Sunki tema emigrantams – artimųjų kapai
Gy­ven­to­jų emig­ra­ci­jos pėd­sa­kai jau ma­to­mi ne tik tuš­tė­jan­čiuo­se kai­muo­se, bet ir ka­pi­nė­se – dau­gė­ja ap­leis­tų ka­pų ar­ba vis dau­giau jų už­den­gia­ma taip, kad prie­žiū­ra bū­tų kuo pa­pras­tes­nė.

Į už­sie­nio ša­lis iš­vy­kę ar­ti­mie­ji ieš­ko, kas pa­va­sa­rį ga­lė­tų pa­so­din­ti žy­din­čią gė­lę ir ją pa­lais­ty­ti, o per va­sa­rą nors kar­tą iš­rau­ti pikt­žo­les, nu­va­ly­ti pa­mink­lą. Ta­čiau šiai mi­si­jai rink­da­mie­si pa­gal­bi­nin­kus emig­ran­tai pri­vers­ti ne­pra­ras­ti bud­ru­mo ir ne­pa­si­ra­ši­nė­ti jo­kių do­ku­men­tų dėl įga­lio­ji­mo pri­žiū­rė­ti ka­pa­vie­tę.

Sve­ti­miems nebepatiki

Il­giau kaip pen­ke­rius me­tus už­sie­ny­je dir­ban­ti bu­vu­si ma­ri­jam­po­lie­tė Eg­lė su šei­ma į gim­ti­nę grįž­ta tik kar­tą ar du per me­tus. Ir kiek­vie­ną kar­tą skau­da­ma šir­di­mi sku­ba į nau­ją­sias mies­to ka­pi­nes prie sa­vo ir vy­ro tė­vų ka­pų. „Sten­gia­mės par­va­žiuo­ti pa­va­sa­rį bei ru­de­nį, kad nors mi­ni­ma­liai ga­lė­tu­me pa­tvar­ky­ti ka­pus, nes dau­giau nė­ra kam to da­ry­ti. Ir ma­no, ir vy­ro se­se­rys bei bro­liai taip pat gy­ve­na ir dir­ba už­sie­ny­je, to­dėl tar­pu­sa­vy­je pa­si­ta­ria­me, kad ne­va­žiuo­tu­me vi­si vie­nu me­tu“, – pa­sa­ko­jo emig­ran­tė.

Vie­nais me­tais ka­pų tvar­ky­mą ji bu­vo pa­ti­kė­ju­si pa­žįs­ta­mai mo­te­riai ir per va­sa­rą už vie­nos ka­pa­vie­tės tvar­ky­mą tuo­met jai su­mo­kė­da­vo 100 li­tų. Ta­čiau taip bu­vo tik vie­nus me­tus. Jau ki­tą­met ka­pų pri­žiū­rė­to­ja ne tik pa­pra­šė dvi­gu­bai dau­giau pi­ni­gų, bet ir raš­tu pa­ti­kin­ti, kad jai pa­ti­ki­ma ar­ti­mų­jų ka­pų prie­žiū­ra. „Toks pra­šy­mas man pa­si­ro­dė keis­tas, tad jo at­si­sa­kiau“, – LŽ sa­kė Eg­lė (pa­var­dė re­dak­ci­jai ži­no­ma). Emig­ran­tė ne­slė­pė, kad gir­dė­jo ai­bę įvai­riau­sių is­to­ri­jų apie tai, kaip emig­ra­vę tau­tie­čiai kam nors Lie­tu­vo­je pa­ti­ki ar­ti­mų­jų ka­pų prie­žiū­rą, o šie ne tik ne­pri­žiū­ri ka­pų, bet ir su­gal­vo­ja sve­ti­mo­se ka­pa­vie­tė­se pa­lai­do­ti sa­vo ar­ti­muo­sius. Tai daž­niau­siai nu­tin­ka, jei ka­pa­vie­tės yra pa­trauk­lio­se vie­to­se.

Ne­pa­lie­ka be priežiūros

Ka­pi­nes įvai­rio­se ša­lies vie­to­vė­se ad­mi­nis­truo­jan­tys val­di­nin­kai LŽ pri­pa­ži­no, kad dau­giau­sia ap­leis­tų ka­pų yra ne­di­de­lė­se ir nuo­ša­lio­se kai­mo ka­pi­nai­tė­se. Taip at­si­tin­ka, kai jau­nes­ni kai­mo gy­ven­to­jai emig­ruo­ja, o se­nie­ji iš­mirš­ta. Daž­nai ne­be­lie­ka kam pri­žiū­rė­ti jų ka­pų. Tuo me­tu mies­te­liuo­se bei mies­tuo­se pa­dė­tis kiek ki­to­kia. „Sa­ky­čiau, kad ap­leis­tų ka­pų net ma­žė­ja, ypač se­no­sio­se mies­to ka­pi­nė­se“, – LŽ tei­gė už ka­pi­nių prie­žiū­rą at­sa­kin­ga Ma­ri­jam­po­lės sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nis­tra­ci­jos Ap­lin­kos val­dy­mo sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Li­li­ja Vai­čiu­lie­nė.

Kal­va­ri­jos se­niū­no pa­va­duo­to­ja Da­lė Ka­jo­kie­nė taip pat ti­ki­no, kad ap­leis­tos ne­bent la­bai se­nos ka­pa­vie­tės. „Bet ir jų ne­pa­lie­ka­me li­ki­mo va­liai, pa­si­rū­pi­na­me jų prie­žiū­ra, ke­le­tą kar­tų per me­tus nu­pjau­na­me už­žė­lu­sią žo­lę“, – sa­kė D. Ka­jo­kie­nė.

