Su senjorais bendraus telefonu
Nuo bir­že­lio Lie­tu­vo­je star­tuos vi­suo­me­ni­nin­kų su­kur­ta „Si­dab­ri­nė li­ni­ja“ – so­cia­li­nė pa­slau­ga te­le­fo­nu gar­baus am­žiaus žmo­nėms. Su jais kal­bė­sis spe­cia­liai par­eng­ti sa­va­no­riai.

Idė­jos ini­cia­to­riai tei­gia, kad tai ne­bus psi­cho­lo­gi­nė pa­gal­ba, o tik pa­pras­čiau­si drau­giš­ki po­kal­biai. Pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vai kol kas nė­ra vie­nos nuo­mo­nės, ar to­kio ne­aki­vaiz­daus bend­ra­vi­mo rei­kia ir ar tuo ne­pa­si­nau­dos nu­si­kals­ta­mo pa­sau­lio vei­kė­jai.

Pir­mie­ji jau pasirengę

Kaip „Lie­tu­vos ži­nioms“ tei­gė pro­jek­to „Si­dab­ri­nė li­ni­ja“ va­do­vė Kris­ti­na Čiu­že­lie­nė, jau pra­ėju­siais me­tais su­gal­vo­ta kur­ti į vy­res­nio am­žiaus žmo­nes orien­tuo­tą ne­mo­ka­mą so­cia­li­nę pa­slau­gą, ta­čiau pri­rei­kė lai­ko idė­jai su­bran­din­ti ir pa­si­reng­ti ją rea­li­zuo­ti. To­dėl ti­ki­ma­si, kad so­cia­li­nė pa­slau­ga vie­šai bus pra­dė­ta teik­ti nuo bir­že­lio pra­džios.

„Lie­tu­vo­je to­kių so­cia­li­nių pa­slau­gų iki šiol nie­kas ne­tei­kė, ta­čiau ki­to­se Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bė­se tai da­ro­ma jau se­niai“, – tei­gė K. Čiu­že­lie­nė. Pa­na­ši tar­ny­ba ne vie­nus me­tus vei­kia, pa­vyz­džiui, Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je. Tad ma­no­ma, kad ji rei­ka­lin­ga ir Lie­tu­vo­je, juo­lab kad mū­sų ša­ly­je 65-erių ir vy­res­nių žmo­nių da­lis vi­suo­me­nė­je ar­tė­ja prie 30 pro­cen­tų. Penk­ta­da­lį vi­sų na­mų ūkių su­da­ro vien pa­gy­ve­nę žmo­nės, iš jų ko­ne pu­sė gy­ve­na vie­ni na­mų ūkiuo­se.

K. Čiu­že­lie­nės tei­gi­mu, jau par­eng­ta pir­mo­ji 25–63 me­tų sa­va­no­rių gru­pė, be­je, su­rink­ta vos per dvi sa­vai­tes. Sa­va­no­riams jau bu­vo su­reng­ti 4 va­lan­dų truk­mės mo­ky­mai, kaip bend­rau­ti su se­nu žmo­gu­mi, su­pa­žin­din­ta su se­nų žmo­nių psi­cho­lo­gi­niais as­pek­tais. „Tai ne­bus psi­cho­lo­gi­nė pa­gal­ba, o tik bend­ra­vi­mo pa­slau­ga, – pa­brė­žė pro­jek­to va­do­vė. – Ta­čiau jei sa­va­no­ris iden­ti­fi­kuos, kad rei­ka­lin­ga ki­to­kia pa­gal­ba, jis pa­siū­lys žmo­gui, kur kreip­tis.“

Pa­sak jos, vie­ni gar­baus am­žiaus žmo­nės no­ri bend­rau­ti su sa­vo bend­raam­žiais, o ki­ti – su jau­nais. To­dėl su­nkiau­sias už­da­vi­nys – par­ink­ti tin­ka­mą po­kal­bi­nin­ką bend­rau­ti. „Si­dab­ri­nės li­ni­jos“ sa­va­no­riai su se­no­liais bend­raus te­le­fo­nu, tad jiems te­rei­kia tu­rė­ti in­ter­ne­to prie­igą, nes bend­ra­vi­mas vyks per vir­tua­lią te­le­fo­no sto­te­lę.

