Sunkios negalios kamuojami žmonės valdžiai neįdomūs
Vis dau­gė­jant su­nkią ne­ga­lią tu­rin­čių, se­ny­vų žmo­nių, So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­ja (SADM) rū­pi­ni­mą­si jais sie­kia per­duo­ti me­ri­joms, kad to­kių as­me­nų so­cia­li­nė glo­ba bū­tų ne­be vals­ty­bės, o sa­va­ran­kiš­ka sa­vi­val­dy­bių funk­ci­ja.

Esą vietos valdžia gebės geriau pasirūpinti sunkios negalios kamuojamais žmonėmis, nes sutaupo socialinei paramai skiriamų lėšų. Tačiau toks sumanymas savivaldybėms kelia nerimą: joms neaišku, iš kur reikės gauti tam reikalingų lėšų – globojamų asmenų kasmet daugėja, paslaugos brangsta, o skirti papildomų lėšų tokių asmenų globai neketinama.

O sunkius ligonius namie slaugantys artimieji pasigenda ir šalies valdžios, ir merijų dėmesio.

Vienose rankose

Sunkią negalią turinčių asmenų socialinė globa šiuo metu finansuojama iš valstybės biudžeto specialių tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams, taigi globą organizuojančios merijos lėšų gauna iš valstybės. SADM duomenimis, nuo 2012 iki 2018 metų išlaidos sunkią negalią turinčių asmenų socialinei globai iš valstybės dotacijų išaugo 117 proc., o tokių neįgalių asmenų padaugėjo 75 procentais. Valstybės lėšų poreikis šių asmenų socialinei globai finansuoti kasmet didėja: palyginti su 2008-aisiais, pernai jų prireikė 3,8 karto daugiau, o palyginti su 2013-aisiais (t. y. per 4 metus), lėšų poreikis išaugo dvigubai.

Pasak socialinės apsaugos ir darbo viceministro Eitvydo Bingelio, nors savivaldybės atsakingos už socialinių paslaugų teikimo savo teritorijos gyventojams užtikrinimą, pasigendama neformalios pagalbos suaugusius neįgalius asmenis prižiūrinčioms šeimoms ir jų artimiesiems. Jiems pasiūlytos adekvačios ir prieinamos paslaugos suteiktų galimybę neįgaliesiems ilgiau gyventi su šeima, kuri ir toliau rūpintųsi artimuoju, neatsisakydama savo socialinio gyvenimo ir darbo. Todėl esą būtina stiprinti savivaldybių atsakomybę už socialinės globos teikimą jų teritorijose gyvenantiems senyvo amžiaus ir suaugusiems asmenims bei vaikams, turintiems sunkią negalią. Anot viceministro, tai galima pasiekti vienose – savivaldybių – rankose sutelkus visų socialinių paslaugų teikimą gyventojams. Bendras visų savivaldybės gyventojų poreikių vertinimas padėtų efektyviau nustatyti socialinių paslaugų mastą ir rūšis bei plėtojimo kryptis, prisidėtų prie gyventojų teisių ir interesų įgyvendinimo, o savivaldybės efektyviau ir racionaliau skirstytų bei naudotų savo biudžetų lėšas.

SADM siūlo, kad sunkią negalią turinčių asmenų socialinei globai teikti 2019 bei vėlesniais metais savivaldybėms būtų skiriama 23 mln. eurų – tiek, kiek šioms reikmėms buvo numatyta 2018 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme. Jei lėšų trūktų, merijos galėtų naudoti socialinei paramai skirtas, bet savivaldybėje nepanaudotas lėšas. Iš šiai sričiai pernai skirtų 226 mln. eurų savivaldybės nepanaudojo 143 mln. eurų – 63,1 proc. šiai paramai skirtų lėšų. Prognozuojama, kad šiemet savivaldybės nepanaudos apie 115 mln. eurų, t. y. apie 51 proc. piniginei socialinei paramai nepasiturintiems gyventojams (socialinei pašalpai, būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijoms) teikti skirtų pinigų.

Akmuo po kaklu

Tačiau toks SADM sumanymas sulaukė didžiulio merijų pasipriešinimo. Jų nuomone, ši SADM iniciatyva (rūpinimąsi sunkią negalią turinčiais asmenimis užkrauti savivaldybėms) neišspręs socialinių paslaugų sistemos problemų, o tik pablogins sunkią negalią turinčių žmonių padėtį. Esą didės savivaldybių finansiniai įsipareigojimai, o socialinių paslaugų prieinamumas tik blogės.