Kau­no sa­vi­val­dy­bės įmo­nės „Ka­pi­nių prie­žiū­ra“ di­rek­to­rius Ri­čar­das Čės­na LŽ taip pat sa­kė, kad iš­va­žiuo­da­mi iš Lie­tu­vos žmo­nės ar­ti­mų­jų ka­pų be prie­žiū­ros ne­pa­lie­ka – kam nors pa­ti­ki pa­so­din­ti gė­ly­tę ar ją pa­lais­ty­ti.

Pa­kei­čia aplinką

Ma­ri­jam­po­lės sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nis­tra­ci­jos Ap­lin­kos val­dy­mo sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė L. Vai­čiu­lie­nė tei­gė pa­ste­bin­ti, kad pa­sta­rai­siais me­tais vis dau­giau žmo­nių ryž­ta­si nai­kin­ti ar­ti­mų­jų ka­pa­vie­tė­se anks­čiau su­kur­tus gė­lių dar­že­lius – pa­pras­čiau­siai iš­klo­ja gra­ni­to plokš­tė­mis ar­ba už­pi­la de­ko­ra­ty­vi­ne skal­da, kad ka­pams rei­kė­tų kuo ma­žiau prie­žiū­ros. Ta­čiau, anot val­di­nin­kės, ir no­rin­tie­ji rink­tis tra­di­ci­nį ka­pų tvar­ky­mo bū­dą ga­li puo­se­lė­ti tra­di­ci­jas. Pa­vyz­džiui, Ma­ri­jam­po­lė­je yra ne vie­na įmo­nė, tei­kian­ti ka­pų tvar­ky­mo pa­slau­gas. Tuo ga­na no­riai už­sii­ma ir vy­res­nės mo­te­rys.

„No­rin­tie­siems ma­ty­ti su­tvar­ky­tą ka­pa­vie­tę bė­dų ne­tu­rė­tų kil­ti, te­rei­kia tam tu­rė­ti pi­ni­gų“, – LŽ sa­kė ir Kau­no Pa­ne­mu­nės ka­pi­nių ad­mi­nis­tra­to­rius Ed­mun­das Mi­ka­laus­kas. Ta­čiau jis pers­pė­jo, kad ieš­kan­tie­ji, kam pa­ti­kė­ti ka­pų prie­žiū­rą, tu­rė­tų ne­pra­ras­ti bud­ru­mo – ne­pa­si­duo­ti spau­di­mui pa­si­ra­šy­ti įga­lio­ji­mą dėl ka­po prie­žiū­ros.

Ne­bū­ti lengvatikiais

Nors ka­pų prie­žiū­rą per­leis­ti kam nors ki­tam ga­li­ma tik pa­gal gi­mi­nės li­ni­ją, spe­cia­lis­tai pers­pė­ja, kad pa­tik­lie­siems gre­sia su­lauk­ti įvai­rių ne­su­sip­ra­ti­mų. „Vi­sais to­kiais at­ve­jais rei­ka­lau­ja­me gi­mi­nys­tės ry­šius įro­dan­čių do­ku­men­tų, ir tik tuo įsi­ti­ki­nę per­ra­šo­me ka­pa­vie­tės pri­žiū­rė­to­jo do­ku­men­tą. Bet kas to pa­da­ry­ti ti­krai ne­ga­li“, – pa­brė­žė E. Mi­ka­laus­kas.

Ta­čiau Lie­tu­vo­je už­fik­suo­tas ne vie­nas at­ve­jis, kai nau­do­jan­tis pa­lan­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis jau užim­to­se ka­pa­vie­tė­se lai­do­ja­mi vi­sai sve­ti­mi žmo­nės, o kar­tais – net ir ne vie­nas, ir ne du. Vie­no Ma­žei­kių ra­jo­no gy­ven­to­jo ar­ti­mie­ji bu­vo šo­ki­ruo­ti, kai jų šei­mos ka­pa­vie­tė­je bu­vo pa­lai­do­tas vi­siš­kai sve­ti­mas žmo­gus, nes taip nu­ta­rė ka­pa­vie­tę pri­žiū­rė­ju­si mo­te­ris. Lie­tu­vos įsta­ty­mai ka­pa­vie­tės pri­žiū­rė­to­ju įre­gis­truo­tam žmo­gui su­tei­kia tei­sę tvar­ky­tis vos ne kaip sa­vo kie­me – tvar­ko­mo­je ka­pa­vie­tė­je lai­do­ti ką no­ri.

Pa­na­šus at­ve­jis nu­ti­ko ir Pa­ne­vė­žy­je. Ar­ti­mų­jų ka­pų ap­lan­ky­ti at­vy­kę žmo­nės ra­do ka­pa­vie­tė­je pa­lai­do­tą sve­ti­mą žmo­gų – ne­bu­vo li­kę net gi­mi­nai­čių pa­mink­lo. Taip prieš ke­le­tą me­tų at­si­ti­ko ir Kau­ne, o per­nai – Aly­tu­je. Gin­čas dėl ka­pa­vie­tės bu­vo nag­ri­nė­ja­mas ir Pa­ne­vė­žio apy­gar­dos ad­mi­nis­tra­ci­nia­me teis­me.