Sovietmetis – lyg atviras nervas
Di­dė­jan­tis na­cio­na­li­nio ne­sau­gu­mo jaus­mas iki šiol ver­čia var­ty­ti so­viet­me­čio is­to­ri­jos la­pus. Lius­tra­ci­ja, so­vie­ti­nių sim­bo­lių drau­di­mas ir rei­ka­la­vi­mas, kad Ru­si­ja su­mo­kė­tų kom­pen­sa­ci­ją už oku­pa­ci­jos me­tu pa­da­ry­tą ža­lą, – to­kia­me at­min­ties po­li­ti­kos tri­kam­py­je jau ket­vir­tį am­žiaus su­ka­si Lie­tu­vos po­li­ti­nis eli­tas. Grei­tai su­ves­ti sąs­kai­tas su pra­ei­ti­mi, už­vers­ti so­viet­me­čio by­lą ir pe­rei­ti prie ki­tų klau­si­mų, kaip svars­ty­ta 1990-ai­siais, ne­pa­vy­ko.

At­min­ties po­li­ti­kos raiš­ką ty­ri­nė­jan­ti Lie­tu­vos so­cia­li­nių ty­ri­mų cen­tro moks­li­nin­kė, ISM Va­dy­bos ir eko­no­mi­kos uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rė Ir­mi­na Matonytė, kal­bė­da­ma su „Lie­tu­vos ži­nio­mis“, pri­mi­nė, kad ki­taip ir ne­ga­lė­jo bū­ti. To­dėl ir kai ku­rių po­li­ti­nių par­ti­jų eli­tas, ku­rį lai­ką lai­kę­sis šios te­ma­ti­kos nuo­ša­ly, bu­vo pri­vers­tas par­eikš­ti sa­vo po­zi­ci­ją. „Am­ne­zi­ja“ ne­be­ga­lė­ję tei­sin­tis kai­rie­ji il­gai­niui pri­si­dė­jo prie nuo­sek­lių ir bau­dė­jų po­žiū­rio be­si­lai­kan­čių kon­ser­va­to­rių. Tad į po­li­ti­nę dar­bot­var­kę šie­met vėl grį­žę Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos (LKP) pa­smer­ki­mo, oku­pa­ci­jos ža­los klau­si­mai – ne at­si­tik­ti­nu­mas.

Stip­res­nės ta­pa­ty­bės paieškos

– Ty­ri­me iš­sky­rė­te tris aš­triau­sius at­min­ties po­li­ti­kos klau­si­mus – lius­tra­ci­ją, so­vie­ti­nių sim­bo­lių drau­di­mą ir oku­pa­ci­jos ža­los rei­ka­la­vi­mą. At­ro­do, dar ku­rį lai­ką šie klau­si­mai bus ak­tua­li­na­mi. Ko­dėl?

– Tai sie­čiau su pa­di­dė­ju­siu na­cio­na­li­nio ne­sau­gu­mo jaus­mu. Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo vie­na de­da­mų­jų yra ir stip­res­nė na­cio­na­li­nė ta­pa­ty­bė. Su vi­su tuo sie­ja­si ir so­vie­ti­nės pra­ei­ties pa­smer­ki­mas, su­ge­bė­ji­mas at­sis­pir­ti ne­tie­sio­gi­nei pro­pa­gan­dai, ku­ri, pa­vyz­džiui, reiš­kia­si per so­vie­ti­nius sim­bo­lius ir pa­na­šiai. Ste­bi­me ir ho­lo­kaus­to te­ma­ti­kos pa­aš­trė­ji­mą. Vi­sa tai sie­čiau su po­rei­kiu di­din­ti na­cio­na­li­nį sau­gu­mą, ku­ris tu­ri rem­tis vi­sa­pu­siš­ku su­pra­ti­mu ir su­ge­bė­ji­mu ver­tin­ti bei ref­lek­tuo­ti su­dė­tin­gas is­to­ri­nes pe­ri­pe­ti­jas. Ga­liau­siai tuos klau­si­mus ak­tua­li­na ir geo­po­li­ti­nė si­tua­ci­ja.

