Su Trispalve atlape: asmeniški Sausio 13-osios atsiminimai
„Ma­no kar­ta lai­min­ga, nes esi stu­den­tas, o už lan­go – re­vo­liu­ci­ja, – per Vil­niu­je su­reng­tą „Lais­vų po­kal­bių va­ka­rą“ sa­kė te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­jas, žur­na­lis­tas ir ra­šy­to­jas Ry­tis Zem­kaus­kas dėl gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­piu, kai bu­vo at­kur­ta Lie­tu­vos Ne­prik­lau­so­my­bė. – Kas ga­li bū­ti ge­riau? Tai ste­buk­las. Mums pa­si­se­kė, mes jį iš­gy­ve­no­me.“

Tan­kų gaudesys

Sau­sio 13-ąją, ta­da, kai gim­to­jo kraš­to lais­vę rei­kė­jo gin­ti, R. Zem­kaus­kas su drau­gais iš Kau­no nu­vy­ko į Vil­nių ir bu­dė­jo prie par­la­men­to. Tą nak­tį jis iki šiol ge­rai pri­si­me­na. „Bu­vo­me stu­den­tai. Tuo me­tu pra­si­dė­jo bu­dė­ji­mai prie įvai­rių ob­jek­tų. Įtam­pa vi­są lai­ką ki­lo, – per vie­ną su­si­ti­ki­mą pa­sa­ko­jo R. Zem­kaus­kas. – Su­si­rin­ko­me pen­ki žmo­nės, stu­den­tai, drau­gai – dvi mer­gi­nos ir trys vai­ki­nai – ir nu­spren­dė­me, kad rei­kia va­žiuo­ti. Iš Kau­no į Vil­nių vež­da­vo au­to­bu­sai. Mes įsė­do­me ir iš­ke­lia­vo­me. Ne­ži­no­jo­me, kad tai – Ta die­na.“

At­vy­kę į sos­ti­nę stu­den­tai iš pra­džių nu­ke­lia­vo prie Lie­tu­vos ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos pa­sta­to. Ja­me žmo­nės iš vi­daus sta­tė ba­ri­ka­das. Jau­nuo­liai nu­spren­dė lik­ti lau­ke ir nu­vy­ko prie Par­la­men­to. Tuo me­tu, kai mes at­ei­di­nė­jo­me, apa­čio­je pro tu­ne­lį va­žia­vo tan­kai, – pri­si­mi­nė R. Zem­kaus­kas. – To gar­so ne­pa­mir­šiu vi­są gy­ve­ni­mą. Nak­ti­nis Vil­nius, ty­la mies­te, tik prie Par­la­men­to gir­dė­jo­si žmo­nių bal­sai. O čia – tan­kų gaus­mas.“

Da­bar šau­dys?

Žur­na­lis­tas pa­sa­ko­jo, kad aikš­tė­je prie Par­la­men­to bu­dė­ju­siems žmo­nėms gy­ve­nu­sie­ji kai­my­nys­tė­je ne­šė mais­to, ka­vos, ar­ba­tos. „Gal apie tre­čią va­lan­dą nak­ties ten stai­ga už­ge­so švie­sa. Ne­ži­nau, ko­dėl“, – pri­si­mi­nė R. Zem­kaus­kas. – „Kaž­kas šūk­te­lė­jo su­si­kib­ti už ran­kų. Iš vie­nos ma­no pu­sės bu­vo drau­gė, iš ki­tos – ne­pa­žįs­ta­mas žmo­gus. Kai pa­ėmiau jo ran­ką, pa­ju­tau, jog ji dre­ba. Gal ir ma­no ran­ka dre­bė­jo, tik aš to ne­sup­ra­tau.“ Pa­sak žur­na­lis­to, ta­da bu­vo ti­krai bai­su, kir­bė­jo klau­si­mas: ar da­bar ims šau­dy­ti?

Vė­liau nuo Vil­niaus te­le­vi­zi­jos bokš­to at­ėję žmo­nės pa­sa­ko­jo, kad ten šau­dė, yra žu­vu­sių­jų.