„Lietuvoje sparčiai plečiamas įvairių socialinių paslaugų tinklas, prie to nemažai prisideda savivaldybės – jos įpareigotos steigti įvairaus tipo bendruomeninius namus. Tam papildomų lėšų neskiriama, tai daroma savivaldybių sąskaita. Tad rasti lėšų dar ir sunkią negalią turinčių asmenų socialinei globai, merijos vargu ar išgalėtų“, – tvirtino Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) patarėja socialiniais klausimais Audronė Vareikytė.

Ji atkreipė dėmesį, kad šią socialinės globos sritį SADM ketina finansuoti atsižvelgdama tik į teorinius finansinius rodiklius (nustatomus dar prieš prasidedant finansiniams metams), o ne į realius (kiek iš tikrųjų per metus prireikia lėšų sunkią negalią turinčių asmenų socialinei globai).

Mat planuodamos lėšas tokioms globos paslaugoms teikti, merijos jas privalo skaičiuoti pagal realybės neatitinkantį 7,2 BSI dydį (273,6 euro), skiriamą vieno tokio neįgalaus asmens socialinei globai apmokėti. Tačiau savivaldybių praktika rodo, kad šių pinigų jau seniai nepakanka, todėl jos priverstos nuolat tikslinti poreikį ir prašyti papildomo finansavimo. Pavyzdžiui, Klaipėdos miesto savivaldybei šiemet iš pradžių buvo skirta 2,8 mln. eurų, o vėliau dar pridėta per 1 mln. eurų. 1,2 mln. eurų papildomai šiemet pridėta ir Vilniaus miesto savivaldybei.

Pasak A. Vareikytės, reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad visuomenė sensta, kasmet daugėja vyresnio amžiaus, sergančių žmonių. Todėl pakeitus tvarką savivaldybės neišgalės finansiškai vykdyti visų įpareigojimų, o nukentės pažeidžiamiausia grupė – turintieji sunkią negalią. Be to, reikėtų nepamiršti, kad pastaraisiais metais lėšų poreikį sunkios negalios asmenims didina kasmet didėjančios globos įstaigose teikiamų paslaugų kainos – jos kyla tiek ministerijai pavaldžiuose neįgaliųjų globos namuose, tiek privačiose globos įstaigose. Šiuo metu, pavyzdžiui, Kupiškio socialinės globos namuose socialinė globa vienam asmeniui, turinčiam sunkią negalią, atsieina 730 eurų per mėnesį, Kalvarijos socialinės globos namuose – 714 eurų, Utenos socialinės globos namuose – 690 eurų, o VšĮ „Senjorų vila“ – 825 eurus per mėnesį.

„Nauja tvarka stabdytų socialinių globos įstaigų pertvarkos įgyvendinimą bei būtinų bendruomenių paslaugų plėtrą. Šį klausimą būtų tikslinga apsvarstyti kartu su savivaldybėmis tik tuomet, kai bus atlikti globos namų pertvarkos ekonominiai-finansiniai skaičiavimai, pakeista socialinių paslaugų apmokėjimo tvarka, parengtas fiksuoto mėnesio globos ir slaugos paslaugų krepšelis stacionarioms globos įstaigoms, įteisintas bendruomeninių globos ir slaugos paslaugų teikimas bei atlikti kiti būtini darbai“, – teigė LSA direktorė Roma Žakaitienė.

Eitvydas Bingelis: "Nors savivaldybės atsakingos už socialinių paslaugų teikimą savo gyventojams, pasigendama neformalios pagalbos suaugusius neįgalius asmenis prižiūrinčioms šeimoms ir jų artimiesiems."/lrv.lt nuotrauka

Norai – viena, realybė – kita

Kaip skelbia SADM, pastaraisiais metais bendruomeninių paslaugų infrastruktūra neįgaliems asmenims plėtojama, tačiau sunkią negalią turintiems asmenims vis dar dažniausiai skiriama ilgalaikė socialinė globa stacionariose socialinės globos įstaigose – iš 2017 metų valstybės dotacijų lėšomis finansuotų 8900 asmenų, turinčių sunkią negalią, 56,5 proc. jų gavo ilgalaikės socialinės globos paslaugas globos įstaigose, 14 proc. – dienos socialinę globą centruose ir 25,6 proc. – asmens namuose, 3,8 proc. – trumpalaikę socialinę globą įstaigoje.

