Su meile – į Estiją
Es­ti­jos lie­tu­viai ga­lė­tų tap­ti svar­biu įta­kos sver­tu už­ti­kri­nant Es­ti­jos par­amą Lie­tu­vai, jei tik mū­sų val­džia tu­rė­tų pla­tes­nių in­te­re­sų ir idė­jų.

Taip nusprendžiame su Estijos lietuvių bendruomenės pirmininku Vaidu Matulaičiu. Su juo ir bendruomenės valdybos nare Rita Kuzminiene sėdime pompastiškai dekoruotoje, bet savitai jaukioje Talino šokoladinėje, kuri skelbiasi veikianti nuo 1937 metų. Ambicingą požiūrį į kavinės istoriją pagrindžia joje skambanti retro muzika ir minimalus apšvietimas. Už lango siaučia lietus, ant staliukų spragsi žvakės. Sunku įsivaizduoti geresnę aplinką pokalbiui, kuris prasideda nuo meilės ir baigiasi ja.

Estijos lietuviai priversti pripažinti, kad Lietuva estams tampa vis mažiau įdomi.

„Estai negali atsispirti lietuvių moterų charizmai ir grožiui“, – šypsodamasis tvirtina V. Matulaitis, paklaustas, kas lietuvius dažniausiai atveda į Estiją. Dauguma atvažiuojančiųjų – „meilės tremtiniai“, ypač moterys. Nemažai jų atvyko dar sovietmečiu. Kita ankstyvosios kartos emigrantų dalis – Estijoje studijas baigę ir čia likę studentai. Sovietmečiu vietos universitetuose jaunimas galėjo mokytis to, ko Lietuvoje nebuvo dėstoma: juvelyrikos, odos apdirbimo, sporto medicinos. Yra Estijoje ir tikrųjų politinių tremtinių lietuvių, kuriems sovietų valdžia neleido grįžti į tėvynę.

Naujos kartos išeiviai – kitokie. Dauguma sukasi versle, darbuojasi ES institucijose, gynybos struktūrose. Estijos universitetai taip pat vis dar traukia lietuvius, todėl bendruomenėje nemažai studentų.

„Važiuodami į Estiją žmonės negalvoja, kad jie emigruoja. Juk emigraciją dažniausiai suprantame kaip ekonominę. Estijoje to tikrai nėra“, – sako R. Kuzminienė.

Lietuvos nepamiršta, tik mato ją skirtingai

Dauguma Estijos lietuvių išlaiko glaudų emocinį ryšį su tėvyne, tačiau skirtingų kartų žmonės nevienodai supranta Lietuvą. Vyresniems emigrantams lietuvybė svarbi, bet abstrakti sąvoka. „Jie menkiau domisi tuo, kas konkrečiai vyksta Lietuvoje“, – neslepia V. Matulaitis. Tokiam požiūriui pritaria ir R. Kuzminienė. „Šie žmonės tarsi likę tame laike, kai išvažiavo iš Lietuvos. Puoselėja vertybes, kuriomis vadovavosi kadaise gyvendami tėvynėje. Šiuolaikinė Lietuva jiems ne itin svarbi. Vyresni emigrantai labiau domisi Estijos aktualijomis“, – pasakoja bendruomenės valdybos narė.

Naujos kartos išeivių ryšys su Lietuva jau kitoks. „Dauguma čia gyvenančių jaunesnių profesionalų jaučia Lietuvos pulsą“, – tikina V. Matulaitis. Tačiau tai, anot jo, daugiau priklauso nuo konkrečių žmonių savybių. „Nepamirškime, kad Estija – ne Kanada, ne užjūrio šalis. Daug kas turi verslo ryšių ar kitokių santykių su tėvyne, dažnai važinėja į Vilnių“, – priduria Estijos lietuvių bendruomenės pirmininkas.

V. Matulaitis – vienas naujosios kartos profesionalų. Jis yra tarptautinės rinkodaros specialistas, įgyvendinęs didelius prekės ženklų transformacijos projektus ir Lietuvoje. Versle sukasi ir V. Matulaičio žmona.

R. Kuzminienės istorija šiek tiek kitokia. Ji – gydytoja endokrinologė, pastaruoju metu pasukusi į farmaciją. Į Taliną moteris persikėlė netrukus, kai 1990 metais buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Jos apsisprendimą lėmė tai, kad Vilniuje tuomet sunkiai sekėsi rasti darbą. Be to, iš Estijos kilęs R. Kuzminienės vyras, tad ji bent iš dalies priskiria save prie „meilės tremtinių“.