Dva­siš­kai jau­čia­si buvę

R. Zem­kaus­kas sa­kė, kad blo­gis bū­na tri­via­lus, tu­ri „kro­ko­di­liš­ką“ grei­tį, be­gė­diš­ku­mą ir įžū­lu­mą. „Jis slen­ka prie ta­vęs, o tau lie­ka lai­ko keis­tai jaus­tis“, – tei­gė žur­na­lis­tas. – „Bu­vu­sie­ji ka­re tai pa­sa­ko­jo – tau ne­aiš­ku, kad žu­vo ša­lia bu­vęs žmo­gus. Tai vyks­ta kiek ki­taip. Ki­taip ta­riant, mu­zi­ka ne­skam­ba ir ka­me­ra ne­pa­ro­do iš vir­šaus, iš šo­no, iš apa­čios. Tu net ne­ži­nai, kas įvy­ko, ką da­ry­ti. Tai toks jaus­mas ta­da ir bu­vo apė­męs.“

R. Zem­kaus­ko ne­ste­bi­na, kad yra vaiz­do įra­šų, do­ku­men­ti­nių kad­rų ar fil­mų apie 1991 me­tų sau­sio įvy­kius pri­si­žiū­rė­ju­sių žmo­nių, ku­riems at­ro­do, kad pa­tys bu­vo ten, kur rei­kė­jo gin­ti Ne­prik­lau­so­my­bę. „Ir ge­rai, jei jie be­veik ti­ki, kad ten bu­vo. Ne­rei­kia smerk­ti to­kių žmo­nių, – ma­no te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­jas. – Jie dva­siš­kai jau­čia­si ten bu­vę.“

R. Zem­kaus­kas sa­vo pri­si­mi­ni­mus apie Sau­sio 13-ąją va­di­no bend­rais vi­siems. „Tad jei kas nors jau­čia­si lyg ten bu­vęs, lai­kau, kad ir bu­vo, – sa­kė jis. – Tai yra tam ti­kra em­pa­ti­ja – jaus­ti, iš kur mes vi­si at­ėjo­me. O mes at­ėjo­me iš ten.“

Nuo Ko­nars­kio gat­vės iki ligoninių

Pri­si­mi­ni­mais apie 1991-ųjų Sau­sio įvy­kius so­cia­li­niuo­se tink­luo­se da­li­na­si ir ki­ti ži­no­mi Lie­tu­vos žmo­nės.

„1991 me­tai sau­sis. Man try­li­ka ir dar ne vis­kas man aiš­ku. Bet aš pri­si­se­gęs plast­ma­si­nį ženk­liu­ką su tri­mis to­kio­mis dar ne­įp­ras­to­mis vė­lia­vos spal­vo­mis. Mo­kyk­lo­je nie­kas ne­lie­pė jų seg­tis, bet be­veik vi­sų at­la­puo­se Tris­pal­vė ar­ba Ge­di­mi­no stul­pai“, – ra­šo žur­na­lis­tas, lai­dų ve­dė­jas ir ra­šy­to­jas And­rius Tapinas.

„Vė­ly­vas sau­sio 12 va­ka­ras. Tė­čio nė­ra na­mie. Jis dar­be – Lie­tu­vos ra­di­ju­je ir te­le­vi­zi­jo­je. Vi­si te­le­vi­zo­riai įjung­ti. Kal­ba Vy­tau­tas Lands­ber­gis – „A­tei­na lais­vės ry­tas. Blo­gis tu­rės pa­si­trauk­ti“.

Ir ta­da per te­le­vi­zo­rių pra­by­la Tė­tis: „Jei­gu Par­la­men­tas yra Lie­tu­vos šir­dis, Ra­di­jas ir Te­le­vi­zi­ja yra ne­rvas, jun­gian­tis Vil­nių su vi­sa Lie­tu­va. Mes gin­si­me sa­vo Ra­di­ją ir Te­le­vi­zi­ją. Te­gu vi­sas pa­sau­lis ma­to, ko ver­tas Va­ka­rų taip my­li­mas Gor­ba­čio­vas. Bet mū­sų nu­ga­lė­ti ne­įma­no­ma. Kas įkvė­pė lais­vės oro, tas sa­va va­lia ne­beg­rįš į ko­mu­niz­mo ka­lė­ji­mą. Mes nu­ga­lė­sim. Su­dieu ir tu­rė­kim vil­ties“.

Trans­lia­ci­ja nu­trūks­ta. Ma­ma sle­pia nuo ma­nęs aša­ras. Mo­bi­lių­jų nė­ra, lie­ka tik lauk­ti. Bet po pus­va­lan­džio grįž­ta Tė­tis – ei­na su­nkiai, bet iš­kel­ta gal­va. Jis trau­kė­si iš te­le­vi­zi­jos vie­nas iš pa­sku­ti­nių­jų ir bu­vo su­muš­tas de­san­ti­nin­kų au­to­ma­tų buo­žė­mis.