Taigi, anot socialinės apsaugos ir darbo viceministro E. Bingelio, savivaldybės turi ieškoti galimybių neįgaliems asmenims (ir su sunkia negalia) gauti kokybiškas paslaugas kuo arčiau savo šeimos ar gyvenamosios vietos, derinti socialines paslaugas su kitomis bendruomenėje teikiamomis paslaugomis, ieškoti būdų pertvarkyti stacionarių paslaugų infrastruktūrą, plėtoti nestacionarias paslaugas.

Tačiau, kaip „Lietuvos žinioms“ teigė sunkią negalią turintį garbaus amžiaus sulaukusį tėvą slauganti kaunietė Vilija (redakcijai pavardė žinoma), kalbos apie siekį, kad kuo mažiau slaugomų asmenų dienas leistų namuose, kol kas tėra gražūs žodžiai. Vilnietė pasakojo, kad ji turėjo mesti darbą ir imtis tėvo slaugymo, ir tai daro jau ilgiau kaip penkerius metus. „Jau devintą dešimtmetį pradėjęs mano tėvelis turi sunkią negalią – jam nustatyti specialieji poreikiai, mat serga neoperuotina onkologine liga, jam pasireiškė ir senatvinė demencija. Nors gauname slaugos pinigus, bet dalį jų turiu sumokėti tai pačiai valstybei („Sodrai“) už savo sveikatos draudimą“, – pasakojo vilnietė.

Ji bandė išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis sveikatos draudimu ją draustų valstybė. Tačiau paaiškėjo, kad tai būtų galima padaryti tik vienu vieninteliu atveju – jei jos tėvui būtų apribotas veiksnumas, o ji taptų oficialia jo globėja. Tačiau tai gali būti padaryta tik per teismą, toks būdas numatytas Civiliniame kodekse, o kito kelio tiesiog nėra.

Valstybės lėšų poreikis sunkią negalią turinčių asmenų, senyvų žmonių socialinei globai finansuoti kasmet didėja: pernai jų reikėjo jau dvigubai daugiau nei 2013-aisiais.

Be skubos

SADM vyriausioji patarėja socialinės paramos klausimais Violeta Toleikienė „Lietuvos žinioms“ teigė, kad sumanymas perduoti sunkią negalią turinčių asmenų socialinę globą savivaldybėms kaip jų savarankišką funkciją nėra neapgalvotas ir neaptartas su merijomis žingsnis. Apie tai buvo diskutuojama ir LSA valdybos posėdyje. „Šiuo metu visų socialinių paslaugų teikimas yra savivaldybių savarankiška funkcija, išskyrus sunkią negalią turinčių asmenų socialinę globą. Todėl būtų logiška, kad visi socialinės globos instrumentai būtų vienose – merijų – rankose“, – pabrėžė patarėja.

Pasak V. Toleikienės, galima sutikti su tuo, kad sunkią negalią turinčių asmenų socialinę globą perdavus savivaldybėms šios gali susidurti su nemenkais finansiniais iššūkiais, nes visuomenė sensta, ir socialinių paslaugų poreikis vis didėja. Tačiau būtent savivaldybės esą turi daugiau galimybių rūpintis sunkios negalios kamuojamais žmonėmis. Jos gali pasiūlyti įvairesnių socialinės pagalbos formų, ne tik globą: paslaugas namuose, integralią pagalbą namuose, dienos globą užimtumo centruose.

„Siūlomoms įstatymo pataisoms bus atliekama poveikio vertinimo analizė, ji bus pristatyta Vyriausybei, o ši spręs, ar minėtas pataisas teikti Seimui, – teigė V. Toleikienė.

Tuo metu Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto (SRDK) pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė „Lietuvos žinioms“ tvirtino, kad sprendimai dėl neįgaliųjų socialinės globos reguliavimo neturėtų būti priimami skubotai, reikiamai nepasirengus ir problemų neaptarus su visais partneriais. „Sunkiai, bet vis dėlto ratifikuota Neįgaliųjų konvencija, todėl gerokai daugiau dėmesio turime skirti suaugusiems neįgaliesiems, jau nekalbant apie neįgalius vaikus. Todėl savivaldybių bandymas nepriimti naujų savarankiškų funkcijų visiškai suprantamas“, – pažymėjo Seimo SRDK pirmininkė.