu­rų. Dau­giau­sia to­kių įstai­gų yra Vil­niu­je, Kau­ne, kiek ma­žiau – po 2–3 – Šiau­liuo­se, Klai­pė­do­je, Uk­mer­gė­je, Tau­ra­gė­je, ki­tur – daž­niau­sia vos po vie­ną gy­vū­nų vieš­bu­tį.

Ten­den­ci­jos ne­ste­bi­na, nes ma­žes­niuo­se mies­tuo­se to­kių pa­slau­gų po­rei­kis yra kur kas men­kes­nis nei sos­ti­nė­je ar Kau­ne. Mat šių mies­tų gy­ven­to­jai bu­tuo­se, na­muo­se au­gi­na ne­ma­žai šu­nų bei ka­čių ir yra lin­kę daž­niau ke­liau­ti.

Be­je, ne vi­si gy­vū­nų vieš­bu­čiai vei­kia le­ga­liai. Šie­met vie­nas ne­le­ga­lus šu­nų vieš­bu­tis bu­vo nu­sta­ty­tas Klai­pė­do­je.