Jis iš­ge­ria vais­tų nuo skaus­mo, per­si­ren­gia ir grįž­ta prie te­le­vi­zi­jos. Ma­ma jo ne­stab­do, o aš pa­ža­du sau, kad užau­gęs ir­gi ko­vo­siu dėl lais­vės taip, kaip Tė­tis. Tą nak­tį mū­sų se­nas sa­lo­ti­nis ži­gu­liu­kas dar ke­lis kar­tus su­va­ži­nės nuo Ko­nars­kio gat­vės iki li­go­ni­nių.

Šian­dien, po dvi­de­šimt še­še­rių me­tų, dar kar­tą per­žiū­riu ši­tą TV įra­šą ir la­bai di­džiuo­juo­si sa­vo Tė­čiu.“

Jau­tė­si rei­ka­lin­gu Tėvynei

„Nie­ka­da pla­čiai ne­si­da­li­nau pri­si­mi­ni­mais apie Sau­sio 13-ąją. Šian­dien tai pa­da­ry­siu. Žiū­riu į sa­vo pir­ma­kur­sį sū­nų, ku­ris lai­ko pir­mą­sias sa­vo gy­ve­ni­me įskai­tas uni­ver­si­te­te ir ne­ju­čiom pri­si­mi­niau, kad ly­giai prie 26 me­tus ir aš bu­vau pir­ma­kur­sis, ku­ris lai­kė pir­mą­sias sa­vo įskai­tas ir eg­za­mi­nus“, – pri­si­me­na vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tas Ros­val­das Gorbačiovas.

„Bū­tent sau­sio 12 die­ną, iš­lai­kęs įskai­tą, ke­ti­nau va­žiuo­ti į gim­tą­jį Aly­tų, ta­čiau prieš tai nu­spren­džiau nu­ei­ti prie Sei­mo (tuo­me­ti­nė Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba). Per­mai­no­mis tuo­met gy­ve­nom vi­si, tad tai, kas vyks­ta prie Sei­mo, ži­no­jo vi­si. Pla­na­vau čia pa­bū­ti tik ke­lias va­lan­das, bet li­ki­mas lė­mė, kad ta­pau vi­sų tų bai­sių is­to­ri­nių įvy­kių liu­di­nin­ku. Tu­rė­jau ga­li­my­bę pa­si­gir­dus šau­dy­mams, nu­va­žiuo­ti ir prie bokš­to. Ne­pre­ten­duo­ju į ori­gi­na­liau­sio pa­sa­ko­to­jo ti­tu­lą, nes daug jau yra pa­pa­sa­ko­ta, ir tai pa­da­ry­ta žy­miai ge­riau, nei aš su­ge­bė­čiau. Ta­čiau pri­si­me­nu ke­lis da­ly­kus, ku­rie man įstri­go vi­sam gy­ve­ni­mui.

Vie­ny­bės ir al­truiz­mo at­mos­fe­ra, ku­ri tvy­ro­jo prie Sei­mo – pir­mą ir pa­sku­ti­nį kar­tą ma­to­mi ne­pa­žįs­ta­mi žmo­nės, pils­tan­tys karš­tą ar­ba­tą, da­li­nan­tys iš na­mų at­neš­tus su­muš­ti­nius. Iki šiol pri­si­me­nu prieš­ais Sei­mą esan­čio na­mo pir­mą aukš­tą, ku­rio šei­mi­nin­kai ant lau­ko pa­lan­gės pa­dė­jo te­le­fo­ną tam, kad vi­si ga­lė­tų pa­skam­bin­ti.

Pri­si­me­nu vy­rą, ku­rį su­ti­kau prie vie­nos iš lau­ža­vie­čių. Gai­la, ne­pri­si­me­nu jo var­do, bet su jo „ ži­gu­liu­ku“ va­žia­vom prie TV bokš­to, vė­liau jis ma­ne nu­ve­žė į sa­vo na­mus. Ki­tą ry­tą kar­tu grį­žom prie Sei­mo ir dau­giau jo ne­su­ti­kau.

Pa­me­nu siau­bą, ma­tant žu­vu­siuo­sius prie bokš­to ir įnir­šį žmo­nių aky­se. Ma­nęs klaus­da­vo ar ne­bi­jo­jai mir­ti tuo me­tu? Ne­su toks kie­tas, kad sa­ky­čiau „ne“, ta­čiau tą aki­mir­ką, sto­vint prieš tan­ką, ne­bu­vo bai­su. Gal­būt, ku­rį lai­ką net at­ro­dė, kad mir­tis bū­tų pra­smin­ga au­ka var­dan Tė­vy­nės. Džiau­giuo­si, kad li­kau gy­vas.