Paklausta, ko Estijos lietuviai tikisi iš savo tėvynės, R. Kuzminienė atsako šiltai ir paprastai: „Man atrodo, kokių nors ekonominių, praktinių dalykų niekas nesitiki. Svarbiausia – neprarasti dvasinio ryšio. Manau, žmonėms tai rūpi.“

Tęsdamas pokalbį V. Matulaitis pateikė iliustratyvų pavyzdį iš Pasaulio lietuvių bendruomenės susitikimų. „Praėjusiais metais vyko lietuvių bendruomenių pirmininkų suvažiavimas. Kiekvienas turėjo trumpai prisistatyti. Tai darydami žmonės dalijosi problemomis, ir jos buvo tikros: kalbiniai iššūkiai, metodinės medžiagos trūkumas, itin retai atvykstantys Lietuvos atstovai. Aš buvau priverstas pripažinti, kad mums problemų nekyla. Tikrai neturime kuo skųstis ir nesiskundžiame. Ir fizinis, ir emocinis ryšys gana artimas“, – pabrėžia V. Matulaitis.

Estija palanki Lietuvai, bet tolsta

Pašnekovai pabrėžia, kad kovojant dėl šalių nepriklausomybės užsimezgęs Lietuvos ir Estijos (bei Latvijos) ryšys potencialiai tebėra gyvas. Jį stiprina ir švenčių progomis atgaivinami prisiminimai, ir istorinių datų minėjimai. „Vienas paprastas dalykas padarė kur kas daugiau, negu 10 metų deklaruojama Baltijos šalių vienybė. Kai Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su žinomais dainininkais atliko labai prasmingą Atgimimo laikų estišką dainą, pagal reikšmę panašią į mūsų „Lietuva brangi“, Estijoje ji tapo visuotiniu hitu – toks prezidentės žingsnis sulaukė šimtų tūkstančių paspaudimų „patinka“ per vieną dieną“, – vienas per kitą pasakoja pašnekovai.

Panašios sėkmės sulaukė ir Estijos lietuvių bendruomenės organizuotas Lietuvos valstybingumo šimtmečio minėjimas šių metų Vasario 16-ąją. V. Matulaitis prisimena žurnalistų atsiliepimus, jog tomis dienomis Taline Lietuvos buvo daugiau negu Vilniuje. „Išsikėlėme tikslą maksimaliai pristatyti Lietuvą, kad Estija sužinotų, kokia tai diena – Vasario 16-oji. Mums pavyko, įtraukėme ir Estijos visuomenę, ir valstybės institucijas. Estijos premjeras ir kiti politikai giedojo Lietuvos himną, visą dieną važinėjo troleibusai, papuošti lietuviškomis trispalvėmis“, – džiaugiasi Estijos lietuvių bendruomenės pirmininkas. „Tai buvo nerealu. Talino televizijos bokštas ir gatvių stulpai buvo apšviesti Lietuvos trispalvės šviesomis. Visame Talino centre – vien trispalvės“, – papildo jį R. Kuzminienė.

Tačiau kartu Estijos lietuviai pripažįsta, kad Lietuva estams tampa vis mažiau įdomi. Štai Lietuvos žiniasklaidoje dažnai pasidžiaugiama Estijos sėkme, kartais tiesiogiai lygiuojamasi į šią valstybę, o Estijoje net Afrikos šalys gali sulaukti daugiau dėmesio nei Lietuva. Tuo V. Matulaitį įtikino bendruomenės iniciatyva atliktas tyrimas. „Vieną mėnesį skaičiavome, kiek kartų Lietuvos portaluose teigiamai buvo atsiliepta apie Estiją ir kaip dažnai Estijos portalai teigiamame kontekste minėjo Lietuvą. Rezultatas – 20:1, t. y. Estija Lietuvoje 20 kartų dažniau paminėta nei Lietuva Estijoje“, – konstatuoja bendruomenės pirmininkas.