Ne­si­jaus­tų vieniša

Iš­gir­du­si apie tai, kad sos­ti­nė­je bu­ria­mi sa­va­no­riai, ku­rie te­le­fo­nu kal­bins pa­gy­ve­nu­sius vie­ni­šus žmo­nes ir taip skaid­rins jų nuo­bo­džią kas­die­ny­bę, Ma­ri­jam­po­lės sa­vi­val­dy­bė­je gy­ve­nan­ti Leo­ka­di­ja, jau į aš­tun­tą de­šim­tį įko­pu­si vie­ni­ša mo­te­ris, „Lie­tu­vos ži­nioms tei­gė, jog ji mie­lai kal­bė­tų­si su sa­va­no­riais, o ir ji pa­ti ga­lė­tų kam nors pa­skam­bin­ti, su kuo nors kal­bė­tis. Mat šiuo me­tu mo­te­ris die­nas lei­džia vie­na sa­vo na­muo­se, kaip ji pa­ti sa­ko, ko­jos ne­be­ne­ša. Tik jau­nes­nė ne­to­li gy­ve­nan­ti kai­my­nė, ap­rū­pi­nan­ti mo­te­rį mais­to pro­duk­tais, pas ją ret­kar­čiais už­bė­ga. Bet kal­bė­tis su kai­my­ne ne­la­bai ten­ka, nes ši dir­ba ir dar au­gi­na du vai­kus, tad nuo­lat sku­ba.

„Bū­na die­nų, kad pra­de­du kal­bė­tis su te­le­vi­zo­riu­mi ar­ba pa­ti su sa­vi­mi. Ži­no­ma, yra ge­rų žmo­nių, ku­rie ap­link na­mą nu­pjau­na žo­lę, o šiaip vis­ką na­mie pa­ti su­sit­var­kau, pa­gal­bi­nin­kų man ne­rei­kia“, – kal­bė­jo Leo­ka­di­ja ir pri­si­pa­ži­no, kad ret­kar­čiais, daž­niau­siai kar­tą per sa­vai­tę, pa­skam­bi­na ku­ri nors iš už­sie­ny­je gy­ve­nan­čių du­krų. Ta­čiau ir su jo­mis po­kal­biai bū­na ne­il­gi. Kom­piu­te­riu mo­te­ris ne­mo­ka nau­do­tis, tad vie­nin­te­lė bend­ra­vi­mo prie­mo­nė – te­le­fo­nas.

„Tu­rė­jau drau­gę, su ku­ria te­le­fo­nu vis pa­ple­pė­da­vom, bet štai jau ke­li mė­ne­siai, kai jos nė­ra. Jei bent kar­tą per die­ną su kuo nors ga­lė­čiau pa­si­kal­bė­ti, gy­ve­ni­mas bū­tų švie­ses­nis“, – guo­dė­si mo­te­ris. Be­je, pa­brė­žė, kad ir ji pa­ti ga­lė­tų kam nors skam­bin­ti, tik ne­su­gal­vo­jan­ti kam.