– Ma­žai kas ty­ri­nė­jo po­li­ti­kų po­žiū­rį į is­to­ri­ją. Ko­dėl svar­bu apie tai kal­bė­ti? Jūs aiš­ki­no­tės po­li­ti­nio eli­to nuo­sta­tas, ty­ri­nė­jo­te, kaip ki­to po­li­ti­nių par­ti­jų at­sto­vų po­žiū­ris, rem­da­ma­si pa­čių po­li­ti­kų 2008 ir 2012 me­tais už­pil­dy­to­mis an­ke­to­mis.

– Eli­tas, ne vien po­li­ti­kos, bet ir ži­niask­lai­dos, for­muo­ja vi­suo­me­nės nuo­mo­nę. Jis da­ro įta­ką ko­lek­ty­vi­nei ta­pa­ty­bei. At­min­ties po­li­ti­ka yra reikš­min­ga ko­lek­ty­vi­nės ta­pa­ty­bės da­lis. Ir bū­tų nai­vu lik­ti tik prie et­nog­ra­fi­nių so­cia­li­nės at­min­ties ty­ri­mų, ku­riuo­se vy­rau­ja, sa­ky­ki­me, to­kie liau­diš­ki pri­si­mi­ni­mai ir nau­do­ja­mos įvai­rios in­terp­re­ta­ci­jos. Yra ty­ri­mų, ku­riuo­se aiš­kin­ta­si, kiek rin­kė­jų po­žiū­ris į so­viet­me­tį le­mia par­ti­nes pre­fe­ren­ci­jas. Yra ki­tas žiū­ros kam­pas – kad tos po­zi­ci­jos for­muo­ja­mos iš vir­šaus, jas for­muo­ja eli­tas. Jis pri­me­ta tam ti­kras mąs­ty­mo for­mas ir bū­dus, ku­rie žmo­nėms ga­li pa­si­ro­dy­ti pri­im­ti­ni ar­ba ne. Pa­pras­ti žmo­nės, pa­vyz­džiui, gat­vė­je au­ten­tiš­kai tų nuo­sta­tų ne­su­si­for­mu­luo­ja.

Nau­jos kar­tos ver­ti­na kitaip

– Ku­ri at­min­ties tri­kam­pio de­da­mo­ji svar­biau­sia kal­bant apie po­li­ti­nį eli­tą? Ku­ri vai­di­na di­džiau­sią vaid­me­nį?

– Su­nku pa­sa­ky­ti, tie klau­si­mai tam ti­kru lai­ku ak­tua­li­na­mi skir­tin­gai. Pri­klau­so­mai nuo to, kiek ati­tol­ta nuo so­vie­ti­nio pe­rio­do. Kuo to­liau nuo 1990 me­tų, tuo la­biau ma­žė­ja, pa­vyz­džiui, lius­tra­ci­jos te­mos ak­tua­lu­mas ir stip­ru­mas. Dėl sim­bo­lių te­ma­ti­kos yra kiek ki­taip. Tas klau­si­mas bu­vo la­bai svar­bus 1990–1991 me­tais. Lu­kiš­kių aikš­tė­je 1991 me­tais nu­vers­to Le­ni­no pa­mink­lo vaiz­dai bu­vo pla­ti­na­mi tarp­tau­ti­niu mas­tu. Vė­liau tas do­mė­ji­ma­sis ir jau­tru­mas sim­bo­liams bu­vo su­ma­žė­jęs, po to – vėl pa­ki­lo.

Tai su­si­ję su ke­liais da­ly­kais. Vie­ną bu­vo ga­li­ma prog­no­zuo­ti, tai ro­do ir tarp­tau­ti­niai pa­ly­gi­na­mie­ji ty­ri­mai: jau­nes­nių­jų kar­tų at­sto­vai jau­tres­ni sim­bo­liams. Tuo­met vi­suo­me­nės są­mo­nė­ji­mą ly­di jau­tru­mas vie­šo­sio­se erd­vė­se esan­tiems blo­gie­siems sim­bo­liams. Taip bu­vo, kai žlu­go Fran­cis­co Fran­co, Au­gus­to Pi­no­che­to re­ži­mai. Tai­gi šią de­da­mą­ją bu­vo ga­li­ma prog­no­zuo­ti. O ją su­stip­ri­no Ru­si­jos ag­re­sy­vu­mo au­gi­mas.