Ryš­kiai pri­si­me­nu Sau­sio 13-osios die­ną, kai dar di­des­nė mi­nia su­si­rin­ko prie Sei­mo. Sto­vė­jom vi­si su­si­ki­bę už ran­kų ir skan­da­vom du žo­džius: „LIE-TU-VA“ ir „LANDS-BER-GIS“. Tuo me­tu pa­gal­vo­jau – „žmo­nės, ži­no­tu­mėt ko­kia ma­no pa­var­dė“.

Tuo­met ne­ži­no­jom kuo vis­kas baig­sis, ta­čiau ti­kė­jom, kad vis­kas bus ge­rai, la­bai no­rė­jom gy­ven­ti ki­taip. Jau­tė­mės rei­ka­lin­gi tė­vy­nei ir ga­lin­tys pa­keis­ti si­tua­ci­ją.

Šian­dien aš taip pat ti­kiu, kad vis­kas bus ge­rai. Žiū­riu į sa­vo vai­kus ir, ma­tau, kad mes jau ki­to­kie. To ta­da ir no­rė­jom.“

Ga­li­my­bė jaus­tis suaugusiuoju

„Pa­me­nu tą žie­mą – ir vai­kiš­ką įsi­ti­ki­ni­mą, kad vis­kas bus ge­rai. Dar ba­ri­ka­das iš vi­sų Ne­prik­lau­so­my­bės aikš­tės pu­sių. Gelž­be­to­ni­nius blo­kus Ge­di­mi­no pros­pek­te, ša­lia ku­rių bu­vo pa­lik­tas siau­ras ply­še­lis pra­sisp­raus­ti. Rau­do­nas vė­lia­vė­les lau­ke nuo Ge­le­ži­nio Vil­ko til­to pu­sės – vi­są­laik spė­lio­da­vom, ar ten ti­krai mi­nos? Gau­sy­bę, gau­sy­bę, gau­sy­bę šū­kių ir trans­pa­ran­tų ant spyg­liuo­tų vie­lų ir smė­lio mai­šų, su­pu­sių tuo­me­ti­nę Aukš­čiau­sią­ją Ta­ry­bą. Kaž­kur ten bu­vau pa­li­kęs ir sa­vo pa­si­ga­min­tą pla­ka­tą, nes juk kai tau dvy­li­ka, tu ne­ga­li ei­ti į mi­tin­gą tuš­čio­mis ran­ko­mis, ar ne?“ – ra­šo vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tas And­rius Baranauskas.

„Sau­sio 13-oji jau bu­vo pra­ėju­si, įtam­pa kiek nu­slū­go ir at­si­ra­do ne­drą­si nuo­jau­ta, kad at­si­lai­kėm, kad lai­mė­jom. Gal to­dėl nie­kas mū­sų iš ten ne­vai­kė: ke­lie­se nu­sig­rūs­da­vom po pa­mo­kų į bib­lio­te­ką (ša­lia bu­vo Maž­vy­do bib­lio­te­kos vai­kų sky­rius, jis iš­duo­da­vo kny­gas į na­mus – bet ne dau­giau pen­kių, ir tai bu­vo per­fect excuse bent kar­tą per sa­vai­tę at­si­dur­ti aikš­tė­je), pa­siim­da­vom nau­jas kny­gas vie­toj se­nų ir ne­rda­vom į mi­nią,

Ap­link – dau­gy­bė žmo­nių, pa­la­pi­nės, lau­žai. Ir karš­ta, sal­di ar­ba­ta iš di­de­lių me­ta­li­nių puo­dų, ku­ria vai­šin­da­vo vi­sus. Ger­da­vom ją įsi­tai­sę prie lau­žo, pri­ki­šę su­sti­ru­sias ko­jas prie ug­nies tiek ar­ti, kad be­veik ly­dė­si pa­dai ir sten­gė­mės sė­dė­ti ty­liai, kad ne­su­lauk­tu­me klau­si­mų – o ką, snarg­liai, čia vei­kiat? Aiš­ku, su­lauk­da­vom, ir spū­din­da­vom pa­tam­sy na­mo. Iki ki­to kar­to, kai vėl pa­si­ju­sim su­au­gę ir pri­si­lie­sim prie is­to­ri­jos.

Bu­vo šil­ta žie­ma. Ir ga­liau­siai vis­kas bu­vo ge­rai. Ne tik ta­da – kai pa­si­žiū­riu pra­ėju­sius 26 me­tus, tai ga­liau­siai vis­kas bu­vo ge­rai.

Ir bus to­liau.“