Ne­vie­no­da nuo­mo­nė

Lie­tu­vo­je gau­su pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių drau­gi­jų, aso­cia­ci­jų, bū­re­lių. Ta­čiau jų at­sto­vai ne­bu­vo vie­no­dos nuo­mo­nės, kad rei­ka­lin­gos to­kios so­cia­li­nės pa­slau­gos, ku­rias ruo­šia­si teik­ti M. Čiu­že­lio lab­da­ros ir par­amos fon­das. Kaip pri­pa­ži­no aso­cia­ci­jos „Kau­no sen­jo­rai“ pir­mi­nin­kė Al­do­na Kaz­laus­kie­nė, vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų veik­lo­je dau­giau­sia da­ly­vau­ja tie gar­baus žmo­nės, ku­rie dar yra ak­ty­vūs, pa­jė­gia pa­ei­ti, ne­už­si­da­ro na­mie. Ta­čiau yra ir vy­res­nių žmo­nių, ku­rie dėl svei­ka­tos būk­lės jau ne­ga­li bū­ti vi­suo­me­niš­kai ak­ty­vūs, gy­ve­na vie­ni ir daž­nai yra vie­ni­ši. „Ma­nau, tad to­kia te­le­fo­ni­nės par­amos gru­pė yra rei­ka­lin­ga. Kar­tais po­kal­bis te­le­fo­nu vie­ni­šam žmo­gui ga­li pa­dė­ti be­veik taip pat, kaip ir vais­tai“, – tei­gė A. Kaz­laus­kie­nė. Pa­sak jos, po­kal­biai gal­būt ne tik pra­blaš­ky­tų se­ny­vų žmo­nių vie­nat­vę, bet kar­tais net ir pa­gel­bė­tų – pen­si­nin­kas ga­lė­tų pa­si­tar­ti su jau­nes­niu žmo­gu­mi, kaip spręs­ti vi­so­kias prob­le­mas. Aso­cia­ci­jos „Kau­no sen­jo­rai“ pir­mi­nin­kė pri­mi­nė, kad ir anks­čiau bu­vo ban­dy­mų teik­ti pa­na­šias so­cia­li­nes pa­slau­gas, bet pla­čiau ši veik­la ne­pask­li­do.

Tie­sa, A. Kaz­laus­kie­nė pa­žy­mė­jo, jog plė­to­jant to­kią so­cia­li­nę pa­slau­gą ga­li bū­ti su­si­du­ria­ma su vie­na prob­le­ma: te­le­fo­ni­niai su­kčiai taip yra įbau­gi­nę gar­baus am­žiaus žmo­nes, kad dau­ge­lis jų ven­gia at­si­liep­ti į ne­pa­žįs­ta­mų­jų skam­bu­čius. To­dėl rei­kė­tų, kad sa­va­no­rio skam­bu­čio lau­kian­tis žmo­gus ne­bi­jo­tų at­si­liep­ti. „Tai ga­li su­kel­ti ne­sklan­du­mų rea­li­zuo­jant to­kį po­zi­ty­vų su­ma­ny­mą“, – ti­ki­no ji.

Tuo me­tu Lie­tu­vos pen­si­nin­kų są­jun­gos „Bo­čiai“ Vil­niaus mies­to bend­ri­jų pir­mi­nin­kas Po­vi­las But­kus ne­slė­pė abe­jo­nių dėl to­kios pa­slau­gos rei­ka­lin­gu­mo bent jau mies­te gy­ve­nan­tiems vy­res­niems žmo­nėms. „Gal­būt kai­mo žmo­nėms to ir rei­kė­tų, nes ten yra men­kes­nės są­ly­gos bend­rau­ti“, – sa­kė P. But­kus.

Eu­ro­pos svei­ka­tos, se­nė­ji­mo ir iš­ėji­mo į pen­si­ją ty­ri­mo koor­di­na­to­rius Lie­tu­vo­je, Vil­niaus uni­ver­si­te­to doc. dr. An­ta­nas Kai­rys LŽ pri­pa­ži­no, jog izo­lia­ci­ja, vie­ni­šu­mas yra la­bai su­nkus iš­gy­ve­ni­mas bet ko­kio am­žiaus žmo­nėms, o vy­res­nių žmo­nių pa­dė­tis dar su­dė­tin­ges­nė. „Jų bend­ra­vi­mo ra­tas daž­nai bū­na ge­ro­kai su­siau­rė­jęs. Ne­be­lie­ka dar­bi­nių kon­tak­tų, svei­ka­tos prob­le­mos kar­tais ap­ri­bo­ja ju­dė­ji­mą. Tad tin­ka­mai or­ga­ni­zuo­ta to­kia pa­slau­ga ti­krai bū­tų rei­ka­lin­ga“, – pa­brė­žė moks­li­nin­kas.