– Tai pa­ža­di­no mū­sų na­cio­na­liz­mo stip­rė­ji­mą.

– Ir su­stip­ri­no tai, kas yra dės­nin­ga.

„A­tras­tas“ KGB rezervas

– O kaip dėl lius­tra­ci­jos? Ji tar­si tu­rė­tų bū­ti baig­ta, ta­čiau da­lis duo­me­nų, ku­riuos įpa­rei­go­tas pa­skelb­ti Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cen­tras, iki šiol vie­šai ne­priei­na­mi, jų skel­bi­mas už­tru­ko. Po­li­ti­kai te­be­nars­to tą te­mą.

– Re­tros­pek­ty­viai žiū­rin­ti, lius­tra­ci­jos klau­si­mas nuo pat Lie­tu­vos trans­for­ma­ci­jos lai­ko­tar­pio bu­vo pats svar­biau­siais, aš­triau­sias ir la­biau­siai po­lia­ri­zuo­jan­tis. Lius­tra­ci­jos klau­si­mu la­biau­siai iš­sis­ki­ria po­li­ti­nio eli­to, po­li­ti­nių par­ti­jų nuo­sta­tos. Tarp kai­rių­jų, bu­vu­sios LDDP na­rių, bu­vu­sių ko­mu­nis­tų san­ty­ki­nė da­lis bu­vo di­des­nė. To­dėl ir nuo­sta­ta, me­ta­fo­riš­kai va­di­na­ma „ir tuo me­tu mes dir­bo­me Lie­tu­vai“, yra ne tik tei­si­ni­ma­sis, bet ir pri­pa­ži­ni­mas, kad so­viet­me­tis bu­vo mū­sų gy­ve­ni­mo da­lis.

Įtam­pą lius­tra­ci­jos klau­si­mu ma­to­me ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir Len­ki­jo­je, Če­ki­jo­je. Ši įtam­pa – bū­tent po­li­ti­nio eli­to ly­gio, nes ten yra žmo­nių, tu­rin­čių so­vie­ti­nę pa­tir­tį. Juk ne­ga­li „o­pe­ruo­ti“ da­lies sa­vo biog­ra­fi­jos. To­dėl ir prieš 2008 me­tus šis klau­si­mas bu­vo ak­tua­li­zuo­tas, pri­si­min­ti KGB re­zer­vo ka­ri­nin­kai. At­ro­dė, jau vi­si še­šė­liai bu­vo su­ras­ti, bet pa­aiš­kė­jo, kad te­ma jau­tri, ir po­li­ti­kai ją ak­tua­li­za­vo.

Pa­vyz­džiui, Gab­rie­liaus Lands­ber­gio po­li­ti­nė­je kam­pa­ni­jo­je da­bar mi­ni­ma no­menk­la­tū­ros te­ma, są­vo­ka. 2012 me­tais apie tai kal­bė­jo And­rius Ku­bi­lius. Tai at­ro­dė na­tū­ra­lus kal­bė­ji­mas, nes jis ži­no­jo, apie ką kal­ba. Ta­čiau iš jau­no po­li­ti­ko lū­pų, ku­rio san­ty­kis su so­viet­me­čiu yra ki­toks, tai skam­ba vi­sai ki­taip – G. Lands­ber­gis ko­vo­ja su vaiz­di­niu, ku­ris te­bė­ra svar­bus vi­suo­me­nei, nors jis pats – jau ki­tos kar­tos žmo­gus.

– De­ši­nie­ji ir bu­vo pir­mie­ji, ak­tua­li­za­vę šias at­min­ties te­mas, ir tai da­rė ga­na sėk­min­gai. Ka­da prie tų te­mų pri­si­dė­jo ki­tos par­ti­jos?