V. Matulaičio žodžiais, Estijos žiniasklaidoje apskritai sunku rasti informacijos apie tautines mažumas, jų gyvenimu skaitytojai nesidomi. „Estijos žurnalistams ir visuomenei Lietuva akivaizdžiai nėra prioritetas. Jie dar šiek tiek domisi kaimynų gyvenimu, tuo, kas vyksta Latvijoje ar Suomijoje. O Lietuva estams – jau tarsi užribio valstybė“, – apgailestauja jis.

Estų spaudoje esą pasitaiko ir visiškai gluminančių pavyzdžių. Vienas jų V. Matulaičiui įstrigęs iki šiol. „Šiais, Lietuvos šimtmečio, metais mes sulaukėme daugiau dėmesio. Bet prisimenu, kaip prieš keletą metų Kovo 11-osios proga naujienų portaluose ieškojau žinučių iš Lietuvos. Vakarop jų pradėjo atsirasti – trumpų, mažareikšmėse rubrikose. O tai, kad vėl nuvertėjo Zimbabvės doleris, buvo įvertinta kaip reikšminga tos dienos naujiena“, – stebisi jis.

Ko nedaro Lietuva?

Taip prieiname prie esminio klausimo: Lietuvos valstybės ir jos valdžios gebėjimo suvokti estų kultūrą ir užsitikrinti Estijos paramą savo interesams. Pašnekovų nuomone, Lietuva per daug kliaujasi Baltijos tautų draugystės mitu. „Baltijos šalių draugystei mes, lietuviai, teikiame labai daug reikšmės. Gal dar šiek tiek panašiau elgiasi latviai. Estijoje taip nemanoma“, – sako V. Matulaitis. R. Kuzminienė pritaria – estai yra racionalesni, jiems svarbus turinys.

Abu lietuvių bendruomenės atstovai sutinka, kad Lietuvos diplomatija Estijoje būtų sėkmingesnė, jei turėtume daugiau konkrečių bendrų tikslų ir projektų. „Čia verslo žmonės dažnai vienas kitam sako: jei nežinai ką kalbėti, patylėk. Jei gali patylėti – tylėk. Pasakysi tuomet, kai tikrai turėsi ką pasakyti. Kiekvienas esto žodis turi prasmę ir vertę, jais nesišvaistoma. Tas pat pasakytina ir apie valstybę. Jei santykiai su Lietuva stokoja turinio, vadinasi, jie nereikšmingi“, – aiškina V. Matulaitis.

Lietuvos institucijų aktyvumo Estijos lietuvių bendruomenė pasigenda ir kasdienėje veikloje. Pašnekovai dalijasi įspūdžiais apie šių metų renginių organizavimą, vis prisimena paviršutiniškas, tariamai juos palaikančias Lietuvos valdininkų frazes ir… užvertas duris prireikus spręsti konkrečius reikalus.

Šiek tiek daugiau džiaugsmo esą teikia Užsienio reikalų ministerijos veikla, ypač daug padeda Užsienio lietuvių departamentas. Teigiamai vertinamas ir bendradarbiavimas su Lietuvos ambasada Taline – su ja nuolat koordinuojama organizacinė Estijos lietuvių bendruomenės veikla.

Be fantazijos

Mintyse nenustoja suktis legendinė Ostapo Benderio frazė: „Kam jums pinigai, jei neturite fantazijos?“ Juk panašiai galima klausti ir Lietuvos Vyriausybės: kam jums draugai, jei neturite fantazijos? Šalyje, kuri kadaise Lietuvai buvo artimiausia, veikia viena efektyviausių pasaulyje lietuvių bendruomenių, o mes nežinome, kaip pasinaudoti jos įtaka.

Viskas būtų kitaip, jei turėtume tikslų pasaulyje, jei siektume įgyti daugiau įtakos Europoje, sau palankesnės aplinkos Vakaruose. Tokiais užmojais galėtume patraukti ir estus. Kūrybiškas lietuvis ir darbštus estas puikiai papildytų vienas kitą – tai nuolat girdėjau būdamas Taline.

Išeinu iš šokoladinės į kiaurai merkiantį lietų ir staiga suvokiu aplinkos ironiją. Estija – kaip ta kavinė: savaip jauki, išties ambicinga, tik jos pompastiškas įvaizdis išduoda tam tikrą dirbtinumą. O Lietuva – tarsi lietus: natūrali, niekuo nedangstanti tikrosios tapatybės. Tik kas iš to, kai šitaip sušlampi?