– Tai yra dės­nin­ga vi­sa­me po­ko­mu­nis­ti­nia­me blo­ke, nes so­vie­ti­nio re­ži­mo at­me­ti­mą bu­vo ga­li­ma la­bai stip­riai iš­reikš­ti jį ne­igiant. De­ši­nių­jų re­to­ri­ka bu­vo la­bai sėk­min­ga, ga­liau­siai jie tu­rė­jo iš­raiš­kin­gai kal­ban­tį tuo­me­tį ly­de­rį Vy­tau­tą Lands­ber­gį. Ta­čiau ir vi­sas de­ši­ny­sis kul­tū­ros, in­te­lek­tua­lų eli­tas tą sro­vę la­bai stip­riai iš­reiš­kė. Tai bu­vo ko­va ne su Ru­si­jos prieš­iš­ku įvaiz­džiu, ne su Ru­si­ja, tai bu­vo ko­va su so­vie­ti­nio men­ta­li­te­to ir am­bi­ci­jų tę­sė­ja.

Vė­liau prie to ne­iš­ven­gia­mai tu­rė­jo pri­si­dė­ti ir ki­tos par­ti­jos. Kai ku­rioms jų tos te­mos bu­vo su­dė­tin­gos dėl jų pa­čių iš­ta­kų. Ta­čiau ir kai­rie­ji – LDDP, po to LSDP na­riai, siek­da­mi kon­so­li­duo­ti tą at­min­ties po­li­ti­ką, pri­ėmė ir pri­si­dė­jo prie de­ši­nių­jų nuo­sta­tų. Nuo 1996 me­tų, kai de­ši­nie­ji vėl grį­žo į val­džią, ga­li­ma sa­ky­ti, kad kai­rie­ji su­pra­to, kad jie bent jau iš da­lies tu­ri pri­im­ti tą de­ši­nių­jų nuo­sta­tą at­min­ties po­li­ti­kos te­ma.

Kon­ser­va­to­riai – radikaliausi

– Tai at­spin­dė­ta ir po­li­ti­kų an­ke­tų at­sa­ky­muo­se. Ma­ty­ti, kad 2008 me­tais LSDP dėl bend­ra­dar­bia­vi­mo su KGB lai­kė­si griež­tes­nio po­žiū­rio, o dėl kom­pen­sa­ci­jos iš Ru­si­jos – kon­for­mis­ti­nės po­zi­ci­jos, dėl so­vie­ti­nių sim­bo­lių – taip pat. 2012 me­tais jų lai­ky­se­na dėl so­vie­ti­nių sim­bo­lių pa­ki­to.

– Tai duo­me­nys apie tai, ką kan­di­da­tai rin­ki­mų me­tu pa­sa­ko­ja sa­vo rin­kė­jams. Tai – po­li­ti­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos ga­ba­lė­liai, skir­ti rin­kė­jų pa­lan­ku­mui pri­trauk­ti. Pra­ei­ties at­žvil­giu nuo­sek­liau­si, ra­di­ka­liau­si yra kon­ser­va­to­riai. O ki­tų par­ti­jų – Li­be­ra­lų są­jū­džio, LSDP ir po­pu­lis­ti­nių par­ti­jų pa­vyz­džiai ro­do, kad nė vie­na jų ra­di­ka­liai ne­pa­kei­tė sa­vo po­žiū­rio. Esa­ma po­ky­čių, va­ria­ci­jų, ma­ty­ti pos­lin­kių, ta­čiau jie nė­ra ra­di­ka­lūs. Taip, da­lis šių par­ti­jų at­sto­vų tam­pa tai nuo­sai­kes­ni, tai griež­tes­ni, ir tai aki­vaiz­du. „Am­ne­zi­jos“ stra­te­gi­ja – ne­si­do­mė­ti tais klau­si­mais, ne­ig­ti lius­tra­ci­jos reikš­mę, ne­tu­rė­ti po­zi­ci­jos dėl so­vie­ti­nių sim­bo­lių – at­kri­to, nes de­ši­nie­ji šį at­min­ties po­li­ti­kos vek­to­rių la­bai stip­riai iš­reiš­kė. To­dėl ir ki­tos par­ti­jos tu­rė­jo pri­si­dė­ti prie tos dis­ku­si­jos.

– Ir da­bar ma­ty­ti, kad šias at­min­ties te­mas plė­to­ja vi­sos par­ti­jos.

– Taip, at­min­ties po­li­ti­ka te­bė­ra svar­bi. 1990 me­tais vy­ra­vo to­kia lo­gi­ka: at­si­ker­šy­si­me pra­ei­čiai, su­ve­si­me sąs­kai­tas, baig­si­me tą klau­si­mą ir pe­rei­si­me prie ki­tų. Ta­čiau to­kia lo­gi­ka ne­vei­kia. Par­ti­jos, ku­rios at­min­ties po­li­ti­kos ne­plė­to­jo, vė­liau prie jos pri­si­dė­jo. At­min­ties po­li­ti­ka yra il­ga­lai­kis da­ly­kas.

Ru­si­jos grės­mės ir pra­ei­ties ver­ti­ni­mo ryšys

– Ko­kiai da­liai rin­kė­jų ak­tua­li ši te­ma?

– Di­de­lei da­liai. Ti­kriau­siai ga­li­ma sa­ky­ti, kad vi­siems, ta­čiau vie­niems la­biau, ki­tiems ma­žiau. At­min­ties po­li­ti­kos klau­si­mai nė­ra pa­grin­di­nis kri­te­ri­jus, pa­gal ku­rį ren­ka­mės par­ti­ją, ta­čiau rin­kė­jui tai – vie­na iš koor­di­na­čių ašių. Ty­ri­mai ro­do, kad Ru­si­jos grės­mės su­vo­ki­mas da­liai gy­ven­to­jų stip­riai sie­ja­si su tuo, kaip žiū­ri­ma į so­vie­ti­nę pra­ei­tį. Jei­gu gy­ven­to­jai so­vie­ti­nę pra­ei­tį ver­ti­na ne­igia­mai, jei­gu jiems as­me­niš­kai ar jų šei­mai bu­vo pa­da­ry­ta ža­los, da­bar­ti­nę Ru­si­jos ke­lia­mą grės­mę jie lai­ko di­des­ne nei tie žmo­nės, ku­rie ma­no, kad jie ar jų šei­mos na­riai so­vie­ti­nio re­ži­mo ža­los tie­sio­giai nė­ra pa­ty­rę.

Tie­sa, pa­vyz­džiui, so­cial­de­mo­kra­tų rin­kė­jai pa­lai­ky­tų stip­res­nę, la­biau bau­džia­mą­ją par­ti­jos po­zi­ci­ją lius­tra­ci­jos, so­vie­ti­nių sim­bo­lių ir Ru­si­jos kom­pen­sa­ci­jos rei­ka­la­vi­mo klau­si­mais. Eg­zis­tuo­ja toks ne­ati­ti­ki­mas tarp to, ką sa­ko so­cial­de­mo­kra­tų po­li­ti­nio eli­to at­sto­vai ir ma­no par­ti­jos elek­to­ra­tas. O kon­ser­va­to­rių eli­tas in­ten­sy­viai dek­la­ruo­ja prieš­iš­ku­mą vi­sais tri­mis va­di­na­mo­jo at­min­ties tri­kam­pio klau­si­mais – taip pat nuo­sek­liai, kaip ir jų elek­to­ra­tas. Tai­gi rin­kė­jų po­žiū­ris ir Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mo­kra­tų par­ti­jos kan­di­da­tų po­žiū­ris su­tam­pa.

– Kar­tais iš­girs­ta­me tei­giant, kad Lie­tu­va tu­ri „eks­cen­triš­kai ru­so­fo­biš­kos“ vals­ty­bės re­pu­ta­ci­ją. Ar toks po­žiū­ris yra pa­grįs­tas?

– Man re­gis, tas po­zi­cio­na­vi­mas apib­rė­žia­mas kiek per­dė­tai ir ne­tiks­liai. Ne­ži­nau, kuo pa­grįs­ti to­kie tei­gi­niai. Gal tai sie­ja­ma su vie­nu ar ki­tu ly­de­riu? Ta­čiau tai nė­ra vals­ty­bės po­li­ti­kos da­lis. Mū­sų duo­me­nys apie ko­lek­ty­vi­nes po­li­ti­nio eli­to nuo­sta­tas ne­ro­do eks­cen­triš­ku­mo ir ru­so­fo­bi­jos. Ir, pa­ly­gin­ti su Es­ti­jos, Lat­vi­jos, Lie­tu­vos po­li­ti­kai ir in­te­lek­tua­lai nė­ra iš­skir­ti­nai eks­cen­triš­ki ar ru­so­fo­biš­ki.